- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-09
- Bylos Nr.
- A-442-1495-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00208-2009-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- E. P.
- Advokatai
- Vytautas Gustas
- Kategorijos
- 15.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. P. skundą atsakovams valstybei, atstovaujamai Vyriausybės, valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialui, valstybės įmonei Registrų centrui, A. J. ir R. K. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėja nurodė, kad ji kreipėsi į nekilnojamojo turto registratorių dėl 2006 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp jos ir UAB „Blindis“, pripažinimo pasibaigusia ir atitinkamo įrašo nekilnojamojo turto registre padarymo, tačiau jos atitinkami prašymai nebuvo patenkinti ir 2009 m. birželio 8 d. ji gavo sprendimą Nr. 5767, kuriame nurodyta, kad registratorius teisinę registraciją atlieka nesidomėdamas, ar pirkėjas yra visiškai atsiskaitęs su pardavėju. Pareiškėja nurodė, kad teisinė minėto sandorio registracija yra nepagrįsta ir neteisėta. Būtent valstybės įmonės Registrų centro darbuotojų veiksmai, kuriais jie, neatsižvelgdami į pačioje sutartyje nurodytą pasibaigimo datą – 2007 m. birželio 31 d., atsisakė keisti registro duomenis, teigdami, kad tarp pareiškėjos ir UAB „Blindis“ sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis yra nepanaikinta, todėl galiojanti, pareiškėjai sukėlė dvasinius pergyvenimus, susijusius su nemiga, nerimu, žymiu sveikatos pablogėjimu. Pareiškėja nurodė, kad ji dar kartą minėtu klausimu kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialą, tačiau 2009 m. birželio 19 d. gavo šio filialo darbuotojos A. J. priimtą sprendimą, kuriuo taip pat atsisakyta tenkinti jos reikalavimus. Todėl pareiškėja padavė skundą valstybės įmonės Registrų centro direktoriui K. S., kuris nepateikė jokio atsakymo. Dėl šios priežasties pablogėjo pareiškėjos sveikata, ėmė kankinti nemiga. Pareiškėja nurodė, kad Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2009 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. 225 jos skundo iš esmės irgi neišsprendė. Laikinai ėjęs šios komisijos pirmininko pareigas R. K. savo veiksmais sąlygojo klausimo nesprendimą iš esmės.
Atsiliepimas
Atsakovas valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialas su pareiškėjos skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjos atžvilgiu neatliko, todėl nėra pagrindo priteisti jai žalos atlyginimą. Be to, pareiškėjos pateikti medicininiai dokumentai apie jos sveikatos būklę nepatvirtina jos nurodytų neigiamų pasekmių. Prašomas priteisti žalos dydis taip pat nėra pagrįstas konkrečiais įrodymais.
Atsakovas valstybės įmonė Registrų centras su pareiškėjos skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad tiek teritorinio, tiek centrinio registratoriaus darbuotojai vykdė Nekilnojamojo turto registro įstatymu nustatytas pareigas, t. y. įstatymų nustatytais terminais ir tvarka išnagrinėjo pareiškėjos skundus bei priėmė atitinkamus sprendimus, kurie iki šiol nėra nuginčyti. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad šiandieninė pareiškėjos sveikatos būklė buvo sąlygota būtent registratorių veiksmų.
Atsakovas R. K. su pareiškėjos skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad jo, kaip laikinai ėjusio Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos pirmininko pareigas, pasirašytas sprendimas nėra įstatymų nustatyta tvarka panaikintas, todėl negali būti pagrindas civilinei atsakomybei kilti. Be to, jis šiuo atveju negali būti laikomas tinkamu atsakovu, nes sprendimas buvo priimtas kolegialios institucijos – komisijos.
Atsakovė A. J. su pareiškėjos skundo nesutiko.
Atsakovė nurodė, kad teritorinio registratoriaus sprendimai dėl pareiškėjos buvo priimti vadovaujantis teisės aktais, laikantis nustatytų procedūrų ir terminų, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog registratoriaus darbuotojų veiksmais pareiškėjai buvo padaryta neturtinė žala.
Atsakovą valstybę atstovaujanti Vyriausybė su pareiškėjos skundu nesutiko.
