- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-17
- Bylos Nr.
- 1A-227-332-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Raimundas Jurgaitis (pirm.), Irena Ivanovienė, Boleslovas Kalainis
- Nuteistasis
- S. Š.
- Nukentėjusysis
- J. Š.
- Advokatai
- Valdas Falkauskas
Pranešėjas: Raimundas Jurgaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-227-332/2009
Teisėja: Vilija Valantienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2009 m. rugsėjo17 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Raimundo Jurgaičio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. Š. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2009-04-10 nuosprendžio, kuriuo S. Š. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant ją be bausmės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per paskirtos bausmės laiką atlyginti nukentėjusiajam J. Š. padarytą žalą.
Iš dalies tenkinant nukentėjusiojo J. Š. ieškinį, iš nuteistosios S. Š. nukentėjusiojo J. Š. naudai pristeista 6000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Iš nuteistosios S. Š. nukentėjusiojo J. Š. naudai priteista 2000 Lt atstovavimo išlaidų.
Iš nuteistosios S. Š. nukentėjusiojo J. Š. naudai priteista 203,65 Lt dėl jo turėtų išlaidų transportui ir pažymai bei 91,33 Lt dėl išlaidų vaistams.
Kitoje dalyje nukentėjusiajam J. Š. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. Š. nuteista už tai, kad ji 2007-04-16 apie 9 val., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), Akmenės raj., savo sodybos kieme, prie šulinio sudavė smūgius rankoje turėtu kastuvėliu nukentėjusiajam J. Š. į galvą, taip padarydama nukentėjusiajam galvos sumušimą, kirstinę dešinės pusės kaušelio ir skruosto žaizdą, kas sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Ši S. Š. nusikalstama veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji S. Š. prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2009-04-10 nuosprendį ir jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, priteisti iš J. Š. jos naudai atstovavimo pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose šlaidas. Mano, kad teismo nuosprendis nepagrįstas, nes priimtas, netinkamai taikant ir aiškinant procesinės bei materialinės teisės normas. Nurodo, kad privataus kaltinimo procese nukentėjusiojo skundas turi kaltinamojo akto reikšmę, t.y. apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas (Lietuvos Respublikos BPK 255 str.) ir yra tas šaltinis, iš kurio kaltinamasis sužino, kuo yra kaltinamas. Pažymi, kad esant neteisingai suformuluotam skundui, pažeidžiamos kaltinamojo teisės būti infomuotam apie pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą (Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 7 d.), žinoti kuo yra kaltinamas (Lietuvos Respublikos BPK 22 str. 2 d.). Nurodo, kad bylą nagrinėjusi teisėja, kuri 2008-07-02 nutartimi atsisakė priimti jos priešpriešinį skundą, minėtoje nutartyje pažymėjo: "Nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės skunde turi būti išdėstomos taip, kad matytųsi išsamus nusikalstamos veikos vaizdas". Mano, kad teisėja pagal tuos pačius kriterijus vertindama 2008-03-23 patikslintą J. Š. skundą, privalėjo grąžinti jį pareiškėjui, kadangi jis neatitiko aukščiau nurodytų įstatymo reikalavimų. Nurodo, kad patikslinto 2008-03-23 J. Š. skundo neatitikimas įstatymui pasireiškia tuo, kad jame išdėstytas pasakojimas apie tariamą nusikaltimą, neva įvykusį 2007-04-16 apie 9 val. D. kaime jai priklausančios sodybos teritorijoje, yra nekonkretus ir neaiškus, joks konkretus kaltinimas jos atžvilgiu nėra suformuluotas. Pažymi, kad, J. Š. patikslintame skunde aprašyta jos tariamai padaryta nusikalstama veika yra žodžių ir šalutinių sakinių kratinys. Nurodo, kad iš tokio kaltinimo net neaišku, nuo kurios inkriminuojamos veikos jai reikia gintis – ar nuo kėsinimosi nužudyti J. Š. ar nuo smūgių sudavimo jam į kojas. Pažymi, kad, lyginant tokio kaltinimo formuluotes su nuosprendžio tekstu, neaišku, už kokius veiksmus ji yra nuteista. