Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2007-11-19 · Civilinė byla Nr. 3K-3-494/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-11-19
Bylos Nr.
3K-3-494/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aloyzas Marčiulionis (pirm.), Algis Norkūnas (pran.), Antanas Simniškis
Ieškovas
S. R.
Atsakovas
S. B., Lentvario seniūnijos administracijai, Aukštadvario seniūnijos administracijai
Kategorijos
  • 34.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 3K-3-494/2007Procesinio sprendimo kategorija 34.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. R. kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. R. ieškinį atsakovams S. B. , Lentvario seniūnijos administracijai, Aukštadvario seniūnijos administracijai dėl pažeistų teisių gynimo, testamento ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė nurodė, kad 1991 m. vasario 10 d. mirė jos motina T. B. . Ji priėmė motinos palikimą – gyvenamąjį namą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini). Jai 1991 m. gruodžio 3 d. buvo išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas. Ieškovės naudai nuo palikimo atsisakė jos brolis S. B. (gimęs 1937 m.) ir sesuo V. Z. . Priimto palikimo ji teisiškai neįregistravo, nes ilgą laiką sirgo ir neturėjo pakankamai lėšų, šiuo metu ji tvarko ir valdo motinos palikimą.

2004 m. mirė ieškovės brolis S. B. (gimęs 1937 m.). Ji 2005 m. birželio mėnesį sužinojo iš brolio sūnaus – atsakovo S. B. (gimęs 1971 m.), kad motinos palikimą (gyvenamąjį namą su priklausiniais) paveldėjo S. B. (gimęs 1937 m.) pagal 1990 m. gegužės 21 d. testamentą, patvirtintą Aukštadvario apylinkės viršaičio pavaduotojos, o po jo mirties šį turtą paveldėjo jo sūnus – atsakovas S. B. (gimęs 1971 m.).

Šalies argumentai

Ieškovė teigia, kad 1990 m. gegužės 21 d. testamentas yra suklastotas, todėl turi būti panaikintas. Testamentas pasirašytas ne testatorės T. B. (ji buvo beraštė) ir jame išreikšta ne jos valia. S. B. (gim. 1937 m.) motinos palikimo nepriėmė, nes nuo juo atsisakė ieškovės naudai. Lentvario miesto meras 1991 m. spalio 29 d. butų ūkio pažymėjime Nr. 551 padarė įrašą, kad T. B. palikimą priėmė ieškovė. Lentvario miesto mero pavaduotojos 1995 m. balandžio 10 d. pažymoje Nr. 168 melagingai nurodyta, kad T. B. palikimą priėmė ir valdo jos sūnus S. B. (gim. 1937 m.). Ieškovė viena priėmė motinos T. B. palikimą, jai turi būti pripažintos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą su priklausiniais.

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais:

1) T. B. testamentą, patvirtintą 1990 m. gegužės 21 d. Aukštadvario apylinkės viršaičio pavaduotojos;

2) Lentvario mero pavaduotojos 1995 m. balandžio 10 d. pažymą Nr. 168 apie tai, kad T. B. palikimą priėmė jos sūnus S. B. (gimęs 1937 m., miręs 2004 m. sausio 4 d.);

3) 1995 m. birželio 23 d. išduotą S. B. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą į T. B. turtą – gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini);

4) 2004 m. balandžio 22 d. išduotą S. B. (gim. 1971 m.) paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo dalį dėl gyvenamojo namo, trijų sandėlių, viralinės, tvarto, dviejų malkinių, daržinės, pirties ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), paveldėjimo;

5) pripažinti ieškovei nuosavybės teises į nurodytą turtą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos

teismų sprendimo ir nutarties esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2007 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad T. B. 1990 m. gegužės 21 d. testamentu visą savo turtą po jos mirties paliko sūnui S. B. (gim. 1937 m.). Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti testamentą negaliojančiu, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog testamentas buvo sudarytas nesilaikant įstatymo reikalavimų bei nepatvirtintas nustatyta tvarka, taip pat nenustatyta ir kitų pagrindų testamentui nuginčyti. Iš bylos duomenų matyti, kad T. B. buvo neraštinga, tačiau byloje esantys įrodymai ir liudytojų parodymai nepaneigia aplinkybės, kad T. B. galėjo pasirašyti testamente, taip pat pasirašymo fakto.

Teismas taip pat nustatė, kad T. B. buvo skirta valstybės vienkartinė 5000 rublių išmoka. S. B. ir V. Z. po motinos T. B. mirties pareiškė, kad atsisako jiems priklausančios valstybės vienkartinės pašalpos ir tikslinės kompensacijos dalies ieškovės naudai. Iš ieškovės 1991 m. lapkričio 26 d. pareiškimo matyti, kad ji kreipėsi į notarą tik dėl valstybės vienkartinės išmokos paveldėjimo pagal įstatymą, ir jame nenurodyta, kad po motinos mirties liko gyvenamasis namas su priklausiniais, kurį ji pretenduoja paveldėti. Iš 1991 m. gruodžio 3 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo matyti, kad ieškovė po motinos mirties paveldėjo valstybės vienkartinę išmoką.

Teismas sprendė, kad ieškovės 1991 m. lapkričio 26 d. pareiškimas dėl valstybinės vienkartinės išmokos paveldėjimo laikytinas daliniu paveldėjimu, nes jame nenurodytas po motinos mirties likęs gyvenamasis namas su priklausiniais, o toks paveldėjimas pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 587 straipsnį nebuvo galimas. Be to, ieškovė praleido įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą palikimui priimti. Teismas vertino kritiškai liudytojų parodymus, kad ieškovė palikimą – gyvenamąjį namą su priklausiniais – priėmė, faktiškai pradėjusi jį valdyti. Ieškovė nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, neprašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, kad ji priėmė palikimą, faktiškai pradėjusi jį valdyti, taip pat neprašė atnaujinti termino palikimui priimti. Teismas konstatavo, kad ieškovė palikimo nepriėmė ir nėra pagrindo pripažinti jai nuosavybės teises į ginčo gyvenamąjį namą su priklausiniais.

Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ginčo turtą po T. B. mirties pagal testamentą paveldėjo jos sūnus S. B. , į šį turtą jis įregistravo nuosavybės teises ir valdė jį iki mirties. Po jo mirties šį turtą pagal įstatymą paveldėjo jo sūnus atsakovas S. B. , gim. 1971 m. Kadangi byloje nenustatyta aplinkybių, paneigiančių T. B. palikimo priėmimo teisėtumą, tai konstatuotina, kad S. B. , gim. 1937 m., T. B. palikimą priėmė bei paveldėjo įstatymų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo naikinti paveldėjimo pagal testamentą ir pagal įstatymą teisės liudijimų.

Teismas ieškinį atmetė ir dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Teismas nustatė, kad S. B. , gim. 1937 m., 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į 10,04 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Jis 2001 m. gruodžio 5 d. pardavė ieškovei šio žemės sklypo dalį (2 ha). Pirkimo-pardavimo sutartyje ieškovė ir S. B. nurodė, kad 10,04 ha žemės sklypą valdys bendrosios dalinės nuosavybės teise. Iš Nekilnojamojo turto registro 2004 m. balandžio 6 d. pažymos matyti, kad 10,04 ha žemės sklypas priklauso ieškovei ir S. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas sprendė, kad šie įrodymai bei liudytojų parodymai patvirtina, kad ieškovė ir S. B. turėjo teisinių santykių, susijusių su T. B. palikimu, todėl, teismo nuomone, ieškovė negalėjo nežinoti apie T. B. palikimo – gyvenamojo namo su priklausiniais – teisinę padėtį. Teismas konstatavo, kad ieškovė apie savo pažeistą teisę, t. y. kad ginčo turtą paveldėjo pagal testamentą jos brolis S. B. , galėjo ir turėjo sužinoti nuo paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo išdavimo dienos, t. y. nuo 1995 m. birželio 23-iosios. Ieškovė praleido trejų metų ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti, šio termino neprašė atnaujinti, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2007 m. gegužės 4 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti. Teismas teisingai ir pagrįstai taikė ieškinio senatį reikalavimams dėl testamento ir paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais, nes ieškovė praleido ieškinio senaties terminą šiems reikalavimams. Tačiau teisėjų kolegija nesutiko su teismo nustatyta ieškinio senaties termino eigos pradžia. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovės kreipimosi į notarą dieną – 1991 m. lapkričio 26-ąją – jai buvo žinoma apie ginčijamą testamentą ir būtent nuo šios dienos turi būti skaičiuojama ieškinio senaties termino pradžia ieškinio reikalavimui dėl testamento pripažinimo negaliojančiu atmesti. Ieškinio reikalavimui dėl paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimus nuginčyti ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, t. y. nuo 1988 m. lapkričio 20 d.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nesutinka su teismo išvada, jog byloje nepateikta įrodymų dėl testamento pripažinimo negaliojančiu pagrįsti. Byloje yra daug įrodymų, patvirtinančių, kad T. B. buvo beraštė, todėl teismui buvo pagrindas spręsti, jog ieškovės nurodytos aplinkybės dėl testatorės neraštingumo egzistuoja. Tačiau, ieškinį atmetus dėl ieškinio senaties termino praleidimo, netikslinga analizuoti ieškinio pagrįstumą patvirtinančių aplinkybių. Teisėjų kolegija taip pat pašalino iš teismo sprendimo motyvus apie tai, kad ieškovė palikimo nepriėmė. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė 1991 m. lapkričio 26 d. padavusi notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo, laikoma priėmusi palikimą. Toks pareiškimo padavimas, nepaisant to, koks paveldimas turtas nurodytas pareiškime, pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalį laikomas palikimo priėmimu. Ieškovė paveldėjimo teisės liudijimą ginčijo tuo pagrindu, kad jis išduotas neteisėtos 1995 m. balandžio 10 d. pažymos pagrindu, kurioje nurodyta, kad S. B. po motinos T. B. mirties pradėjo valdyti jai nuosavybės teise priklausiusius gyvenamąjį namą ir statinius. Šioje pažymoje nurodytos aplinkybės ieškovė neginčijo, o byloje apklausti liudytojai paliudijo, kad tiek ieškovė, tiek S. B. rūpinosi sodyba. Iš šių ir kitų liudytojų parodymų, mokesčių priėmimo kvitų nuorašų, patvirtinančių, kad S. B. mokėjo mokesčius už žemę, elektros energiją, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad būtent S. B. prižiūrėjo ir rūpinosi statiniais, juos faktiškai valdė, o ieškovė prižiūrėjo daržus. Pažymoje nurodyta aplinkybė apie nuosavybės valdymą atitinka byloje esančius įrodymus. Atmetus reikalavimus dėl testamento ir paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, nėra jokios prasmės naikinti šią pažymą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, ieškinį patenkinti.

