- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-25
- Bylos Nr.
- I-1362-279/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02005-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas A. M. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, teismo šaukimu (72 b. l.), prašė bylą nagrinėti nedalyvaujant (2 b. l.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu prašo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 10000 eurų neturtinę žalą, padarytą pareiškėją laikant Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių AVPK) Joniškio rajono policijos komisariato (toliau – Joniškio r. PK) areštinėje netinkamomis sąlygomis (2 b. l.).
Pareiškėjas skunde paaiškino, jog laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. jis buvo laikomas Šiaulių AVPK Joniškio r. PK areštinėje sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų, t. y. kamerose buvo šalta, drėgna, trūko oro, apšvietimas buvo nepakankamas; sanitarinis mazgas atitvertas per mažo aukščio sienele; vienam asmeniui tekęs plotas neatitiko minimalaus ploto normos reikalavimo. Teigė, kad tokios sąlygos pažeidė Konstitucijos 21 straipsnį ir Konvencijos 3 straipsnį. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjo teigimu, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius bei emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jautė baimę, apatiją, dėl ko atsirado neturtinė žala, kurią prašo atlyginti priteisiant pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių AVPK, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta ABTĮ nustatyta tvarka. Šiaulių AVPK atsiliepime nurodė, kad atsakovo atstovas bylos nagrinėjimo metu nedalyvaus (12 b. l.).
Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Šiaulių AVPK atsiliepime (10-12 b. l.) nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių AVPK Joniškio r. PK areštinėje buvo laikomas periodiškai nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2013 m. spalio 18 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) kamerose Nr. 2, kurios plotas yra 12,38 kv. m., kameroje Nr. 3, kurios plotas yra 12,74 kv. m. ir kameroje Nr. 4, kurios plotas yra 12,62 kv. m., kiekvienos kameros sanitarinio mazgo plotas yra 1,54 kv. m. Atsakovo teigimu, pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpiu kamerose daugiausia buvo laikoma po 3 asmenis. Pažymėjo, kad Šiaulių AVPK Joniškio r. PK areštinės kamerose, taip pat ir tose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas yra įrengtas vadovaujantis Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimais, patvirtintais Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 ir Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. V-820, nuostatomis, kurios nustato, kad sanitarinis mazgas turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Taip pat pažymėjo, kad per šį laikotarpį pareiškėjas jo laikymo Joniškio r. PK areštinėje laikotarpiais jokių skundų dėl jo laikymo sąlygų nei žodžiu, nei raštu nebuvo pareiškęs. Vadovaudamasis nurodytais argumentais, atsakovas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundo netenkinti, jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmetamas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, kurią kildina iš Šiaulių AVPK Joniškio r. PK veiklos neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų Joniškio r. PK areštinės kamerose.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtaką asmens teisėms, laisvėms ir interesams. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi, Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų ar jų pareigūnų neteisėtų veiksmų, atsirasti būtinos šios sąlygos: neteisėti valdžios institucijų ar jų pareigūnų veiksmai, šiais veiksmais padarytos žalos faktas, bei priežastinis ryšys tarp šių neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012 ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Nurodyto įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009), kuri nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus. Asmenų, uždarytų į areštines, teises ir pareigas, apsaugos ir priežiūros tvarką reguliuoja 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Veiklos taisyklės). Be to, nagrinėjamu atveju aktualios ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintos Šiaulių AVPK viršininko 2013-01-14 įsakymu Nr. 40-V-24 (b. l. 17-24).
Pasisakydamas dėl skundo argumentų, teismas pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Dėl areštinės kamerų ploto
Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam buvo daroma tuo, jog Joniškio r. PK areštinės kamerų, kuriose jis buvo laikomas, plotas neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teismas pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Taigi, teismas pažymi, kad asmenims, laikomiems areštinėse, tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, t. y. atsakovo pateikto 2015-08-19 tarnybinio pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl informacijos apie A. M.“, matoma, kad pareiškėjas A. M. į Šiaulių AVPK Joniškio r. PK areštinę buvo etapuotas 8 kartus ir periodiškai laikytas skirtingose kamerose: nuo 2012-10-10 iki 2012-10-12 kameroje Nr. 2 buvo laikomas dviese; nuo 2012-11-26 iki 2012-11-30 kameroje Nr. 4 (kameros plotas 12,62 kv. m.) buvo laikomas vienas; nuo 2013-10-16 iki 2013-10-18 kameroje Nr. 2 buvo laikomas vienas; nuo 2013-01-21 iki 2013-01-25 kameroje Nr. 4 buvo laikomas trise; nuo 2013-02-25 iki 2013-02-28 kameroje Nr. 4 buvo laikomas dviese; nuo 2013-03-12 iki 2013-03-15 kameroje Nr. 3 (kameros plotas 12,74 kv. m.) buvo laikomas dviese; nuo 2013-09-16 iki 2013-09-18 kameroje Nr. 3 buvo laikomas trise; nuo 2013-10-16 iki 2013-10-18 kameroje Nr. 2 buvo laikomas vienas (14 b. l.).
Taigi, pareiškėjas su pertraukomis nuo 2012-10-10 iki 2012-10-12 buvo laikomas Šiaulių AVPK Joniškio r. PK areštinės kamerose Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4. Iš atsakovo atstovo pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta, kad kameros Nr. 2 plotas yra 12,38 kv. m., kameros Nr. 3 – 12,74 kv. m., kameros Nr. 4 – 12,62 kv. m. Įvertinus pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, sprendžiama, kad pareiškėjui Joniškio r. PK areštinės kamerose tekusi ploto norma svyravo nuo 4,21 kv. m., kai pareiškėjas buvo laikomas su dviem asmenimis kameroje Nr. 4 laikotarpiu nuo 2013-01-21 iki 2013-01-25, iki 12,62 kv. m., kai pareiškėjas buvo laikomas vienas kameroje Nr. 4 laikotarpiu nuo 2012-11-26 iki 2012-11-30.
