Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. P. ir K. P. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2017-10-06 nuosprendžio, kuriuo:

I. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Laisvės atėmimo bausmę skirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2017-10-06, į bausmės laiką įskaitant laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo laiką nuo 2017-02-14 iki 2017-10-06.

K. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2016-06-22 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, bausmes iš dalies sudedant, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.

Laisvės atėmimo bausmę skirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2017-10-06.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. P. ir K. P. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje ir bendrai su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2017 m. vasario 14 d., apie 14 val. 20 min., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims paskambinus iš mobiliojo ryšio abonentų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) F. A. D. į telefoną, kurio abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), ir telefoninio pokalbio metu apgaule, melagingai prisistačius gydytoju J. ir melagingai pranešus, kad neva jos sūnus K. nukrito nuo laiptų ir sužeidė laiptais lipančią K. I., dėl ko yra kaltas, ir, kad jis išvengtų baudžiamosios atsakomybės, pareikalavo 6 700 eurų, juos perduodant atvykstančiam į namus neva K. I. broliui T. V., po ko, F. A. D. sutikus, K. P. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims nurodžius I. P. vykti į namus pas nukentėjusiąją F. A. D. paimti pinigus ir nurodžius adresą (duomenys neskelbtini), po ko apie 14 val. 44 min I. P. taksi automobiliu atvykus į (duomenys neskelbtini) ir nukentėjusiajai melagingai prisistačius T. V. vardu, iš jos paėmė 2 700 eurų už tariamai jos sūnaus K. padarytą žalą, tokiu apgaulės būdu savo ir kitų naudai įgijo svetimą F. A. D. priklausantį turtą – 2700 eurų.

Teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistųjų I. P. ir K. P. apeliacinius skundus atmesti. Nuteistojo I. P. gynėjas advokatas prašė nuteistojo I. P. apeliacinį skundą tenkinti, sumažinti jam paskirtą bausmę ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Nuteistojo K. P. gynėja advokatė prašė nuteistojo K. P. apeliacinį skundą tenkinti, K. P. atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. nuostatas ir sumažinti jam paskirtą bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų I. P. ir K. P. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistųjų I. P. ir K. P. apeliacinių skundų argumentais ir patikrinusi skundžiamą Kelmės rajono apylinkės teismo 2017-10-06 nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų I. P. ir K. P. kaltė padarius jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, todėl teismas pagrįstai nuteistųjų I. P. ir K. P. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuteistieji I. P. ir K. P. savo apeliaciniuose skunduose neginčija teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, savo kaltės padarius nusikalstamą veiką, jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, jie nesutinka tik su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jiems paskirtomis bausmėmis, mano, kad jos yra per griežtos. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (Lietuvos Respublikos BK 1 str.) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatytus bausmės tikslus. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, nesutinka su nuteistųjų I. P. ir K. P. apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas jiems už jų padarytą nusikaltimą paskyrė per griežtas bausmes. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistiesiems I. P. ir K. P. bausmes už jų padarytą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų.

Kaip matyti iš skundžiamo Kelmės rajono apylinkės teismo 2017-10-06 nuosprendžio, paskirdamas nuteistiesiems I. P. ir K. P. bausmes už jų padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, stadiją – I. P. ir K. P. padarė vieną nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką, kaltės formą – nusikalstamos veikos padarytos tyčia, į nuteistojo I. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė parodymus, nurodė jam žinomas nusikaltimo padarymo aplinkybes (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.), į nuteistųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad jie nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 1 p.), būdami recidyvistais (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 13 p.), į I. P. ir K. P. asmenybes – I. P. anksčiau teistas 10 kartų, paskutinį kartą atlikęs gana ilgos trukmės – 5 metų laisvės atėmimo bausmę, naują nusikalstamą veiką jis padarė neišnykus teistumui, praėjus labai trumpam laikui po paleidimo iš laisvės atėmimo vietos, kas rodo, kad I. P. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, jis nėra linkęs laikytis įstatymų bei visuomenėje priimtų bendrųjų elgesio reikalavimų, K. P. anksčiau teistas 7 kartus, naują nusikalstamą veiką jis įvykdė atlikdamas jam paskirtą terminuotą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose už analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą (taip pat šiam atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose), kas neabejotinai atskleidžia antivisuomenines K. P. nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad jis nusikalto ne atsitiktinai, jis yra linkęs nusikalsti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai I. P. ir K. P. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jiems už nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmes. Pažymėtina, kad aptartos aplinkybės patvirtina neigiamą I. P. ir K. P. orientaciją visuomenėje, susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems I. P. ir K. P. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį.

Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, kad I. P. ir K. P. už jų padarytą nusikaltimą paskirtos bausmės yra didesnės nei Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems I. P. ir K. P. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį, už nusikalstamą veiką paskirtos bausmės nėra per griežtos ar aiškiai neteisingos, mažinti jas ar paskirti švelnesnes kitos rūšies bausmes nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistojo I. P. nurodytos aplinkybės – tai, kad nukentėjusiajai buvo grąžinti 2412,08 Eur, kad jis sutiko atlyginti nukentėjusiajai jai padarytą 287,92 Eur turtinę ir 1000 Eur neturtinę žalą, kad išėjęs iš įkalinimo įstaigos jis prisiregistravo (duomenys neskelbtini) miesto darbo biržoje, kad turi mažametį sūnų, kuriam reikia tėvo, kad už Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką jis teisiamas pirmą kartą, kad už nusikalstamos veikos padarymą jis jau nemažai laiko praleido įkalinimo įstaigoje, todėl yra tvirtai įsitikinęs, jog daugiau nusikaltimų nebedarys, kad jam paskyrus laisvės atėmimą buvo suvaržyta galimybė atlyginti nukentėjusiajai turtinę ir neturtinę žalą, nes įkalinimo įstaigoje nėra darbų, kad jis turi deklaruotą gyvenamąją vietą, galėtų dirbti, nes yra suaugęs, sveikas ir darbingas, ir K. P. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – tai, kad padarytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog nusikalstama veika būtų padaryta pavojingai, be to, nukentėjusiajai pinigai buvo grąžinti – nėra pakankamas pagrindas lengvinti jų baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jiems paskirtų bausmių pagrįstumo. Pažymėtina, kad vien tik nuteistųjų interesus ir pageidavimus atitinkančių bausmių paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. I. P. ir K. P., būdami ankščiau teisti už nusikalstamas veikas nuosavybei be abejonės žinojo apie gresiančias bausmes už šių nusikalstamų veikų padarymą, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto.

Apeliaciniame skunde I. P. teigia, kad ilgalaikė bausmė sumenkino jo pilnavertiškumo jausmą, resocializaciją, atliekant bausmę pataisos namuose, jam nebuvo sudarytos žmogaus garbę ir orumą užtikrinančios bausmės atlikimo sąlygos, kad išėjęs į laisvę buvo itin pažeidžiamas ir negalėjo pakankamai teisingai orientuotis aplinkoje, suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl prašo taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 18 str. nuostatas ir nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis veiką padarė būdamas ribotai pakaltinamas (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 11 p.).

Lietuvos Respublikos BK 18 str. 1 d. nustatyta, kad asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos BK 18 str. nuostatomis ir atsakydama į nuteistojo I. P. apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad argumentų dėl savo psichinės sveikatos būklės nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis I. P. apeliaciniame skunde nepagrindė jokiomis objektyviomis aplinkybėmis ar įrodymais, be to, byloje nėra duomenų, jog I. P. būtent dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės, kad jis nusikalstamos veikos padarymo metu būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenos, dėl kurios veikos padarymo metu būtų nesuvokęs savo veiksmų ir negalėjęs jų valdyti. Byloje esančioje Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos 2017-03-02 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) aiškiai nurodyta, kad I. P. netikslinga skirti teismo psichiatrinę ekspertizę, kadangi nenustatyti lėtiniai ar laikini psichikos sutrikimai, dėl kurių jis negalėtų adekvačiai suprasti aplinkybių, turinčių reikšmės nagrinėjamai bylai ir duoti apie tai parodymų (2 t. 110 b. l.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad darydamas jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką I. P. dėl psichikos sutrikimo negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų ir pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Nuteistasis I. P. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymą nulėmė darbo neturėjimas, pragyvenimo lėšų trūkumas, jis buvo sunkios ir beviltiškos turtinės padėties ir prašo tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 4 p.).

Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 4 p. numatyta lengvinanti aplinkybė – nusikalstama veika, padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties – yra tokia aplinkybė, kuri apibūdina ne tik objektyvias nusikalstamos veikos prielaidas, bet ir jos subjektą. Ši aplinkybė reiškia, kad kaltininkui susiklosto tokios objektyvios išorinio gyvenimo aplinkybės, kurios padaro tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui, t. y., vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečiai jam susidariusią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką. Pažymėtina ir tai, kad beviltiška kaltininko padėtis visuomet yra fakto klausimas, kurį teismas kiekvieną kartą nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu nustatomos objektyviai susiklosčiusios kaltininko gyvenimo aplinkybės, psichologinė būsena dėl šių aplinkybių, asmens suvokimas, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo, ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-428/2009). Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tuomet, kai susiklosčiusios objektyvios sąlygos (priverstinis nedarbas, turto praradimas, kaltininko ar jo šeimos nario liga, netinkamas artimo elgesys ir pan.) turi tiesioginės įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis I. P. savo sunkią turtinę padėtį grindžia tuo, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis neturėjo pajamų ir darbo. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis I. P., būdamas darbingas ir jauno amžiaus, iki nusikalstamos veikos padarymo niekur nedirbo. Taigi nuteistasis, turėdamas galimybę dirbti ir taip gauti lėšas pragyvenimui arba kreiptis dėl socialinių pašalpų skyrimo, to nedarė, todėl piniginių lėšų gavimas darant nusikaltimus negali lengvinti jo atsakomybės. Be to, iki šios nusikalstamos veikos padarymo I. P. buvo teistas už nusikaltimų nuosavybei padarymą, grobė kitiems asmenims priklausantį turtą siekdamas pasipelnyti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad nusikalstamos veikos padarymo metu I. P. turtinė padėtis nelėmė nusikalstamos veikos padarymo, tai nulėmė paties nuteistojo iki nusikalstamos veikos padarymo susiformavusios antivisuomeninės nuostatos. Kadangi nusikalstamą veiką nuteistasis padarė dėl kitų savo siekių – iš savanaudiškumo, o ne dėl labai sunkios turtinės padėties, todėl nėra pagrindo šios aplinkybės pripažinti I. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Nuteistasis I. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija pažymi, kad sukčiavimas – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Vadinasi, sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Darant šią nusikalstamą veiką apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą). Pabrėžtina, kad sukčiavimas gali būti padarytas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-176-303/2015). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į sukčiavimo schemą, I. P. padarytų nusikalstamų veiksmų pobūdį ir apimtį, darytina išvada, kad nuteistasis I. P. veikė tiesiogine tyčia, t. y. jis numatė, kad, veikdamas kartu su K. P. ir bendrai su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, bendrais veiksmais apgaule savo ir kitų naudai įgis svetimą turtą ir tokių padarinių norėjo. Konstatuotina, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė tiek sukčiavimo dalyko, tiek naudotos apgaulės, tiek bendrininkavimo vykdant sukčiavimą požymius.

