Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų teisėjas Mantas Ūsas, sekretoriaujant Neringai Dužinienei, Jovitai Brazauskienei, dalyvaujant pareiškėjos I. S. atstovui advokatui Raimondui Simonavičiui, suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Redai Siautilei, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. S., atstovaujamos advokato Raimondo Simonavičiaus, patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonė Turto bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, sodininkų bendrija „Dituva“, A. K. (A. K.) ir S. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas advokatas Raimondas Simonavičius patikslintą pareiškimą palaikė ir prašė jį tenkinti pareiškimo pagrindu nurodytomis aplinkybėmis. Papildomai paaiškino, kad pareiškėja pradėjo valdyti savo brolio sodo sklypą, kai brolis jį žodžiu perleido valdyti pareiškėjai. Pareiškėjos brolis buvo pradėjęs privatizavimo procedūras, tačiau išvykus jam gyventi į Rusiją, dokumentų nesusitvarkė. Sodo sklypas nėra nei savivaldybės nei valstybės nuosavybė, t. y. jokių kitų asmenų teisių į šį sklypą nėra įregistruota. Pareiškėja moka sodininkų bendrijos nario mokesčius nuo 1981 metų, šį sklypą pareiškėja valdo 36 metus. Žemės sklype yra statinys – šiltnamis, jis nėra registruotas. Pareiškėjos brolis turėjo teisę gauti sklypą, kadangi priešingu atveju, jei jis tokios teisės nebūtų turėjęs, jam sodo sklypas nebūtų suteiktas. 1981 metais Lietuvos Respublika nebuvo nepriklausoma, todėl nėra tikslinga spręsti klausimo dėl suinteresuoto asmens – pareiškėjos broliui suteiktos teisės gauti ar ne sodo sklypą esant Lietuvos Respublikos piliečiui ar nesant. Nurodė, kad pareiškėja šiuo metu neturi jokių juridinių galimybių įteisinti jos valdomą, prižiūrimą ir naudojimą žemės sklypą.

Iš Valstybės įmonės Registrų centro pateiktos informacijos nustatyta, kad sodo sklypas Nr. 21/69-128 sodininkų bendrijoje „Dituva“ ir nuosavybės teisės į jį nėra įregistruotos.

Iš sodininkų bendrijos „Dituva“ nario knygelės nustatyta, kad A. K. į sodininkų bendrijos narius priimtas 1981 m. gegužės 19 d., nurodytas kolektyvinio sodo numeris – 21. Knygelėje nurodyta, kad žemės mokestis mokėtas nuo 1986 m. iki 2016 m., nurodyti atlikti darbai.

Motyvuojamoji dalis

Iš pateiktos 2017 m. kovo 16 d. žemės sklypo kadastrinių matavimų bylos matyti, kad sklype yra du neįregistruoti statiniai: ūkinis pastatas ir šiltnamis.

Iš 1992 m. gegužės 14 d. A. K. (A. K.) pareiškimo Klaipėdos rajono valdybos žemėtvarkos tarnybai nustatyta, kad A. K. (A. K.) prašo leisti jam privatinės nuosavybės teise įsigyti žemės sklypą kol. „Dituva“ Nr. 21/69-128.

Iš 1992 m. lapkričio 6 d. mokėjimo pranešimo nustatyta, kad A. K. (A. K.) sumokėjo 302 čekius (investicinius čekių suma). Iš taupomojo pranešimo nustatyta, kad 302 čekius sumokėjo L K. A. (L K. A.). Nustatyta, kad 100 (valiuta nenurodyta) Klaipėdos miesto valdybos žemės tarnybai A. K. (A. K.) sumokėjo už žemės sklypo dokumentų įforminimą.

Iš žemės sklypo įkainojimo akto nustatyta, kad A. K. (A. K.) perka, o Klaipėdos rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos viršininkas parduoda 0,0600 ha žemės sklypo sodininkų bendrijoje „Dituva“, sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo pirkimo kaina nustatyta – 302 investiciniai čekiai, mokestis už dokumentų parengimą – 100 talonų.

Iš Gyventojų registro tarnybos duomenų nustatyta, kad apie asmenį A. K. (A. K.) duomenų nerasta.

Iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidus reikalų ministerijos pateiktos informacijos nustatyta, kad departamentas informacijos apie A. K. (A. K.), gimusio 1958 m. kovo 23 d. ir S. K., gimusios 1962 m. birželio 13 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 2000 metų neturi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išskirtos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygos bei atskleistas jų turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010). Taigi, nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėja nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį įvaldomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Pareiškėja, siekdama įgyti ginčo sklypą pagal įgyjamąją senatį, turi įrodyti, kad yra visos sąlygos, būtinos nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).

Teismas vertina byloje įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Šioje byloje nekyla ginčo dėl to, jog pareiškėja nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. pareiškėja nėra ginčo sklypo savininkė.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (1964-07-07) 95 straipsnis galiojęs iki 1994-05-17 numatė tik vieną viešosios nuosavybės formą - valstybės nuosavybę. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad valstybė – ginčijamą žemės sklypą, būtų perdavusi kitiems asmenims, todėl teismas pripažįsta, kad ginčo sklypas išliko valstybės nuosavybe. Vadovaujantis CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje pagal V. M. ir T. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Stoties turgus“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-586/2006; kt.). Aukščiausiojo Teismo yra pasisakyta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus nesiejamas su šių daiktų registracija valstybės vardu, skirtingai nei toje pačioje normoje įtvirtintas draudimas įgyti nuosavybės teisę į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal AB „Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Tomis“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2007); ši norma yra draudžiamoji, todėl jos taikymas yra susijęs su viešojo intereso gynimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal AB „Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008). Teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reguliuojamasis imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei transformuotis į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal M. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011).

Nagrinėjamu atveju, keliamas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi klausimas. Pareiškėja byloje siekia įrodyti, kad įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą - žemės sklypą (sodo sklypą) Nr. 21-69/128, esantį (duomenys neskelbtini). Ji įrodinėjo, kad šį nekilnojamąjį daiktą, jai valdyti, naudoti žodžiu perdavė brolis A. K. (A. K.), kuriam šis sodo sklypas buvo skirtas, tačiau privatizacijos procedūra nebuvo pabaigta. Pareiškėja nurodė, kad sodo sklypu nuo 1981 metų ji naudojasi teisėtai, sąžiningai ir nepertraukiamai. Motyvavo tuo, kad brolis jai sodo sklypą perdavė naudotis, tačiau dokumentų nesusitvarkė, broliui išvykus gyventi į Rusiją, ji rūpinasi ir prižiūri sodo sklypą, moka bendrijai priklausančius mokesčius. Suinteresuoto asmens Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus atstovė su šiuo teiginiu nesutiko, nurodė kad žemės sklypo privatizacija nebuvo baigta, kadangi nesudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, iniciatyvą užbaigti procedūrą turėjo rodyti asmuo kuris ketino šį sklypą įsigyti. Atstovė nurodė, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiai galėjo įsigyti sodo sklypą, o duomenų apie pareiškėjos brolio tuo metu turimą Lietuvos Respublikos pilietybę nėra pateikta. Nurodė, kad sodo sklypas yra valstybės nuosavybė ir pagal įgyjamąją senatį negali būti įgyjama nuosavybės teisė į jį. Teismas vadovaudamasi aukščiau išdėstytais teisiniais argumentais bei nurodytais byloje esančiais įrodymais, sutinka, su suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus argumentu, jog byloje nepateikta, jokių įrodymų, paneigiančių nustatytas aplinkybes, jog ginčo sklypas priklauso valstybei.

Kadangi įgyjamosios senaties institutas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai yra visų įgyjamosios senaties sąlygų visuma (CK 4.68-4.71 str.), darytina išvada, kad pareiškėjai neįrodžius vienos iš sąlygų - daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, konstatuotina, jog nėra visų būtinų sąlygų, nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, atmestinas.

Iš pareiškėjos valstybei priteistinos išlaidos susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 371 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 301, 448, 533 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškimo netenkinti.

Priteisti iš pareiškėjos I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 7,52 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Valstybės naudai priteistos išlaidos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Įmokos mokėjimo kvitą apie sumokėtas pašto išlaidas valstybei yra būtina pateikti teismui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.