Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Skunde pareiškėjas paaiškina, kad Migracijos departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, kadangi pareiškėjas nutraukė darbo sutartį ir pakeitė darbdavį be Migracijos departamento leidimo.

Nesutinka, kad Migracijos departamentas privalėjo informuoti pareiškėją apie priimamą jam nepalankų sprendimą. Pareiškėjas, skunde cituodamas UTPĮ 50 straipsnio 2¹ dalį, nepagrįstai daro prielaidą, kad Migracijos departamentas vadovaudamasis šia konkrečia UTPĮ nuostata privalėjo pareiškėją informuoti apie tai, kad jam leidimas laikinai gyventi bus panaikintas, jeigu per 3 mėnesius jis nepateiks prašymo leisti pakeisti darbdavį. Pažymi, kad minėta nuostata numato, kad Migracijos departamentas privalo informuoti užsienietį apie jam panaikinamą leidimą gyventi tuo atveju, jeigu yra nustatyta, kad yra šio Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, kai užsienietį įdarbinusi laikinojo įdarbinimo įmonė yra išbraukta iš Valstybinės darbo inspekcijos sudaromo ir jos interneto svetainėje skelbiamo laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašo, taip pat, kai yra šio straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai.

Nurodo, jog šiuo atveju leidimo panaikinimo pagrindas buvo nustatytas vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kuris nustato, kad leidimas gyventi panaikinamas jeigu su užsieniečių buvo nutraukta darbo sutartis arba ji nebuvo sudaryta, be to pareiškėjas buvo įdarbintas ne laikinojo įdarbinimo įmonėje. Todėl Migracijos departamentas neprivalėjo informuoti pareiškėjo apie priimamą jam nepalankų sprendimą. Pabrėžia, kad Migracijos departamentas neturi pareigos informuoti užsienietį apie tai, kad darbdavys nutraukė darbo sutartį.

Mano, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, taip pat pažymi, kad neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti. Ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek įstatymų, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Papildomai informavo, kad 2023 m. gruodžio 6 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „O“ pagrindu, todėl mano, kad esant tokioms aplinkybėms teisminis ginčas neturi tikslo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 23S206194, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760139026, galiojusį iki 2024 m. birželio 17 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje pateikto skundžiamo Sprendimo matyti, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas dėl to, kad UAB „A“ darbo sutartį su užsieniečiu nutraukė 2023 m. kovo 15 d., o leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas būtent darbo minėtoje Bendrovėje pagrindu.

Migracijos departamento teismui pateiktais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2023 m. lapkričio 10 d. duomenimis, pareiškėjas B. M. niekur nedirba nuo 2023 m. kovo 15 d., kai buvo nutraukta darbo sutartis su UAB „A“.

Į bylą pateiktas UAB „O“ tarpininkavimo raštas, kuriame nurodoma, kad pareiškėją ketinama įdarbinti šioje bendrovėje, o planuojama įdarbinimo data nurodyta 2024 m. sausio 15 d.

Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 23S206194, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760139026. Minėtas Sprendimas buvo priimtas, kadangi nutraukta pareiškėjo darbo sutartis su UAB „A“.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Pagal UTPĮ (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2023 m. gruodžio 30 d.) 1 straipsnio 1 dalį, šis Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Vadovaujantis UTPĮ 28 straipsnio 4 dalimi, sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.

UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

UTPĮ 44 straipsnyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams; leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas sąlygas; o kai pasibaigia užsieniečio darbo laikotarpis arba užsienietis nutraukia darbą Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos; jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją (UTPĮ 44 straipsnio 3-6 dalys).

UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. Pagal UTPĮ 50 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalies 4–12, 16–18 punktuose nustatytais pagrindais leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei tai buvo pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) (ginčui aktuali Aprašo redakcija, galiojusi nuo 2023 m. rugpjūčio 10 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Aptartų teisės aktų nuostatų analizė, leidžia konstatuoti, kad būtent Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui (šiuo atveju – pareiškėjui) išdavimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė jam įstatymu (UTPĮ) suteiktos diskrecijos ribose.

Minėta, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas, kadangi 2023 m. kovo 15 d. UAB „A“ darbo sutartį su užsieniečiu nutraukė. Pareiškėjas neginčija fakto, kad darbo sutartis su UAB „A“ buvo nutraukta, tai paneigiančių įrodymų taip pat nepateikė. Pareiškėjas taip pat nepateikė ir įrodymų, kad būtų kreipęsis į Migracijos departamentą dėl minėtos darbo sutarties nutraukimo ar dėl darbdavio pakeitimo.

