Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamaiLaisvės atėmimo vietų ligoninės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą bylojeHirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), Nr. 74025/01, 1975 m. vasario 21 d. sprendimą bylojeGolder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą bylojeK.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m.gruodžio4 d. sprendimą bylojeDickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs tai, kad pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m.kovo6 d. įsakymu Nr. 1R-65, 1 punktąLVAL yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą, ir pagal savo režimą ji yra priskirtina laisvės atėmimo vietoms, sprendė, kad nurodyti išaiškinimai mutatis mutandis yra taikytini ir neturtinės žalos atlyginimo bylose, kuriose atsakovę Lietuvos valstybę atstovauja LAVL (žr., pvz., 2014 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-566-2014, 2015 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1222-858/2015).

Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo siejo su tuo, kad bausmės atlikimo metu LAVLkamerose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, dėl ko jis patyrė judėjimo suvaržymus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos (palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkosprielaida (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimas, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014,p. 460-564).

Nagrinėjamu atveju ginčui aktualios Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2014 m. balandžio 7 d. redakcija, galiojusi nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d.) (toliau – ir Taisyklės), kurios reguliuoja Bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką.Taisyklių 11¹.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

LAVL nagrinėjamu atveju nepateikė informacijos, kiek konkrečiai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma toje palatoje, kurioje buvo laikomas ir pareiškėjas (tokie duomenys nėra fiksuojami), todėl nustatyti, ar iš tiesų šiuo atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista, nėra galimybės.Tačiau iš LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. gegužės 9 d. buvo gydomas LAVL Chirurgijos skyriaus 23 kameros tipo palatoje, kurioje, atsižvelgiant į lovų skaičių (nesant atitinkamų duomenų dėl buvusių asmenų skaičiaus), vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko Taisyklių 11¹.4 punkte nustatytos normos (palatos plotas – 8,80 kv. m, joje yra 4 lovos, pagal esantį lovų skaičių vienam asmeniui teko 2,2 kv. m (b. l. 6,10)). Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į teismų praktikoje egzistuojančią nuostatą, kad jei atsakovo atstovas nepateikia įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus, susijusius su ploto trūkumu, visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015 ir kt.). Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjui bausmės atlikimo LAVL metu visą ginčo laikotarpį (7 paras) buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į 5,1 kv. m minimalų gyvenamąjį plotą. Be to, palatos plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog yra pagrindas šiuo aspektu konstatuoti LAVL neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

Teismas atmeta atsakovės atstovo argumentus, kad LAVL administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis nuteistųjų ir (arba) suimtųjų asmenų skaičiui,kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovėsdeliktinės atsakomybės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos jam atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., 2009 m.sausio23 d. sprendimąadministracinėjebylojeNr. A-438-121/2009; 2010 m.kovo22 d. nutartįadministracinėjebylojeNr. A-756-122/2010).

Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą taip pat grindė ir tuo, kadkameroje, kurioje jis buvo laikomas, nebuvo viso teisės aktuose nustatyto inventoriaus, t. y. kiekvienas nuteistasis neturėdavo asmeninių spintelių maistui, rūbams bei higienos reikmenims susidėti.

Kaip teisingai atsakovės atstovas nurodė atsiliepime, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo tiesyklių patvirtinimo“ patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo tiesyklėse (2011 m. birželio 14 d. akto redakcija, galiojusi nuo 2011 m. birželio 19 d. iki 2016 m. sausio 28 d.) nėra reglamentuota, kiek ir kokių baldų turi būti pataisos įstaigos patalpose, skirtose nuteistiesiems gyventi. Tačiau nagrinėjamu atveju taikytini gydymo įstaigų aprūpinimo baldais reikalavimai, įtvirtinti Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 ,,Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737. Šios higienos normos 21 punkte(2013 m. kovo 21 d. akto reakcija, galiojanti nuo 2013 m. kovo 31 d.) nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir (arba) keičiamas. Byloje pateiktos 23 palatosfotonuotraukos (b. l. 12-14, 17, 19) patvirtina atsakovo atstovo teiginį, kad ši palata yra minimaliai aprūpinta baldais.Tačiau šiose fotonuotraukose užfiksuoti duomenys nepaneigia pareiškėjo argumento dėl jo bausmės atlikimo metu LAVL neįvykdytos pareigos aprūpinti23 palatos, kurioje ginčo laikotarpiu buvo gydomas ir pareiškėjas, pakankamu skaičiumi spinteliųasmeniniamspacientų daiktams laikyti, kad kiekvienam pacientui tektų po spintelę. Kaip jau minėta, šioje palatoje yra 4 lovos, todėl, teismo vertinimu, atsakovės atstovas turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius apie 4 spintelių įrengimą šioje palatoje. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo skunde nurodomų teiginių šiuo aspektu. Tačiau nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teisminėpraktika, kurioje yra nurodyta, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo30 d. nutartįadministracinėje bylojeNr. A-444-669/2011). Pareiškėjas nedetalizavo, kokius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus dėl tokių aplinkybių jis patyrė, kokias jo teises pažeidė, sukeldamas jam neturtinę žalą, todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai nelaikytini pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis ir pareiškėjas laikytinas neįvykdžiusiu pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d.nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013).

Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė bausmės atlikimo LAVLmetu būti laikomam teisės aktų reikalavimus atitinkančioploto palatoje buvo pažeista. Tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į sąlyginai neilgą minimalaus vienam asmeniui palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (2013 m.gruodžio2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1864/2013, 2013 m. gegužės9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-913/2013, 2014 m.vasario11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-68/2014). Pažymėtina, jog ši administracinių teismų praktikos kryptis, be kita ko, remiasi EŽTT 2010 m.balandžio1 d. sprendime Gultyayeva prieš Rusiją suformuluotomis nuostatomis, anot kurių, tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas kalinimo vietų sąlygas vertinat, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Be to, vertindamas šio nustatyto pažeidimo pobūdį ir jo daromo poveikio intensyvumą, teismas vadovaujasi EŽTT suformuota praktika, t. y. kad EŽTT atsisakė nustatyti, kiek kameros ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m.gruodžio16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m.rugsėjo15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją), o sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, EŽTT nurodė, jog turi būti vertinama, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m.balandžio2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m.gruodžio4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m.birželio3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1281/2013; 2013 m.liepos29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m.liepos29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m.lapkričio6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m.balandžio16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m.spalio15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m.sausio26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimoLAVL sąlygų(teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (pareiškėjas neįrodinėjo, jog dėl nurodytų pažeidimų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (nors pareiškėjui trūko 2,9 kv. m ploto, tačiau pažeidimas truko trumpą laiko tarpą(7 paras), pažeidimas yra vienkartinis), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų LAVL neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kadLAVL administracijabūtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat į tai, kad LAVL yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 60 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais,Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m.birželio2 d. redakcija Nr. XII-2399) 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti M. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės60 Eur (šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.