Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-11-06 · Administracinė byla Nr. A-525-2335-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-06
Bylos Nr.
A-525-2335-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01212-2010-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Ramūnas Gadliauskas
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas
A. G.
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525-2335/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01212-2010-2Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. G. su skundu (b. l. 1?5) ir patikslintais skundais (b. l. 62?64; 91?92) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ? ir Ministerija) 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-2557(2) (toliau – ir Sprendimas) kaip neteisėtą ir nepagrįstą;

2) solidariai priteisti iš atsakovų Ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais neišmokėtą 18 143,51 Lt valstybinės pareigūnų pensijos dalį.

Paaiškino, kad Ministerijos 2008 m. birželio 19 d. sprendimu jam paskirta 1 255,86 Lt pensija. Tačiau Ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau ? ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėjo sumažintą pensiją. Teigė, kad toks pensijos sumažinimas yra neproporcingas, neprotingas, pažeidžiantis Konstitucijos 23, 48, 52 straipsnių nuostatas. Be to, nebuvo numatytas neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo mechanizmas. Pareiškėjo teigimu, neteisėtas pensijos mažinimas buvo numatytas Seimo priimtu Laikinuoju įstatymu, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, reguliuojančiomis civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, neišmokėtos pensijos dalis priteistina solidariai iš atsakovų Ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos. Pareiškėjas savo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose bei Europos žmogaus teisių teismo sprendimuose pateiktais išaiškinimais.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimus į pareiškėjo skundą ir patikslintus skundus (b. 1. 41?43, 71?72, 124?125), prašė pareiškėjo skundą ir patikslintus skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodė, kad Lietuvos valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą. Pažymėjo, kad Ministerija, apskaičiuodama pareiškėjui valstybinę pensiją, vadovaujasi tuo metu galiojančiais teisės aktais, o 2010 m. balandžio 6 d. raštu išsamiai paaiškino mokėtinos pensijos apskaičiavimo tvarką ir teisnius pagrindus. Kadangi Ministerijos darbuotojai, apskaičiuodami pensiją, teisės aktų nepažeidė, nėra sąlygų Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Teigė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuris buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., galia nukreipta tik į ateitį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ? ir Tarnyba), teismui pateikė atsiliepimus į pareiškėjo skundą ir patikslintus skundus (b. 1. 15?16, 75?77), prašė pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjui paskirtos pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taikant atitinkamus perskaičiavimo koeficientus. Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, o sumažintų pensijų kompensavimo įstatymas nenumato. Savo poziciją Tarnyba grindė detaliais pareiškėjui mokėtos pensijos apskaičiavimais. Taip pat paaiškino, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip negu nustato galiojantys įstatymai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu (b. l. 148?151) pareiškėjo A. G. skundą tenkino iš dalies. Panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1D-2557(2) dalį, kurioje atsisakyta A. G. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui A. G. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 18 275,16 Lt, susidariusią pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Likusią skundo reikalavimų dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2008 m. kovo 19 d. Ministerijos sprendimu Nr. 11D-1699 A. G. už tarnybą buvo paskirta 1 255, 86 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama sumažinta (b. l. 18, 73). A. G. 2010 m. kovo 20 d. kreipėsi į Ministeriją su prašymu išmokėti pensijos dalį, kuri nebuvo išmokėta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo (b. 1. 32). Ministerija 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 1D- 1557(2) A. G. prašymą tenkinti atsisakė, nurodė, kad išmokėti pareiškėjo prašomą pensijos dalį neturi teisinio pagrindo (b. 1. 8). Tarnybos pateikta pažyma patvirtina, jog paskirta pensija ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatomis, o dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo buvo neišmokėta 18 275,16 Lt pensijos dalis (33 643,55 Lt - 15 368,39 Lt = 18 275,16 Lt) (b. 1. 73).

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, „Valstybės žiniose“ paskelbtame 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, tai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A10-57/2004, A7-55/2004, A552-519/2013, darė išvadą, kad tinkamu atsakovu byloje yra Lietuvos valstybė, o ne Ministerija.

Atsižvelgdamas į visas aplinkybes nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija darė išvadą, kad A. G. paskirta pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo perskaičiuota neteisėtai.

Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo buvo neišmokėta 18 275,16 Lt pensijos dalis (b. 1. 73). Taigi, teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl šios pensijos dalies priteisimo iš esmės yra pagrįstas.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktais išaiškinimais ir atsižvelgus į tai, kad A. G. 18 275,16 Lt pensijos dalis buvo neteisėtai neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, skundo reikalavimas dėl šios pensijos dalies priteisimo tenkintas, t. y. neteisėtai neišmokėta pensijos suma priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad A. G. skundo reikalavimą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo grindžia netiksliais apskaičiavimais, tačiau aiškiai apibrėžia reikalavimo pagrindus bei laikotarpį, už kurį prašoma priteisti neišmokėtą pensijos dalį. Todėl, sprendžiant ginčą, vadovautasi Tarnybos 2012 m. spalio 2 d. pažymoje nurodytais duomenimis, kurių pagrįstumu ir objektyvumu nėra pagrindo abejoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartas skundo reikalavimo netikslumas nelaikytinas esminiu, o tai, jog pareiškėjui priteisiama didesnė neišmokėtos pensijos dalis, negu prašoma, nelaikytina skundo reikalavimo ribų peržengimu.

Vertinant skundžiamo Ministerijos Sprendimo pagrįstumą, teisėjų kolegija pripažino, kad Ministerija, priimdama minėtą Sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (adm. b. Nr. A552-519/2013) nurodė, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio dėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei ? Konstitucijai ? prieštaraujanti įstatymo nuostata, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad yra pagrindas panaikinti tą Ministerijos Sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

III.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 155?156), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą dalyje dėl tenkintų pareiškėjo skundo reikalavimų juos atmetant. Jei šį atsakovų apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuspręstų atmesti, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl sprendimų įvykdymo atidėjimo (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Apeliaciniame skunde nurodo:

1) sprendimas dalyje dėl tenkintų pareiškėjo skundo reikalavimų priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialinės teisės normas ir Konstitucinio Teismo praktiką, todėl toje dalyje turi būti pakeistas tenkintus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetant.

2) Priimdamas sprendimą teismas atsižvelgė į 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tačiau neatsižvelgė į tai, jog minėto nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas ir į tai, kad iki nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinis pagrindas ? Laikinojo įstatymo 5 straipsnis, nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pripažintas netekusiu galios.

3) Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį. Tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Bet kadangi nei Konstitucinio Teismo nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 131 straipsnio 1 dalimi, padavė prašymą dėl prisidėjimo prie Ministerijos apeliacinio skundo (b. l. 159?160).

Atsiliepimas

Pareiškėjas A. G. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 162?163), kuriuo prašo atmesti Ministerijos apeliacinį skundą kaip neteisėtą ir nepagrįstą; palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, išmokėti jam nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį ? 18 275,16 Lt.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

1) teismas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo skundo tenkinimo, pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ir sprendimuose pateiktais išaiškinimais ir pažymėjo, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai taikymo, pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos sukėlė pareiškėjui turtinių interesų pažeidimą, todėl tinkamu atsakovu yra Lietuvos valstybė, o ne Ministerija.

2) Pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2012 vasario 6 d. nutarimas dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Konstitucijai suformuluotas būtuoju laiku – „prieštaravo“, tai reiškia, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos buvo prieštaraujančios Konstitucijai nuo jo įsigaliojimo dienos ir nuo tos dienos, vadovaujantis šiomis nuostatomis, pareiškėjui buvo mokama neteisėtai sumažinta valstybinė pensija.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. 1D-2557-(2), atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimų argumentai patvirtina, jog Ministerija, pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį būdama įgaliota skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, pareiškėjui A. G. mokėjo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo dar kartą perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 23-1070) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Kadangi šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo teisinius santykius, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovu bylose dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turi būti Lietuvos valstybė.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 2 d. pažyma Nr. 11D(P)-4393 (b. l. 73) patvirtina, kad atsakovui vykdant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, vėliau pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai, reikalavimus už 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio laikotarpį pareiškėjas A. G. negavo 18 275,16 Lt jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, todėl šią nepriemoką Lietuvos valstybė privalo išmokėti.

Apibendrinant išdėstytus motyvus darytina išvada, kad apskųstoji Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo dalis atitinka išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje be kita ko išsamiai pasisakyta atsakovų apeliaciniame skunde keliamu Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimu, suformuotą praktiką. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nagrinėdamas analogiškas bylas (pvz., 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-850/2013, 2013 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1413/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija neturi objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, todėl apeliacinį skundą atmeta tais pačiais argumentais.

Atsakovai apeliaciniu skundu prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad viena vertus, teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012). Kita vertus, teismas turi priimti tokį sprendimą, kurį būtų galima realiai įvykdyti, nesukeliant neproporcingų sunkumų valstybės institucijoms. Atsižvelgusi į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinusi valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad teismo priimtas įpareigojimas išmokėti pareiškėjui 18 419,52 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką gali būti įgyvendintas per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Remdamasi išdėstytais argumentais bei atsižvelgdama į apeliaciniame skunde pateiktus argumentus dėl vykdymo atidėjimo, pareiškėjui priteistiną sumą teisėjų kolegija nusprendė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies įvykdymą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Teismo sprendimo dalies įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui A. G. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 18 275,16 Lt vykdymą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė