Kauno apygardos teismo nutartis

2009-09-03 · Civilinė byla Nr. 2A-1397-605/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-09-03
Bylos Nr.
2A-1397-605/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Neringa Venckienė (pirm.), Dalė Burdulienė, Arūnas Rudzinskas
Ieškovas
J. P.
Atsakovas
K. Š.
Kategorijos
  • 21.4.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1397-605/2009
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Giedrius Endriukaitis
Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.5.; 63.1.; (S) 114.1.; 114.9.6.2.; 121.15.; 121.18.; 121.21.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. rugsėjo 3 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės,

kolegijos teisėjų Dalės Burdulienės, Arūno Rudzinsko,sekretoriaujant Editai Tamulaitienei,dalyvaujant ieškovei J. P., atsakovui K. Š., atsakovo atstovei advokatei I.Balsienei,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės J. P. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-9-634/2009 pagal ieškovės J. P. ieškinį atsakovui K. Š. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė prašė (b.l.2-3) priteisti iš atsakovo 20334 Lt skolą, 10794 Lt palūkanų bei visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2000 m. gegužės – gruodžio mėnesiais paskolino atsakovui 9244 Lt prekių pirkimui. 2001 m. kovo – balandžio mėnesiais paskolino dar 2490 Lt. Viso 11734 Lt ir 6107 Lt palūkanų. Pagal skolos raštelį, pasirašytą tarp šalių, atsakovas sumą įsipareigojo grąžinti iki 2007 m. birželio mėnesio. Be to, atsakovas pardavė ieškovei priklausantį automobilį MAZDA už 3000 Lt, tačiau atidavė tik 400 Lt. Vėliau atsakovui ieškovė paskolino dar 6000 Lt su sąlyga, kad atsakovas sumokės ne tik skolą, bet ir 10 procentų palūkanas. Pagal pasirašytą skolos raštelį jis įsipareigojo skolą 8600 Lt ir 4687 Lt palūkanas sumokėti iki 2007 m. birželio 30 d., tačiau iki šiol skolos negrąžino.

Žemesnės instancijos teismas

Šakių rajono apylinkės teismas 2009 m. gegužės 20 d. sprendimu (b.l.83-86) ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės 1089,73 Lt atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidų bei 27,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Teismas sprendime nurodė, jog teismui pateiktuose dviejuose paskolos rašteliuose atsakovo K. Š. vardu pasirašė ne K. Š., o kitas asmuo, ir tai buvo nustatyta 2009-02-10 ekspertizės aktu Nr. 11-3437(08). Teismas konstatavo, kad ieškovės pateikti paskolos rašteliai neįrodo jos reikalavimų pagrįstumo. Duoti ieškovės paaiškinimai apie paskolos raštelių surašymo aplinkybes yra prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl šiuos ieškovės paaiškinimus teismas atmetė kaip nepatikimus ir negalinčius pagrįsti ieškinyje keliamų reikalavimų. Ieškovė savo reikalavimus kildino iš paskolos sutartimi tarp fizinių asmenų prisiimtų prievolių nevykdymo. Tačiau apie tai, kad 2001 m. atsakovas pasiskolino iš ieškovės prekių pirkimui 2490 Lt, daugiau jokių įrodymų, išskyrus paskolos raštelį nepateikta. Ieškovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas pardavė jai priklausantį automobilį “Mazda” ir liko jai skolingas 2600 litų. Faktą, kad atsakovui K. Š. 2003 m. balandžio 29 d. ji paskolinusi 6000 litų, atsakovė įrodinėjo į bylą pateikta taupomąja knygele, išduota G. S. vardu, liudytojų parodymais. Teismas padarė išvadą, jog pateikta taupomoji knygelė nelaikytina netiesioginiu paskolos sutarties sudarymo įrodymu, nes ji patvirtina tik galimai buvusį pinigų paėmimo iš banko faktą, tačiau nepatvirtina šių pinigų perdavimo paskolos gavėjui, tai yra atsakovui, fakto. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, proceso dalyvių paaiškinimus, pripažino, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalies taikymo požiūriu svarbių faktų nenustatyta. Teismas taip pat nenustatė išimtinių sandorio sudarymo aplinkybių, kurios objektyviai būtų neleidusios įforminti sandorį raštu. Įvertinęs tai, kad ieškovės pateiktų paskolos raštelių atsakovas K. Š. nepasirašė, teismas padarė išvadą, kad visi ieškovės pareikšti reikalavimai neįrodyti, todėl atmestini.

