Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

gynėjams advokatams Linui Belevičiui, Kęstučiui Dobilui, Žydrūnui Ambrizui, Gintui Matulevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą:

pagal nuteistųjų S. S. ir G. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų;Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, S. S. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

G. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 238 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 100 MGL (3 765 EUR/13 000 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 straipsnio 1 dalies 2 p. „a“ p.p. ir 66 straipsniu, į G. K. paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d., vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudos daliai, paskirta galutinė bausmė – 3 614 EUR (12 480 Lt) dydžio bauda.

Iš nuteistojo S. S. civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus naudai priteista 707 EUR (2 442,80 Lt), civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos – 7 675 EUR (26 500,48 Lt), nukentėjusiosios J. Ž. naudai – 738 EUR (2 550 Lt) turtinės žalos atlyginimo ir 28 962 EUR (100 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo S. Ž. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, dėl chuliganiškų paskatų nužudė nukentėjusįjį V. Ž., o būtent: S. S. 2011 m. birželio 22 d. apie 20 val., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su kitais dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia dėl chuliganiškų paskatų viešoje vietoje (šalia parduotuvės „Maxima“, (duomenys neskelbtini)) su savimi turėta lazda užpuolė ant žaliosios vejos stovėjusius V. Ž. ir A. V., rankomis ir kojomis intensyviai sudavė V. Ž. į įvairias kūno vietas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių, taip pat padarė jam daugybinius kūno sužalojimus, nesukėlusius pavojaus gyvybei, ir toliau veikdamas bendrininkų grupėje kartu su kitu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, su savimi turėta ta pačia lazda pašalinių asmenų akivaizdoje, demonstruodamas akivaizdžią nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, dėl chuliganiškų paskatų tyčia sudavė nukentėjusiajam V. Ž. į galvą, o S. S. bendrininkas sudavė pilnu alaus buteliu V. Ž. į galvą, dėl ko pastarajam nuo abiejų bendrininkų smūgiais (trauminiais poveikiais) patirtų galvos minkštųjų audinių sužalojimų išsivystė trauminis galvos smegenų sužalojimas, pasireiškęs kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais bei į skilvelius, dėl ko nuo šių sužalojimų V. Ž. įvykio vietoje ištiko klinikinė mirtis, o 2011 m. birželio 23 d., 23.00 val. pastarasis mirė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose.

Be to, S. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su kitais dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia nežymiai sutrikdė A. V. sveikatą, o būtent: S. S. 2011 m. birželio 22 d. apie 20.00 val., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su kitais dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, šalia parduotuvės „Maxima“, esančios (duomenys neskelbtini), užpuolė ant žaliosios vejos stovėjusius V. Ž. ir A. V., su savimi turėta lazda ne mažiau kaip du kartus tyčia sudavė A. V. į abiejų kojų sritį, o bendrininkai iš viso kojomis ir rankomis sudavė A. V. ne mažiau kaip penkis smūgius į įvairias kūno vietas, taip padarė pastarajam poodines kraujosruvas kairėje šlaunyje, kairio kelio srityje, kairėje pėdoje, dešinio kelio srityje, dešinėje blauzdoje, kas sukėlė nežymų A. V. sveikatos sutrikdymą.

G. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 238 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis tyčia be svarbios priežasties nepranešė teisėsaugos institucijai apie jam žinomą padarytą labai sunkų nusikaltimą (nužudymą dėl chuliganiškų paskatų), o būtent: G. K. 2011 m. birželio 22 d. apie 20.00 val. būdamas viešoje vietoje (šalia parduotuvės „Maxima“, (duomenys neskelbtini)) tiesiogiai stebėjo, kaip S. S. kartu su kitais dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis tyčia dėl chuliganiškų paskatų užpuolė šalia parduotuvės ant žaliosios vejos stovėjusius V. Ž. ir A. V. G. K. matė ir suprato, kaip S. S. su kitais dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis tyčia dėl chuliganiškų paskatų su savimi turėta lazda, taip pat rankomis ir kojomis intensyviai sudavė V. Ž. į įvairias kūno vietas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių, taip padarydami pastarajam daugybinius kūno sužalojimus, nesukėlusius pavojaus gyvybei, ir toliau S. S., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su kitu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, su savimi turėta ta pačia lazda, pašalinių asmenų akivaizdoje, demonstruodamas akivaizdžią nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, dėl chuliganiškų paskatų tyčia sudavė V. Ž. į galvą, o S. S. bendrininkas sudavė pilnu alaus buteliu V. Ž. į galvą, dėl ko pastarajam nuo abiejų bendrininkų smūgiais (trauminiais poveikiais) patirtų minkštųjų galvos audinių sužalojimų išsivystė trauminis galvos smegenų sužalojimas, pasireiškęs kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais bei į skilvelius, dėl ko nuo šių sužalojimų V. Ž. įvykio vietoje iš karto ištiko klinikinė mirtis, o 2011 m. birželio 23 d. 23.00 val. pastarasis mirė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose. Po nusikalstamos veikos padarymo tuojau pat visi V. Ž. ir A. V. užpuolę asmenys kartu su visą šį įvykį tiesiogiai stebėjusiu G. K., pasišalino iš įvykio vietos P. A. priklausančiu juodos spalvos automobiliu „Audi A8“ (v. n. (duomenys neskelbtini) o G. K., žinodamas ir suvokdamas, kad tokiu būdu jam tapo žinomos labai sunkaus nusikaltimo (nužudymo dėl chuliganiškų paskatų) aplinkybės, be svarbios priežasties apie tai tyčia nepranešė teisėsaugos pareigūnams.

D. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. Ž., o būtent: D. B. 2011 m. birželio 22 d. apie 20.00 val., veikdamas bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, tyčia dėl chuliganiškų paskatų viešoje vietoje (šalia parduotuvės „Maxima“, (duomenys neskelbtini)) užpuolė ant žaliosios vejos stovėjusius V. Ž. ir A. V.: asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, su savimi turėta lazda, dėl chuliganiškų paskatų ne mažiau kaip vieną kartą sudavė V. Ž. į dešinę smilkininę sritį, o D. B. ne mažiau kaip vieną kartą sudavė stikliniu alaus buteliu V. Ž. į galvos sritį, dėl ko pastarajam nuo trimis abiejų bendrininkų smūgiais (trauminiais poveikiais) patirtų galvos minkštųjų audinių sužalojimų išsivystė trauminis galvos, smegenų sužalojimas, pasireiškęs kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius, nuo ko 2011 m. birželio 23 d., 23.00 val. V. Ž. mirė.

Nuteistasis S. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendį, priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, bylą grąžinti prokurorui tirti V. Ž. nužudymo aplinkybėms nustatyti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaltus asmenis.

Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, grindė savo išvadas tik kaltinimą pagrindžiančiais prieštaringais, nenuosekliais ir nepatikimais įrodymais, tarp jų – vien tik nukentėjusiojo A. V. bei liudytojų E. V. ir D. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais ir suklastotais parodymais, kurie nebuvo patikrinti teisiamajame posėdyje BPK numatytais veiksmais. Teismas neištyrė betarpiškai teisiamajame posėdyje didžiosios dalies rašytinių bylos dokumentų, daiktinių įrodymų, vaizdo ir garso įrašų, tačiau šitais neištirtais įrodymais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas civilinių ieškovų ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, pažeidė CK normas. Be to, nuteistojo teigimu, viso proceso metu, pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai buvo šališkas, sistemingai pažeidinėjo nuteistojo teisę į gynybą, teisingą teismo procesą, rungimosi principą.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 242, 289 ir 290 straipsnių nuostatas, netinkamai paskelbdamas byloje esančią medžiagą. Teisiamojo posėdžio metu, S. S. gynėja primygtinai prašė skelbti visus bylos dokumentus, todėl teismas negalėjo taikyti Lietuvos Respublikos BPK 290 straipsnio 3 dalyje nurodytos išimties dėl byloje esančių dokumentų neperskaitymo. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo paskelbti visus be išimties byloje esančius dokumentus, dokumentų išvardijimas tokiu atveju neleistinas. Apeliantas nurodo, kad bylos 7 tomo lapai Nr. 1 ir Nr. 3 yra dokumentai surašyti ne lietuvių, o anglų kalba, šių dokumentų vertimo į lietuvių kalbą byloje nėra, tokiu būdu pažeistas Lietuvos Respublikos BPK 8 straipsnyje įtvirtintas baudžiamojo proceso valstybine lietuvių kalba principas, tai esminis pažeidimas sukliudęs nuteistajam veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą. Pasak nuteistojo bylos nagrinėjimo metu bylos tomas Nr. 3 iš viso nebuvo perskaitytas ir neišvardytas nei vienas šio tomo dokumentas. Iš bylos medžiagos matyti, jog šioje byloje yra išreikalauta ir apžiūrėta labai daug kitų daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, tačiau šie daiktai nebuvo perduoti teismui, buvo saugomi atskirai nuo bylos. Nuteistojo nuomone, paminėtos aplinkybės įrodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas.

Pasak nuteistojo, viso tyrimo metu jo atžvilgiu ikiteisminio tyrimo pareigūnai naudojo psichinį smurtą, grasino suklastoti bylos dokumentus taip, kad S. S. būtų nuteistas už nužudymą. Jam buvo kartojama, kad yra liudytojų, nurodančių nuteistąjį kaip užpuoliką, kad yra sulaikytas asmuo pavarde Aniulis, kuris prisipažino ir davė parodymus apie tai, kad S. S. su juo (Aniuliu) ir kitais asmenimis užpuolė ir užmušė V. Ž. Tačiau nuteistasis neprisipažino dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, bei pateikė savo įvykių versiją, kurios pirmosios instancijos teismas netikrino. Pasak nuteistojo, V. Ž. nužudyme galėjo dalyvauti D. Č., kuris anksčiau 2006 m. buvo nužudęs A. P., o 1997 m. teistas už plėšimą. Nuteistojo teigimu, D. Č. buvo tas asmuo, kurį jis (S. S.) matė įvykio metu 2011 m. birželio 22 d. vakare kartu su dviem kitais asmenimis, kurie įsėdo į nuteistojo automobilį ir liepė pastarajam važiuoti iki „Bernelių užeigos“ bei ten išleisti. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu S. S. nuosekliai laikėsi pozicijos, kad V. Ž. buvo nužudytas už dideles pinigines skolas, kad jo nužudymą organizavo ir galimai įvykdė asmenys, kuriems nukentėjusysis buvo skolingas, kurie apie du metus nuolat persekiojo V. Ž., grasino jam ir jo tėvams fiziniu susidorojimu, tačiau nei tyrėjai, nei teismas į nuteistojo žodžius nereagavo. Teismas neįvertino to, kad bylos įrodymai patvirtina, jog V. Ž. užpuolimas buvo gerai suplanuotas, kryptingas ir tikslingas. Pirmosios instancijos teismas, nepatikrinęs nuteistojo versijos dėl V. Ž. nužudymo, pažeidė S. S. teisę į gynybą, išsamiai neišnagrinėjo reikšmingų bylos aplinkybių ir dėl to priėmė neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis nurodo, kad jo kaltė dėl V. Ž. nužudymo skundžiamame nuosprendyje pagrįsta iš esmės nukentėjusiojo A. V., liudytojų D. G., E. V. parodymais. Kitų liudytojų parodymai patvirtina tik bylos faktines aplinkybes, tačiau neturi įrodomosios reikšmės, nustatant nuteistojo dalyvavimą V. Ž. nužudyme. Tačiau, apelianto teigimu, negalima tikėti nukentėjusiojo A. V., liudytojų E. V. ir D. G. parodymais. A. V. parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs, akivaizdžiai įtakoti policijos pareigūnų. Išanalizavus bylos medžiagą, darytina kategoriška išvada, kad per jo apklausas pateikiamos informacijos pasikeitimai tiesiogiai susiję su ikiteisminio tyrimo pareigūnams žinomais naujais duomenimis, surinktais atliekant kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Šios bylos tyrimo metu visuomenės informacijos priemonėse buvo sistemingai skleidžiama informacija apie 2011 m. birželio 22 d. įvykdytą užpuolimą ir V. Ž. nužudymą, buvo nurodytas įvykio laikas, vieta, smulkiai aprašyti užpuolikų veiksmai, naudoti įrankiai ir net užpuolikų išvaizda. Šios informacijos viešas pateikimas akivaizdžiai nulėmė byloje apklaustų liudytojų parodymus, t. y. jie parodė ne tai, ką objektyviai matė įvykio vietoje, o tai, ką perskaitė žiniasklaidos priemonėse. A. V. parodymai yra neteisingi ir prieštaringi dėl to, kad būdamas apklaustas iš karto po įvykio, jis negalėjo prisiminti nei, kaip atrodė užpuolikai, nei kitų esminių įvykio aplinkybių, buvo nurodęs, kad po jam suduoto smūgio jis prarado sąmonę, nors specialisto išvadoje konstatuota, kad jam nebuvo sužalota galva. Vėlesnių apklausų metu A. V. pradėjo atsiminti vis daugiau įvykio aplinkybių (tarp jų – kaip atrodė užpuolikai, ką jie sakė), nors šias aplinkybes pradėjo dėstyti praėjus beveik mėnesiui nuo nukentėjusiojo V. Ž. nužudymo, o įvykio metu buvusių aplinkybių prisiminimą galėjo apsunkinti ir tai, kad sumušimo metu A. V. buvo girtas. Be to, pasak nuteistojo, A. V. atliktas asmens atpažinimo pagal nuotrauką procesinis veiksmas taip pat negali būti pripažintas tinkamu S. S. kaltės įrodymu. Nuteistojo nuomone, A. V. galėjo jį atpažinti pagal bruožus, kuriuos nukentėjusiajam nupasakojo liudytoja E. V., kuriai anksčiau buvo parodyta S. S. nuotrauka, kurioje ji neva atpažino jos brolį ir buvusį vyrą užpuolusį asmenį. Negalima tikėti ir A. V. parodymais apie aplinkybes, buvusias 2011 m. birželio 22 d. parduotuvėje „Maxima“, kadangi šiuos parodymus jis davė ikiteisminio tyrimo pareigūnams tik tuo metu, kai jam buvo parodyti parduotuvėje buvusių kamerų vaizdo įrašai, kurie, beje, nebuvo peržiūrėti teisiamojo posėdžio metu. Nuteistojo manymu, A. V. parodymais negalima tikėti ir dėl to, kad jis suinteresuotas bylos baigtimi, nes įvykio metu buvo nužudytas jo žmonos brolis, su kuriuo A. V. siejo artimi draugystės santykiai.