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas nenurodė, kokie objektyvūs duomenys liudija, jog įvykio vieta buvo būtent jos sodybos teritorijoje, jokių tiesioginių šio fakto įrodymų byloje nėra. Nurodo, kad liudytojų parodymai apie tai, kad jie rado nukentėjusįjį jos sodybos teritorijoje, vertinti, neatsižvelgiant į jos parodymus, kur ji aiškino, kad jai nežinoma įvykio vieta ir kad J. Š. turėjo galimybę liudytojams pateikti klaidinančią informaciją apie įvykio vietą. Pažymi, kad tariamoje įvykio vietoje prie šulinio nerasta ir nefiksuota jokių grumtynių, kraujo, nusikaltimo įrankio pėdsakų, J. Š. turėtos lazdos ar kitų įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų J. Š. versiją, o pats J. Š. neįvykdė pareigos pateikti šiuos įrodymus. Pažymi, kad jų nerado ir policijos pareigūnai, tiek iš karto po J. Š. pranešimo atvykę į sodybą, tiek teismo pavedimu atlikę įvykio vietos apžiūrą. Ji per visą bylos nagrinėjimo laiką davė nuoseklius, išsamius ir kategoriškus parodymus. Teismas jos parodymus įvertino kaip prieštaringus, tačiau, anot apeliantės, iš nuosprendžio teksto matyti, kad jos parodymai net neanalizuojami ir neatskleidžiama, kuriuose epizoduose jie prieštaringi. Teismas jos parodymus laiko melagingais vien dėl to, kad ji nebuvo priėjusi prie greitosios pagalbos automobilio pasidomėti, ką šis išveža. Pažymi, kad ji neprivalėjo tuo domėtis, kadangi buvo išvežtas ne jos šeimos narys ir ne jos prašymu. Nurodo, kad tokioje nuosprendžio motyvacijoje išryškėja tam tikras teismo šališkumas, kadangi jos parodymai buvo vertinti ne kaip lygiaverčiai J. Š. parodymams, bet per asmenybės elgesio vertinimo prizmę. Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, kuri jau kartą nagrinėjo šios bylos ir įvykio aplinkybes, 2008-01-24 nutartyje laikė šališkais apylinkės teismo argumentus, kuriuose yra pasisakoma dėl liudytojų ir kaltinamojo parodymų patikimumo. Skundžiamame nuosprendyje taip pat pasisakoma dėl jos parodymų patikimumo, kur apylinkės teismas taip pat nemotyvuotai atmetė jos parodymus. Sutinkamai su teismų praktika, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003 m. birželio 20 dienos nutarimo Nr. 40 3.1.8 punktas). Nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta: "K. S. Š. sudavė kelis smūgius rankoje turėtu kastuvėliu nukentėjusiajam J. Š. į galvą, taip padarydama nukentėjusiajam galvos sumušimą, kirstinę dešinės ausies kaušelio ir skruosto žaizdą". Anot apeliantės, tai rodo, kad: 1) teismas neįvertino J. Š. kaltinimo dėl smūgių sudavimo į rankas ir kojas; 2) teismas nepasisakė dėl kaltinime formuluojamos minties apie pasikėsinimą nužudyti; 3) teismo išvada prieštaringa, nes suduodant smūgius (t.y. vartojama daugiskaita) rezultate konstatuotas tik vienas kūno sužalojimas (nors iš aprašymo darytina išvada, jog teismas nustatė du – galvos sumušimą ir žaizdą); 4) teismas nusikaltimo įrankiu laiko kastuvėlį, kai nukentėjęs nurodo kastuvą. Nuosprendyje nenurodoma, kurie J. Š. kaltinimai ir kokiu pagrindu yra atmetami, taip pat nėra pasisakyta ir apie J. Š. parodymų kritišką vertinimą. Nurodo, kad J. Š. patikslintame skunde nėra kaltinimo, kuris atitiktų Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. dispoziciją. Pažymi, kad minėtoje teisės normos dispozicijoje atsakomybė nustatyta už trejopo pobūdžio veiksmus: fizinio skausmo sukėlimą mušant ar kitaip smurtaujant, nežymų sužalojimą mušant arba kitaip smurtaujant ar trumpą susargdinimą mušant arba kitaip smurtaujant. Teismas ją pripažino kalta ne dėl nežymaus sužalojimo mušant, o dėl smūgių sudavimo, kurie sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, t.y. už