Kauno apygardos teismo nutartis

2016-02-12 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-209-327/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-02-12
Bylos Nr.
1S-209-327/2016
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Viktoras Preikšas
Nuteistasis
M. K.
Advokatai
Raimonda Lazauskienė
Kategorijos
Bylos Nr. 1S-209-327/2016;
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas;Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.19. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Preikšas, rašytinio pro­ce­so tvarka išnagrinėjęs nuteistojo M. K. gynėjos advokatės Raimondos Lazauskienės skun­dą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutarties, kuria buvo pripažintas Norvegijos Ka­ra­lystės Agder apeliacinės instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendis ir nutarta jį vykdyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. Norvegijos Karalystės Agder apeliacinės instancijos teismo 2014 m. rug­sėjo 19 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl Norvegijos Karalystės baudžiamojo įstatymo § 257, § 258 pažeidimo, baudžiamojo įstatymo § 257, § 258, § 49 pažeidimo bei baudžiamojo įstatymo § 257 pažeidimo, jam paskirta ketverių metų kalėjimo bausmė.

Šalies argumentai

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamentas teikimu krei­pėsi į Kauno apylinkės teismą prašydamas, vadovaujantis 2014 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. XII-800 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės susitarimo dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo ratifikavimo“ 2 str. 1 d. 1 p., spręsti Norvegijos Karalystės Agder apeliacinės instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Res­publikos teritorijoje klausimą.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartimi Norvegijos Karalystės Agder ape­lia­ci­nės instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendis pripažintas, nutarta jį vykdyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus: nuteistajam M. K., Norvegijos Karalystės Agder apeliacinės instan­ci­jos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu dėl Norvegijos Karalystės baudžiamojo įstatymo § 257, § 258 pažeidimo, Norvegijos Karalystės baudžiamojo įstatymo § 257, § 258, § 49 pažeidimo, bei Nor­vegijos Karalystės baudžiamojo įstatymo § 257 pažeidimo paskirta ketverių metų kalėjimo bausmė su­derinta su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d., 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., bei 178 str. 1 d., paliekant M. K. paskirtą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos na­muose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo M. K. perėmimo iš Norvegijos Karalystės dienos, į bausmės laiką įskaičiuojant visą Norvegijos Karalystėje atliktos laisvės atėmimo bausmės laiką (kar­domojo kalinimo laiką) iki nuteistojo išdavimo iš Norvegijos Karalystės, taip pat laiką vykdant nuteistojo tranzitą į Lietuvos Respubliką.

Šalies argumentai

Nuteistojo M. K. gynėja advokatė R. Lazauskienė skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: Norvegijos Karalystės pataisos tarnybos prašymą dėl pripažinimo ir vykdymo Agder apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuos­prendžio N. K. atžvilgiu atmesti. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad M. K. šiuo metu už gerą elgesį Norvegijos Karalystės pataisos namuose yra perkeltas į atvirąją koloniją, kurioje mokosi dažytojo amato, dirba. Jam suteikiamos galimybės mo­kytis įvairių kalbų, užtikrinamos visos sąlygos socialinėje aplinkoje bendrauti su savo šeima, sutuoktine bei mažamečiu vaiku. Jie gali kiekvieną dieną bendrauti telefonu, jiems organizuojami pasimatymai, kurių metu šeima yra apgyvendinama apartamentuose, šeimai leidžiama išeiti už įkalinimo įstaigos ribų. Nors pirmosios instancijos teismas ir konstatavo, kad šios sąlygos gali būti užtikrinamos M. K. atliekant bausmę ir Lietuvos Respublikoje, tačiau tokia galimybė galima tik atliekant bausmę atvirojoje kolonijoje, bet ne pataisos namuose. Tik atvirojoje kolonijoje yra suteikiamos tokios socialinės reabilitacijos sąlygos, kokias šiuo metu turi nuteistasis Norvegijos Karalystėje. Nagrinėjamu atveju liku­sios bausmės dalį jam atliekant Lietuvos Respublikoje, M. K. ne tik prarastų galimybę so­cia­li­zuotis ir integruotis į visuomenę socialioje aplinkoje, bet jam būtų smarkiai apribotas ir artimas ben­dra­vimas su šeima, ypač su mažamečiu vaiku.

