Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. S. atskirąjį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-19-959/2015 (buvęs civilinės bylos Nr. 2-700-959/2014), kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Joniškio rajono apylinkė teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovui D. S. dėl santuokos nutraukimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir kt.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

1. Joniškio rajono apylinkės teismas nutartyje nepasisakė dėl būtinybės klausimą spręsti nepranešus atsakovui, todėl netinkamai taikė CPK 147 str. l d. nuostatą.

2. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno iš sutuoktinio teisės ar teisėti interesai. Teismas, vertindamas ieškovės prašymo pagrįstumą, privalėjo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis taikyti suvaržymus. Ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad yra poreikis suvaržymams taikyti, o tik išdėstė savo poziciją, nepateikdama nei vieno byloje tinkamo įrodymo.

3.Taikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtis yra nepagrįsta bei visiškai neįvykdoma. Privalomas vaiko teisių apsaugos tarnybos dalyvavimas susitikimuose su nepilnamečiais vaikais metu bei privalomas derinimas atsakovui su ieškove bei vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistais dėl matymosi su nepilnamečiais vaikais tvarkos, visiškai užkirs kelią tinkamai bendrauti su nepilnamečiais vaikais bei pažeis nepilnamečių vaikų teises tinkamai bendrauti su abiems tėvais. Nėra patikrintos ir neįvertintos aplinkybės, kaip vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovai galės dalyvauti matymesi su nepilnamečiais vaikais savaitgaliais, nakties metu, per visuotines šventes, gimtadienius. Taigi, akivaizdu, kad tokia teismo nutartis yra visiškai neįvykdoma, sudaro ieškovei galimybes piktnaudžiauti savo teisėmis dėl suderinimo dėl matymosi su vaikais galimybės, tiesiog nederinti susitikimo laiko. Tokia teismo nutartis užprogramuoja ginčą ateityje bei sudaro absoliutų pagrindą riboti tėvo teises ir neužtikrina nepilnamečių vaikų interesų.

1. Lietuvos Respublikos teismai, formuodami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktiką šeimos bylose, yra pažymėję, kad vadovaujantis CPK 147 straipsnio 1 dalimi, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, apie šio prašymo nagrinėjimą gali pranešti atsakovui, jei mano, kad tai yra būtina. Taigi, įstatymas suteikia teismui teisę, o ne pareigą taikant laikinąsias apsaugos priemones apie tai informuoti asmenį, kurio atžvilgiu šios priemonės taikomos, todėl ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, neišklausė atsakovo pozicijos, nėra pagrindas konstatuoti, kad ginčijama nutartis priimta pažeidžiant proceso teisės normų reikalavimus.

2. Nepaisant to, kad laikinoji apsaugos priemonė – laikina bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka - nėra tiesiogiai pažodžiui įtvirtinta nei CPK 145 str. 1 d., nei CK 3.65 str., teismas turi teisę taikyti minėtą laikinąją apsaugos priemonę, remiantis CK 3.65 str. 2 d. 2 p., nes laikinoji apsaugos priemonė - nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas, apima ir teismo įgaliojimus nustatyti tėvo bendravimo su vaiku tvarką, nes ši laikinoji apsaugos priemonė vertintina kaip laikinų apribojimų atsakovo atžvilgiu nustatymas (CPK 145 str. 1 d. 11 p.).

3. Atsakovas, mažamečiams vaikams esant namie, grasino ieškovei sunkiai sutrikdyti sveikatą ar net atimti gyvybę, dėl ko namie kilo didžiulis triukšmas. Ieškovo grasinimų pavojingumą sustiprino dar ir tai, kad jis pas ieškovę atvyko ką tik iš medžioklės, su medžiokline apranga ir medžioklės laimikiu, todėl ieškovė jautė didelę baimę, kad su savimi atsakovas gali turėti medžioklinį ginklą ir, pagautas įsiūčio, juo pasinaudoti. Visas šis konfliktas, kuris vos neperaugo į fizinio smurto panaudojimą, vyko tuo metu, kai namie buvo ir visi 4 mažamečiai vaikai, kurie buvo priversti dalyvauti ir stebėti netramdomą atsakovo elgesį ir grasinimus susidoroti su šių mažamečių vaikų motina, o atsakovą nuo grasinimų susidoroti realizavimo sulaikė tik tai, kad į virtuvę išgirdę triukšmą ir grasinimus atbėgo vaikai. Todėl ieškovė mano, kad būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatant atsakovo bendravimo su vaikais tvarką.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Vadovaudamasis CPK 144str. 1 d., teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CK 3.65 str. – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas –maksimaliai apsaugoti vaiko (vaikų) teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Taigi, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje. Laikinas, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nepilnamečio vaiko (vaikų) bendravimo su vienu iš tėvų tvarkos nustatymas yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Ši teisinius santykius laikinai sureguliuojanti laikinoji apsaugos priemonė sudaro sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas.