veiką, kuri pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. dispoziciją neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2003-06-20 nutarime Nr. 40 (3.1.1 p.) bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122/2004 ( Kat. S-2.121.23; 2.2.3) ("Teismų praktika" Nr. 22, psl.159) yra pažymėję, kad teismas nuosprendyje turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus. Aukščiau išdėstyti faktai rodo, jog teismas nesivadovavo šia praktika ir tai sąlygojo nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, netinkamas nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymas nuosprendyje yra ne tik Baudžiamojo proceso kodekso nesilaikymas, bet ir nuteistojo teisės į gynybą pažeidimas, nes jis nežino, už kokius konkrečius veiksmus yra nuteistas. Tokie pažeidimai vertinami kaip esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-178/199 , "Teismų praktika" Nr. 11, psl. 69). Pažymi, kad teismas privalėjo nagrinėti kiekvieną nusikalstamos veikos aspektą atskirai – nusikaltimo padarymo vietą, padarymo laiką, padarymo būdą ir dėl jų atskirai pasisakyti nuosprendyje, kadangi to, anot apeliantės, reikalauja ir teismų praktika – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-592- 2004 („Teismų praktika“ Nr. 22, Kat. S-2.1.2.123) yra pasakyta: „<...> reikalavimas išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą teismui nustatytas Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnyje". Byloje nėra jokių tiesioginių jos tariamai padarytos nusikalstamos veikos objektyvinės pusės įrodymų. J. Š. pateiktame jos atžvilgiu kaltinime labai aiškus nenuoseklumas ir duomenų nepatikimumas. Pažymi, kad nepatikimas J. Š. teiginys, kad jis po smūgio trumpam neteko sąmonės. Apeliantė klausia, ar iš viso įmanoma trumpam netekti sąmonės, ar įmanoma po to greitai atsigauti, susiorientuoti padėtyje, pasiimti pagalį ir pareikšti, kad asmuo už save neatsako? Teisme J. Š. aiškino, jog jam anksčiau buvo sužalota ranka ir kad jis su ja nieko negali daryti, tačiau sugebėjo nusilaužti pagalį ir juo grasinti. Taip pat nurodo, kad kaltinime J. Š. teigia, jog jam pirma buvo suduoti keturi smūgiai į galvą ir tik tada jis užsidengė rankomis galvą, tačiau, anot apeliantės, jokių keturių smūgių kastuvu pėdsakų nei galvoje, nei kojose ar ant rankų nerasta. Teismas šių aplinkybių neanalizavo. Nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti nukentėjusiojo parodymai apie aplinkybes, kaip jis ją pastebėjo, t.y. kad tai atsitiko, jam stumiant dangtį ir kad ji stovėjo su kastuvu, neatitinka kaltinime nurodytų aplinkybių, kur J. Š. mini šlamesį už nugaros. Apeliantė klausia, kaip J. Š., stumdamas dangtį, ją pastebėjo – lieka neaišku, kaip neaišku ir kur ji stovėjo. Pažymi, kad teismas tiki net tokiu J. Š. paaiškinimu, kurį cituoja nuosprendyje: "Sesuo su kastuvėliu ravi darželius". Mano, kad tokių parodymų nekritiškas vertinimas taip pat yra teismo šališkumo požymis. Abejonių teismo šališkumu kelia ir tai, kad visiškai nekreiptas dėmesys į J. Š. nurodymą, jog įvykio vieta yra jai priklausanti sodyba. Teismui turėjo kilti klausimas, ar gavo J. Š. jos sutikimą ir leidimą atvykti į jos namų valdą, o jei negavo, tai kokiu teisiniu pagrindu jis ten lankosi ir savavaldžiauja, ar jo veiksmuose nėra kokių nors jos teisių ir teisėtų interesų pažeidimo ir, jei ji jį sužalojo, ar neturėtų būti jos veiksmuose savigynos ar būtinosios ginties požymių. Nurodo, kad proceso metu buvo pareikštas nušalinimas teisėjai V. Valantienei. Šis nušalinimas buvo teismo atmestas, motyvuojant tuo, kad jis yra formalus. Tokiu būdu teisėja, prieš bylos procesą savo kabinete priėmusi kaltintojo atstovą ir ekspertą, tuo pažeidusi Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo reikalavimus, savo veiksmų nevertina kritiškai, nors