Vyriausybė nurodė, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vyriausybė 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 įgaliojo valstybei atstovauti atitinkamas institucijas. Šioje byloje valstybei turi atstovauti valstybės įmonė Registrų centras. Vyriausybė taip pat nurodė, kad šioje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių viešosios civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio), buvimą.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 25,39 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Panevėžio rajone, Masiuliškių kaime, kurios nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos 1996 m. birželio 13 d. Pareiškėja 2006 m. rugpjūčio 8 d. notariškai patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartimi minėtą sklypą už 200 000 Lt pardavė UAB „Blindis“. Sutartimi jos šalys patvirtino, jog pareiškėja dalį pinigų (30 000 Lt) gavo prieš sutarties sudarymą, ir buvo susitarta dėl likusios sumos (170 000 Lt) sumokėjimo dalimis iki 2007 m. birželio 30 d. Taip pat minėta sutartimi žemės sklypą įgijusiai UAB „Blindis“ buvo nustatyti apribojimai disponuoti nusipirktu žemės sklypu. Teismas nurodė, kad UAB „Blindis“ 2006 m. rugpjūčio mėnesį kreipėsi dėl įsigyto sklypo įregistravimo nekilnojamojo turto registre jos vardu. Valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialas įregistravo UAB „Blindis“ nuosavybės teisės į minėtą sklypą bei registre padarė žymą apie sklypą įsigijusiai UAB „Blindis“ sutartimi nustatytus apribojimus disponuoti turtu. Pareiškėja skundais kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialą, prašydama panaikinti 2006 m. rugpjūčio mėnesį registre padarytus įrašus ir atstatyti duomenis apie jos nuosavybės teises į minėtą sklypą. Valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialas 2009 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 5767 skundo netenkino nurodydamas, kad į nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys atitinka 2006 m. rugpjūčio 8 d. notarine tvarka sudarytos sklypo pirkimo–pardavimo sutarties duomenis, o pareiškėja nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad ši sutartis yra pripažinta neteisėta ar kitokiu būdu neteko galios. Valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialas 2009 m. birželio 19 d. priėmė sprendimą Nr. 6206, kuriuo taip pat netenkino pareiškėjos skundo, nurodydamas, jog pareiškėjos pateikti dokumentai nepatvirtina fakto, kad 2006 m. rugpjūčio 8 d. sklypo pirkimo–pardavimo sutartis yra pripažinta neteisėta ar kitokiu būdu neteko galios. Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2009 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. 225 minėtus valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo sprendimus paliko galioti. Teismas nurodė, kad valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialas, įregistruodamas UAB „Blindis“ nuosavybės teises į ginčo sklypą, laikėsi Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų reikalavimų. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis nustato, kad registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti. Įvertinus nekilnojamojo turto registre įregistruotus duomenis apie ginčo nekilnojamąjį turtą, matyti, kad jie visiškai atitinka duomenis, nurodytus 2006 m. rugpjūčio 8 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje. UAB „Blindis“ šiuo atveju registratoriui pateikė dokumentą, patvirtinantį nekilnojamojo daikto įgijimą nuosavybėn ir daiktinių teisių suvaržymus. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo veiksmus, susijusius su UAB „Blindis“ nuosavybės teisių įregistravimu, pripažinti neteisėtais. Teismas nurodė, kad pareiškėja teigė, jog neturtinė žala jai kilo ir dėl valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo darbuotojos A. J. veiklos priimant 2009 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 5767 ir 2009 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 6206, kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymus dėl neteisingų nekilnojamojo turto registro įrašų pakeitimo. Civilinio kodekso 4.49 straipsnio 2 dalis numato, kad pagal sandorį nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą įgyjama nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatymo, o šio straipsnio 3 dalis numato, kad sutartyje gali būti nustatyta, jog nuosavybės teisė pereina įgijėjui tik po to, kai jis įvykdys tam tikrą sutartyje nustatytą sąlygą. Įvertinus pareiškėjos ir UAB „Blindis“ 2006 m. rugpjūčio 8 d. sudarytos sklypo pirkimo–pardavimo sutarties turinį, matyti, kad šios sutarties šalys dėl Civilinio kodekso 4.49 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąlygos nesusitarė. Todėl, pareiškėjai 2006 m. rugpjūčio 8 d. sudarius sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ir taip perleidus savo nuosavybės teises UAB „Blindis“, jos nuosavybės teisės baigėsi ir pagrįstai buvo išregistruotos iš nekilnojamojo turto registro. Pareiškėja valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialui nepateikė jokių dokumentų, kurie būtų leidę pripažinti, kad nekilnojamojo turto registro duomenys neatitinka 2006 m. rugpjūčio 8 d. sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytų duomenų. Valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo 2009 m. birželio 8 d. sprendimas Nr. 5767 ir 2009 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. 