- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-25
- Bylos Nr.
- 2S-1030-450/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01739-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, A. B.
- Ieškovas
- L. S.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 6 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovo L. S. ieškinį atsakovams A. B. ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui dėl negautų pajamų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas L. S. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų A. B. ir LR transporto priemonių draudikų biuro 9 775,00 Lt negautų pajamų nuo 2012-02-01 iki 2013-12-31, 425 Lt/mėn. negautas transporto priemonės nuomos pajamas, mokant 120 mėn. nuo 2014-01-01, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas patikslintame ieškinyje taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų lėšų, esančių banko, ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, areštą, taip pat kilnojamojo ir nekilnojamojo turto areštą ieškinio sumai. Nurodė, kad atsakovams reiškiamo ieškinio suma yra didelė, o ieškinio reikalavimas yra susijęs su nusikalstama veikla padarytos turtinės žalos - negautų pajamų atlyginimu. Be to, nėra žinoma atsakovo A. B. turtinė padėtis ir jis nesiėmė jokių veiksmų, kad atlygintų ieškovui Vilniaus apygardos teismo priteistą žalą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 6 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą ir taikė atsakovams A. B. ir LR transporto priemonių draudikų biurui laikinąsias apsaugos priemones – nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų areštą 25 075,00 Lt sumai, uždraudžiant atsakovams disponuoti areštuojamu turtu. Nesant ar esant nepakankamai atsakovų nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, ieškovo L. S. reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę - piniginių lėšų, priklausančių atsakovams, areštą 25 075,00 Lt sumai, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, tačiau paliekant teisę atsakovams daryti privalomus mokėjimus valstybės biudžetui ir atsiskaitymus su ieškovu.
Teismas preliminariai įvertino ieškovo reikalavimų pagrįstumą ir konstatavo, kad ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės neleidžia spręsti apie tai, kad jo reikalavimai dėl negautų pajamų galėtų būti akivaizdžiai nepagrįsti. Todėl atsižvelgus į tai, kad ieškovo reikalavimas yra turtinio pobūdžio, pareiškimo suma – 25 075,00 Lt laikytina pakankamai didele, o ieškovas tikėtinai pagrindė savo pareiškimo reikalavimą, o atsakovų turtinė padėtis nėra tiksliai žinoma, be to, jie vengia atlyginti žalą, teismas darė išvadą, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas LR transporto priemonių draudikų biuras prašė stabdyti skundžiamos nutarties dalį, kuria teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones Transporto priemonių draudikų biurui, vykdymą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones Transporto priemonių draudikų biurui. Taip pat prašė priimtą nutartį leisti vykdyti skubiai. Nurodė, kad ieškinio reikalavimas yra nepagrįstas ir apie tai Biuras motyvuotu raštu yra informavęs ieškovą. Pažymėjo, kad teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į Biuro, kaip išskirtinės institucijos, specifiškumą. Nurodė, kad pagrindinis Biuro įsiteigimo tikslas ir jo veiklos uždavinys yra sąlygotas ES direktyvose įtvirtinto reikalavimo suformuoti garantinį iždą, kuris būtų kaip alternatyva nukentėjusiems asmenims siekiant žalos atlyginimo. Taigi, įgyvendinant ES direktyvų nuostatas, toks Biuro iždas buvo suformuotas Lietuvoje tam, kad tam tikrais atvejais Biuras būtų viena iš alternatyvų nukentėjusiam asmeniui operatyviau gauti išmoką, į kurią jis galėtų pretenduoti pagal žalos padarymo (eismo įvykio) metu galiojančius teisės aktus. Atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas pasirūpino, jog Biuro valdomame ižde, skirtame būtent užtikrinti draudimo išmokų mokėjimą tais atvejais, kai pareigą turi Biuras, visuomet būtų pakankamai lėšų. Todėl pažymėjo, kad netgi patenkinus ieškovo 25 075 Lt reikalavimą, priteisiant minėtą sumą iš Biuro, tokia suma nesudarytų jokių sunkumų Biurui ją sumokėti, t. y. sprendimo įvykdymas nepasunkėtų, tuo labiau nepasidarytų nebeįmanomas. Nurodė, kad skundžiama teismo nutartis gali kuriam laikui sustabdyti detaliai teisės aktuose reglamentuotą žalų, atlyginamų Biuro, atlyginimo procesą bei sudaryti prielaidas tiekti reikalavimus atlyginti dėl žalų atlyginimo proceso sustabdymo patirtus nuostolius. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Biuras yra viešasis juridinis asmuo, vykdantis viešąją socialinės apsaugos funkciją, t. y. subjektas, veikiantis Lietuvos vardu. Todėl Biuras yra pajėgus vykdyti teismo sprendimu, kuriais yra patenkinti turtiniai reikalavimai, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tokiais atvejais nėra tikslingas.