Šalies argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu (b.l.89-91) prašo Šakių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 15 244 Lt bei bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodyta, kad teismas priimdamas sprendimą pažeidė materialines bei procesines teisės normas. Apeliantė sutinka su tuo, kad paskolos rašteliai, kuriais įrodinėjo savo ieškinį, negali būti pripažinti paskolos sutarties sudarymo įrodymais, tačiau teismas nepagrįstai atmetė jos paaiškinimus, liudytojų parodymus, nesivadovavo CPK 176 straipsnio nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-12-30 nutarime Nr.51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ įtvirtintomis nuostatomis. Egzistuoja faktas, kad pinigų skolinimo metu tarp ieškovės ir atsakovo buvo tamprūs tarpusavio santykiai, pagrįsti giminyste, artimu bendravimu, pasitikėjimu vienas kitu. Šių faktų atsakovas neneigia. Todėl draudimas panaudoti liudytojų parodymus šiuo atveju prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Apeliantė nurodo, jog ji buvo įsitikinusi, kad paskolos rašteliuose pasirašė atsakovas, nors pasirašė ne jis, todėl mano, kad atsakovas buvo nesąžiningas, nes nenorėjo jai grąžinti pinigų ir ją apgavo grąžindamas paskolos raštelius.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l.103) atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodo, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, kadangi teismas priėmė teisingą sprendimą, teisingai konstatavo, kad ieškovės pateikti rašteliai neįrodo jos reikalavimo pagrįstumo. Ieškovės paaiškinimai buvo prieštaringi, nenuoseklūs, todėl teismas negalėjo jais vadovautis. Liudytojų parodymai yra nepatikimi, todėl teismo priimtas sprendimas yra teisingas, pagrįstas surinktais įrodymais nagrinėjant šią civilinę bylą.

Teismo posėdžio metu apeliantė prašė patenkinti jos apeliacinį skundą, o atsakovas ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

CPK 185 straipsnis reglamentuoja, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Tai reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. CPK 176 straipsnio 1 dalis numato, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Todėl galima teigti, jog įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant. Be to, teismas turi vertinti įrodymus, vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais.

Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovė savo reikalavimų pagrįstumą įrodinėjo paaiškinimais, paskolos rašteliais, liudytojų parodymais, pateikta taupomąja knygele. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nei vienas iš šių įrodymų nepagrindžia ieškovės reikalavimų.

Pažymėtina, jog įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais, tačiau, kai iš esmės pažeidžiama įstatyme nustatyta įrodymų rinkimo, pateikimo ar tyrimo tvarka, tokiu būdu gautais duomenimis remtis negalima. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą.

Pirmosios instancijos teismo nustatyta, jog pateikta taupomoji knygelė, išduota G. S. vardu, patvirtina tik galimai buvusį pinigų paėmimo iš banko faktą, tačiau nepatvirtina fakto, jog būtent atsakovui šie pinigai buvo perduoti (paskolinti). Liudytojų parodymai nedetalūs, prieštaraujantys pačios ieškovės nurodomoms pinigų paskolinimo aplinkybėms, todėl teismas CK 1.93 straipsnio 6 dalies taikymo požiūriu svarbių faktų nenustatė. Ieškovė nurodė, jog atsakovui skolino įvairias pinigų sumas skirtingais laikotarpiais, jog atsakovas pardavė jai priklausantį automobilį Mazda ir liko skolingas, tačiau pažymėtina, jog jokių įrodymų, išskyrus paskolos raštelius, ieškovė teismui nepateikė. Byloje 2009-02-10 ekspertizės aktu Nr. 11-3437(08) nustatyta (b.l.60-69), kad teismui pateiktuose dviejuose paskolos rašteliuose atsakovo K. Š. vardu pasirašė ne K. Š., o kitas asmuo. Kadangi pateiktus paskolos raštelius pasirašė ne atsakovas, kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad šie rašteliai įrodo paskolos sutarčių tarp ieškovės ir atsakovo sudarymo faktą. Taigi, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė labiau tikėtiną išvadą, kad faktai susiję su paskolų suteikimu atsakovui neegzistavo, negu egzistavo.

Teismai, nagrinėdami bylas, vertina tiek šalių paaiškinimus, tiek rašytinius įrodymus, taip pat liudytojų parodymus. Nagrinėjamoje byloje teismas vertino rašytinius įrodymus, išreiškė savo nuomonę, kodėl juos pripažino patvirtinusiais tam tikras aplinkybes, taip pat kartu su rašytiniais įrodymais vertino ir liudytojų parodymus, motyvavo, kodėl juos atmetė kaip nepagrįstus, todėl teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstus apeliantės argumentus, jog teismas neįvertino visų įrodymų, juos atmetė. Vien ta aplinkybė, kad teismas priėmė ieškovei nepalankų teismo sprendimą, nereiškia, kad teismas tai padarė neįvertinęs įrodymų ir nenurodęs, kodėl vienus įrodymus pripažino priimtinais, o kitus – ne. Teismas išvadą padarė nepažeisdamas įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, įvertino įrodymus vadovaudamasis įstatymais, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Apeliaciniame skunde nebuvo nurodyta esminių argumentų, kurių priimdamas sprendimą nevertino pirmosios instancijos teismas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, jog civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Šis principas reiškia, kad nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Kad būtų padaryta išvada apie tam tikro fakto buvimą įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje A. B. personalinė įmonė „Albina“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija; Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. T. E.; Nr. 3K-3-516/2004; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ir vėl“ v. UAB „Giedra“; Nr. 3K-3-474/2005). Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad labiau tikėtina, kad atsakovui nebuvo paskolinti pinigai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir teisingai pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovui priteistinos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Šakių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. P., a.k. (duomenys neskelbtini) 400 Lt (keturis šimtus litų) išlaidų K. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) advokato pagalbai apmokėti.

Kolegijos pirmininkė Neringa VenckienėKolegijos teisėjai Dalė BurdulienėArūnas Rudzinskas