Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

atsakovo atstovui S. Č.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal Vilnaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 dienos sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo V. V. ieškinys dėl teisės lengvatinėmis salygomis privatizuoti butą.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Ieškovas V. V. (T. V. teisių perėmėjas) su ieškiniu, kurį vėliau patikslino kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti ieškovei teisę lengvatinėmis salygomis privatizuoti butą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, su pagalbinėmis patalpomis (butas adresu (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymą.

Nurodė, kad ginčo butas ieškovo šeimai buvo suteiktas 1985 metais, ieškovo dukra – T. V. buvo buto pagrindinė nuomininkė. Pastarajai 2008 m. rugsėjo 12 d. mirus, nuomos sutartis buvo sudaryta su ieškovu. 1993 m. liepos 8 d. T. V. kreipėsi su prašymu nuomojamą butą privatizuoti. Prašymas buvo priimtas, tačiau ieškovei buvo paaiškinta, kad privatizuoti nuomojamas patalpas bus galima tik pertvarkius pagalbines patalpas į gyvenamąsias. 1995 m. sausio 6 d. T. V. kreipėsi į atsakovą dėl pagalbinių patalpų statuso pakeitimo ir leidimo privatizuoti nuomojamas patalpas. Jai buvo atsakyta, kad klausimas dėl patalpų pertvarkymo bus sprendžiamas, o apie rezultatus ji bus informuota. Kadangi buvo laukiama sprendimo dėl patalpų statuso pakeitimo, šeimos narių sutikimai pateikti nebuvo. Tačiau daugiau jokio atsakymo iš atsakovo nebuvo gauta, nei dėl buto Nr. (duomenys neskelbtini) statuso pakeitimo, nei dėl buto Nr. (duomenys neskelbtini) privatizavimo atskirai. Tokiu būdu dėl atsakovo neatsakingo požiūrio buvo užvilkintas laikas ir ieškovo šeimai nebuvo leista išpirkti nuosavybėn buto lengvatinėmis sąlygomis.

Atsakovas, Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad įstatymo numatytu laiku nebuvo tinkamai kreiptasi dėl buto privatizavimo, nes nebuvo pateiktas notariškai patvirtintas šeimos narių susitarimas dėl buto privatizavimo, todėl tarp šalių nesusiklostė jokie santykiai dėl buto privatizavimo, atitinkamai ieškovės teisės negalėjo būti pažeistos. Nurodė, kad buto Nr. (duomenys neskelbtini) patalpos 1998 m. įregistruotos kaip gyvenamosios patalpos. Mano, kad ieškovai delsė apginti savo teises, todėl suėjo visi senaties terminai ir ieškinys turi būti atmestas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas ir V. V. pripažinta teisę privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), su pagalbinėmis patalpomis – butas adresu (duomenys nesklelbtini), pagal LR Butų privatizavimo įstatymą.

Teismas pažymėjo, kad ginčo buto pagrindinė nuomininkė Butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku padavė prašymą dėl išnuomoto buto privatizavimo. Byloje nebuvo pateikti duomenys, jog po prašymo priėmimo, ieškovei butų nurodyti kažkokie jos prašymo trūkumai, o ginčo butas nebuvo privatizuojamas dėl pagalbinių patalpų – buto (duomenys neskelbtini) – pertvarkymo procedūros vilkinimo. Byloje nebuvo pateikti duomenys, jog T. V. kokiu nors būdu butų pranešta apie jos šeimai suteiktų pagalbinių patalpų pertvarkymą, o dokumentas apie ginčo pagalbinių patalpų pertvarkymą į gyvenamąsias patalpas 1998 metais, neišliko.

Teismas konstatavo, kad ieškovo šeimai perduotos pagalbinės patalpos buvo pertvarkytos be pagrindinio daikto – buto (duomenys neskelbtini) – pagrindinio nuomininko T. V. žinios, o pastaroji negalėjo tokio sprendimo skųsti ir tokiu būdu apginti savo pažeistas teises. Tokiu būdu ieškovo šeimos teisės buvo pažeistos dvejopai, pirma, jiems suteiktos pagalbinės patalpos po pertvarkymo į gyvenamąsias nebuvo priskirtos prie nuomojamo buto (duomenys neskelbtini), o tapo savarankišku pagrindiniu daiktu; antra, ieškovo šeima neteko teisės privatizuoti išsinuomotą butą lengvatinėmis sąlygomis.