Kasatorė nurodė šiuos argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad ieškovė nepriėmė palikimo, neteisingai aiškino 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalį.

Šioje normoje nustatyta, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Joje nenurodyta, kad įpėdinis pareiškime dėl palikimo priėmimo būtinai turi įvardyti visą po palikėjo mirties likusį turtą, nes jis gali nežinoti apie tokį turtą, todėl yra svarbu, kad pareiškimas apie palikimo priėmimą būtų paduotas notarui. Ieškovė pareiškime dėl palikimo priėmimo nenurodė gyvenamojo namo su priklausiniais. Iš bylos medžiagos matyti, kad jos motina nesuspėjo gauti papildomo liudijimo dėl statinių paveldėjimo ir neįregistravo nuosavybės į juos viešajame registre. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl palikimo nepriėmimo prieštarauja minėtai normai, tačiau taip pat padarė klaidą, teigdamas, kad palikimą į pastatus priėmė tik jos brolis S. B. , o ieškovė tik prižiūrėjo daržus.

2. Teismai pažeidė 1964 m. CK 594 straipsnio 4 dalį, nustatančią, kad neleidžiama atsisakyti nuo palikimo, jeigu įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie tai, kad jis priima palikimą arba prašo jam išduoti paveldėjimo teisės liudijimą.

Ieškovė 1991 m. lapkričio 26 d. pateikė pareiškimą notarui apie palikimo priėmimą, vadinasi, ji priėmė visą palikimą. Teismų aiškinimas, kad ji atsisakė paveldėti ginčo namą su priklausiniais, prieštarauja nurodytai normai.

3. Teismai netinkamai taikė 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalį, 591 straipsnio 2 dalį.

S. B. 1991 m. lapkričio 11 d. pateikė notarui pareiškimą, kuriame nurodė, kad po motinos mirties įpėdiniams priklauso valstybės vienkartinė išmoka ir tikslinė kompensacija, tačiau jis atsisako šio palikimo ieškovės naudai. Ginčo testamente nurodyta, kad motina palieka S. B. visą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų. 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neleidžiama priimti palikimo iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Vadinasi, S. B. negalėjo atsisakyti nuo dalies palikimo – valstybės vienkartinių išmokų ir kompensacijų, nes neleidžiama priimti palikimo iš dalies. Tačiau pirmosios instancijos teismas šio atsisakymo nelaikė pagrindu pripažinti negaliojančiu S. B. išduotą paveldėjimo pagal testamentą liudijimą, taip pažeidė 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalį ir 591 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad atsisakymas nuo palikimo sukelia tas pačias pasekmes, kaip ir palikimo nepriėmimas. S. B. atsisakymas nuo valstybės vienkartinės išmokos ir kompensacijos turi būti laikomas kaip jo atsisakymas nuo viso palikimo. Įpėdinis, atsisakęs nuo palikimo, vėliau neturi teisės į jį pretenduoti. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų visiškai nepasisakė, nors jais buvo grindžiamas apeliacinis skundas.

4. Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia Lentvario mero pavaduotojos 19995 m. balandžio 10 d. pažymą Nr. 168. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalį, nustatančia, kad kai pirmosios instancijos teismas išsprendžia ne visus reikalavimus, tai yra absoliutus pagrindas sprendimą panaikinti.

5. Teismai netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, pažeidė CPK 225, 230 straipsnius.

Abiejų instancijų teismai skirtingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties termino pradžia laikė 1995 m. birželio 23 d., t. y. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo išdavimo S. B. dieną. Teismas nemotyvavo, kodėl būtent tą dieną laikė senaties termino eigos pradžia.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas nustatė dvi ieškinio senaties termino pradžios datas: 1) 1988 m. lapkričio 20 d., t. y. kai S. B. išviešino paveldėjimą ir įregistravo nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre. Teismas rėmėsi Registrų centro 2004 m. balandžio 8 d. pažyma Nr. 44-282465. Tačiau šioje pažymoje nėra duomenų, kad S. B. įregistravo paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą registre. Pažymoje nurodyta data – 1988 m. lapkričio 20 d. – tai yra ginčo pastatų kadastrinių matavimų atlikimo data, kai dar testatorė buvo gyva ir nebuvo jokio testamento. Byloje nėra duomenų, kad S. B. įregistravo paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą viešajame registre; 2) 1991 m. lapkričio 26 d., t. y. ieškovės pareiškimo dėl palikimo priėmimo padavimo notarui diena.

Abiejų instancijų teismai, nustatydami skirtingas ieškinio senaties termino pradžios datas, nenurodė motyvų ir rėmėsi tik prielaidomis, taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 išaiškinimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 39 nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismų nustatytos ieškinio senaties termino pradžios datos, t. y. 1988 m. lapkričio 20 d. (kai dar buvo gyva testatorė) ir 1991 m. lapkričio 26 d. (kai ieškovė pateikė pareiškimą notarui), nėra jos teisių pažeidimo momentas.

Teismai visiškai nepasisakė, kokiu pagrindu atmetė ieškovės argumentus, kad apie ginčijamus testamentą ir paveldėjimo teisėse liudijimą ji sužinojo iš atsakovo tik 2005 m. birželio mėnesį. Atsakovas pripažino šią aplinkybę ir jos neginčijo. Atsakovas, prašydamas taikyti ieškinio senatį, nenurodė ieškinio senaties termino pradžios ir neįrodinėjo, kada ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Teismai nepasiūlė atsakovui pateikti įrodymų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, taip pažeidė procesinės teisės normas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas S. B. prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, skundą atmesti, priteisti 472 Lt išlaidas už advokato pagalbą. Jame nurodoma, kad teismai tinkamai taikė ieškinio senaties termino nustatymo taisykles. Byloje nustatyta, kad S. B. nuosavybės teisės į ginčo turtą buvo įregistruotos 1995 metais. Ieškovė, būdama rūpestinga ir atidi, turėjo ir galėjo pasidomėti, kas yra gyvenamojo namo ir priklausinių savininkas, juolab kad žinojo, jog velionė motina nebuvo susitvarkiusi šio turto teisinės registracijos. Ieškovė, nors ir žinodama apie po motinos mirties esantį nekilnojamąjį turtą, per 15 metų nepasidomėjo dėl šio turto teisinio statuso, nereiškė pretenzijų į šį turtą, nebandė įregistruoti nuosavybės teisių. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad iš ieškovės atliktų veiksmų priimant palikimą po motinos mirties matyti, jog jau 1991 m. lapkričio 26 d. ieškovė žinojo, kad po motinos mirties liko nekilnojamasis turtas, tačiau ji išreiškė valią paveldėti tik pinigines lėšas, todėl būtent ši data laikytina ieškinio senaties termino testamentui nuginčyti eigos pradžia. Tuo tarpu ieškinio senaties termino eigos pradžia 1995 m. birželio 23 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimui nuginčyti turi būti skaičiuojama nuo šio paveldėjimo išviešinimo, t. y. nuo paveldėjimo teisės liudijimo įregistravimo viešame registre, kas buvo atlikta dar 1995 m. Atsakovo tėvas iš karto po motinos mirties pradėjo faktiškai valdyti ginčo turtą, t. y. įstatymo nustatytų terminu priėmė atsiradusį palikimą ir nuo jo atsisakyti jau nebegalėjo. Ieškovės teigimu, jis 1991 m. lapkričio 11 d. pareiškimu ne atsisakė nuo viso palikimo, bet perleido jau priimtą (1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalis) ir nuosavybės teise jam priklausantį turtą – valstybės vienkartinės išmokos ir tikslinės kompensacijos dalį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje nustatyti du būdai palikimui priimti. Vienas iš jų yra pareiškimo apie palikimo priėmimą padavimas palikimo atsiradimo vietos notarui. Tik pareiškimo padavimo faktas nesudaro pagrindo traktuoti, kad palikimas yra priimtas, nes įstatyme nustatyta daugiau sąlygų. Palikimo priėmimo veiksmai turi būti įpėdinio atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalis). Pagal bylos duomenis, kasatorė būtų įpėdinė pagal įstatymą, tačiau ji praleido minėtą terminą. Tai pagrįstai nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime. Kasaciniame skunde dėstomas aiškinimas dėl pareiškimo priimti palikimą padavimo siejamas tik su pareiškimo turiniu, nepaisant jo padavimo laiko ir to, atsirado paveldėjimas pagal testamentą ar pagal įstatymą (nuo to priklauso, ar kasatorė yra įpėdinė). Toks aiškinimas neatitinka 1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalies ir neatskleidžia 1964 m. CK 587 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimo. Kolegija atmeta šiuos argumentus kaip teisiškai nepagrįstus.