Anot nuteistojo, liudytojos E. V. parodymai taip pat yra nepatikimi, kadangi pirmos apklausos metu ji parodė, jog pamena vieną asmenį su raudonais marškinėliais, daužiusį jos brolį su lazda per kojas, kiti du buvo apsirengę tamsiais drabužiais, kitos apklausos metu liudytoja parodė, jog prisiminė, kaip atrodė vyras, mušęs jos buvusį vyrą; šio asmens požymius ji nurodė ne iš atminties, o pagal iš anksto jai parodytą S. S. nuotrauką, todėl atpažinimo protokolas yra akivaizdžiai suklastotas. Be to, liudytojos parodymai yra abejotini ir dėl to, kad ji įvykio vietą matė iš 5 aukšto balkono, nuo namo iki įvykio vietos yra apie 48 m horizontalaus atstumo, o atpažinimas pas ikiteisminio tyrimo teisėją taip pat yra niekinis, nes liudytojai prieš pat apklausą S. S. buvo parodytas policijos pareigūnų vedamas su antrankiais. Liudytojos E. V. parodymų prieštaringumą patvirtina ir jos tėvų S. Ž. bei J. Ž. parodymai apie tai, kaip jų duktė pasakojo apie V. Ž. sumušimą ir jį sumušusius asmenis. Nuteistojo teigimu, liudytojai E. V. ir D. G. buvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjų nesant tam tiesėto pagrindo. Prokuroras pateikė prašymą teismui dėl liudytojų apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kadangi liudytojai gali išvykti į užsienį, tačiau byloje nėra jokio teismo procesinio sprendimo dėl tokio prokuroro prašymo tenkinimo. Be to, neaišku, kodėl liudytojų išvykimas į užsienį yra laikoma priežastimi, dėl kurios jų negalima bus apklausti vėliau. Įvertinus paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teisme perskaityti E. V. ir D. G. parodymai nėra tinkamas įrodymas šioje byloje. Teismas negalėjo perskaityti liudytojų parodymų ir Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu, nes šioje dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tuo atveju, kai reikia patikrinti ne paties liudytojo duotus parodymus, o kitus bylos įrodymus.

Nuteistojo teigimu, liudytojas D. G. buvo apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu tris kartus, ir kiekvienos apklausos metu jis davė visiškai priešingus parodymus apie asmenį, kurį jis neva matė tuoj pat po įvykio einantį gatve ir pagalvojo, kad tai asmuo, kuris mušė V. Ž. D. G. parodymai apie jo matyto asmens išvaizdą (šviesi plaukų spalva, šviesi akių spalva, nosies didumas, apranga ir kt.) bei jo nupasakotos įvykio aplinkybės absoliučiai prieštarauja E. V. parodymams, kitų liudytojų parodymams ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Iš bylos buvo išimtas ir sunaikintas procesinis dokumentas – S. S. pateikimo D. G. atpažinti pagal nuotrauką protokolas. D. G. teismo posėdyje matė S. S., tačiau nei teismo posėdžio metu, nei vėliau jis neužsiminė, kad įvykio vietoje buvo nors vienas užpuolikas panašus į S. S. Apelianto teigimu, įvykio dieną jis buvo gerokai stambesnis nei toje nuotraukoje, kuri buvo rodoma liudytojams atpažinimo proceso metu, S. S. veidas įvykio metu buvo masyvus, viršugalvis nuplikęs iki pakaušio, tą vasarą jis skųsdavosi galvą plikai, dėl ko neįmanoma buvo įžiūrėti jo plaukų spalvos. Liudytojo D. G. parodymai nebuvo patikrinti teisiamajame posėdyje betarpiškai jį apklausiant, jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo perskaityti jo parodymai apie tai, kad jis atpažino ne S. S., o P. A., t. y. iš esmės pakeitė parodymus, paneigdamas aplinkybę, jog įvykio vietoje matė S. S. Pasak nuteistojo, jo nekaltumą patvirtina ir tai, kad liudytojos S. J., V. J., V. M. J., I. A. teisme neatpažino S. S. kaip asmens, dalyvavusio nukentėjusiųjų sumušime.

Nuteistasis nurodo, kad apklausiamas teisiamajame posėdyje specialistas iš esmės tik pakartojo savo išvados teiginius, tačiau neišsklaidė byloje esančių abejonių dėl nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmo. S. S. suformuluotame kaltinime nurodyta, kad nuteistasis sudavė V. Ž. lazda vieną kartą į galvą, nuteistojo bendrininkas sudavė nukentėjusiajam V. Ž. buteliu vieną kartą į galvą, taigi iš viso konstatuoti du smūgiai, tačiau nuosprendyje nenurodyta, kas sudavė trečią smūgį nukentėjusiajam V. Ž. Be to, išvadoje nenurodytas galvos smegenų mirties laikas, teismo išvados nepagrįstos visapusišku faktinių aplinkybių nustatymu.

Pasak nuteistojo, byloje nėra jokių duomenų, kad A. V. iš viso kada nors buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau S. S. buvo pareikšti įtarimai dėl A. V. sunkaus sveikatos sutrikdymo, tokiu būdu iš esmės buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą. Byloje esančių dokumentų surašymo metu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. jau buvo specialisto išvada apie tai, kad A. V. įvykio metu buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Ikiteisminio tyrimo metu buvo klastojami bylos dokumentai, kurių pagrindu buvo suvaržytos nuteistojo konstitucinės teisės.

Apelianto nuomone, civiliniai ieškiniai šioje byloje taip pat patenkinti nesant tam teisėto pagrindo. Iš specialisto išvados neaišku, kada tiksliai įvyko V. Ž. smegenų mirtis, t. y. nuo kada jis buvo žuvęs, kaip asmenybė. Esant tokiai situacijai iš kaltininko gali būti priteista tik tokia turtinė žala, kuri buvo patirta dėl nukentėjusiojo sveikatos ir gyvybės gelbėjimo, po nukentėjusiojo mirties išlaidos, patirtos dėl mirusiojo kūno organų gyvybinių savybių palaikymo donorystės tikslais, negali būti vertinamos kaip žala, padaryta nusikalstama veika. Nuteistojo teigimu, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiųjų naudai, būtina įvertinti ir paties V. Ž. elgesį, kadangi jis neapgalvotai ir neprotingai įklimpo į didelius piniginius įsiskolinimus, žinodamas pareigą sumokėti skolas, tačiau nesistengė grąžinti skolas kreditoriams, nesikreipė į teisėsaugos institucijas ir nesprendė iškilusių skolinių problemų teisinėmis priemonėmis. Įvertinus tai, priteistas neturtinės žalos dydis taip pat turi būti mažinamas.

Nuteistasis G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendį, priimtą jo atžvilgiu, išteisinant jį pagal Lietuvos Respublikos BK 238 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis nurodo, kad jo nebuvo nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje, jis atvyko vėliau ir net nežino, kuriuo metu po įvykio. Pasak nuteistojo, jis nieko nežinojo apie nužudymą ar jo motyvus, todėl teigti, kad jis tiesiogiai stebėjo, kaip S. S. kartu su kitais dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis tyčia iš chuliganiškų paskatų užpuolė šalia parduotuvės ant žaliosios vejos stovėjusius V. Ž. ir A. V., yra neteisinga ir neteisėta. Jam pareikštas kaltinimas yra visiškai neįrodytas, jis neturėjo jokių motyvų ar paskatų padaryti panašaus pobūdžio nusikaltimą. Pasak nuteistojo, iš bylos medžiagos matyti, kad dauguma šio įvykio liudytojų, bei nukentėjusieji buvo neblaivūs, todėl jų parodymus reikia vertinti kritiškai, jais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Nuteistojo teigimu, byloje esantys duomenys nebuvo patikrinti teisminio nagrinėjimo metu.

Nuteistasis teigia, kad teismo nuosprendis pagrįstas nukentėjusiojo A. V., liudytojų E. V., D. G., S. J. parodymais, nes jie neturi pagrindo apkalbėti kaltinamuosius, jie anksčiau nepažįstami ir piktumų neturi. Tačiau nebuvo atliekami nuteistojo G. K. atpažinimo procesiniai veiksmai, buvo kalba tik apie „žmogų su ramentais“, o kada ir kur jis pasirodė nebuvo tirta. Apeliantas nurodo, kad jis pripažįsta, jog įvykio dieną buvo atvykęs į įvykio vietą, tačiau nematė nusikaltimo. Tai, kad įvykio vietoje jis buvo su ramentais, įsėdo kartu su S. S. į automobilį, neįrodo, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Pasak nuteistojo, jis negalėjo nieko spręsti apie galimą nusikaltimą, juo labiau apie jo motyvą – chuliganiškas paskatas, todėl, jo manymu, jis negalėjo būti nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 238 straipsnio 1 dalį. Tai, kad 2011 m. birželio 22 d. S. S. ir G. K. naudojosi mobiliojo ryšio telefonais, ir jų veikimas (prisijungimas) užfiksuotas įvykio vietos mobilaus ryšio operatorių celės, neįrodo jokių aplinkybių.

Nuteistasis D. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuteistasis nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas vieninteliu netiesioginiu įrodymu, kuris pagal savo pobūdį apskritai neleidžia daryti jokių kategoriškų loginių išvadų dėl pagrindinės įrodinėtinos aplinkybės – nuteistojo D. B. kaltės dalyvavus tyčiniame nužudyme. Pasak nuteistojo, biologinių pėdsakų atsiradimo ant nukentėjusiojo marškinėlių aplinkybes logiškai paaiškina paties apelianto (D. B.) parodymai, kurie nėra paneigti byloje esančiais įrodymais. Apelianto teigimu, jo įvykio vietoje bei įvykio metu apskirtai nebuvo, todėl jo kraujo pėdsakas ant nukentėjusiojo V. Ž. marškinėlių negalėjo likti byloje nagrinėjamų muštynių metu.

Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismo ištirti bylos įrodymai neleidžia daryti pagrįstos išvados, jog jis kartu su kitais asmenimis padarė byloje nagrinėjamą nusikaltimą, ar kad nuteistasis kažkaip būtų susijęs su šiuo nusikaltimu. D. B. nurodo, kad jis nepripažino savo kaltės, kadangi nepadarė nusikaltimo, už kurį buvo teisiamas, nežino nieko apie šį nusikaltimą. Apelianto teigimu, jis, susipažinęs su byla, kurioje buvo kaltinamas nužudęs V. Ž., perskaitė asmens, kuris kitoje byloje yra nuteistas už V. Ž. nužudymą, parodymus (t. y. S. S. parodymus). Pasak apelianto, būtent tada jis sužinojo, kad V. Ž. buvo mušamas beisbolo lazda, ir tada kaltinamasis prisiminė, kad buvo padavęs savo broliui D. Č. beisbolo lazdą, kuri savo požymiais panaši į tą, kuria buvo mušamas nukentėjusysis. Nuteistasis nurodė, kad tuo metu, kai padavė broliui beisbolo lazdą, susižeidė, įsipjaudamas ranką bei sukruvino broliui paduotą beisbolo lazdą. Nuteistojo teigimu, jis suprato, jog jo kraujas galėjo atsirasti ant tos beisbolo lazdos tuo metu, kai nuteistasis padavė lazdą broliui D. Č., o vėliau nuo šios lazdos nuteistojo (D. B.) kraujas galėjo patekti ant nukentėjusiojo drabužių. Tačiau Kauno apygardos teismas vertino apelianto parodymus kritiškai vien dėl to, kad pastarasis davė juos tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, nors jokie byloje esantys duomenys nepaneigia ir nesukelia abejonių dėl nuteistojo parodymų patikimumo. Pasak nuteistojo, ant V. Ž. marškinėlių rasta vienintelė dėmė, kuri identifikuota kaip apelianto kraujas, todėl labiausiai tikėtina, jog D. Č. nepilnai nuvalė nuo D. B. paduotos beisbolo lazdos kraują, ant lazdos liko D. B. kraujo pėdsakų, lazda vėliau buvo panaudota V. Ž. sumušimo metu.

Nuteistojo teigimu, jam apskritai nėra žinomos jokios V. Ž. ir A. V. užpuolimo ir sužalojimo aplinkybės, nėra žinomi šį nusikaltimą įvykdę asmenys, nežinoma, ar šiame sumušime dalyvavo nuteistojo brolis D. Č., bei S. S. Ta aplinkybė, jog ant V. Ž. marškinėlių buvo rasta vienintelė nuteistojo kraujo dėmė pagrindžia tik tarpinę aplinkybę, tačiau šis įrodymas neapaiškina, kada, kokiu būdu apelianto kraujo lašas atsidūrė ant nukentėjusiojo marškinėlių, ar jis pateko betarpiškai nuo nuteistojo kūno, ar egzistavo tarpinis objektas, kuriuo ir buvo perneštas nuteistojo kraujas nuo pastarojo kūno iki marškinėlių. Nuteistojo manymu, jo kraujo buvimas ant nukentėjusiojo V. Ž. marškinėlių neįrodo to, kad D. B. buvo tam tikroje vietoje tam tikru metu, kad tarp jo kūno ir nukentėjusiojo kūno buvo tiesioginis fizinis kontaktas. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė nuteistojo iškeltos versijos dėl jo kraujo lašo atsiradimo ant V. Ž. marškinėlių aplinkybių.

Pasak nuteistojo, nukentėjusysis A. V., liudytojai E. V. ir D. G., S. J. apibūdino jų betarpiškai matytus asmenis, kurie dalyvavo nukentėjusiųjų užpuolime, tačiau E. V. neatpažino apelianto, kaip asmens, kuris dalyvavo jos brolio užpuolime. Kitų liudytojų nurodyti užpuolikų požymiai neatitinka D. B. požymių, nes apelianto plaukai nėra šviesūs, jis gimė 1989 m. (įvykio metu jam buvo 22 metai), tačiau visi liudytojai nurodė, kad kiti užpuolikai buvo šviesių plaukų, 25-30 metų (amžiaus paklaida į didesnę pusę). Nuteistojo neatpažino nei vienas iš įvykį stebėjusių asmenų, kurių nurodyti užpuolikų požymiai neatitinka apelianto požymių.

Nuteistasis nurodo, kad byloje apklaustų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai vienareikšmiškai paneigia tikimybę, kad apeliantas pažinojo V. Ž. ar A. V., bylioje nėra nustatytas joks motyvas, dėl kurio D. B. galėtų dalyvauti nukentėjusiųjų užpuolime. Nuteistojo nuomone, tai, kad nuteistasis G. K. pažįsta nuteistojo brolį D. Č. bei J. R., byloje neturi jokios įrodomosios reikšmės, nes šie asmenys yra panašaus amžiaus, gyvenantys tame pačiame Kauno mikrorajone, kaimynai, tai neįrodo kokių nors apelianto santykių su nuteistuoju S. S. Pasak nuteistojo, tarp jo ir G. K., buvusio įvykio vietoje, nei įvykio dieną, nei artimu laikotarpiu jokių kontaktų (nei telefoninių skambučių, nei susitikimų) nebuvo. S. S. nurodė, kad yra atsitiktinai matęs apeliantą, tačiau jie net nebuvo bendravę. Buvo atliekamas slaptas S. S. sekimas, tačiau nebuvo užfiksuota jokių kontaktų tarp D. B. ir S. S. Nuteistasis nurodė, kad tiek S. S., tiek G. K. parodė, jog D. B. nebuvo įvykio vietoje, šie parodymai nėra paneigti byloje esančių įrodymų, be to, tą patį faktą patvirtino ir liudytoja J. M.

Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas klaidingai susiejo apelianto ir S. S. parodymus, kaip neva vieningą gynybinę versiją, todėl padarė klaidingą išvadą, kad jei paneigti S. S. parodymai, tuo pačiu yra paneigiami ir D. B. parodymai. S. S. parodymai ir apelianto parodymai nei patvirtina, nei paneigia vieni kitų, kadangi nėra tarpusavyje tiesiogiai susiję. Anot nuteistojo, jis nedavė jokių parodymų apie tai, kas vyko prie parduotuvės „Maxima“, (duomenys neskelbtini), 2011 m. birželio 22 d., apie 20.00 val., kadangi tokios aplinkybės jam apskritai nėra žinomos.

Nuteistasis teigia, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai, kuriuos teismas įvertino kaip patikimus, įrodo, jog užpuolikai nesusižalojo muštynių metu, todėl jų kraujas negalėjo atsirasti ant nukentėjusiojo marškinėlių. Nuteistasis nurodo, kad V. Ž. buvo rastas gulintis ant pievos ir kelio važiuojamosios dalies ribos, šalia bortelio rastos kraujo dėmės, nukentėjusysis rastas toje vietoje, kur nukrito po pirmųjų smūgių beisbolo lazda. Ant pievelės netoliese rasta alaus pakuotė ir trys sveiki nesudužę alaus buteliai (kurie nebuvo naudojami užpuolime). Tuo tarpu analogiško alaus butelio šukės buvo rastos ne toje vietoje, kur gulėjo V. Ž., o automobilių stovėjimo aikštelėje šalia parduotuvės. Visi liudytojai kategoriškai ir identiškai patvirtino, jog alaus butelis sudužo ne tuomet, kai juo buvo trenkta V. Ž. per galvą, bet tuomet kai butelis buvo mestas, skrido ir atsitrenkė į A. V. galvą, A. V. buvo automobilių aikštelėje toliau nuo V. Ž. Kadangi buteliu susmūgiavus V. Ž. per galvą butelis nesudužo, vadinasi ir šį veiksmą atlikęs asmuo neturėjo į ką susipjaustyti rankos, kraujas negalėjo atsirasti ant V. Ž. marškinėlių. Nei V. Ž., nei A. V. neturėjo jokių įrankių, kuriais patys galėjo sužaloti užpuolikus.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė atmesti nuteistųjų S. S., G. K. ir D. B. apeliacinius skundus, nuteistieji ir jų gynėjai prašė patenkinti jų paduotus apeliacinius skundus.

Nuteistojo S. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuteistojo G. K. apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas tenkinamas.

Byloje esančiais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad 2011 m. birželio 22 d. apie 20.00 val. netoli parduotuvės „Maxima“, esančios (duomenys neskelbtini), nukentėjusieji A. V. ir V. Ž. buvo užpulti trijų asmenų, vienas iš kurių turėjo lazdą, kurią naudojo nukentėjusiųjų mušimo metu. Be to, nukentėjusiųjų užpuolikai kaip A. V. ir V. Ž. puolimo priemonę taip pat naudojo pastarųjų turėtą stiklinį alaus butelį, kuriuo buvo smūgiuojama nukentėjusiajam V. Ž. į galvą, vėliau šis butelis buvo mestas į A. V. galvą, dėl ko sudužo. Šio užpuolimo metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo A. V. sveikata, bei sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo V. Ž. sveikata, dėl ko pastarasis mirė ligoninėje 2011 m. birželio 23 d., 23.00 val.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. sausio 18 d. nuosprendyje bei 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendyje konstatavo, kad smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu įvykio metu naudojo S. S., D. B. ir kitas tyrimo nenustatytas asmuo, o G. K. stebėjo visą nukentėjusiųjų sumušimo procesą, tačiau nepranešė teisėsaugos institucijoms apie S. S. ir D. B. bendrais veiksmais padarytą labai sunkų nusikaltimą.

Apeliantas S. S. apeliaciniame skunde (bei viso proceso metu) pripažįsta, kad įvykio dieną bei valandą buvo netoli įvykio vietos, tačiau neigia dalyvavęs nukentėjusiųjų užpuolime. Nuteistasis G. K. taip pat viso proceso metu (tarp jo – apeliacinio proceso metu) pripažįsta, kad įvykio dieną, valandą buvo netoli įvykio vietos, tačiau nematė, kaip S. S. būtų puolęs nukentėjusiuosius, nesuprato, kad jo (G. K.) akivaizdoje buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas (nužudymas dėl chuliganiškų paskatų), dėl ko turi būti išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 238 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis D. B. apeliaciniame skunde teigia, kad įvykio dieną, valandą jo nebuvo įvykio vietoje, kad jam apskritai iki susipažinimo su šia byla nebuvo žinomos jokios nukentėjusiojo V. Ž. nužudymo bei A. V. sužalojimo aplinkybės.

Apeliacinio proceso dalykas šioje byloje – pakankamumas bei leistinumas byloje esančių įrodymų, patvirtinančių nuteistųjų kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 1, 4 d.). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme numatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais.

Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame visų byloje surinktų duomenų kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

Nuteistasis S. S. apeliaciniame skunde ginčija byloje esančių įrodymų leistinumą bei šių įrodymų tyrimo teisiamajame posėdyje teisėtumą, taip pat įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas rėmėsi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, patikimumą. Nuteistasis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis psichologiškai buvo spaudžiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų prisipažinti dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo. S. S. mano, kad nukentėjusysis A. V. ir kiti liudytojai davė nuteistąjį kaltinančius parodymus dėl to, kad buvo įtakoti juos apklausiusių tyrėjų.

Lietuvos Respublikos BPK 178 straipsnio 1 dalis nustato, kad laikydamiesi BPK nustatytos tvarkos, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali apklausti įtariamąjį, liudytojus, taikyti procesines prievartos priemones, atlikti kitus BPK numatytus veiksmus. Nukentėjusiųjų, liudytojų apklausos tvarką pas ikiteisminio tyrimo pareigūną nustato BPK 183 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apklausa pradedama pasiūlymu liudytojui papasakoti visa, kas jam žinoma apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti. Po to liudytojui gali būti užduodami klausimai. Draudžiama užduoti atsakymą menančius klausimus. BPK 185 straipsnyje numatyta, kad nukentėjusysis šaukiamas ir apklausiamas kaip liudytojas.

Atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, teismo posėdyje kaip liudytojai buvo apklausti nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų apklausas atlikę policijos pareigūnai. Liudytoja E. J. parodė, kad ji apklausinėjo A. V. kaip liudytoją, tačiau gerai nepamena jo apklausos aplinkybių. Liudytoja parodė, kad ji dirba policijoje daugiau kaip 6 metus, žino policijos darbą reglamentuojančius aktus. Liudytojos teigimu, apklausdama asmenis apie įvykį, ji iš pradžių prašo jų papasakoti tai, ką jie prisimena, paskui užduoda tikslinančius klausimus, paklausia, kaip atrodo galimi nusikaltėliai (9 b. t., 60-70 l.).

Liudytoja G. G. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad ji apklausė D. G. šioje byloje, kad prieš tai jis buvo apklausiamas kitų policijos pareigūnų. Liudytojos teigimu, ji galėjo pakartotinai apklausti D. G. dėl to, kad byloje paaiškėjo naujo aplinkybės, pamena, kad D. G. pats buvo atvykęs į policiją ir pasakė, jog suklydo, nurodydamas asmenį (8 b. t, 172-177 l.). Vertinant šiuos liudytojos parodymus apie D. G. apklausą, reikšminga yra tai, kad šio liudytojo (D. G.) parodymai, susiję su asmeniu, kurį jis atpažino, kaip praeinantį pro įvykio vietą, įvykio metu, susiję ne su S. S. kaltės nustatymu, tačiau su P. A. dalyvavimu įvykyje, kadangi, būtent, P. A. D. G. atpažino kaip asmenį, buvusį netoli įvykio vietos įvykio dieną. Tačiau vėliau D. G. parodė, kad, nurodydamas P. A., apsiriko.

Liudytojas A. S. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad jis buvo vienas iš pirmųjų pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, kurioje pamatė vieną iš nukentėjusiųjų, apsuptą medikų, kitas gulėjo greitosios pagalbos automobilyje. Liudytojas priėmė pareiškimą iš A. V. apie įvykį, surašė įvykio vietos protokolą ir išvyko. Liudytojo teigimu, jis, rašydamas protokolą-pareiškimą nenurodė A. V. užpuolusių asmenų bruožų, kadangi nukentėjusysis A. V. skundėsi, kad yra sužalotas, buvo streso būsenoje, jis negalėjo atpasakoti tam tikrų vaizdų, norėjo prieiti arčiau prie kito sužaloto asmens, bet jam buvo pasakyta „nesikišk“ (8 b. t., 172-177 l.).

Nurodyti liudytojų – policijos pareigūnų parodymai apie jų atliktas nukentėjusiojo ir liudytojų apklausas patvirtina, kad šių apklausų metu asmenų apklausos tvarka, reguliuojama BPK 178 straipsnyje, nebuvo pažeista. Įvykio liudininkai (nukentėjusysis A. V. ir liudytoja E. V.) iš pradžių davė nepilnus ir nevisiškai teisingus parodymus dėl juos ištikusio pirminio šoko. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajam ar kitiems įvykio liudytojams būtų daroma kažkokia įtaka dėl S. S. kaltinančių parodymų davimo.

S. S. teigia, kad apklausus E. V. ir D. G. tik ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes apklausa buvo neteisėta, teismas nepriėmė jokio rašytinio procesinio dokumento, susijusio su prokuroro prašymu apklausti paminėtus liudytojus pas ikiteisminio tyrimo teisėją.

Liudytojų apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją tvarką reguliuoja Lietuvos Respublikos BPK 184 straipsnis, kuriame nurodyta, kad prokuroras kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl liudytojo apklausos manydamas, kad: 1) liudytojo nebus įmanoma apklausti nagrinėjimo teisme metu; 2) liudytojas nagrinėjimo teisme metu gali pakeisti parodymus arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus; 3) liudytojas ikiteisminio tyrimo teisėjui duos išsamesnius parodymus (1 dalis). Minėto BPK straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje privalo dalyvauti prokuroras. BPK 184 straipsnio 4 dalis nustato, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką, kai ji atliekama šio straipsnio 1 dalies numatytais atvejais, prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. Suimtas įtariamasis pristatomas į apklausos vietą. Įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, kai apklausa baigta, – susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas. BPK 184 straipsnio 5 dalis nustato, kad laisvėje esančio įtariamojo ar jo gynėjo neatvykimas į liudytojo apklausą netrukdo apklausą atlikti.

Nurodyto straipsnio analizė leidžia daryti išvadą, kad, siekiant apklausti liudytoją pas ikiteisminio tyrimo teisėją rašytinis teismo procesinis sprendimas dėl prokuroro prašymo tenkinimo nėra privalomas. Iš liudytojų E. V. ir D. G. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolų matyti, kad jų apklausos metu dalyvavo prokuroras, įtariamojo G. K. gynėjas Ž. A., įtariamasis S. S. bei jo gynėja L. K. (b. b. Nr. 1-50-238/2013, 2 t., 51-58 l.). Tiek nuteistajam S. S., tiek jo gynėjai buvo suteikta galimybė užduoti minėtiems liudytojams klausimus, kuria ir S. S., ir jo gynėja pasinaudojo. Nuteistojo S. S. teisė į gynybą, apklausiant minėtus liudytojus pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei vėliau perskaitant šiuos parodymus teisiamojo posėdžio metu, nebuvo pažeista.

Nuteistasis nurodo, kad, nagrinėjant bylą, kurioje jis buvo kaltinamas V. Ž. nužudymu ir A. V. sveikatos sutrikdymu, pažeista jo (S. S.) teisė į gynybą bei teisingą procesą. S. S. teigia, kad teisminio proceso metu bylos medžiaga buvo paskelbta, pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 242, 289, 290 straipsnius: teismas tik išvardijo byloje esančius dokumentus, be to, dalis byloje esančių dokumentų iš viso nebuvo paminėti (3 bylos tomo medžiaga).

Lietuvos Respublikos BPK 242 straipsnio (Tiesioginis ir žodinis nagrinėjimas teisme) 1 dalis nustato, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Lietuvos Respublikos BPK 289 straipsnio (Daiktinių įrodymų apžiūra) 1 dalyje numatyta, kad teisme apžiūrimi tie daiktiniai įrodymai, kuriuos būtina apžiūrėti teismo nuomone ar proceso dalyvių prašymu. Daiktinius įrodymus apžiūri teismas, taip pat jie parodomi nagrinėjimo teisme dalyviams. Prireikus daiktiniai įrodymai gali būti parodyti ir liudytojams ar ekspertui. Daiktinių įrodymų apžiūra tiek teismo iniciatyva, tiek nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu gali būti atliekama bet kuriuo įrodymų tyrimo metu. BPK 290 straipsnio (Dokumentų perskaitymas ir apžiūra) 1 dalyje nurodyta, kad įrodymų tyrimo metu teisiamojo posėdžio pirmininkas paskelbia ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu gautus bei prie bylos pridėtus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu ar teismo iniciatyva šie dokumentai gali būti apžiūrimi. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad įrodymų tyrimo teisme metu gali būti perklausomi ir peržiūrimi garso ar vaizdo įrašai, kurie buvo padaryti atliekant ikiteisminį tyrimą, o minėto straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai nagrinėjimo teisme dalyviai pareiškia, jog jie nepageidauja, kad dokumentai būtų skelbiami ir apžiūrimi, teisiamojo posėdžio pirmininkas gali apsiriboti tik šių dokumentų išvardijimu.

Proceso dalyvio prašymas ištisai perskaityti kiekvieną bylos dokumentą neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, nes BPK reikalauja, jog teisme būtų ištirti tik dokumentai, turintys reikšmės bylai nagrinėti.

Iš Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas S. S. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tiek ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais, tiek duomenimis, gautais nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Iš 2012 m. birželio 18 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas, apklausęs byloje nukentėjusiuosius ir liudytojus, paklausė bylos nagrinėjimo dalyvių ar būtina skelbti visą bylos medžiagą ar išvardyti tik bylos lapus. Dalis proceso dalyvių nurodė, kad yra susipažinę su bylos medžiaga, todėl prašė tik išvardyti bylos lapus (tarp jų – prokuroras A. M., kaltinamieji G. K., S. S.), kita dalis proceso dalyvių nurodė, jog būtina skelbti visą bylos medžiagą, nors jie yra susipažinę su byla (tarp jų – S. S. gynėja advokatė L. K., G. K. gynėjas Ž. A.). Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija nutarė išvardyti dalį byloje esančių dokumentų, kitą dalį (turinčią esmės bylos nagrinėjimui) paskelbti. Minėto teisiamojo posėdžio protokolo duomenimis, nebuvo išvardyta ir paskelbta dalis byloje esančių dokumentų, kuriais teismas grindė S. S. bei G. K. kaltę, tarp jų: 2011 m. birželio 23 d. Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos PK Šilainių policijos nuovados tyrėjos J. G. tarnybinis pranešimas (b. b. Nr. 1-50-238/2013, 2 b. t., 87 l.), Lietuvos kelių policijos tarnybos greičio matavimo rezultatų protokolo nuotrauka (b. b. Nr. 1-50-238/2013, 1 b. t., 74 l.), 2011 m. birželio 23 d. automobilio „Audi A8“, v. n. (duomenys neskelbtini), paieškos paskelbimo duomenys (1 b. t., 49-52 l.), 2011 m. birželio 28 d. AB „SEB bankas“ raštas Nr. 07.04.04.06-9315 (b. b. Nr. 1-50-238/2013, 1 b. t., 125 l.), 2011 m. gruodžio 12 d. Kauno apskr. VPK ONTV 2-ojo skyriaus tyrėjo M. Č. tarnybinis pranešimas (b. b. Nr. 1-50-238/2013, 2 b. t., 196 l.), 2011 m. liepos 19 d. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų raštas dėl G. K. operavimo (b. b. Nr. 1-50-238/2013, 3 b. t., 82-83 l.), 2011 m. rugpjūčio 19 d. Klaipėdos apskr. VPK OVB pažyma ir 2011 m. lapkričio 24 d. slapto sekimo protokolas (b. b. Nr. 1-50-238/2013, 3 b. t., 102-103 l.), 2011 m. rugsėjo 5 d. Gyventojų registro tarnybos pažyma apie S. S. pavardės pakeitimą (b. b. Nr. 1-50-238/2013, 4 b. t., 134 l.). Pirmosios instancijos teismas neįvardijo bei nepaskelbė dalies aukščiau paminėtų bylos dokumentų, tačiau šis pažeidimas nėra esminis. Paminėti dokumentai nebuvo svarbūs S. S. ir G. K. kaltę patvirtinantys įrodymai, nes sprendimo esmę šioje byloje nulėmė kiti byloje esantys įrodymai, ištirti Lietuvos Respublikos BPK nustatyta tvarka.

Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad pabaigus ikiteisminį tyrimą 2011 m. gruodžio 27 d. S. S. su byloje surinktais dokumentais susipažino (b. b. Nr. 1-50-238/2013, 5 t., 126 l.). Bylos įrodymai, kuriais gauti duomenys patvirtina ar paneigia turinčias reikšmę S. S. kaltės klausimo išsprendimui aplinkybes, buvo tiesiogiai ištirti pirmosios instancijos teisme. Lietuvos apeliaciniam teismui susipažinus su bylos Nr. 1-50-238/2013 3 tomo medžiaga, nustatyta, kad joje esantys dokumentai yra susiję su P. A. bei J. M. galimai padarytų nusikalstamų veikų tyrimu, tačiau šie dokumentai nebuvo reikšmingi S. S. ar G. K. kaltės klausimui spręsti, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo neskelbti bei nevardyti 3 b. t. dokumentų.

Nuteistojo teigimu, dalis dokumentų (1-50-238/2013, 7 b. t., 1, 3 l.) surašyti anglų kalba, byloje nėra šių dokumentų vertimo, tokiu būdu pažeistas Lietuvos Respublikos BPK 8 straipsnyje įtvirtintas proceso valstybinės kalbos principas.