Nuteistasis K. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis pirmosios instancijos teisme teismo posėdžio metu kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino, pageidavo, kad byla būtų išnagrinėta taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą ir, paskirdamas bausmes jam ir nuteistajam I. P., netaikė Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. nuostatų.

Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. 1 d. numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Tačiau ir tuomet, jeigu byla ir būtų išnagrinėta vienu iš minėtų būdų, bausmė negalėtų būti mažinama vienu trečdaliu, jeigu nebūtų nustatyta Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. 2 d. įtvirtinta būtina pagrindinė materiali sąlyga – asmuo turi prisipažinti esąs kaltas. Nagrinėjamu atveju apkaltinamasis Kelmės rajono apylinkės teismo 2017-10-06 nuosprendis priimtas nenaudojant nė vienos iš Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. numatytos procesinės formos: nebuvo priimtas baudžiamasis įsakymas, baudžiamoji byla nenagrinėta pagreitinto proceso tvarka, įrodymų tyrimas, apklausus kaltinamuosius I. P. ir K. P., taip pat nebuvo nutrauktas, o atliktas pilnai ir išsamiai.

Lietuvos Respublikos BPK 273 str. 1 d. numatyta, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs šio Kodekso 218 str. 2 d. nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio Kodekso 291 str. reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nebuvo visų sąlygų, numatytų nurodytame baudžiamojo proceso įstatymo straipsnyje. Apklausus K. P., byloje valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė nesutiko, kad būtų atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, teigdama, kad bylos aplinkybės nėra pakankamai aiškios. Tokią išvadą prokurorė padarė įvertinusi, kad pagarsinus kaltinamąjį aktą ir K. P. davus parodymus, paaiškėjo, jog jo ne visi parodymai sutampa su kito nuteistojo I. P. duotais parodymais dėl faktinių veikos aplinkybių, į kai kuriuos klausimus K. P. negalėjo atsakyti. Atsižvelgiant į tai bei siekiant užtikrinti baudžiamojo proceso paskirtį – ne tik greitai, bet ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, pirmosios instancijos teisme procesas vyko bendra, o ne sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kelmės rajono apylinkės teismas, netaikydamas Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. nuostatų ir nesumažinęs apeliantui paskirtos bausmės vienu trečdaliu, teisės taikymo klaidos nepadarė.

Apeliaciniu skundu nuteistasis I. P. prašo jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d. (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi bausmės vykdymo atidėjimą apsprendžia padarytų nusikaltimų sunkumas, asmeniui paskirtos bausmės dydis ir teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tam teismas turi atlikti individualų konkrečių bylos aplinkybių, susijusių tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, teisinį vertinimą.

I. P. skundžiamu pirmosios instancijos nuosprendžiu nuteistas už vieną nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų, ir dėl to yra formalus pagrindas taikyti jo atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, I. P. jau anksčiau yra ne kartą teistas už tyčinius nusikaltimus nuosavybei, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, nepraėjus nei dviem mėnesiams po jo paleidimo iš pataisos namų, kur jis atliko jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Iš ankstesnių nuteistojo teistumų matyti, kad jam buvo taikytas jo teisinę padėtį lengvinantis institutas – lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos, tačiau tai I. P. teigiamo poveikio nepadarė – jie toliau pažeidinėjo įstatymus ir padarė naujas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo manyti, kad teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus I. P. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. taikant jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems I. P. ir K. P. paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes, paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos, atitinkančios Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti Kelmės rajono apylinkės teismo 2017-10-06 nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistųjų I. P. ir K. P. apeliacinius skundus atmesti.