Taigi, įvertinus byloje surinktus duomenis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas Šiaulių AVPK Joniškio r. PK areštinėje ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant ploto normos, tenkančios vienam asmeniui, reikalavimo, todėl laikoma, kad viešojo administravimo subjektas veikė nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų.
Dėl areštinės kamerose įrengto sanitarinio mazgo
Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinė žala jam buvo padaryta tuo, kad Joniškio r. PK areštinės kamerose įrengti tualetai nuo gyvenamosios patalpos atitverti per žemo aukščio sienele.
Atsakovas atsiliepime nurodė, jog Joniškio r. PK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto atitverti 120-130 cm aukščio pertvara.
Policijos areštinių kamerų įrengimo reikalavimai reglamentuoti Higienos normos HN 37:2009 penktajame skyriuje, kurio 20 punkte nustatyta, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara.
Byloje pateiktuose Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012-05-23 patikrinimo akte Nr. EPJ-70, 2013-06-19 patikrinimo akte Nr. EPJ-73 bei 2014-06-26 patikrinimo akte Nr. EPJ-66 nustatyta, jog kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atskirti pertvaromis. Neatitikimų dėl teisės aktuose nustatytų reikalavimų, susijusių su pertvarų aukščiu ar jų įrengimu, minėtuose patikrinimo aktuose nenustatyta. Tai, kad sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atskirti pertvara patvirtina ir atsakovo pateikti Joniškio r. PK areštinės pirmo ir antro aukšto planai bei kamerų Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4 fotonuotraukos, iš kurių matoma, jog sanitarinį mazgą nuo gyvenamojo ploto skiriančios pertvaros aukštis yra 120 cm. Pažymėtina, jog Higienos normoje HN 37:2009 nėra numatyto reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar įrengti jiems atskirą patalpą, o 120 cm aukščio pertvaros aukštis atitinka Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatytą reikalavimą.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teismas sprendžia, kad Higienos normos HN 37:2009 reikalavimai, įrengiant sanitarinį mazgą Joniškio r. PK areštinės kamerose, nėra pažeisti.
Dėl kitų laikymo sąlygų
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad neturtinę žalą jam sukėlė netinkamos laikymo sąlygos Joniškio r. PK areštinės kamerose, kadangi jose buvo tamsu, šalta, drėgna, trūko oro.
Vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 21 punktu, policijos areštinės kamerose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Areštinių kamerų dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Taip pat, policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 punktas). Higienos normos HN 37:2009 24 punkte nustatytos šiltuoju ir šaltuoju metų periodu policijos areštinėse privalomos temperatūros, santykinės drėgmės ir oro judrumo normos. Pagal minėtame punkte nustatytą reguliavimą, šiltuoju metu periodu policijos areštinės kamerose turi būti 18–28 °C, o šaltuoju – 18–26 °C; atitinkamai santykinės drėgmės norma tiek šiltuoju, tiek šaltuoju periodu turi būti 30–75 %, oro judrumas 0,15–0,5 m/s šiltuoju periodu ir 0,05–0,2 m/s šaltuoju periodu.
Iš byloje atsakovo pateikto Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-06-19 patikrinimo akto Nr. EPJ-73 matoma, kad periodinio patikrinimo metu nustatyta, jog kamerų patalpos yra vėdinamos natūraliai ir mechaniškai; patalpos valomos kasdien drėgnuoju būdu. Taip pat byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Joniškio r. PK areštinėje yra užtikrinamas šildymas vietiniu centriniu būdu (27 b. l.). Vadovaujantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (vidaus audito ataskaitos duomenimis, tame tarpe ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais), teismas sprendžia, kad Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų ginčo laikotarpiu nebuvo nustatyta. Pažymėtina, kad vadovaujantis 2012 m. lapkričio 19 d. Vidaus audito ataskaitos duomenimis, Joniškio r. PK areštinėje užtikrinama tinkama ventiliacija (8 punktas), natūralus, dirbtinis ir mišrus apšvietimas atitinka higienos reikalavimus (9 punktas) (36-45 b. l.). Teismas taip pat vertina ir tai, jog pareiškėjas Joniškio r. PK areštinės kamerose buvo laikomas periodiškai – daugiausia po dvi, tris paras ir tik du kartus po keturias paras, iš viso ginčo laikotarpiu, t. y. per metų laikotarpį nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2013 m. spalio 18 d. Joniškio r. PK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas tik 22 paras. Taip pat nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu dėl laikymo sąlygų Joniškio r. PK areštinės kamerose pareiškėjas kreipėsi į Joniškio r. PK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, t. y. pareiškėjas nepaaiškino ir nedetalizavo, kokią žalą sukėlė galimai netinkamos jo laikymo sąlygos Joniškio r. PK areštinės kamerose. Taip pat nėra duomenų, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjo laikymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką administracinėse bylose, ne kartą yra akcentavęs, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu Higienos normos HN 37:2009 nuostatų pažeidimų nebuvo nustatyta.
Taigi, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą pinigais, teismas konstatuoja, kad Šiaulių AVPK Joniškio r. PK areštinė užtikrino pareiškėjui tinkamas gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygas, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas, nepažeidė teisės aktų, nustatančių reikalavimus areštinių kamerų įrengimui, nepažeidė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai t. y. neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Nenustačius Šiaulių AVPK Joniškio r. PK areštinės darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, atitinkamai nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.