Lietuvos Respublikos BPK 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas, kad Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine kalba. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylos dokumentai, kurie BPK nustatytais atvejais įteikiami įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, taip pat kitiems proceso dalyviams, turi būti išversti į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka.

Bylos Nr. 1-50-238/2013 7 tomo 1, 3 lapuose yra dokumentai, surašyti užsienio kalba. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šie dokumentai nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Pirmosios instancijos teismas, išvardydamas šiuos dokumentus, nurodė, kad tai yra išvykimo dokumentai, pareiškimai (1-50-238/2013, 7 b. t., 9-22 l.). Apeliacinės instancijos teisme šis procesinis pažeidimas buvo ištaisytas, minėti dokumentai išversti į lietuvių kalbą. Nurodyti dokumentai yra susiję su D. G. ir E. V. įdarbinimu užsienyje, t. y. iš esmės patvirtina, kad D. G. ir E. V. išvyko iš Lietuvos. Pirmosios instancijos teismo neišversti į lietuvių kalbą dokumentai nėra svarbūs ir reikšmingi įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia S. S. bei G. K. kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Todėl pirmosios instancijos teismo padarytas pažeidimas nėra esminis bei nulemiantis bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme rezultatą.

Pirmosios instancijos teismo teisiamųjų posėdžių metu apklausti kaltinamieji, nukentėjusieji, liudytojai, o apklausų metu išaiškėjus prieštaravimams buvo perskaityti byloje esantys parodymai, užfiksuoti apklausų protokoluose ikiteisminio tyrimo metu, pateikiant apklausiamiems asmenims su tuo susijusius klausimus. Kiti rašytiniai bylos įrodymai, reikšmingi bylos nagrinėjimui, buvo išvardyti prieš tai paklausius proceso dalyvių, ar jie pageidauja visų dokumentų paskelbimo ar pakanka tik išvardyti bylos lapus. Kaltinamieji S. S. ir G. K. prašė paskelbti lapus. Jų gynėjai, nurodę, kad yra susipažinę su bylos medžiaga, prašė paskelbti visą bylos medžiagą. Įvertinus tai, kad kaltinamieji prašė tik paskelbti bylos medžiagos lapus, o jų gynėjai teigė, jog yra susipažinę su bylos medžiaga, galima daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nutardamas išvardyti dalies reikšmingų bylos nagrinėjimui įrodymų lapus, bei paskelbti dalį byloje esančių įrodymų, iš esmės nepažeidė BPK 290 straipsnio nuostatų.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas S. S. kaltu, iš esmės rėmėsi šiais įrodymais: nukentėjusiojo A. V., liudytojų E. V., D. G. ir S. J., V. J., V. M. J., I. A., M. J., M. M., R. L., S. S., E. N., R. K., R. Š., E. P. parodymais, specialistų išvadų, asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos protokolų, parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenimis. Iš byloje esančių teisiamųjų posėdžių protokolų matyti, kad posėdžių metu betarpiškai buvo apklausti nukentėjusysis A. V., liudytojai S. J., V. J., V. M. J., M. M., R. L., D. Š., R. K., E. P. (b. b. Nr. 1-50-238/2013, 6 t., 124-135 l.), E. N. (b. b. Nr. 1-50-238/2013, 6 t., 155-156 l.), M. J. (b. b. Nr. 1-50-238/2013, 6 t., 189-192 l.), I. A., S. S. (b. b. Nr. 1-50-238/2013, 7 t., 9-22 l.), specialistas A. S. (b. b. Nr. 1-50-238/2013, 7 t., 112-133 l.).

2012 m. birželio 18 d. teisiamojo posėdžio protokolo duomenimis, teismo posėdžio metu perskaityti liudytojų E. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui (b. b. Nr. 1-50-238/2013, 2 t., 31-34 l.) bei ikiteisminio tyrimo teisėjui (b. b. Nr. 1-50-238/2013, 2 t., 51-54 l.); D. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (b. b. Nr. 1-50-238/2013, 2 t., 59-61 l.) ir ikiteisminio tyrimo teisėjui (b. b. Nr. 1-50-238/2013, 2 t., 55-58 l.). Teismas nutarė paskelbti liudytojų E. V. ir D. G. parodymus, kadangi bylos nagrinėjimo teisme metu jie dirbo užsienyje. Toks liudytojų parodymų perskaitymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos BPK nuostatoms, tarp jų – Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktui, numatančiam, kad liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai liudytojas nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių, bei BPK 276 straipsnio 4 daliai (byloje esantiems įrodymams (tarp jų – liudytojų parodymams) patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai). Byloje nustatyta, kad liudytojai E. V. ir D. G. bylos nagrinėjimo metu dirbo užsienyje, dėl to neįmanoma buvo jų apklausti teisiamajame posėdyje. Darbas užsienyje yra svarbi liudytojo nedalyvavimo teisiamajame posėdyje priežastis, todėl apygardos teismas turėjo pagrindą perskaityti E. V. ir D. G. parodymus, jiems nedalyvaujant. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo dedamos visos pastangos, siekiant tiesiogiai apklausti liudytojus E. V. ir D. G. teismo posėdyje, tačiau, nustačius, kad jie yra išvykę į užsienį, nutarta remtis jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui bei pareigūnui. Tačiau, net esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, kad S. S. teisė į gynybą nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista, nes, kaip minėta, nuteistasis turėjo galimybę užduoti nurodytiems liudytojams klausimus jų apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu.

S. S. teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė jo iškeltos versijos apie tai, kad V. Ž. bei A. V. galėjo užpulti dėl skolų V. Ž. buvusios merginos sukurstyti asmenys, tarp jų – šiuo metu miręs D. Č.

Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnio 1 dalis nustato, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas, gavęs baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu, kuriuo kaltinimai dėl nukentėjusiųjų užpuolimo buvo pareikšti S. S., turėjo pagrindą svarstyti klausimą tik dėl S. S. kaltumo, nužudant V. Ž. bei nesunkiai sutrikdant A. V. sveikatą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netyrė S. S. iškeltos versijos dėl kitų pastarojo nurodytų asmenų kaltės, nužudant V. Ž. bei nežymiai sužalojant A. V. sveikatą.

Įvertinus aukščiau paminėtas byloje esančių įrodymų tyrimo aplinkybes, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sutrukdė nustatyti byloje tiesą. Juo labiau kad apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu apklausti nukentėjusysis A. V., liudytojai G. G., A. S., E. J. (tyrėjai, atlikę apklausas šioje byloje), S. J., I. A. (betarpiškai įvykį stebėjusios liudytojos), peržiūrėtas vaizdo įrašas, įrašytas prekybos salės prekybos centre „Maxima“ (duomenys neskelbtini). Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalyviams buvo suteiktos galimybės teikti prašymus dėl papildomų procesinių veiksmų atlikimo, tarp jų – byloje esančių dokumentų paskelbimo. Nėra pagrindo teigti, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iš esmės buvo suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą, bei teisingą procesą, dėl ko apkaltinamasis teismo nuosprendis S. S. atžvilgiu buvo priimtas, pažeidžiant BPK taisykles.

Apeliantas S. S. teigia, kad jo kaltė dėl V. Ž. nužudymo ir A. V. nesunkaus sveikatos sutrikdymo buvo grindžiama nukentėjusiojo A. V., liudytojų E. V. ir D. G. parodymais, kuriais negalima tikėti, nes visi šie asmenys yra tarpusavyje susiję labai artimais ryšiais. V. Ž. buvo E. V. brolis, bei labai geras A. V. draugas, o D. G. yra E. V. sugyventinis bei V. Ž. ir A. V. draugas. Be to, šių asmenų parodymų neteisingumą patvirtina ir tai, kad skirtingu metu jie davė prieštaringus parodymus dėl S. S. kaltės.

Siekiant pašalinti S. S. iškeltas abejones dėl paminėtų liudytojų parodymų patikimumo, būtina ištirti šių asmenų parodymų atitikimą vienų kitiems bei kitų byloje apklaustų liudytojų parodymams.

Teisiamojo posėdžio metu A. V. parodė, kad įvykio dieną jis buvo kartu su V. Ž. E. V. bute, kur gėrė alkoholinius gėrimus. Vakare jis ir V. Ž. nusprendė važiuoti į A. V. butą, prieš tai nuėjo į šalia E. V. namo buvusią parduotuvę „Maxima“. A. V. teigimu, parduotuvėje jis matė S. S. ir moterį su vėžimėliu, su jais nei A. V., nei V. Ž. nekonfliktavo. Nukentėjusysis nurodė, kad po to, kai jis ir V. Ž. apsipirko parduotuvėje „Maxima“, nuėjo į šalia parduotuvės esančią veją laukti mikroautobuso, po kurio laiko prie jų priartėjo du vyrai, tarp jų – S. S. (kurį A. V. vėliau atpažino iš nuotraukos). S. S. pasisveikino su V. Ž. ir iš karto po to sudavė pastarajam smūgį į galvą, o A. V. kažkas sudavė į nugarą. Nukentėjusysis pajuto, kad yra mušamas lazdomis per šoną, nugarą, kojas, dėl ko jis iš dalies prarado sąmonę. Tuo metu kai A. V. buvo mušamas, jis rėkė: „už ką“. Kai A. V. atsipeikėjo, pamatė V. Ž., gulėjusį ant žolės, pastarojo galva buvo labai ištinusi. A. V. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nenurodė visų įvykio aplinkybių iš karto, nes buvo šokiruotas dėl to, jog jis ir V. Ž. buvo užpulti netikėtai, kaip iš pasalų (6 b. t., 124-135 l.). Šie nukentėjusiojo parodymai atitinka jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, atliekant asmens parodymą atpažinti pagal jo nuotrauką. Minėto procesinio veiksmo protokolo duomenimis, A. V. 2011 m. liepos 27 d. atpažino S. S., kaip asmenį, kuris įvykio dieną priėjo prie V. Ž., pasisveikino su juo, paskui trenkė V. Ž. į veidą (2 b., t., 7-9 l.). Nukentėjusiojo parodymai atitinka jo anksčiau (praėjus mėnesiui nuo įvykio) ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus (2 b. t. 4-6 l.). Apklausiant nukentėjusįjį apeliacinės instancijos teisme, jis nurodė tas pačias įvykio aplinkybes kaip ir pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu. A. V. taip pat parodė, kad pirmą kartą buvo apklausiamas ligoninėje, tuo metu buvo ištiktas šoko dėl įvykio, kad V. Ž. užpuolusio asmens išorinius bruožus prisiminė tik po mėnesio, vėliau atpažino iš nuotraukos S. S. kaip asmenį, dalyvavusį V. Ž. ir jo užpuolime. A. V. teigė, kad įvykio dieną jam ir V. Ž. būnant parduotuvėje „Maxima“, ten buvo ir S. S., su kuriuo V. Ž. trumpai pakalbėjo, tačiau pastarieji nekonfliktavo, todėl A. V. neatkreipė dėmesio į šį pokalbį. Nukentėjusysis parodė, kad atpažino S. S. kaip asmenį buvusį parduotuvėje „Maxima“ bei vėliau užpuolusį jį su V. Ž. po to, kai jam (A. V.) buvo parodytos asmenų nuotraukos atpažinimui (9 b. t. 60-70 l.). Faktą, kad S. S. buvo parduotuvėje „Maxima“ tuo metu, kai joje lankėsi ir V. Ž. su A. V., patvirtina apeliacinio teismo posėdžio metu peržiūrėtas vaizdo įrašas iš parduotuvės „Maxima“ ((duomenys neskelbtini)). Tai, kad A. V., apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūno kitą po įvykio dieną, nurodė, jog negali atsiminti asmens, kuris trenkė V. Ž. į veidą, nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, duotais po mėnesio atliekant jo apklausą bei kitus procesinius veiksmus. Įvertinus įvykio aplinkybes (nukentėjusieji buvo užpulti netikėtai, po užpuolimo vienas iš nukentėjusiųjų, t. y. A. V. artimas draugas, V. Ž. mirė nuo jam padarytų sužalojimų), galima daryti išvadą, kad A. V. galėjo neatsiminti visų įvykio aplinkybių dėl patirto streso. Šį faktą patvirtina ir pareigūno A. S. parodymai apie tai, kad jis, priimdamas iš A. V. pareiškimą, matė, jog pastarasis buvo labai sukrėstas dėl įvykio

Ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjos liudytoja apklausta nukentėjusiojo A. V. sutuoktinė bei V. Ž. sesuo E. V. (Ž.). Jos parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto tvarka, kadangi bylos nagrinėjimo metu ji buvo užsienyje. Liudytoja E. V. parodė, kad įvykio dieną jos brolis V. Ž., vyras A. V. ir sugyventinis D. G. jos namuose gėrė alkoholinius gėrimus (alų). Ji, grįžusi iš lauko, paprašė jų negerti jos namuose, todėl V. Ž. ir A. V. nusprendė važiuoti pas E. V. motiną. V. Ž. ir A. V. išėjo iš E. V. namų. Po to ji ir jos sugyventinis D. G. iš jų nuomojamo buto balkono (5 aukšto), kurio langai išeina į parduotuvės „Maxima“ pusę, pamatė, kaip A. V. ir V. Ž. grįžo iš parduotuvės su alumi, stovėjo ant žolės, atsidarė vieną butelį alaus ir gėrė pakaitomis, laukdami mikroautobuso. E. V. nurodė, kad ji nuėjo iš balkono į kambarį, o D. G. – į tualetą, kai staiga ji išgirdo, kad kažkas lauke rėkia: „už ką, už ką“. E. V. išbėgo į balkoną ir pamatė, kaip nuo A. V. nubėga du asmenys, o virš gulinčio V. Ž. stovėjo pasilenkęs asmuo su lazda, kuris užsimojo trenkti V. Ž., tačiau išgirdęs rėkiančią E. V., atsisuko į jos pusę. E. V. išbėgo į gatvę, tačiau tuo metu asmens, kuris mušė V. Ž. jau nebuvo lauke. Žmonės, kurie matė įvykį, papasakojo E. V., kaip asmenys, mušę V. Ž. ir A. V., nubėgo prie tamsios spalvos mašinos „Audi A8“, įsėdo į ją ir išvažiavo. E. V. parodė, jog atsimena asmenį, mušusį jos brolį su lazda, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė, kad tai yra asmuo, sėdintis salėje, nurodė į S. S. (2 b. t., 51-54 l.). Šiuos liudytojos E. V. parodymus patvirtina 2011 m. liepos 22 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo duomenys apie tai, kad E. V. atpažino S. S. kaip asmenį, kurį jį matė 2011 m. birželio 22 d. iš savo buto balkono, jis mušė V. Ž. su beisbolo lazda (2 b. t., 35-36 l.). Liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai, buvo patikrinti 2011 m. spalio 26 d. parodymų patikrinimo vietoje metu. Šio procesinio veiksmo protokole užfiksuoti E. V. parodymai atitinka jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui bei ikiteisminio tyrimo teisėjai (2 b. t., 33-34, 38-44 l.).

Liudytojas D. G., apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio dieną jis kartu su A. V. ir V. Ž. gėrė alų jo sugyventinės E. V. bute. E. V. grįžus iš darbo, V. Ž. ir A. V. nusprendė važiuoti pas A. V. Liudytojas D. G. po to, kai A. V. ir V. Ž. išėjo iš E. V. būto, išėjo į balkoną, pamatė, kaip nukentėjusieji nuėjo į parduotuvę „Maxima“, paskui D. G. nuėjo į tualetą, kur išgirdo rėkiančią E. V. D. G. išbėgo iš tualeto į balkoną, pamatė gatvėje gulinčius V. Ž. ir A. V., kuris rėkė, jog nejaučia kojų. D. G. išėjo į lauką, įvykio vietoje matė gulinčius alaus butelius bei stiklo šukes. D. G. iš įvykį mačiusių asmenų išgirdo, kad nukentėjusiuosius užpuolę asmenys įlipo į tamsios spalvos automobilį „Audi A8“ ir išvyko link „Bernelių užeigos“ (2 b. t., 55-58 l.).

Palyginus šiuos nukentėjusiajam V. Ž. artimų žmonių parodymus, matyti, kad jie neprieštarauja vieni kitiems, yra nuoseklūs, patvirtinantys vieni kitus. S. S. teigimu, tokį minėtų asmenų parodymų nuoseklumą nulėmė tai, kad šie asmenys yra suinteresuoti duoti S. S. kaltinančius parodymus. Tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusysis A. V., liudytojai E. V. ir D. G. pažinojo S. S. iki minėto įvykio, turėjo kažkokių konfliktų su juo, dėl ko galėjo duoti neteisingus, S. S. kaltinančius parodymus. Be to, byloje yra kitos liudytojos, t. y. S. J. (A. V., E. V. ir D. G. pašalinio asmens), parodymai, kurie patvirtina aukščiau nurodytus nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus.

Liudytoja S. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji gyvena (duomenys neskelbtini), iš jos buto langų matosi aikštelė šalia parduotuvės „Maxima“. Liudytoja nurodė, kad matė, kaip įvykio dieną buvo sumušti du vyrai, juos sumušė trys vyrai, vieną iš kurių ji atpažino pagal nuotrauką. Liudytoja teigė, kad jo nebuvo teismo posėdžio salėje, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ji davė teisingus parodymus. Ji matė, kaip vienas iš užpuolikų trenkė vienam iš užpultų vaikinų metaline beisbolo lazda, paskui priėjo kitas užpuolikas ir sudavė gulinčiam užpultam jaunuoliui buteliu per galvą, butelis nedužo. Tada kitas užpuolikas paėmė iš vaikino, trenkusio gulinčiam jaunuoliui per galvą buteliu, alaus butelį ir metė jį į kitą nukentėjusįjį, po ko alaus butelis sudužo. Liudytoja nurodė, kad viskas įvyko labai gretai, matė kaip nukentėjusiesiems buvo suduota apie 50 smūgių (6 b. t., 124-135 l.). Iš 2011 m. liepos 21 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad S. J. atpažino S. S. kaip asmenį, kurį ji matė per savo langą įvykio dieną, mušantį beisbolo lazda ant žaliosios vejos gulintį vyrą, suduodantį jam lazda ne mažiau kaip 50 smūgių į įvairias kūno vietas (2 b. t. 73-75 l.). S. J., apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje, parodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip ir pirmosios instancijos teismo posėdyje. S. J. nurodė, kad ji neatpažįsta asmenų, esančių teismo posėdžio salėje, tarp jų – S. S., kaip asmens, kuris užpuolė nukentėjusiuosius, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ji geriau prisiminė įvykio aplinkybes ir atpažino iš pateiktų nuotraukų vieną asmenį, dalyvavusį muštynėse (9 b. t., 60-70 b. l.).

Nukentėjusiojo A. V. nuoseklūs parodymai (išskyrus tuos, kurie buvo duoti kitą dieną po įvykio) apie tai, kad įvykio dieną jis kartu su V. Ž. buvo mušamas trijų vyrų, vienas iš kurių turėjo beisbolo lazdą, atitiko ne tik jo sutuoktinės E. V., bet ir jiems nepažįstamo pašalinio asmens (gretimo namo gyventojos, stebėjusios įvykį pro jos buto langą) parodymus, t. y. S. J. parodymus. Tai, kad, būtent, S. S. dalyvavo nukentėjusiųjų užpuolime, naudodamas beisbolo lazdą, patvirtina ne tik A. V. ir E. V., tiesiogiai stebėjusių įvykį, parodymai, bet ir jiems nepažįstamo asmens S. J. paaiškinimai, duoti asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu. Ta aplinkybė, kad S. J. neatpažino S. S. teismo posėdžio salėje, kaip asmens sumušusio V. Ž. beisbolo lazda, nepaneigia procesinio veiksmo (asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką liudytojai S. J.) atlikimo metu gautų duomenų patikimumo.

Aukščiau paminėtų įrodymų visuma (nukentėjusiojo A. V., liudytojų E. V., S. J. parodymai, asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolų duomenys, liudytojos parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenys, specialistų išvados duomenys apie tai, kad sužalojimai nukentėjusiesiems buvo padaryti kietu buku daiktu) įrodo, kad V. Ž. ir A. V. užpuolime dalyvavo S. S., kad, būtent, S. S., užpuldamas kartu su kitais bendrininkais V. Ž. ir A. V., naudojo beisbolo lazdą.

Nuteistasis S. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatytas visos V. Ž. sužalojimo aplinkybės. Specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusysis mirė nuo trijų smūgių į galvos sritį. Tačiau skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad S. S. sudavė vieną smūgį V. Ž. į galvą, kitą smūgį į galvą sudavė ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo. Apelianto teigimu, liko nenustatyta aplinkybė, kas sudavė trečią smūgį į V. Ž. galvą.

Bylose dėl tyčinio nužudymo keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių.

Specialisto išvados Nr. M638/22(02) duomenimis, V. Ž. mirė nuo galvos smegenų sumušimo, pasireiškusio difuziniu kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į smegenų skilvelius progresuojant galvos smegenų pabrinkimui ir strigimui. Minkštųjų audinių sužalojimai galvos srityje padaryti trimis smūgiais ir nuo kiekvieno iš jų, o taip pat ir nuo jų visumos galėjo išsivystyti trauminis galvos smegenų sužalojimas, pasireiškęs kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais bei į skilvelius. Mirtį sukėlė galvos sužalojimai (I b. t., 183-189 l.). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas A. S. patvirtino šios išvados duomenis, parodydamas, kad kraujas į V. Ž. smegenis išsiliejo nuo traumos ir visumos padarytų sužalojimų galvoje.

Nors nagrinėjamoje byloje tiksliai nenustatyta, kiek kiekvienas iš užpuolikų sudavė smūgių nukentėjusiajam į galvą, tačiau pagrįstai pripažinta, kad S. S. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu bendrininkavo padarant nužudymą, kad ir jo beisbolo lazda V. Ž. į galvą suduoti smūgiai buvo priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi. S. S., suduodamas V. Ž. į galvą beisbolo lazda, matydamas, kaip kitas asmuo suduoda V. Ž. pilnu alaus buteliu į galvą, suvokė, kad bendrai su kitu asmeniu dalyvauja darant nusikalstamą veiką, suprato, jog savo veika kėsinasi į V. Ž. gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę, ir norėjo tokių pasekmių, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. Todėl nuteistojo S. S. apeliacinio skundo dalis dėl jo išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, atmetamas, konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyręs byloje esančius įrodymus, jų pagrindu padarė teisingą išvadą, jog S. S. nužudė nukentėjusįjį V. Ž.

Nuteistojo S. S. teigimu, civiliniu ieškiniu priteistas turtinės žalos atlyginimas civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos naudai turi būti sumažintas, kadangi iš kaltininko gali būti priteista tik tokia turtinė žala, kuri buvo patirta dėl nukentėjusiojo sveikatos ir gyvybės gelbėjimo. S. S. nuomone, po nukentėjusiojo mirties atsiradusios išlaidos, patirtos dėl mirusiojo kūno organų gyvybinių savybių palaikymo donorystės tikslais, negali būti vertinamos kaip žala, padaryta nusikalstama veika.