Vadovaudamasis 1964 metų Civilinio kodekso 153 straipsnio 1 dalimi, teismas atmetė atsakovo argumentus, jog tarp buto (duomenys neskelbtini) ir pagalbinių patalpų (duomenys neskelbtini) nesant funkcinio ryšio jos negalėjo būti pertvarkytos į gyvenamąsias ir priskirtos prie nuomojamų, nes toks argumentas paneigė pagalbinių patalpų, kaip priklausinio, statusą. Remdamasis 2002 metų Civilinio kodekso 4.19 straipsnio 1 dalimi, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika teismas konstatavo, kad su gyvenamosiomis patalpomis susijusios pagalbinės patalpos gali būti ne tik to paties namo rūsiuose, palėpėse, bet ir atskirai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. balandžio 2 d. nutartyje, priimtoje Vilniaus miesto savivaldybė v G. Š., J. Š., trečiasis asmuo R. J., byloje Nr. 3K-3-451).

Įvertinęs ieškovės paaiškinimus bei byloje esančius dokumentus teismas sprendė, kad butų privatizavimo metu ieškovo šeimai priskirtos pagalbinės patalpos turėjo būti privatizuotos kartu su nuomojamu butu. Dėl atsakovo darbuotojų nerūpestingumo ieškovo šeimos teisės buvo pažeistos, nes nei butas, nei pagalbinės patalpos nebuvo privatizuotos. Galiojant Butų privatizavimo įstatymui atsiradusios teisės turi būti ginamos ir nustojus šio įstatymo galiojimui. Aplinkybė, jog atsakovas pertvarkė pagalbines patalpas ir pakeitė jų statusą ir, kad dėl to jos tapo didesnės, negali paneigti T. V. įgytos teisės jas privatizuoti. T. V. ir jos teisių perėmėjo – ieškovo, pažeistos teisės ypatingai turi būti ginamos ir dėl tos priežasties, jog ginčo pagalbinės patalpos buvo pertvarkytos be jų žinios, o pertvarkymo pagrindo atsakovas neišsaugojo. Tokia teisinė situacija, kai asmens teisės yra pažeistos, bet jis negali dėl to skųstis teismui, paneigia Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintas teises, todėl negali būti netoleruotina.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes teismas konstatavo, kad T. V. tinkamai pradėjo gyvenamosios ir pagalbinių patalpų privatizavimo procedūrą, o jai mirus, ieškovas perėmė teisę tęsti privatizavimo procesą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Atsakovas, Vilniaus miesto Savivaldybė, apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteistas, neatitinka analogiškose bylose suformuotos teismų praktikos, todėl turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas. Butų privatizavimo įstatymas galiojęs nuo 1998-05-28 iki 2001-01-01 sudarė asmenims salygas lengvatinėmis salygomis privatizuoti nuomojamus butus, tačiau įstatymo galiojimui pasibaigus 2001-01-01, asmenys neteko teisės įstatyme nurodytomis salygomis įgyti įstatyme numatytas teises. Asmuo siekiantis privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą turėjo būti įgijęs teisę privatizuoti butą, butas turėjo būti privatizavimo objektu, o asmuo ketinantis butą privatizuoti privalėjo atlikti veiksmus būtinus šiai teisei realizuoti iki 1992-12-01 paduodamas pareiškimą dėl buto įsigijimo nuosavybėn. LR Valstybės paramos būstui 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas įgalina privatizuoti gyvenamąsias patalpas jų nuomininkams, kai teismas tokią teisę pripažįsta pagal LR Butų privatizavimo įstatymą, tačiau minėta norma negali būti taikoma nustojus galioti LR Butų privatizavimo įstatymui, nes ja siekiama leisti baigti pradėtą privatizavimą ir teismine tvarka galima ginti tik pastarojo