Skunde pabrėžiama, kad apylinkės teismo akcentuojamos BVK 140 str. numatytos įvairios ska­ti­nimo priemonės, kurios užtikrina tas pačias socialinės reabilitacijos sąlygas, nagrinėjamu atveju nu­teis­tojo atžvilgiu taikomos negali būti. M. K. gynėjos teigimu, teisė į šiame straipsnyje nu­rodytas skatinimo priemones, tarp jų ir teisę būti perkeltam į atvirą koloniją tęsti bausmės atlikimo, nuteistasis įgyja tik už nepriekaištingą elgesį, dalyvavimą įgyvendinant socialinės reabilitacijos prie­mo­nes ir kt. Tuo tarpu nuteistojo elgesys laikotarpiu, kai jis atliko laisvės atėmimo bausmę Norvegijos Karalystėje, Kauno apylinkės teismo nevertintas. Iš ko seka, kad N. K., visų pirma turės užsitarnauti neprie­kaiš­tingo elgesio reputaciją ir tik tada įgis teisę į aukščiau minėtas skatinamąsias priemones.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti M. K. nesutikimą dėl nuosprendžio ir liudijimo perdavimo vykdančiajai valstybei pripažinti ir bausmei vyk­dyti. Kaip pažymėjo nuteistasis, jis yra skolingas pinigų asmenims susijusiems su organizuotu nu­si­kals­tamumu. Tie asmenys turi platų pažinčių ratą, dėl ko laikytina, kad nuteistojo gyvybei ir sveikatai yra kilusi reali grėsmė. Skunde taip pat pažymima, kad nuteistojo tėvas ir dėdė daug metų yra dirbę kalėjimų sistemoje, todėl, būdamas pareigūnų sūnumi ir sūnėnu, nuteistasis kalinių tarpe gali patirti fizinį smurtą ir psichologinį spaudimą. Lietuvos pataisos įstaigose nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, ku­riose gali būti iki 20 asmenų. Grūstis sąlygoja nuteistųjų tarpusavio konfliktus, muštynes, dėl ko kalinių saugumas nėra užtikrinamas.

Advokatės teigimu, jeigu M. K. būtų visą jam paskirtos bausmės laiką atlikęs Lie­tu­vos Respublikoje, jis jau būtų turėjęs teisę kreiptis su prašymu lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos, ka­dangi iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis Norvegijos Karalystės kalinimo įstaigoje yra vertinamas kaip nepriekaištingo elgesio, taip pat jau yra pradėjęs vykdyti individualų socialinės reabilitacijos planą. Minėti faktai taip pat patvirtina, kad M. K. šiai dienai atitinka visus Norvegijos Karalystėje taikytinus pagrindus paleisti nuteistąjį prieš terminą atlikus 2/3 numatytos bausmės, t. y. 2016-04-03. Tuo tarpu pripažinus nuosprendžio vykdymą Lietuvos Respublikoje, M. K. neturėtų teisės kreiptis su prašymu lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos, kadangi neatitinka BVK 157 str. 1 d, įtvirtintų sąlygų vien dėl to, kad jo elgesys ir įvykdytas socialinės reabilitacijos planas bausmės atlikimo Nor­ve­gijos Karalystės pataisos įstaigoje metu nebus vertinamas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. K. gynėjos advokatės R. Lazauskienės skundas atmetamas.