Lietuvos Respublikos BPK 113 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio BPK nuostatas. Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Lietuvos Respublikos CK 6.283 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nurodyto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos). CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginimai tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu visa apimtimi patenkino Valstybinės ligonių kasos ieškinį dėl žalos atlyginimo. Iš civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos ieškinio dėl žalos atlyginimo matyti, jog civilinis ieškovas prašė priteisti iš S. S. 26 500,48 Lt už nukentėjusiojo V. Ž. gydymą: perkutaninį centrinės venos kateterizavimą, nenutrūkstamos dirbtinės plaučių ventiliacijos priežiūrą, bei galvos (kaklo) skaitmeninę subtrakcinę angiografiją su lanko autografija bei arterijos kateterizavimą (6 b. t., 2 l.). Tačiau iš civilinio ieškovo pateikto V. Ž. medicininių dokumentų išrašo matyti, kad 2011 m. birželio 22 d. nukentėjusiajam buvo teikiamos reanimacijos paslaugos (2 942,16 Lt), o 2011 m. birželio 23 d. buvo teikiamos paslaugos, susijusios su nukentėjusiojo kūno organų transplantacija (potencialus donoro identifikavimas (1 011,75 Lt), potencialus donoro paruošimas (2 222,05 Lt), ragenos transplantacijos etapas (1 083,95 Lt), inkstų transplantacijos etapas, inksto paėmimo iš mirusio donoro operacija (6 336,50 Lt), širdies transplantacijos etapas (3 978,60 Lt), ragenos transplantacijos etapas (1 083,95 Lt), inkstų transplantacijos etapas, inksto paėmimo iš mirusio donoro operacija (6 336,50 Lt), mirusio žmogaus audinių ir organų įsigijimas (492,10 Lt), bei angiologinė diagnostinė intervencinė radiologija (cerebrinė angiografija) (1 012,92 Lt). Nurodytas medicinos dokumentų išrašas įrodo, kad išlaidos, susijusios su nukentėjusiojo organų transplantacija, buvo 16 208,45 Lt (4 694 EUR). Minėtos išlaidos nėra tiesioginis nuteistojo S. S. neteisėtų veiksmų rezultatas, lemiantis jo civilinę atsakomybę. Transplantacijos išlaidos pernelyg nutolusios nuo nuteistojo neteisėtų veiksmų. Nukentėjusiojo organų transplantacija nėra tiesioginė nuteistojo S. S. neteisėtų veiksmų pasekmė, todėl šios išlaidos negali būti vertinamos kaip turtinė žala, padaryta S. S. neteisėtais veiksmais. Iš nuteistojo S. S. priteista civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos naudai suma (26 500,48 Lt) turi būti sumažinta iki 10 292,03 Lt (2 980 EUR).

Nuteistojo S. S. teigimu, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiųjų naudai, būtina įvertinti ir paties V. Ž. elgesį, nes pastarasis neapgalvotai ir neprotingai įklimpo į didelius piniginius įsiskolinimus, nesistengė grąžinti skolas kreditoriams, nesikreipė į teisėsaugos institucijas. Anot S. S., priteistas neturtinės žalos dydis dėl nurodyto turi būti mažinamas.

Apeliacinio proceso metu konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nukentėjusiojo nužudymo motyvą (chuliganiškas paskatas), atmetamas S. S. apeliacinio skundo argumentas dėl nukentėjusiems priteistos neturtinės žalos atlyginimo mažinimo, esant netinkamam V. Ž. elgesiui, susijusiam su pastarojo kreditoriniais santykiais. Dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų (V. Ž. sužalojimo) kilo sunkios negrįžtamos pasekmės (nukentėjusiosios J. Ž. sūnaus V. Ž. žūtis). Pirmosios instancijos teismo nukentėjusiosios J. Ž. naudai priteista iš S. S. 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma nėra akivaizdžiai neteisinga, neprotinga ir neproporcinga.

Pirmosios instancijos teismas pripažino G. K. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 238 straipsnio 1 dalį (Nepranešimas apie nusikaltimą), remdamasis nuteistojo S. S. parodymais, paties G. K., liudytojos I. A. parodymais bei tarnybiniuose pranešimuose užfiksuota informacija apie tai, kad 2011 m. birželio 22 d. S. S. ir G. K. naudojosi mobiliojo ryšio telefonais, kurių veikimas, prisijungimas užfiksuotas įvykio vietos mobilaus ryšių operatorių celės.

Nuteistasis G. K. apeliaciniame skunde teigia, kad jis buvo įvykio dieną netoli įvykio vietos, tuo metu turėjo ramentus. Tačiau, apelianto teigimu jis nieko nežinojo apie nukentėjusiojo V. Ž. nužudymą bei šio nusikaltimo motyvus. Anot G. K., byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis stebėjo, kaip S. S. su kitais bendrininkais tyčia užpuolė ant žaliosios vejos stovėjusius V. Ž. ir A. V.

Kaip minėta, G. K. pripažįsta, kad įvykio dieną jis buvo netoli įvykio vietos, kad tą dieną jie vaikščiojo su ramentais. Todėl byloje būtina nustatyti, ar G. K. buvo įvykio vietoje, būtent tuo metu, kai S. S. su bendrininkais užpuolė nukentėjusiuosius.

Liudytoja I. A., duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad ji nieko nepažįsta iš kaltinamųjų. Liudytoja teigė, kad įvykio dieną ji matė, kaip trys asmenys, mušę nukentėjusiuosius, bėgo į kitą kelio pusę, o prie jų prisijungė vaikinas su ramentais (kuris nieko nemušė), ir jie visi įsėdo į mašiną. Liudytoja parodė, kad ji negali atpažinti asmens, bėgusio su ramentais, kadangi neprisimena jo bruožų (7 b. t., 9-21 l.). I. A., apklausta nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad ji nematė, kur įvykio metu stovėjo asmuo su ramentais, bet matė, kaip jis bėgo su nukentėjusiuosius užpuolusiais asmenimis į automobilį. Ji suprato, kad vyras su ramentais laukė kitų vyrų dėl to, kad pastarieji pradėjo bėgti, ir po to šis asmuo su ramentais taip pat pradėjo bėgti su jais bei įsėdo į mašiną (9 b. t., 202-214 l.).

Byloje įrodyta, kad 2011 m. birželio 22 d., apie 20.00 val. S. S. su kitais bendrininkais užpuolė nukentėjusiuosius V. Ž. ir A. V., kad po pastarųjų sumušimo, nuteistasis S. S. kartu su savo bendrininkais pasišalino iš įvykio vietos jo valdomu automobiliu „Audi A8“, v. n. (duomenys neskelbtini). Tiek S. S., tiek G. K. pripažįsta, kad įvykio dieną jie kontaktavo mobilaus ryšio telefonais, susitarė susitikti, bet abudu neigia, kad buvo susitikę tą dieną. Faktą, kad G. K. stebėjo nukentėjusiųjų užpuolimą ir po to išvažiavo kartu su S. S. bei pastarojo bendrininkais, patvirtina tiek paties G. K., tiek liudytojos I. A. parodymai. G. K. parodė, kad įvykio dieną jis buvo su ramentais, tarėsi susitikti su S. S., buvo atvykęs į įvykio vietą, matė žmonių sambūrį gatvėje. Liudytoja I. A. nurodė, kad įvykio dieną ji matė, kaip į automobilį „Audi A8“ įsėdo ne tik nukentėjusiųjų užpuolikai, bet ir asmuo su ramentais. Šie parodymai patvirtina, kad G. K. įvykio metu buvo netoli įvykio vietos, laukė S. S., matė, kaip S. S. su kitais asmenimis užpuolė nukentėjusiuosius, po ko pastarasis su bendrininkais nusprendė pasišalinti iš įvykio vietos automobiliu „Audi A8“, v. n. (duomenys neskelbtini) G. K., supratęs, kad S. S. kartu su kitais asmenimis užpuolė nukentėjusiuosius (t. y. padarė nusikaltimą), nusprendė kartu su jais skubiai pasišalinti iš įvykio vietos, todėl įlipo į S. S. valdomą automobilį „Audi A8“ ir kartu su nuteistuoju bei pastarojo bendrininkais išvažiavo minėtu automobiliu.

Nuteistasis G. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad sužinojo apie nukentėjusiojo nužudymą prie parduotuvės „Maxima“ tuo metu, kai perskaitė apie tai straipsnį internete. Nustatytos aplinkybės (kad G. K. matė, kaip S. S. kartu su kitais bendrininkais bėga iš įvykio vietos, kad G. K. įsėdo į automobilį kartu su S. S. ir jo bendrininkais iš karto po įvykio, o kitą dieną iš Internete patalpinto straipsnio sužinojo apie nukentėjusiojo nužudymą ir šio nusikaltimo padarymo aplinkybes) leidžia daryti išvadą, kad G. K. suprato, jog būtent S. S. ir kiti bendrininkai yra asmenys, kurie dalyvavo V. Ž. nužudyme. Įvertinus aukščiau paminėtų byloje esančių įrodymų visumą (G. K., S. S. ir I. A. parodymus), konstatuojama, kad byloje įrodyta, jog G. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 238 straipsnio 1 dalyje, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu pripažino D. B. kaltu dėl V. Ž. nužudymo dėl chuliganiškų paskatų. Išanalizavus minėtą nuosprendį, matyti, kad pagrindinis įrodymas, kuriuo pirmosios instancijos teismas rėmėsi, priimdamas D. B. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, yra nukentėjusiojo V. Ž. marškinėliai, ant kurių buvo rastas kraujo pėdsakas. Šio kraujo pėdsako genotipas sutampa su D. B. genotipu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad D. B. buvo nusikaltimo padarymo vietoje, kad būtent jis buvo tas asmuo, kuris sudavė V. Ž. buteliu į galvą ne mažiau kaip vieną kartą, o D. B. kraujo dėmė galėjo atsirasti ant nukentėjusiojo marškinėlių tuo metu, kai kaltinamasis susižeidė muštynių su nukentėjusiaisiais metu.

D. B. viso proceso metu neigė dalyvavęs V. Ž. ir A. V. užpuolime. Nuteistasis D. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis pripažįsta, jog ant nukentėjusiojo palaidinės rasta kraujo dėmė galėjo būti jo (D. B.). Tačiau nuteistasis nurodo, kad jo nebuvo įvykio dieną įvykio vietoje, jis nedalyvavo muštynėse, jo kraujo pėdsakas ant nukentėjusiojo marškinėlių galėjo atsirasti V. Ž. marškinėliams kontaktuojant su tarpiniu objektu, ant kurio galėjo būti nuteistojo kraujo pėdsakų.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu visi byloje apklausti liudytojai, kurie buvo įvykio vietoje, netoli jos, ar stebėjo muštynes iš šalia esančių gyvenamųjų namų butų, nepatvirtino, kad matė D. B. įvykio vietoje, neatpažino jo, atliekant atskirus procesinius veiksmus. Įvykio liudytojų nurodyti užpuolikų bruožai (25-30 m. amžiaus vyrai) nesutapo su D. B. bruožais (įvykio metu D. B. buvo 22 m.). Nuteistasis S. S. atsisakė duoti parodymus teisiamajame posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl D. B. kaltės, todėl teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti S. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. S. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pažįsta D. B. iš matymo, žino, kad jis yra nužudyto D. Č. brolis, niekada su D. B. nebendravo, nematė jo įvykio vietoje įvykio dieną. Nuteistasis G. K., apklaustas liudytoju D. B. byloje, parodė, kad pažįsta pastarąjį, kaip kaimyną, jo brolis D. Č. buvo jo (G. K.) draugas, tačiau nematė D. B. įvykio vietoje įvykio dieną. Nukentėjusysis A. V., apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūno praėjus mėnesiui nuo įvykio, parodė, kad jis gerai prisimena asmenį, priėjusį prie V. Ž. ir užpuolusį pastarąjį, tačiau nepamena labai gerai kitų užpuolikų (b. b. 1-184-319/2014 2 t., 14-15 l.). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis atpažino S. S., kaip asmenį, užpuolusį V. Ž. (b. b. 1-184-319/2014 2 t., 17-19 l.). Tačiau A. V. parodžius atpažinimui nuotraukas, tarp kurių buvo ir D. B. nuotrauka, nukentėjusysis nurodė, kad jam pateiktose vyrų nuotraukose nėra nei vieno pažįstamo asmens (b. b. 1-184-319/2014 6 t., 128-130 l.). Liudytoja S. J. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad nukentėjusiuosius mušę vyrai jai yra matyti, gali būti, kad jie gyvena tame pačiame rajone, kaip ir liudytoja. Liudytoja ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tikrai atpažintų kitus nukentėjusiųjų užpuolikus, nes jie jai dažnai matyti Šilainių rajone, gali būti kad yra Šilainių gyventojai (b. b. 1-184-319/2014 2 t., 119-120 l.). Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad S. J. atpažino S. S. kaip nukentėjusiųjų sumušime dalyvavusį asmenį. Liudytojai parodžius atpažinimui nuotraukas, tarp kurių buvo ir D. B. atvaizdas, S. J. parodė, kad iš jai pateiktų 8 asmenų nuotraukų ji neatpažino nei vieno asmens, apie kuriuos davė parodymus šioje byloje (b. b. 1-184-319/2014 6 t., 133-135 l.). Įvertinus tai, kad nukentėjusysis A. V. ir liudytoja S. J. atpažino vieną iš užpuolikų (S. S.) iš pateiktų nuotraukų, byloje nėra pagrindo teigti, kad A. V. ar S. J. yra suinteresuoti neduoti parodymų prieš nukentėjusiuosius užpuolusius asmenis bei slėpti pastaruosius. S. J. ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai parodė, kad tikrai galėtų atpažinti nukentėjusiųjų užpuolikus. Byloje nėra pagrindo abejoti S. J. sąžiningumu bei atmintimi, duodant parodymus apie jos stebėtą įvykį bei jame dalyvavusius asmenis. Nukentėjusiųjų, liudininkų, tiesiogiai stebėjusių įvykį (tarp jų – nukentėjusiojo A. V., liudytojos S. J.), parodymais, D. B. nedalyvavo nukentėjusiųjų V. Ž. ir A. V. užpuolime.