Byloje reikšmingos šios teismų nustatytos aplinkybės: buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, dėl kurio buvo kreiptasi pasibaigus terminui palikimui priimti; buvo prašoma išduoti paveldėjimo teisės liudijimą tik dėl dalies palikimą sudarančio turto, nors buvo žinomas visas palikimas, apimantis turtą - šios bylos ginčo dalyką; kiti palikimą priėmę asmenys ir galimi įpėdiniai atsisakė nuo konkretaus turto. Pagal CK 588 straipsnio 1 dalį palikimas gali būti priimamas pasibaigus 1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalyje nustatytam terminui ir be kreipimosi į teismą, jei su tuo sutinka visi kiti įpėdiniai, priėmę palikimą. Byloje įrodyta, kad palikimą priėmė testamentinis įpėdinis, faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis). Kadangi palikimas buvo priimamas pagal testamentą, tai netaikomos įstatymo nuostatos dėl palikimo priėmimo pagal įstatymą ir kasatorė negali būti vertinama kaip įstatyminė įpėdinė. Byloje nenuginčytu testamentu visas turtas buvo paliktas įpėdiniui, todėl paveldėjimo pagal įstatymą neatsirado, o CK 587, 591 straipsniai ieškovei netaikomi ir jie nėra pažeisti. Testamentiniam įpėdiniui priėmus palikimą paveldėjimo pagal įstatymą neatsirado, todėl ieškovės atlikti veiksmai, kurie, nesant palikimo priėmimo pagal testamentą, galėtų būti svarstomi kaip palikimo priėmimas pradedant valdyti, nesant palikimo priėmimo pagal įstatymą, teisinės reikšmės neturi.