CK 3.170 str. 1 d., 2 d., 3 d. nustatyta, jog tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. LR CK 3.156 str. nustatyta, jog tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Todėl tiek motina, tiek tėvas yra vienodai atsakingi už tėvų valdžios įgyvendinimą ir turi lygias su savo vaikais susijusias teises ir pareigas, nesvarbu, ar tėvai gyvena santuokoje, skyrium ar santuoka nutraukta. Pažymėtina, kad tas iš tėvų, su kuriuo lieka vaikas, turi didesnes galimybes jį auklėti, tačiau tai nesumažina kito tėvo teisės dalyvauti vaiko auklėjime ir neatleidžia jo nuo šios pareigos (CK 3.170 str.). Tokiu įstatymų numatytu reglamentavimu siekiama sudaryti sąlygas maksimaliam abiejų tėvų dalyvavimui, auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju, ieškovė, pateikdama prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatant atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, reikalavimą grindė tuo, jog atsakovas, atvykęs pas ją į namus, keturių nepilnamečių vaikų akivaizdoje, grasino prieš ją panaudoti smurtą, dėl ko kilo didžiulis triukšmas, tačiau jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti nepateikė, pažymėdama, kad šias aplinkybes gali pavirtinti liudytojai, į kuriuo ieškovė, patyrusi psichologinį smurtą ir bijodama dėl savo ir vaikų sveikatos bei gyvybės, kreipėsi iš karto po atsakovo grasinimų ir įvykusio konflikto. Ieškovė pateiktame prašyme taip pat nurodė, kad atsakovui matantis su nepilnamečiais vaikais, būtina nustatyti privalomą Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovo dalyvavimą.

Pirmosios instancijos teismas, byloje nesant jokių duomenų apie atsakovo netinkamą elgesį, neišklausęs liudytojų, galimai galinčių patvirtinti ieškovės argumentus, neišklausęs atsakovo, negavęs Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvados, taikė ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nustatydamas, kad atsakovas D. S. turi teisę praleisti laiką su nepilnamečiais vaikais, suderinęs susitikimą telefonu su ieškove D. S. ir Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriumi ne vėliau kaip likus 24 val. iki susitikimo, nustatydamas privalomą Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų dalyvavimą susitikimų su nepilnamečiais vaikais metu.

Nagrinėjamu atveju sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad toks, nors ir laikinos, atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymas praktiškai yra sunkiai įvykdomas. Neaišku, kur ir kokiu laiku atsakovas turi teisę matytis su nepilnamečiais vaikais, todėl neatmetama galimybė, kad atsakovui norint, o ieškovei neprieštaraujant, atsakovas galėtų pasiimti savo nepilnamečius vaikus į savo gyvenamąją vietą visam savaitgaliui ar atostogų metu, tuomet neabejotinai taptų komplikuotas Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovo dalyvavimas. Byloje nesiaiškinta, ar iš viso Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovo dalyvavimas, atsakovui bendraujant su savo nepilnamečiais vaikais, yra būtinas. Be to, nagrinėjamu atveju neišsiaiškinta, ar esant atsakovo galimybei matytis su nepilnamečiais vaikais atsakovo gyvenamojoje vietoje, pastaroji yra tinkama, ar joje vaikai būtų saugūs, ar būtų užtikrintos jų minimalius poreikius tenkinančios sąlygos. Atskirai pažymėtina, kad laikina atsakovo bendravimo tvarka numatyta su keturiais nepilnamečiais vaikais, iš kurių B. yra jau beveik 14 metų, o S. 12 metų amžiaus, ir kurie, be abejo, galėtų išsakyti savo nuomonę dėl bendravimo su tėvu. Tačiau šių visų nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino, todėl neaišku, kuo remiantis padaryta išvada, jog nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti pažeistos ieškovės bei šalių mažamečių vaikų teisė į saugią aplinką bei kitos teisės ir teisėti interesai, o pagal pateiktus įrodymus bylos išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme negalima, kas sudaro pagrindą panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 338 str.).

A. D. S. už atskirąjį skundą yra sumokėjęs 100 Lt (28,96 Eur) žyminį mokestį, todėl pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinus ir klausimą perdavus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, atsakovui grąžintinas jo sumokėtas žyminis mokestis (CPK 3 str. 6 d., 87 str. 1 d. 7 p., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Grąžinti atsakovui D. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 28,96 Eur (dvidešimt aštuonis eurus ir 96 euro centus) žyminio mokesčio.

Nutartį, dalyje dėl žyminio mokesčio grąžinimo, pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.