aiškiai sukelia abejones teismo nešališkumu. Mano, kad, priimdamas nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, teismas netinkamai išsprendė ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Sprendžiant turtinės žalos atlyginimo klausimą, teismas nekritiškai vertino J. Š. pateiktus kvitus, iš kurių matyti, kad pirkti medikamentai neskirti gydyti išorines žaizdas, o jų paskirtis visai kita (Ospamox, Hjertemagnyl ir pan). Prie vaistų kvitų nėra gydytojo rekomendacijų, todėl yra pagrindas manyti, kad naudoti medikamentai nesusiję su kūno sužalojimo pasekmių šalinimu. Neturtinės žalos atlyginimo klausimas taip pat išspręstas, pažeidžiant teismų praktikos nuostatas. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje 2005-04-18 nutartyje Nr. 3K-7-255/2005 išaiškino, jog neturtinės žalos dydį nustato teismas, o kreditorius turi pagrįsti, kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžio nustatymui reikšmingų kriterijų. Iš J. Š. patikslinto skundo matyti, jog tokių kriterijų iš viso nėra, kaip nėra ir visas dėstomas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų – gydytojų pažymų apie dėl galvos sužalojimo atsiradusias ilgalaikes pasekmes, išrašų iš ligos istorijų, siuntimų į sanatorijas ar pan. Tie medicininiai dokumentai, kurie yra pateikti, nėra susiję su kūno sužalojimo pasekmėmis priežastiniu ryšiu. Pažymi, kad skunde J. Š. nurodo tik vieną Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. nurodytą neturtinės žalos atlyginimo pagrindą – fizinį skausmą, o apylinkės teismas, anot apeliantės, išeina iš reikalavimo ribų ir pats konstatuoja kitus pagrindus – dvasinius išgyvenimus, bendravimo pablogėjimą, nepatogumus ir kitas su tuo susijusias aplinkybes. Pažymi, kad privatus kaltintojas nei skunde, nei savo pasisakymuose neminėjo tiek neigiamų pasekmių, kiek jų įžiūrėjo pats teismas.
Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
N. S. Š. apeliacinis skundas atmestinas.
Apylinkės teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo apeliantės nusikalstamus veiksmus.
Priimdamas S. Š. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, apylinkės teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo, liudytojų R. V., A. P., R. M., eksperto A. S. duotais parodymais, specialisto išvadomis (t. 1, l. 20, 22), nukentėjusiojo parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokolu, daiktų – dokumentų pateikimo, apžiūros protokolu, kitais ištirtais ir teismo nuosprendyje aptartais įrodymais ir padarė teisingą išvadą, kad S. Š. sudavė smūgius rankoje turėtu kastuvėliu nukentėjusiajam J. Š. į galvą, tokiu būdu padarydama nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Pažymėtina, kad nors teismas nuosprendyje neįvardino konkrečiai pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. dispoziciją, jog S. Š. pripažinta kalta dėl nežymaus nukentėjusiojo J. Š. sužalojimo mušant, o pripažino S. Š. kalta dėl smūgių sudavimo ir tokiu būdu nežymaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo, vis dėlto, tokia konstatuojamoji pirmosios instancijos teismo išvada atitinka minėtame Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką (Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), todėl nuteistosios apeliacinio skundo argumentas, kad veika, už kurią ji nuteista, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., atmestinas kaip nepagrįstas.
Pažymėtina, kad, nors įvykio vietoje nerasta jokių grumtynių, kraujo, nusikaltimo įrankio pėdsakų, tačiau nukentėjusiajam J. Š. specialistų nustatyti sužalojimai atitinka nukentėjusiojo nurodytas įvykio aplinkybes, kurias taip pat patvirtina minėtų liudytojų R. V., A. P., R. M. parodymai. Būtent įvertinęs visų bylos aplinkybių visumą pirmosios instancijos teismas ir priėmė S. Š. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį.