Atsiliepimo į atskirąjį skundą gauta nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartis naikintina dalyje.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų LR CPK 329 str. 2 d., nenustatyta. Nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, reiškia, jog teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo (nutarties) ar jos dalies teisėtumą ir pagrįstumą.
Nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsakovui LR transporto priemonių draudikų biurui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip matyti iš skundžiamos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 6 d. nutarties turinio, teismas darė išvadą, kad pareikšta 25 075,00 Lt reikalavimų suma atsakovams yra didelė, jie vengia atlyginti žalą, o ieškovas tikėtinai pagrindė savo pareiškimo reikalavimą, todėl teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.
Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Pažymėtina, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta c.b. Nr.2-971/2012).
Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, turi atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. LR CPK 144 str. 1 d. numato, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą (LR CPK 178 str.).
Atkreiptinas dėmesys, kad visų pirma, teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs prašyme išdėstytus argumentus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, o būtent – grėsmė, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013). Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (LR CPK 185 str.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (LR CPK 12 ir 178 str.). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą.
Pažymėtina, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti į atsakovo teisinį statusą. Atsakovo teisinis statusas gali būti veiksnys, lemiantis grėsmės, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nebuvimą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovo LR transporto priemonių draudikų biuro teisinio statuso, dėl ko nepagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones šio atsakovo atžvilgiu. Pažymėtina, kad apelianto (atsakovo) teisinė forma (statusas) yra asociacija. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 24 str. 1 d. apibrėžia LR transporto priemonių draudikų biuro sampratą ir statusą – Biuras – draudikų, kuriems leidžiama vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, asociacija, įsteigta atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. priimtą rekomendaciją Nr. 5 ir atliekanti šio įstatymo nustatytas funkcijas. LR asociacijų įstatymo 2 str. 1 d. numato, kad asociacija – tai savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra konstatavęs, kad įgyvendindamas išmokų mokėjimo eismo įvykių metu nukentėjusiems asmenims pareigą, Biuras vykdo viešąją socialinės apsaugos funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009). Taigi, asociacijos yra viešieji juridiniai asmenys (CK 2.34 str. 2 d.), kurie turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja tik laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos. TPVCAPDĮ 36 str. numato, kad Biuras turi savo iždą, kurio paskirtis – užtikrinti išmokų mokėjimą tais atvejais, kai pareigą mokėti išmokas turi Biuras, ir užtikrinti Biuro narystės Biurų taryboje tarptautinius finansinius įsipareigojimus. Minėto straipsnio 2 d. numato, kad Biuro iždas sudaromas iš: 1) dalies Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų Biuro narių atskaitymų Biurui; 2) delspinigių už pavėluotą Biuro narių atskaitymų sumokėjimą; 3) Biurui grąžintų lėšų, kai Biuras už kitus asmenis atlygino žalą (įskaitant priteistas ir atgautas bylinėjimosi išlaidas); 4) Biurui sumokėto atlygio už žalų administravimą tais atvejais, kai Biuras administravo žalas vykdydamas įsipareigojimus žaliosios kortelės sistemos nariams; 5) pajamų, gautų investavus Biuro iždo lėšas, ir palūkanų už indėlius bankuose; 6) skolintų lėšų; 7) fizinių ir juridinių asmenų neatlygintinai perduotų lėšų ir turto, skirtų Biuro iždui papildyti. Taip pat LR draudimo įstatymo 2 str. 32 d. apibrėžia garantinio iždo sąvoką – tai draudikų, Lietuvos Respublikoje vykdančių šio Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatytos draudimo grupės veiklą (išskyrus vežėjų civilinės atsakomybės draudimą), asociacijos iždas arba analogiškas kitos Europos Sąjungos valstybės narės teisės aktų nustatytas darinys.
Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja rizika būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apelianto teisinį statusą ir nepagrįstai pritaikė atsakovui LR transporto priemonių draudikų biurui laikinąsias apsaugos priemones. Konstatuotina, kad LR transporto priemonių draudikų biuras yra pajėgus vykdyti teismų sprendimus ir nėra rizikos, jog patenkinus ieškovo reikalavimus atsakovas LR transporto priemonių draudikų biuras negalės įvykdyti teismo sprendimo. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo LR transporto priemonių draudikų biurui nėra tikslingas.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą dalyje nutartį, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartis naikintina iš dalies ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovo prašymas dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui LR transporto priemonių draudikų biurui atmestinas (LR CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartį dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovu i LR transporto priemonių draudikų biurui panaikinti ir šioje dalyje klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo L. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui LR transporto priemonių draudikų biurui atmesti.
Kitoje dalyje nutartį palikti nepakeista.