Aukštesnysis teismas, susipažinęs su pateikta skundo nagrinėjimo medžiaga, įvertinęs nu­teis­to­jo gynėjos skundo bei skundžiamos nutarties motyvus, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai įver­ti­no aplinkybes, kurios reikšmingos sprendžiant užsienio valstybės teismo priimto nuosprendžio pripa­ži­nimo klausimą. Apygardos teismo nuomone, apylinkės teismo nutartis yra pakankamai motyvuota, joje įvertintos visos užsienio valstybės teismo nuosprendžio pripažinimui reikšmingos aplinkybės, kurias teis­mą įpareigoja įvertinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės su­si­tarimas dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su lais­vės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo (toliau – Susitarimas), o skunde išdėstyti nuteistojo gynėjos motyvai apylinkės teismo išvadų teisingumo ir pagrįstumo nepaneigia.

Nagrinėjamu atveju pagal Susitarimą Norvegijos Karalystė, kaip nuosprendį priėmusi valstybė, yra išduodančioji šalis (1 str. 1 d. c) p.), o Lietuvos Respublika, kaip valstybė, kuriai perduodamas nuosprendis siekiant, kad jis būtų pripažintas ir vykdomas jos teritorijoje, yra vykdančioji šalis (1 str. 1 d. d) p.). Susitarimo 7 str. 1 d. numatyta, kad vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija pripažįsta nuosprendį, kuris buvo perduotas šio Susitarimo nustatyta tvarka, ir nedelsdama imasi visų būtinų prie­monių bausmei vykdyti, išskyrus atvejus, kai pritaikomas vienas iš 8 str. nurodytų nepripažinimo ir nevykdymo pagrindų.

Išanalizavus nuteistojo gynėjos skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą, konstatuotina, kad apy­lin­kės teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindų, numatytų Su­sitarime, dėl kurių teismas galėtų atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti M. K. paskirtą bausmę. Pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms, visų pirma pažymėtina, kad Susitarimo 8 str. 1 d. b) p. be kita ko įtvirtinta, jog vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali atsisakyti pri­pa­žinti nuosprendį ir vykdyti bausmę, jei nesilaikyta 4 str. 1 d. nustatytų kriterijų. Tuo tarpu sutinkamai su Susitarimo 4 str. 1 d. a) p., jeigu nuteistasis asmuo yra išduodančiojoje valstybėje arba vykdančiojoje valstybėje ir jeigu šis asmuo davė sutikimą, kaip reikalaujama pagal 6 str., tai nuosprendis kartu su liu­dijimu, kurio standartinė forma pateikta 1 priede, gali būti perduodamas kitai Susitariančiajai Šaliai, kai kita Susitariančioji Šalis yra nuteistojo asmens pilietybės valstybė, kurioje jis gyvena. Pagal Susitarimo 6 str. 1 d., nepažeidžiant 2 d. nuostatų, nuosprendis ir liudijimas gali būti perduodami vykdančiajai vals­tybei pripažinti ir bausmei vykdyti tik gavus nuteistojo asmens sutikimą vadovaujantis išduodančiosios valstybės teise. Tačiau, Susitarimo 6 str. 2 d. a) p. numatyta išlyga (išimtis), remiantis kuria, nuteistojo asmens sutikimas dėl bausmės vykdymo perdavimo nereikalingas, kai nuteistasis asmuo yra vyk­dan­čio­sios valstybės pilietis ir gyvena toje valstybėje. Valstybė, kurioje nuteistasis asmuo „gyvena“ – vieta, su kuria tas asmuo yra susijęs, atsižvelgiant į jo įprastą gyvenamąją vietą ir tokius aspektus, kaip šeima, socialiniai ar profesiniai ryšiai (Susitarimo 1 str. 1 d. e) p.).

M. K. yra vykdančiosios valstybės, t. y. Lietuvos Respublikos, pilietis, jo paskutinė dek­laruota gyvenamoji vieta yra Varnių g. 35-6, Kaune. Tuo tarpu duomenų apie deklaruotą M. K. išvykimą į užsienio valstybę, patvirtinančių, kad pastarasis Lietuvos Respublikoje nebegyvena, nagrinėjamoje skundo medžiagoje nenustatyta, jų nepateikė ir apeliantė. Priešingos išvados aukštes­nia­jam teismui neleidžia daryti ir Norvegijos Karalystės Agder apeliacinės instancijos teismo 2014 m. rug­sėjo 19 d. nuosprendyje konstatuotos M. K. asmenybę apibūdinančios aplinkybės: nuteistasis yra Lietuvos pilietis ir gyvena Lietuvoje, šiuo metu yra bedarbis, jokių ryšių su Norvegija neturi. Tokiu būdu, kaip teisingai skundžiama nutartimi konstatavo pirmosios instancijos teismas, pagal Susitarimo 6 str. 2 d. a) p., M. K., kaip Lietuvos Respublikos piliečio, sutikimas šiuo atveju nebuvo rei­ka­lin­gas. Nuteistojo gynėjos skundo nagrinėjimui pateiktoje medžiagoje nėra jokių duomenų, patvir­ti­nan­čių, kad Kauno apylinkės teismas pažeidė užsienio valstybėje priimto nuosprendžio pripažinimo ir vyk­dymo procedūras, o vien tai, kad nuteistasis nesutinka būti perkeliamas į Lietuvos Respubliką likusios baus­mės atlikimui, siekiant komfortabilesnio laisvės atėmimo bausmės vykdymo bei kitos skunde akcen­tuojamos aplinkybės (nesančios pagrindu konstatuoti Susitarimo 8 str. numatytas sąlygas), nėra pagrindu skundžiamos apylinkės teismo nutarties panaikinimui ir kitokio sprendimo priėmimui.

Nors skunde apygardos teismui teigiama, kad perdavus M. K. iš Norvegijos Karalystės į Lietuvos Respubliką likusiai laisvės atėmimo bausmės daliai atlikti nebus užtikrinti nuteistojo socia­li­nės reabilitacijos tikslai, tačiau su tokiais argumentais aukštesnysis teismas sutikti negali. Pažymėtina, kad nuteistasis yra Lietuvos pilietis, lietuvis, Norvegijoje nedirbo, o Norvegijos Karalystės Agder ape­lia­cinės instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu buvo nustatyta, kad nuteistasis atvyko tik savo nusikalstamų veiksmų įgyvendinimui, jokio ryšio su Norvegija neturi. Dėl aukščiau išvardintų prie­žasčių, pagrįstai manytina, jog šiuo atveju M. K. socialinės reabilitacijos tikslas bus efektyviau pasiektas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę atliekant Lietuvos Respublikoje.

Skunde taip pat teigiama, kad šiuo metu Norvegijoje M. K. taikomos kalinimo sąly­gos nebus už­tikrintos jam bausmę atliekant Lietuvos Respublikoje. Atmesdamas šiuos skundo argu­men­tus, teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) nustatyta tvarka nuteistiesiems yra suteikiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai su savo artimaisiais ir kitais asmenimis, taip pat jie turi teisę su jais bendrauti ir telefonu bei laiškais. Neapsiribojant bendrąja tvarka, pabrėžtina ir tai, kad sutinkamai su BVK 140 str. nuostatomis, nuteistiesiems yra numatytos ir įvairios skatinimo priemonės, kas aukštesniojo teismo vertinimu neabejotinai paneigia nuteistojo nuogąstavimą dėl galimo jo socialinių ryšių su savo sutuoktine ir vaiku susilpnėjimu jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos pataisos namuose. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Norvegijos Kara­lys­tės Agder apeliacinės instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu M. K. buvo paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant kalėjimo sąlygomis. Ir nors, šiuo metu nuteistasis už gerą elgesį yra perkeltas į atvirąją koloniją, tai nesudaro pakankamo pagrindo keisti minėtu nuosprendžiu nuteistajam nustatytų įkalinimo sąlygų. Atkreiptinas dėmesys, kad bausmę atliekant leng­vo­sios grupės sąlygomis, kaip ir šiuo metu nuteistajam atliekant bausmę Norvegijos Karalystėje, nuteis­tiesiems gali būti suteikiamos išvykos į namus. BVK taip pat numatytos galimybės nuteistiesiems dirbti, užsiimti individualia darbine, kūrybine ar kitokia veikla, mokytis. Tokiu būdu nėra teisinio pagrindo abe­joti pirmosios instancijos teismo sprendimu paskirti M. K. atlikti likusios laisvės atėmimo bausmės dalį pataisos namuose, Lietuvoje taikomos įkalinimo sąlygos nagrinėjamu atveju nelaikytinos prastesnėmis, nei nuteistasis turi šiuo metu.