įstatymo pagrindu bei jo galiojimo metu įgytas ir pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002). Nurodytų argumentų pagrindu nesutinka su teismo išvada, kad ieškovas tinkamai kreipėsi su prašymu dėl buto ir pagalbinių patalpų privatizavimo ir tik dėl atsakovo darbuotojų veiksmų buvo pažeistos ieškovo šeimos teisės. T. V. 1993-07-08 pateikė prašymą leisti privatizuoti butą esantį (duomenys neskelbtini), tačiau nepateikė šeimos narių susitarimo dėl privatizuojamo buto bei pažymos apie šeimos sudėtį. Be to, į bylą pateiktuose dokumentuose dėl buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paskirties, buvo sprendžiamas tik patalpų paskirties pakeitimo klausimas, o ne buto (duomenys neskelbtini) privatizavimo klausimas, todėl ieškovas negalėjo privatizuoti buto dėl jo paties kaltės ne nebuvo pateikti visi reikalingi dokumentų privatizavimo sandoriui sudaryti. Neįvykdęs įstatymo salygų ieškovas prarado galimybę įstatyme nustatytomis salygomis įgyti teises į norimą privatizuoti butą (duomenys neskelbtini). Remdamasis 1995-02-13 Vilniaus miesto Žvėryno seniūnijos valdybos raštu Nr. 01-14-17, nurodo, kad ieškovas neturi teisės privatizuoti buto (duomenys neskelbtini), nes minėtu raštu buvo prašoma panaikinti ieškovo teisę naudotis patalpomis dėl netinkamo jų eksplotavimo. Leidimas privatizuoti norimas patalpas prieštarautų LR Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio nuostatoms bei 1992-09-25 LR Vyriausybės nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 8 punkto nuostatoms, kurios leidžia gyventojams iki 1993-12-23 suteiktas pagalbines patalpas partvarkomas į gyvenamasias patalpas priskirti prie nuomojamų patalpų, jei patalpos turi funkcinį ryšį su nuomojamu butu. Kadangi butas (duomenys neskelbtini) yra antrame aukšte, o pagalbinės patalpos (duomenys neskelbtini) yra rūsyje, tarp patalpų jokio funkcinio ryšio nėra ir leisti privatizuoti minėtas patalpas nėra pagrindo. Be to, prašomos privatizuoti patalpos nėra, o egzistuoja tik 59,73 kvadratinių metrų butas esantis (duomenys neskelbtini) todėl reikalavimas negali būti įgyvendintas, nes tokio privatizuotino objekto nėra. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtinanatis esamą situaciją pateiktas į bylą, tačiau teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, nurodyto dokumento nevertino, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, Nekilnojamojo turto registo įstatymo 4 straipsnį, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl oficialių įrodymų vertinimo. Dėl nurodytų pažeidimų yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti.

Skundžiamame sprendime teismas nepasisakė dėl atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį. Ieškovas būdamas nerūpestingu nesidomėjo savo teisėmis, todėl praleido ieškinio senaties terminą, kurio paskirtis skatinti asmens subjektinės teisės gynybą, bei kitai civilinio teisinio santykio šaliai tikėtis, jog suėjus įstatyme nustatytam senaties terminui jos subjektinės teisės negalės būti ginčijamos teismine tvarka. Ieškovas galiojant LR Butų privatizavimo įstatymui iki 1998-07-01 nesikreipė į institucijas, įpareigotas spręsti buto privatizavimo klausimus. Į teismą jis kreipėsi tik 2007-11-16, tuo praleisdmas ieškinio senaties terminą kelti savo reikalavimus (1964 m. CK 84 str. 1 d.; 90 str.; Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str.).

