Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4, 9 d., 65 str. paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su 2008 m. spalio 6 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta arešto bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir G. J., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. G. nuteistas už tai, kad padarė plėšimą, o būtent 2008-04-08 apie 7.20 val. prie (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, veikdamas kartu su G. J., panaudodami smurtą prieš nukentėjusįjį A. R., t. y. G. J. paėmus nukentėjusįjį A. R. už kaklo ir jį smaugiant, G. G. iš A. R. striukės kišenės ištraukė ir taip pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam A. R. priklausančius 83 litus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo G. G. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Teismas pagrįstai pripažino G. G. kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Skunde apeliantas nurodo, jog teismas neteisingai įvertino jo veiksmus kaip plėšimą, kadangi jis norėjo tik atsiimti iš nukentėjusiojo skolą už telefoną ir nukentėjusiojo nemušė, t. y. nepadarė plėšimo. Kolegija sutinka su nuteistojo G. G. teiginiu, jog jis smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, ir pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje aiškiai nurodė kiekvieno iš bendrininkų veiksmus, o būtent, kad G. J. paėmė nukentėjusįjį už kaklo ir pastarąjį smaugė, o G. G. iš A. R. striukės kišenės ištraukė pinigus. Taigi, G. G. ir nėra inkriminuotas smūgių sudavimas nukentėjusiajam.

Kaip jau minėta, iš apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių galima daryti išvadą, kad iš esmės nuteistasis G. G. ginčija savo kaltę dėl plėšimo padarymo, pateikdamas versiją apie skolos susigrąžinimą. Analogiškai apeliantas aiškino ir pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 147). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis savo kaltę dėl plėšimo pripažino visiškai ir paaiškino, jog su G. J. susitarė apiplėšti A. R., G. J. suėmė A. R. už kaklo ir smaugė, o jis, t.y. G. G., iš kišenes ištraukė pinigus (t. 2, b. l. 39-40). Tai G. G. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 4143). Šie apelianto parodymai ir kitoks, nei apeliaciniame skunde išdėstytas, įvykio aplinkybių vertinimas iš esmės sutampa su nukentėjusiojo A. R. parodymais, kad G. J. jį iš nugaros pusės apkabino ir smaugė, o G. G. iš striukės priekinės kišenės ištraukė pinigus – 83 Lt, ir korteles. Netikėti nukentėjusiojo A. R. parodymais nėra jokio pagrindo, kadangi jie nuo pat įvykio viso proceso metu buvo nuoseklūs ir vienodi. Be to, vertindama nukentėjusiojo parodymus, kolegija atkreipia dėmesį ir į nukentėjusiojo reakciją bei veiksmus po įvykio, kai jis iš karto po apiplėšimo nuėjo į netoliese esantį Šiaulių mieto 2-ąjį policijos komisariatą ir pranešė apie įvykį, nurodė pagrobtą turtą, o vėliau tyrimo metu atpažino abu kaltinamuosius ir nurodė, kuris kokius konkrečius veiksmus plėšimo metu atliko. Dėl G. G. pateiktos versijos apie skolos susigrąžinimą nukentėjusysis A. R. paaiškino, jog apeliantui jis nebuvo skolingas ir telefono iš pastarojo nepirko. Nuteistojo G. G. apeliacinio skundo teiginys, jog A. R. sakė netiesą primokintas policijos darbuotojų, kolegijos nuomone, yra deklaratyvus, nes apie pareigūnų poveikį nukentėjusiajam byloje nėra jokių duomenų.

Esant tokioms aplinkybėms yra akivaizdu, kad apeliantas, skirtingose baudžiamojo proceso stadijose pateikdamas tokį prieštaringą įvykio aplinkybių aiškinimą, o pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde neigdamas savo kaltę dėl plėšimo, realizuoja savo gynybinę taktiką, siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį ir suklaidinti teismą. Todėl kolegija, remdamasi aptartais ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytais įrodymais, atmeta G. G. skunde išdėstytus argumentus dėl ginčijamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir veikos kvalifikavimo, kaip neatitinkančius byloje nustatytoms aplinkybėms.

Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika ir gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad grobdamas svetimą turtą kaltininkas suvokia, jog turtą pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę priešintis, numato nusikalstamos veikos padarinius ir tų padarinių nori. Pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis pagrobė svetimą turtą. Pirmosios instancijos teismo nustatytas nusikalstamo sumanymo turinys, jo dinamika viso nusikaltimo darymo metu aiškiai atskleidžia objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius ir abejonių nekelia teismo išvados, kad apeliantas su G. J. kartu realizavo objektyviąją nusikaltimo pusę. Visa tai byloja apie abiejų nuteistųjų bendrą pasiryžimą daryti nusikalstamą veiką. Analizuojamoje situacijoje nėra svarbu, ar G. G. ir G. J. susitarė padaryti nusikalstamą veiką iš anksto, ar jiems toks pasiryžimas atsirado nusikalstamos veikos darymo metu, kadangi bendrininkavimas yra galimas visose nusikalstamos veikos stadijose. Be to, ta aplinkybė, jog pats apeliantas smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, nepašalina jo atsakomybės už padarytą plėšimą, kadangi apeliantas, veikdamas kartus su G. J., pastarajam paėmus nukentėjusįjį už kaklo ir smaugiant, suvokė visą nusikalstamo veikimo esmę, tai yra suprato, kad grobiant nukentėjusiojo turtą kaip priemonė tam tikslui pasiekti buvo panaudoti veiksmai, kuriais atimta galimybė nukentėjusiajam ginti savo nuosavybę.

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. G. ir kito nuteistojo nusikalstamą veikimą – plėšimą – kvalifikavo kaip padarytą dviejų lygiaverčių nusikalstamos veikos vykdytojų.

Nuteistasis G. G. skundu prašydamas skirti jam švelnesnę bausmę apeliuoja į tai, kad jis turi šeimą ir du mažamečius vaikus, pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, tačiau pastarosios aplinkybės teismas nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Pirmiausia kolegija pažymi, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką turi būti savanoriškas ir teismo gali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tuomet, jei kaltininkas prisipažino ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pirmiausia turi būti grindžiamas pozityviais motyvais – atgaila dėl padarytos nusikalstamos veikos, noru sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pažymėtina ir tai, kad prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo prisipažįsta ne tik dėl savo padarytos veikos, tačiau kai atskleidžia savo bendrininkus ir jų padarytas veikas, jei nusikalstama veika buvo padaryta kartu su bendrininkais.

Kaip jau minėta, G. G. pirmosios instancijos teisme savo kaltės dėl plėšimo nepripažino ir kritiškai savo elgesio nevertino. Todėl jo apeliaciniame skunde išreikštas nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, kolegijos nuomone, yra tik deklaratyvus pareiškimas – siekis sušvelninti savo teisinę padėtį. Esant tokioms aplinkybėms kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui nepripažinti minėtos aplinkybės lengvinančia G. G. atsakomybę.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Skirdamas apeliantui bausmę bei parinkdamas jos rūšį bei dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė tyčinį nusikaltimą neišnykus teistumui už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą ir kaip recidyvistui (BK 27 str. 1 d.) pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę (BK 56 str. 1 d.). Iš G. G. asmenį charakterizuojančių duomenų matyti, kad jis skundžiamu nuosprendžiu nuteistas jau 8 kartą (t. 2, b. l. 52-59), baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 48-50), yra psichiatrijos ligoninės pacientų registre dėl abstinencijos būklės vartojant alkoholį (t. 2, b. l. 69), nedirba, pragyvenimo šaltinis neaiškus. Visi nurodyti duomenys patvirtina neigiamą G. G. orientaciją, susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų. Nuteistojo skundo argumentas, kad jis turi du mažamečius vaikus neapibūdina jo teigiamai, nes G. G. niekur nedirbdamas ir nuolat pažeidinėdamas įstatymus, nevykdo savo, kaip tėvo, pareigų, neteikia vaikams reikiamos pagalbos ir nesirūpina jais.

Atsižvelgusi į visas šias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo apeliantui bausmė paskirta motyvuotai, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos BK 54 str.

Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantas skunde nenurodė. G. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra žymiai mažesnė už Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), todėl nėra aiškiai per griežta ir švelninti bausmės, kaip prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu G. G. paskirtą bausmę subendrino su 2008 m. spalio 6 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta arešto bausme nepažeisdamas įstatyme nustatytų bausmių bendrinimo taisyklių.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti pagal nuteistojo G. G. apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. G. apeliacinį skundą atmesti.