Skunde nurodoma, kad nuteistasis baiminasi dėl savo sveikatos bei gyvybės jam paskirtą baus­mę atliekant Lietuvos Respublikos pataisos namuose, nes jo giminaičiai dirbo kalėjimų sistemoje, tai pat jis yra skolingas asmenims, susijusiems su organizuotu nusikalstamumu. Atmesdamas šiuos skundo ar­gu­mentus teismas pažymi, kad nuteistasis nepateikė jokių duomenų apie asmenis, kuriems jis yra sko­lingas ir kurių įtakos jis baiminasi atlikdamas bausmę Lietuvos Respublikos pataisos namuose. Teismas taip pat nenustatė jokio objektyvaus ryšio, kodėl nuteistojo bausmės atlikimui turėtų įtakos aplinkybė, jog jo giminaičiai dirbo kalėjimų sistemoje. Lietuvoje egzistuojanti teisinė bazė garantuoja bet kurio as­mens teisėtų interesų apsaugą, jeigu egzistuoja objektyvių duomenų apie realią grėsmę asmens teisėms ir teisėtiems interesams, pradedant tuo, kad BVK 100 str. numatyta nuteistųjų teisė kreiptis į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus bei tarnautojus, visuomenines organizacijas ir tarptautines institucijas su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais, o BVK 101 str. – nuteistųjų teisė gauti teisinę pagalbą.

Kaip nepagrįsti atmestini ir skundo teiginiai dėl atimamos galimybės M. K. taikyti lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos. Nagrinėjamu atveju vertinant M. K. galimybes būti lygtinai paleistam iš pataisos įstaigos, atkreiptinas dėmesys į BVK 157 str. 2 d. 2 p. nuostatas, remiantis kuriomis, nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija de­šim­ties metų laisvės atėmimo, atlikus pusę paskirtos laisvės atėmimo bausmės, įgyja teisę kreiptis dėl lyg­tinio paleidimo iš pataisos įstaigų. Taigi, konstatuotina, kad M. K. net ir atliekant laisvės atė­mimo bausmę Lietuvos Respublikoje, galimybė jam išeiti į laisvę neatlikus visos jam paskirtos 4 metų lais­vės atėmimo bausmės, nėra apribota. Šiuo aspektu atkreiptinas nuteistojo dėmesys ir į tai, kad baus­mės dalis, kurią jis atliko Norvegijos Karalystėje, įskaičiuojama į visos jam paskirtos bausmės dalį.

Esant visoms šioms aplinkybėms ir nustatytam teisiniam reguliavimui, teismas daro išvadą, kad atsižvelgiant į nuteistojo kalbinius, socialinius ir kitus ryšius su Lietuva, perdavus nuteistąjį atlikti likusią bausmės dalį Lietuvos Respublikoje, neabejotinai bus palengvinta nuteistojo socialinė reabilitacija ir sudarytos galimybės integruotis į visuomenę, kas atitinka Susitarimo 3 str. 1 d. numatytą susitarimo tikslą ir neprieštarauja skundžiamoje nutartyje išdėstytoms išvadoms. Skundžiama Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, naikinti jos pateikto skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 str. 8 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo M. K. gynėjos advokatės Raimondos Lazauskienės skundą atmesti.

Ši nutartis neskundžiama ir įsigalioja nuo priėmimo dienos.

Teisėjas Viktoras Preikšas