Apeliaciniame skunde S. Š. nurodo, kad J. Š. patikslintas skundas neatitinka privataus kaltinimo tvarka pateikiamo skundo turiniui keliamų reikalavimų, kadangi jame, anot apeliantės, jos atžvilgiu suformuluotas kaltinimas nekonkretus ir neaiškus bei nenurodyti objektyvūs duomenys, liudijantys, kad įvykio vieta buvo būtent jos sodybos teritorijoje. Lietuvos Respublikos BPK 412 str. nurodyti šie privataus kaltinimo tvarka paduodamo skundo turiniui keliami reikalavimai: teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Iš patikslinto skundo aiškiai matyti, kad juo J. Š. prašė S. Š. atžvilgiu iškelti baudžiamąją pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. J. Š. patikslintame skunde išdėstytos įvykio aplinkybės, nurodyti S. Š. jo atžvilgiu pavartoti fizinio smurto veiksmai – smūgių sudavimas J. Š. į galvą, rankas ir kojas, pasekmės – medicinos ekspertų nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas rodo, kad J. Š. suformuluotas kaltinimas yra pakankamai aiškus ir konkretus, t.y. S. Š. kaltinama dėl nežymaus J. Š. sveikatos sutrikdymo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., o ne dėl pasikėsinimo nužudyti, todėl daroma išvada, kad nukentėjusiojo skundas buvo priimtas ir išnagrinėtas pirmosios instancijos teismo pagrįstai.
Patikslintame skunde J. Š. aiškiai nurodė įvykio vietą – D. kaimas, jo ir S. Š. tėviškė, taip pat nurodė, kad iš karto po jam padaryto sužalojimo pranešei policijai ir paprašė iškviesti greitąją. Atvykusi greitoji pagalba būtent nukentėjusiojo nurodytoje įvykio vietoje jį ir rado. Netikėti minėtais nukentėjusiojo teiginiais nėra pagrindo, todėl nuteistosios S. Š. apeliacinio skundo argumentai, kad nėra objektyvių duomenų, liudijančių, jog įvykio vieta buvo būtent jos sodybos teritorijoje, atmestini kaip nepagrįsti.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007-04-16 įvykio vieta yra J. Š. ir S. Š. tėviškė. Iš byloje esančio S. Š. 2000-12-09 rašyto pasižadėjimo (t. 2, l. 79) matyti, kad S. Š., po mamos mirties priimdama palikimą, pasižadėjo minėtame pasižadėjime išvardytus pastatus perduoti broliui J. Š. po to, kai jis nugriaus pastatą, esantį S. Š. pasodybinio sklypo žemėje, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, minėto pasižadėjimo S. Š. iki šiol nevykdo – visus pastatus įregistravo kaip nuosavybės teise priklausančius tik jai (t. 2, l. 7-23). Išdėstytos aplinkybės rodo, kad J. Š. turėjo faktinę teisę lankytis savo tėviškėje, todėl pagrindo konstatuoti, kad jis neteisėtai atvyko į S. Š. priklausančias valdas ir kad tokiu būdu jo veiksmuose yra savavaldžiavimo, o S. Š. veiksmuose – būtinosios ginties požymių, nėra.
Apeliaciniame skunde nuteistoji S. Š. teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodydamas, kad ji (S. Š.) sudavė kelis smūgius rankoje turėtu kastuvėliu nukentėjusiajam J. Š. į galvą, taip padarydama nukentėjusiajam galvos sumušimą, kirstinę dešinės ausies kaušelio ir skruosto žaizdą, neįvertino J. Š. kaltinimo dėl smūgių sudavimo į rankas ir kojas, nepasisakė dėl kaltinime formuluojamos minties apie pasikėsinimą nužudyti. Kaip matyti iš byloje esančios specialisto išvados (t. 2, l. 181-182), J. Š. nustatyti šie sužalojimai: galvos sumušimas, kirstinė dešinės ausies kaušelio ir skruosto žaizda. Be to, pats nukentėjusysis kaltinime nurodė, kad po S. Š. trenkimo kastuvu per jo rankas ir kojas, nubrozdinimų, sužalojimų nei ant rankų, nei ant kojų nebuvo. Taigi, esant nustatytiems konkretiems sužalojimams, būtent dėl jų ir buvo pareikštas kaltinimas S. Š. atžvilgiu, o aplinkybė, kad J. Š. savo patikslintame skunde nurodė visas įvykio aplinkybes, t.y. ne tik smūgius jam į galvą, bet ir per rankas bei kojas, nesudaro pagrindo laikyti kaltinimo ar teismo priimto nuosprendžio prieštaraujančiai vienas kitam. Atsakant į nuteistosios apeliacinio skundo argumentą, kad nuosprendyje nepasisakyta dėl kaltinime suformuluotos minties apie pasikėsinimą nužudyti, pažymėtina, kad patikslintame skunde J. Š. pareiškė kaltinimą S. Š. atžvilgiu dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, o ne dėl pasikėsinimo nužudyti. Aplinkybę apie tai, kad S. Š. puolė jį, šaukdama, kad užmuš, nukentėjusysis nurodė, siekdamas kuo išsamiau nurodyti 2007-04-16 įvykio aplinkybes, o ne pareikšti kaltinimą dėl pasikėsinimo nužudyti. Atsižvelgiant į tai, kad patikslintame skunde nukentėjusysis kaltinimo dėl pasikėsinimo nužudyti nepareiškė, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl minėtos veikos S. Š. atžvilgiu ir nepasisakė.