Nuteistasis D. B., aiškindamas jo kraujo dėmės atsiradimo ant V. Ž. marškinėlių aplinkybes, iškėlė versiją, jog ši kraujo dėmė galėjo atsirasti tuo metu, kai D. B., perdavė beisbolo lazdą (panašią į tą, kuri buvo panaudota įvykio metu) savo broliui D. Č. Tuo metu jis ir D. Č. buvo jų motinos bute, kuriame jie abu anksčiau gyveno ((duomenys neskelbtini)), D. B. susižeidė ranką į kažką aštraus, sutepė broliui perduotą lazdą savo krauju.

Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas šią D. B. iškeltą versiją, iš esmės analizavo tik nuteistojo S. S. parodymus ir jų atitikimą D. B. parodymams. Kauno apygardos teismas konstatavo, kad S. S. ir D. B. pritaikė savo duotus parodymus, siekdami sumodeliuoti atitinkamą situaciją, įvertinus tai, kad D. Č. yra miręs. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas S. S. parodymus, kaip nepatikimus, paneigtus byloje esančių liudytojų parodymais, padarė išvadą, kad ir D. B. parodymai dėl S. S. parodymų nepatikimumo taip pat yra neteisingi. Tačiau nors S. S. parodymai buvo atmesti kaip nepatikimi, nustačius, kad jis dalyvavo nukentėjusiųjų užpuolime, byloje nebuvo tiriama, o a priori atmesta versija, kad beisbolo lazda, panaudota nukentėjusiųjų sumušimo metu, galėjo priklausyti D. Č., kad ant šios lazdos galėjo būti D. B. kraujo pėdsakų. Pirmosios instancijos teismas, priėmė D. B. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai neištyręs D. B. iškeltos versijos, nepašalinęs byloje esančių abejonių dėl D. B. kraujo atsiradimo ant nukentėjusiojo V. Ž. marškinėlių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti byloje esančias abejones, atliko papildomus procesinius veiksmus, tikrindamas D. B. iškeltą versiją apie jo kraujo pėdsakų atsiradimo aplinkybes ant V. Ž. marškinėlių: įpareigojo prokurorą atlikti D. B. parodymų patikrinimą vietoje, paskyrė ekspertizę dėl D. B. kraujo dėmės ant V. Ž. marškinėlių susiformavimo mechanizmo nustatymo. Iš 2015 m. gegužės 14 d. atlikto nuteistojo D. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad D. B. parodymų patikrinimo metu paaiškino, jog 2011 m. birželio mėn. tuo metu, kai jis buvo savo motinos bute, (duomenys neskelbtini), į butą atėjo jo brolis D. Č., kuris paprašė D. B. paduoti jam beisbolo lazdą. Nuteistasis parodė sandėliuką, kuriame anksčiau buvo sumontuotos lentynos, vienoje iš kurių gulėjo beisbolo lazda, kurią nuteistasis paėmė iš lentynos. D. B. nurodė, kad imdamas lazdą nuo lentynos, įsipjovė ranką į kažką aštraus, po ko pradėjo kraujuoti jo dešinės rankos plaštaka. Nuteistojo teigimu, šiuo metu tų lentynų sandėliuke nėra, vietoje jų stovi spinta. Nuteistasis paaiškino ir parodė vietą (koridoriuje priešais sandėliuką), kur padavė D. Č. lazdą (11 t., 229-234 l.). Parodymų patikrinimo metu lentynų D. B. nurodytame sandėliuke nebuvo, tačiau apklaustas apeliacinės instancijos teisme buto (duomenys neskelbtini), gyventojas R. Ž. parodė, kad jis yra D. B. giminaitis, jo sesers vyras, kad gyvena bute (duomenys neskelbtini), nuo 2006 m. Liudytojo teigimu, prieš įvykį jo uošvis (žmonos ir D. B. tėvas) padarė sandėliuke lentynas, po to liudytojas jas išgriovė ir įrengė spintą, nes norėjo sudėti ten vaiko žaislus. Liudytojas parodė, kad antstolė atliko faktinių aplinkybių konstatavimą ir sandėliuko sienoje rado tvirtinimo žymes, kurios liko nuo senų lentynų, sienoje buvo pragręžta skylė, įkaltas vidinis kiliukas. Po to liudytojas pašpakliavo šią sieną (kur buvo likusios didesnės duobės). Liudytojas nurodė, kad lentynas demontavo kažkur prieš metus, pusantrų metų (10 b. t., 25-31 l.). Šiuos liudytojo R. Ž. parodymus patvirtina 2015 m. gegužės 25 d. antstolės S. V. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenys apie tai, kad sandėliuke esančioje sienoje, kur buvo išardyta spinta, matėsi įdubos (žymės) (10 b. t., 1-12 l.).

Apeliacinės instancijos teismo nutartimi byloje buvo paskirta ekspertizė, kurios metu buvo siekiama nustatyti, koks buvo D. B. kraujo pėdsako, esančio ant nukentėjusiojo V. Ž. marškinėlių, susidarymo mechanizmas. 2015 m. balandžio 13 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte nurodyta, kad nustatyti, koks yra kraujo pėdsako ant nukentėjusiojo V. Ž. marškinėlių, susidarymo mechanizmas, negalima, nes darant trikotažo iškarpą, buvusi kraujo dėmė praktiškai pilnai iškarpyta, nustatyti šioje vietoje buvusios kraujo dėmės susidarymo mechanizmo negalima, nes dėmės aprašyme nepakanka duomenų, leidžiančių apie tai spręsti (XI b. t., 210-211 l.). Ikiteisminio tyrimo metu pateikiant užduotį specialistui dėl kraujo pėdsako (kurio genotipas sutampa su D. B. genotipu), rasto ant V. Ž. marškinėlių tyrimo, klausimai, susiję su šio pėdsako tyrimu, suformuluoti nepakankamai kvalifikuotai. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirtas šios kraujo dėmės atsiradimo mechanizmas. Šiuo metu tyrimo objektas (t. y. V. Ž. marškinėliai su juose buvusiais kraujo pėdsakais) yra nepataisomai sugadintas, tyrimo metu padarius iškarpas, kuriose buvo kraujo pėdsakų. Byloje nėra galimybės nustatyti D. B. kraujo pėdsako atsiradimo ant V. Ž. marškinėlių mechanizmą. Apeliacinės instancijos teismo naujai surinkti įrodymai (duomenys, užfiksuoti D. B. parodymų patikrinimo vietoje protokole, ekspertizės akte) nepatvirtino kaltinamajame akte D. B. pareikštų kaltinimų dėl nukentėjusiojo nužudymo, bei nepaneigė nuteistojo versijos dėl pastarojo kraujo pėdsako atsiradimo ant V. Ž. marškinėlių mechanizmo. Apeliacinės instancijos teisme atlikus papildomus procesinius veiksmus, nepavyko pašalinti byloje esančių abejonių dėl D. B. kraujo pėdsakų atsiradimo ant V. Ž. marškinėlių. Byloje nepakanka įrodymų, paneigiančių D. B. parodymus apie tai, kad jo kraujo dėmė ant V. Ž. marškinėlių galėjo atsirasti nuo beisbolo lazdos, kuri galėjo būti sutepta D. B. krauju, bei kurią D. B. buvo perdavęs savo broliui D. Č.

Pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog D. B. kaip D. Č. brolis pažinojo S. S., yra abejotina. Kauno apygardos teismas konstatavo šią aplinkybę, remdamasis tuo, kad D. B. parodė, jog pažįsta G. K., kaip gerą D. Č. draugą, ir J. R., kaip jo (D. B.) sesers buvusį draugą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad G. K. ir J. R. pažinojo S. S., todėl ir D. B., kaip D. Č. brolis, neabejotinai pažinojo S. S. Kaip minėta, D. B. ir S. S. neigė pažinoję vienas kitą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, net nustačius, kad S. S. buvo pažįstamas su D. B., ši aplinkybė negalėtų būti vertinama kaip įrodymas, patvirtinantis, jog D. B. dalyvavo nukentėjusiųjų užpuolime. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tai, kad D. B. buvo įvykio dieną įvykio vietoje. Vienintelis įrodymas apie galimą D. B. dalyvavimą nukentėjusiųjų užpuolime yra jo kraujo pėdsakas ant nukentėjusiojo marškinėlių. Tačiau byloje nėra kitų nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad ši kraujo dėmė atsirado ant nukentėjusiojo marškinėlių skundžiamame nuosprendyje nurodytu būdu: t. y. D. B. susižalojant nukentėjusiųjų užpuolimo metu, mušant V. Ž. per galvą stikliniu buteliu.

Įvertinus byloje surinktus pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose ištirtus įrodymus, galima daryti išvadą, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad D. B. įvykio dieną buvo prie parduotuvės „Maxima“, (duomenys neskelbtini), kad jis dalyvavo, nužudant V. Ž. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Visos abejonės, kurių negalima pašalinti bylos nagrinėjimo metu, aiškinamos kaltinamojo naudai. Šioje baudžiamojoje byloje liko daug abejonių dėl D. B. kaltės, nužudant V. Ž., kurių nepavyko pašalinti nei bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme. Byloje nėra surinkta neginčytinų ir neabejotinų duomenų, kad viešoje vietoje, kurioje įvykio metu buvo gana daug pašalinių asmenų (praeivių, gyvenamųjų namų butų gyventojų), V. Ž. buteliu per galvą mušė, būtent, D. B.

Teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už Lietuvos Respublikos BK nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir pagrįsti tai apkaltinamajame nuosprendyje baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalis). Kaip minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų galimų priemonių dėl byloje esančių abejonių pašalinimo, tačiau, išnaudojus visas galimybes, nėra neabejotinai nustatyta, kad D. B. dalyvavo V. Ž. nužudyme. Todėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, naikinamas, ir D. B. atžvilgiu priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 330 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 4 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pakeisti Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria išspręstas civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos ministerijos civilinis ieškinys.

Priteisti iš nuteistojo S. S. civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai 2 980 EUR (du tūkstančius devynis šimtus aštuoniasdešimt EUR) turtinės žalos atlyginimo.

Kitą Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Atmesti nuteistojo G. K. apeliacinį skundą.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendį, kuriuo D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą bei priimti naują nuosprendį:

D. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Panaikinti šioje byloje paskirtą D. B. kardomąją priemonę – suėmimą.

Voką su D. B. seilių pavyzdžiais, penkias kompaktines plokšteles, voką su dviem daktiloskopinėmis plokštelėmis, E. P., J. R., S. S. seilių pavyzdžiais, V. Ž. marškinėlius, šortus, apatines kelnaites, du butelius alaus ir vieną tuščią butelį „Švyturio extra“, kartoninę pakuotę, voką su vatos tamponu – sunaikinti, A. V. palaidinę ir šortus – grąžinti jam.