Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja Gražina Mataitienė Procesinio sprendimo kategorija 122.3; 122.4

NUTARTIS

2014 m. birželio 23 d.

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo atsakovo T. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2048-841/2014, pagal ieškovės S. V. ieškinį atsakovui T. V. dėl laikinųjų apsaugos priemonių, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

-teismas priimdamas nutartį netinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą ir nustatydamas sūnaus gyvenamąją vietą su ieškove S. V., faktiškai pakeitė visą iki šiol nusistovėjusį sūnaus M. gyvenimą, nes pakeitė sūnaus aplinką, kurioje jis gyvena nuo gimimo.

-teismas priimdamas nutartį neatsižvelgė į mažamečio vaiko M. V. interesų užtikrinimą, nukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, nesivadovavo prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo bei abiejų tėvų lygiateisiškumo principais, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais.

- teismas nutartyje padarė neteisingą išvadą, kad byloje nėra iškilęs vaiko gyvenamosios aplinkos keitimo klausimas. Atsakovo teigimu, sūnus M., nuo 2014 m. sausio mėnesio nuolat gyvena su juo, iki tol visa šeima gyveno kartu. Sūnus M. su savo motina negyvena, tik bendrauja.

- teismas nustatydamas sūnaus gyvenamąją vietą su ieškove, visiškai netyrė į kokią aplinką vaikas pateks. Atsakovo teigimu, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismas privalo atsižvelgti ir į kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas, t.y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Atsakovo manymu, teismo nutartimi pakeitus sūnaus nusistovėjusią gyvenamąją vietą, tuo padaryta didelė psichologinė trauma vaikui, nes jo tolimesnis likimas tapo neaiškus.

-teismas spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neatsižvelgė, kad su atsakovu gyvendamas sūnus M. bus geriau prižiūrimas ir auklėjimas, kad jis, o ne ieškovė, turi realias galimybes sūnaus dvasiniams, psichologiniams, socialiniams, turtiniams, sveikatos bei kitokiems poreikiams patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Atskiruoju skundu yra skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių - vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove S. V., teisėtumas ir pagrįstumas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte sakoma, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ne tik santuokos nutraukimo bylose, bet ir bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo (CK 3.170 str., 3.174 str.).

Sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Taigi, esminis kriterijus sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą yra vaiko gyvenamosios vietos tinkamumo ir įprastos gyvenamosios aplinkos keitimo būtinumo aspektai, atsižvelgiant išimtinai į vaiko interesus ir jų apsaugą.

Byloje nustatyta, kad ieškovė S. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo- iki sprendimo įsiteisėjimo dienos, nustatyti M. V. gyvenamąją vietą su vaiko motina- S. V. bei uždrausti atsakovui T. V. lankytis ieškovės nuomojamame bute (duomenys neskelbtini). Atsakovas T. V. teismui taip pat pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones - nustatyti nepilnamečio sūnaus M. V. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su tėvu T. V., iki sprendimo byloje priėmimo dienos.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, teismas spręsdamas klausimą su kuriuo iš tėvų nustatytina vaiko M. V. gyvenamoji vieta, atsižvelgė į keletą svarbių aspektų t.y. į tai, kad M. V. nėra praradęs ryšio nei su vienu iš tėvų, tačiau dėl galimo prarasti ryšio su broliu nustatė gyvenamąją vietą su mama. Be to, teismas nustatė, kad atsakovas ne kartą trukdė ieškovei su mažamečiu vaiku bendrauti, pasiimdamas jį iš vaikų darželio anksčiau, ar pasiimdamas iš kitos vaiko buvimo vietos. Teismas byloje nustatė, kad ieškovė nekliudo vaikui bendrauti su tėvu, ar šį bendravimą riboti. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir taikė procesines teisės normas.

Pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesas nereikalauja išsamaus įrodymų vertinimo, teismui pakanka objektyvių duomenų apie realią grėsmę sutuoktinio ar vaiko interesams, nes visapusiškas aplinkybių tyrimas atliekamas bylą nagrinėjant iš esmės. Teismui pakanka įsitikinti, kad tėvo bendravimas su vaiku iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali būti žalingas vaiko gerovei, jo fizinei ir psichinei sveikatai. Nagrinėjamu atveju teismas, remdamasis byloje pateiktais ieškovės paaiškinimais, byloje esančių duomenų visuma, sprendė, jog nustačius vaiko gyvenamąją vietą su atsakovu, vaiko bendravimas su motina būtų dar labiau apribotas, kas galėtų neigiamai atsiliepti 5 metų amžiaus vaiko psichikai.

Apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstus apelianto atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismui patvirtinus vaiko gyvenamą vietą su motina (byloje ieškove), yra padaryta vaikui didelė psichologinė trauma, jog buvo pakeista sūnaus nusistovėjusi gyvenamoji vieta. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė nuo 2013 m. gyvena nuomojamame bute, atskirai nuo atsakovo. Skyrium gyvenimo priežastį ieškovė nurodė atsakovo vartojamą smurtą prieš ją ir vaikus bei nurodo, kad vyksta tyrimai dėl smurto prieš vaikus. Apeliantas pripažįsta, kad nesutaria su vyresniuoju sūnumi, nepaneigė faktų, kad dėl jo galimo smurto šeimoje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Anaiptol, pirmosios instancijos teisme atsakovas patvirtino, kad jis nenuvežė nustatytu laiku mažamečio vaiko į apklausą dėl patirto smurto.

Sprendžiant klausimą dėl mažamečio sūnaus laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų, šioje byloje atkreiptinas dėmesys ir į kitas teismo nustatytas aplinkybės. M. V. nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. lanko Šiaulių lopšelį- darželį (duomenys neskelbtini) vaiko motina S. V. kiekvieną rytą atveda jį į darželį apie 9.00 val., ir pasiima, berniukas ateina pailsėjęs, tvarkingas, linksmas, aktyvus ir žingeidus, puikiai sukaupia dėmesį veiklose, draugiškas su savo bendraamžiais, mėgstamas vaikų. (16 b. l.). Minėto lopšelio- darželio auklėtoja nurodė, jog vaiko tėvą T. V. nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio, buvo sutikusi galimai kokius keturis kartus, todėl visus su ugdymu susijusius klausimus sprendžia su mama. Kiti byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, jog ieškovė vaikų auklėjimui skiria pakankamą dėmesį. Pirmosios instancijos teismui yra pateikta ieškovės darbdavio charakteristika, kuri apibudina ieškovę, kaip pareigingą, jautrią asmenybę. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad jis geriau gali pasirūpinti mažamečiu vaiku nei ieškovė, nes jo darbo grafikas paslankesnis, nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė, tačiau tai nereiškia, kad dėl jo paslankesnio darbo grafiko vaiko gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su tėvu. Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. vasario 11 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą iš dalies ir priteisė iš atsakovo T. V., laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams L. ir M. V., kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 250,00 Lt. Atmestini kiti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismui pateikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikė neginčijamus įrodymus - garso įrašą, kuriame mažametis sūnus M. pasakoja kaip mama jį nuolat muša, kad pas ieškovę lankosi jos draugas Vaidas, įrodymus, kad dėl vaiko patirto smurto kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių ir į Šiaulių miesto policijos komisariatą, įrodymus, kad sūnus pradėjo lankytis Šiaulių miesto pedagoginėje psichologinėje tarnyboje. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pirmosios instancijos teismas įvertino šiuos atsakovo pateiktus įrodymus ir pasisakė dėl jų teisingai. Su pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka, nes apelianto pateikti įrodymai nepatvirtina motinos smurto prieš sūnų M. fakto. Byloje nėra patvirtinta, kad mažamečiui vaikui reikalinga nuolatinė psichologo pagalba, kad šeimoje vaikas galimai patiria smurtą, todėl remtis tokiu įrodymu, sprendžiant klausimą dėl vaiko laikinos gyvenamos vietos nustatymo, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad atsakovas pateiktame prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodė, kad sūnus M. V. 2013 m. gruodžio mėnesio pabaigoje jam pasakė, kad mama (ieškovė S. V.) jį nuolat muša, tačiau dėl šio fakto atsakovas užsimena tik 2014 m. vasario 11 d. paaiškinime, rašytame Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui (38 b. l.). Ieškovė gyvena nuomojamame bute, tačiau pateikti duomenys patvirtina, jog tiek atsakovo, tiek ieškovės šeimos gyvenimo ir buities sąlygos gyventi nepilnamečiams vaikams- L. V. ir M. V. yra tinkamos, todėl šiuo atveju atmestinas ir kitas apelianto argumentas, kad ieškovė neturi tinkamos gyvenamos vietos.

Pažymėtina, jog sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tėvams gyvenant skyrium, atsižvelgiant į vaiko amžių svarbu yra ir vaiko norai. Vaiko norai ir pažiūros gali būti teismo išsiaiškinami pavedant tai padaryti valstybinei vaikų teisių apsaugos institucijai, vaiko pedagogams, auklėtojams ir kt. CPK normos 380 straipsnio 1 dalis numato, kad kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, - per atstovą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai prieštarauja paties vaiko interesams; to paties straipsnio 2 dalis numato, kad vaiko nuomone gali būti išreikšta žodžiu, raštu ar kitais vaiko pasirinktais būdais. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo tokių aplinkybių, tačiau teismui sprendžiant bylą iš esmės, pirmosios instancijos teismas privalėtų atkreipti dėmesį ir išnagrinėti tokias aplinkybes, įpareigojant atitinkamas institucijas pateikti išvadas dėl mažamečio vaiko M. V. ir vyresniojo nepilnamečio sūnaus L. V. nuomones, kad būtų galima priimti objektyvų, nešališką sprendimą, nesivadovaujant vien tik atsakovo ar ieškovės pateiktais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas iš dalies ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios keisti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio ar faktinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.