6206 iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, šie sprendimai teismine tvarka nėra panaikinti. Todėl nėra pagrindo valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo darbuotojos A. J. veiksmus pripažinti neteisėtais. Teismas nurodė, kad pareiškėja neturtinės žalos atsiradimą taip pat sieja su valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos bei valstybės įmonės Registrų centro direktoriaus pavaduotojo R. K. veikla priimant 2009 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. 225. Tačiau šis sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, jame yra pateiktas teisingas duomenų vertinimas, jis teismine tvarka nėra panaikintas. Todėl nėra pagrindo valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos ir R. K. veiksmus pripažinti neteisėtais. Teismas nurodė, kad, nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų, pareiškėjos skundas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė bylą. Teismas detaliai neišanalizavo atsakovų veiksmų, sukėlusių pareiškėjai neturtinę žalą, atlikimo aplinkybių, neapklausė su ginčo aplinkybėmis susijusių nekilnojamojo turto registratorių darbuotojų bei kitų asmenų, neišreikalavo visų bylai reikšmingų rašytinių duomenų. Teismas teisiškai neteisingai vertino ginčo situaciją bei nekilnojamojo turto registro duomenis ir dokumentus, kurių pagrindu daromi įrašai šiame registre.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovui valstybei atstovaujanti Vyriausybė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Vyriausybės nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių viešosios civilinės atsakomybės sąlygų buvimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Be to, Vyriausybė nėra tinkamas valstybės atstovas šioje byloje. Nagrinėjamu atveju valstybę turi atstovauti valstybės įmonė Registrų centras (Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimas Nr. 932).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas valstybės įmonė Registrų centras sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. J. sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji (valstybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai bei priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tos pačios taisyklės yra taikomos sprendžiant tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Bet kuriuo atveju, būtinoji sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti veiksmai. Neteisėtais veiksmais, kuriais yra grindžiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pareiškėja nagrinėjamu atveju nurodo valstybės įmonės Registrų centro darbuotojų veiksmus ir sprendimus, kuriais jie, pareiškėjos nuomone, neatsižvelgdami į žemės pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą pasibaigimo datą – 2007 m. birželio 31 d., atsisakė keisti registro duomenis, teigdami, kad tarp jos ir UAB „Blindis“ sudaryta miško ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis yra nepanaikinta, todėl galiojanti. Taigi pareiškėja kaip skundo pagrindą nurodo tiek teritorinio registratoriaus, tiek Centrinio registratoriaus sprendimus dėl daiktinių teisių registravimo bei nekilnojamojo turto registro duomenų pakeitimo. Minėti sprendimai nėra įstatymo nustatyta tvarka nuginčyti.
Vertinant valstybės įmonės Registrų centro darbuotojų priimtus sprendimus, su kuriais pareiškėja sieja prašomą atlyginti neturtinę žalą, būtina atsižvelgti į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją, pagal kurią visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nurodyta minėtame įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, įrodinėdama teritorinio ir centrinio registratoriaus darbuotojų priimtų sprendimų neteisėtumą, siekia paneigti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją, t. y. siekia įrodyti, kad nekilnojamo turto registre įrašyti duomenys apie UAB „Blindis“ daiktines teises į atitinkamą miško ūkio paskirties žemės sklypą yra neteisingi, nes, pareiškėjos teigimu, pirkimo–pardavimo sutartis, kuria remiantis registre buvo įregistruotos UAB „Blindis“ nuosavybės teisės į miško paskirties žemės sklypą, yra pasibaigusi.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kuriomis ji grindė savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, bei byloje surinktus įrodymus, priėjo pagrįstą išvadą, kad nekilnojamojo turto registre įregistruoti duomenys apie ginčo nekilnojamąjį turtą visiškai atitinka duomenis, nurodytus 2006 m. rugpjūčio 8 d. miško ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje, o ši sutartis patvirtina UAB „Blindis“ nuosavybės teises. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo pagrįstos minėtos išvados, todėl jų nekartoja.
Nustačius, kad pareiškėjos nurodyti valstybės įmonės Registrų centro darbuotojų priimti sprendimai dėl daiktinių teisių registravimo ir dėl atsisakymo keisti registro duomenis nėra įstatymų nustatyta tvarka panaikinti ar pripažinti neteisėtais, o pareiškėja nepateikė duomenų, kurie paneigtų nekilnojamojo turto registre įrašytų duomenų teisingumą, t. y. Nekilnojamojo turto įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintą nekilnojamojo turto registre esančių duomenų teisingumo prezumpciją, nėra pagrindo pripažinti neteisėtais teritorinio ir Centrinio registratoriaus veiksmus ir sprendimus dėl UAB „Blindis“ daiktinių teisių registravimo į ginčo miškų ūkio paskirties žemės sklypą bei dėl atsisakymo pakeisti šiuos registro duomenis.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai teisiškai kvalifikavo bylos faktus, teisingai aiškino ir taikė ginčo materialųjį teisinį santykį reguliuojančias teisės normas bei priėjo prie teisėtos išvados, jog valstybės įmonės Registrų centro darbuotojų veiksmai ir sprendimai dėl daiktinių teisių į ginčo nekilnojamąjį turtą registravimo yra teisėti, todėl pagrįstai nusprendė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.