Pareiškėjas atsakovo priimto ginčijamo Sprendimo neteisėtumą sieja su tuo, kad užsieniečiui nebuvo teiktas joks pranešimas apie atleidimą ir pareiškėjas nebuvo informuotas apie būsimą leidimo panaikinimą, kaip tai numatyta UTPĮ 50 straipsnio 2¹ dalyje.

Teismas sutinka su atsakovu, kad pareiškėjas neteisingai taiko UTPĮ 50 straipsnio 2¹ dalį. Minėtas teisinis reglamentavimas numato Migracijos departamentui pareigą informuoti užsienietį tuo atveju, jei užsieniečiui leidimas laikinai gyventi yra panaikinamas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 5 punkte arba 1 dalies 19 punkte numatytu pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu, t. y. kai nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu. Todėl nagrinėjamu atveju taikyti UTPĮ 50 straipsnio 2¹ dalį nėra pagrindo.

Kritiškai vertintini ir pareiškėjo argumentai, jog apie atleidimą pareiškėjas nebuvo informuotas, tik sužinojo vėliau iš VSDFV, ko pasėkoje nagrinėjamu atveju susiklostė išimtinai nesusipratimo situacija, kuomet pareiškėjas dėl savo nepatyrimo ir valstybės pasikeitimo negalėjo žinoti ir nežinojo apie įdarbinimo klausimus Lietuvoje, tačiau įvykiai susiklostė ne dėl jo kaltės. Pažymėtina, jog kaip ir pats pareiškėjas nurodo, UAB „A“ jis dirbo nuo 2021 m. spalio 15 d., gaudavo atlyginimą. VSDFV duomenimis pareiškėjas šioje bendrovėje nebedirba nuo 2023 m. kovo 15 d., o skundžiamas Sprendimas priimtas 2023 m. lapkričio 16 d. Mažai tikėtina, jog pareiškėjas net 8 mėnesius galėjo nežinoti, jog darbo sutartis su juo buvo nutraukta, nes pareiškėjas tuo laikotarpiu negavo darbo užmokesčio, nevykdė darbo funkcijų.

Pažymėtina, jog galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, Migracijos departamentui nėra nustatyta ir pareiga informuoti pareiškėją apie jo atleidimą iš darbo. Vien faktas, jog darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, yra UTPĮ nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus, todėl skundo argumentai, kad Migracijos departamentas pareiškėjo neinformavo, vertintini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad po atleidimo surado naują darbdavį UAB „O“. Migracijos departamentas taip pat nurodė, jog pareiškėjas 2023 m. gruodžio 6 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „O“ pagrindu. Teismas pažymi, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu Migracijos departamentui informacija apie tai, kad pareiškėjas surado naują darbdavį bei prašymo, kad pareiškėjas ketina pakeisti darbdavį, nebuvo pateikta, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl naujo darbdavio skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, teisinės reikšmės neturi.

Bylos nagrinėjimo metu taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui buvo kliūčių iki Sprendimo priėmimo teikti papildomus dokumentus, paaiškinimus, įrodymus Migracijos departamentui. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog Migracijos departamentas turėjo pareiškėją informuoti apie jo darbo pokyčius, vertintini kaip nepagrįsti lūkesčiai. Priešingai, būtent pareiškėjas neįvykdė jam UTPĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatytos pareigos, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, gauti naują leidimą laikinai gyventi. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, teikęs informaciją Migracijos departamentui apie aplinkybių pasikeitimą iki skundžiamo Sprendimo priėmimo.

Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto imperatyvaus pagrindo buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Teismas taip pat pažymi, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks UTPĮ 26 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Aprašo 130 punkto nuostatas ir priėmė teisėtą Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas.

Ginčijamas Sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (žr., pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Vertinant ginčijamą Sprendimą šiuo aspektu pažymėtina, kad aptartus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotus reikalavimus minėtas Sprendimas taip pat atitinka.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2023 m. lapkričio 16 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 23S206194, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo B. M. leidimą laikinai gyventi Nr. 760139026, galiojusį iki 2024 m. birželio 17 d., todėl Sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašymas netenkinamas, jis neįgijo ir teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalimi 1 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo B. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.