Įpėdinis, priėmęs palikimą pagal testamentą, per 6 mėnesius gali palikimo atsisakyti. Kasatorė teigia, kad tai padaryta įpėdinio 1991 m. pareiškimu. Teismai šio pareiškimo nevertino kaip atsisakymo nuo viso ar dalies palikimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokia išvada pagrįsta ir atitinka įstatymą. Pagal 1964 m. CK 591 straipsnio 1 dalį atsisakyti palikimo galima per 6 mėnesius. Testamentinio įpėdinio pareiškimas dėl konkretaus turto likimo padarytas vėliau. Pagal pirmiau nurodyto straipsnio 4 dalį galima atsisakyti nuo palikimo ir vėliau. Šiuo atveju ne vien pareiškimo data lemia šių veiksmų teisinį kvalifikavimą. Atsisakymas nuo palikimo yra sandoris. Jame pareiškiama šalies ar šalių valia. Ji turi būti aiški ir laisvai pareikšta. Įpėdinis per įstatymo nustatytą paprastai taikomą terminą, kuris nurodytas 1694 m. CK 591 straipsnio 1 dalyje, nepareiškė dėl atsisakymo nuo palikimo, o jo veiksmai rodo, kad paveldėtą turtą jis tvarkė ir su juo elgėsi kaip savininkas. Testamentinio įpėdinio pareiškime, paduotame 1991 m. lapkričio 26 d., nenurodoma, kad atsisakoma nuo palikimo (viso ar dalies), bet rašoma, kad atsisakoma nuo konkretaus turto, ir nurodoma, kad jis perduodamas kitam asmeniui. Kasatorė prašė notaro įforminti paveldėjimo teisės liudijimu tik tą turtą, kurio atsisakė palikimą priėmęs testamentinis įpėdinis ir perleido jai. Pagal šias aplinkybes įpėdinio veiksmai teismo pagrįstai nebuvo kvalifikuoti kaip atsisakymas nuo palikimo ir 1964 m. CK 591 straipsnio pažeidimas nekonstatuojamas. Kadangi testamentinis įpėdinis palikimo neatsisakė, bet priimto palikimo dalimi buvusį konkretų turtą, būdamas jo savininkas (1964 m. CK 587 straipsnio 5 dalis), sandoriu perleido kitam asmeniui, tai turtą gavęs asmuo dėl tokios turto dalies gavimo netapo įpėdiniu pagal įstatymą ir teisės normas dėl paveldėjimo pagal įstatymą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad 1964 m. CK 587, 591 straipsniai neturi būti taikomi, teismai šių normų nepažeidė, o kasacinio skundo argumentai teisiškai nepagrįsti.

Pagal bylos aplinkybes ir taikomą teisę konstatuojama, kad nuosavybės teisę į konkretų turtą, kuris buvo palikimo sudėtinė dalis ir testamentinio įpėdinio buvo priimtas, kasatorė įgijo perleidimo sandoriu, o ne dėl paveldėjimo santykių. Kasacinio skundo argumentai dėl įstatymų taikymo, sprendžiant dėl senaties termino, susiję su testamento ir pažymos nuginčijimu bei paveldėjimo teisės liudijimo, išduoto S. B., galiojimu. Konkreti ieškinio senaties termino eigos pradžia yra fakto klausimas. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė skirtingas išvadas dėl konkrečios datos, nėra pagrindas traktuoti, kad buvo pažeistos teisės normos, reglamentuojančios senaties taikymą. 1964 m. CK 86 straipsnio nuostata dėl senaties termino eigos pradžios buvo taikyta tinkamai. Išvadas dėl konkrečios datos teismai motyvavo byloje nustatytomis aplinkybėmis, tai patvirtina teismo sprendimo ir nutarties motyvai. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad skirtingos datos yra nustatytos be jokių motyvų. Tai, kada ieškovė turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, teismai sprendė iš bylos aplinkybių, nustatytų pagal byloje pateiktus įrodymus. Teismo sprendime ir nutartyje yra išvardytos įrodinėjimo priemonės ir įrodymų turinys, kurių pagrindu, atsižvelgiant į duomenų visumą, buvo padaryta išvada, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovė turėjo sužinoti 1991 m. lapkričio 26 d., kai kreipėsi dėl dalies turto nuosavybės teisės įforminimo. Teismas nustatė konkrečią pažeidimo datą, su kuria siejo senaties termino eigos pradžią. Tai atitinka 1964 m. CK 86 straipsnį. Papildomų įrodymų, teismo nuomone, nereikėjo ir nebuvo pagrindo reikalauti. Teisėjų kolegija su šia išvada sutinka, todėl kasacinio skundo argumentus dėl CPK 225 ir 230 straipsnių pažeidimo atmeta.

Kasacinio skundo argumentai dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo atmestini. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, jog atmeta ieškinį. Jį sudarė keletas reikalavimų. Iš tokios rezoliucijos formuluotės išplaukia, kad visi reikalavimai išspręsti, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti CPK 329 straipsnio 2 dalies nuostatų dėl visų reikalavimų neišsprendimo.

Pagrindų pakeisti ar panaikinti teismų sprendimą ir nutartį nenustatyta (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Atmetant kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, atsakovui S. B. pateikus prašymą iš kasatorės priteisti 472 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, šis prašymas tenkintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistus.

Atsakovui S. B. iš ieškovės S. R. priteisti 472 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Aloyzas MarčiulionisAlgis NorkūnasAntanas Simniškis