Kaip matyti iš byloje esančios specialisto išvados (t. 2, l. 181-182), konstatuojant J. Š. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, nustatyti šie sužalojimai: galvos sumušimas, kirstinės dešinės ausies kaušelio ir skruosto žaizda, ką nuosprendyje ir nurodė pirmosios instancijos teismas, todėl neaiškus ir kartu atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas dėl prieštaringos teismo išvados, konstatuojant dėl S. Š. suduotų J. Š. smūgių atsiradusius sužalojimus.
Apeliaciniame skunde nuteistoji pažymi, kad, priešingai patikslintam skundui, teismas nusikaltimo įrankiu nurodo ne kastuvą, o kastuvėlį. Atsakant į šį apeliantės teiginį, pažymėtina, kad iš byloje esančio nukentėjusiojo J. Š. pateikto panašaus į nusikaltimo įrankį kastuvo apžiūros protokolo (t. 2, l. 166-167) matyti, kad jis pagal savo matmenis yra mažesnis nei standartinis, įprastas kastuvas, dėl ko pirmosios instancijos teismas ir įvardino minėtą įrankį mažybine forma.
Apeliaciniu skundu nuteistoji ginčija neteisingą išspręstą nukentėjusiajam priteistos turtinės žalos atlyginimo klausimą. Įvertinus byloje esančius nukentėjusiojo pateiktus vaistų pirkimo kvitus bei specialistų nustatytus J. Š. padarytus sužalojimus – galvos trauma – sumušimas, kirstinė dešinės ausies žaizda, taip pat nukentėjusiojo skunde nurodytas pasekmes, atsiradusias po 2007-04-16 įvykio – sutrikusi vidaus organų veikla, daroma išvada, kad nukentėjusiojo pirkti vaistai buvo reikalingi būtent jam padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo pasekmėms šalinti, todėl nuteistosios apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai priteistų išlaidų medikamentams atmestini kaip nepagrįsti.
Iš J. Š. privataus kaltinimo tvarka pateikto patikslinto skundo matyti, kad dėl smurtinių S. Š. veiksmų jis patyrė dvasinį sukrėtimą, dėl S. Š. jam sukelto nežymaus sveikatos sutrikdymo patyrė stiprų fizinį skausmą, baimę, emocinę depresiją, jaučia liguistą emocijų sutrikimą – yra prislėgtas, prastos nuotaikos, pablogėjo sveikata – sulėtėjo mąstymas, judesiai, sutriko vidaus organų veikla, dėl pablogėjusios sveikatos jam tenka dažnai važiuoti į sanatorijas. Išvardintos aplinkybės atitinka J. Š. patirtą neturtinę žalą Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio turinio prasme. Esant išdėstytoms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai, kad apylinkės teismas, kaip skunde nurodo apeliantė, išėjo už reikalavimo ribų ir nustatė daugiau, nei nurodo pats nukentėjusysis, neturtinės žalos pagrindų.
Įvertinus aukščiau nurodytus ir kitus apylinkės teismo ištirtus įrodymus, kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl S. Š. kaltės. Apkaltinamąjį nuosprendį S. Š. atžvilgiu pirmosios instancijos teismas priėmė, įvertinęs visus byloje ištirtus įrodymus, atsižvelgęs į visas nustatytas bylos aplinkybes, todėl kolegija laiko, kad nėra jokio pagrindo abejoti apylinkės teismo šališkumu. Apeliantės S. Š. teiginiai dėl šališko teismo nepatvirtinti jokiais faktiniais bylos duomenimis, yra deklaratyvūs, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
N. S. Š. apeliacinį skundą atmesti.