Ieškovas V. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Nurodo, kad kreipianti dėl ginčo buto bei pagalbinių patalpų privatizavimo įstatymu nustatyti reikalavimai pažeisti nebuvo ir visi reikiami prašuymai buvo pateikti laiku, tačiau dėl valdininkų neveikimo pagalbinės patalpos nebuvo laiku privatizuotos, tuo pažeidžiant ieškovo teises. Teismas sprendime pagrįstai konstatavo, jog ieškovui šeimai priskirtos pagalbinės patalpos turėjo būti privatizuotos kartu su butu. Ieškovas kreipdamasis dėl pažeistų teisių gynybos nepraleido įstatyme nustatytų ieškinio senaties terminų, o teismas priimdamas sprendimą tinkamai įvertno faktines bylos aplinkybes ir teisingai taikė materialinės bei procesinės teisės normas reglamentuojančias ginčo santykį.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimas naikintinas, o civilinė byla nutrauktina (CPK 293 str. 1 d. 7p.) sekančių išvadų ir argumentų pagrindu:

Ieškinį civilinėje byloje pareiškė T. V. nurodydama, kad jos tėvui V. V. 1990 metais išvykus gyventi kitur iš buto (duomenys neskelbtini) ji tapo pagrindine šio buto nuomininke.

Ieškovė 1993 m. liepos 8 d. pateikė prašymą privatizuoti butą (b.l. 56) nurodydama, kad jos šeima susideda iš 4 asmenų. Iš 1995 m. sausio 6 d. pareiškimo Vilniaus miesto valdybai seka, kad ieškovės šeimą sudarė vyras ir 2 vaikai.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymu (1991 m.gegužės 28 d. redakcija) privatizuoti butą galėjo nuomininkas ir jo šeimos nariai bendru notariškai patvirtintu susitarimu.

Ieškovės prašyme privatizuoti butą nėra nurodytas V. V., kadangi jis išvyko iš buto iki ieškovei pateikiant prašymą dėl buto privatizavimo.

Atsakovas, prašydamas atmesti ieškinį nurodė, kad ieškovė į bylą nepateikė notariškai patvirtinto ieškovės ir jos šeimos narių susitarimo privatizuoti butą, todėl neįvykdžius įstatymo reikalavimo ieškovė neturėjo teisinio pagrindo reikšti ieškinį. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo atsakovo argumentu, kadangi pačios ieškovės nurodytos aplinkybės jos pirminiame ieškinio pareiškime patvirtina atsakovo argumentus.

Į bylą pateiktas Izraelio valstybės VRM išduotas mirties liudijimas (b.l. 116) patvirtina (CPK 177 str., 178 str.), kad T. V., Vasilijaus duktė, gimusi 1953 m. balandžio 20 d., mirė 2008 m. rugsėjo 12 d.

Ieškovas V. V. a.k. (duomenys neskelbtini) į bylą ieškovu, reiškiančiu tapatų reikalavimą kaip ir mirusi ieškovė T. V. įstojo pirmos instancijos teismui 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi konstatavus ieškovės teisių perėmimą.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada dėl teisių perėmimo privatizuoti butą.

Ieškovė pareiškimą privatizuoti butą padavė galiojant 1964 metų Civilinio kodekso normoms. Civilinio kodekso 4 straipsnis (1964 mentų redakcija, galiojusi pareiškimo padavimo metu) nustatė, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų pagrindų, taip pat iš fizinių ir juridinių asmenų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymuose numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad butų privatizavimo tvarką imperatyviai nustatė įstatymas, o ieškovė T. V. šios tvarkos nesilaikė, todėl pirmos instancijos teismo išvadą apie ieškovo V. V. teisių privatizuoti butą perėjimo yra klaidinga ir teisiškai nepagrįsta.

Šiuo atveju teisiškai nėra reikšminga ta aplinkybė, kad po pirmos instancijos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutarties priėmimo V. V. tapo buto (duomenys neskelbtini), nuomininku.

Esant nurodytoms aplinkybėms bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 22 d. nutartimu Nr. 33, 1992 m. balandžio 7 dienos nutartimu Nr. 249, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog mirus T. V., atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas (CPK 293 str. 1 d. 7 p.), todėl skundžiamasis teismo sprendimas naikintinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.), o civilinė byla nutrauktina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą nutraukti.