- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-30
- Bylos Nr.
- 2-1657/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01322-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Dalia Višinskienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mendita“, M. B., UAB "Mendita" UAB "Agrodetalė"
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Agrodetalė“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Mendita“ ir M. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agrodetalė“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-4907-262/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agrodetalė“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Mendita“ ir M. B. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo ir pagrįstumo.
Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Agrodetalė“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Mendita“ ir subsidiariai iš atsakovo M. B. 438 848,40 Lt skolos, 202 951,49 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Ieškovas taip pat prašė taikyti atsakovui UAB „Mendita“ ir subsidiariai atsakovui M. B. laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 641 799,89 Lt sumai atsakovų nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, uždraudžiant šį turtą bei iš jo kylančias teises perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti, o šio turto ir / ar turtinių teisių nepakakus, areštuoti ir atsakovų pinigines lėšas, esančias pas atsakovus ir / ar trečiuosius asmenis, leidžiant su jomis atlikti atsiskaitymus tik su ieškovu, taip pat mokėti mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei darbo užmokestį.
Ieškovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškiniu pareikšti reikalavimai atsakovams yra prima facie pagrįsti, o skolos (ieškinio) suma vertintina kaip labai didelė atsakovams, kadangi jų turtinė padėtis nėra gera. Ieškovas pažymėjo, kad UAB „Mendita“ nėra pajėgi atsiskaityti su ieškovu dėl to, jog įmonės direktorius ir vienintelis akcininkas M. B. nesąžiningai perleido UAB „Mendita“ turtą, turtines teises ir pinigines lėšas pačiam M. B. ir tretiesiems asmenims, susijusiems su M. B.. Ieškovas nurodė, kad atsakovo trumpalaikiai įsipareigojimai ir per vienerius metus mokėtinos sumos yra apylygės atsakovo (UAB „Mendita“) turimam turtui, ieškinio suma ženkliai (daugiau nei tris kartus) viršija UAB „Mendita“ per 2013 metus gautą pelną, UAB „Mendita“ neturi nekilnojamojo turto, o, paaštrėjus ieškovo ir UAB „Mendita“ nesutarimams, turėtą žemės sklypą su statiniais 2014 m. sausio 17 d. perleido UAB „Bilagra“, kurios vadovu ir akcininku yra tas pats asmuo, kaip ir UAB „Mendita“ vadovas ir akcininkas, t. y. M. B.. Atsižvelgiant į tarp ieškovo ir atsakovų susiklosčiusius santykius bei ilgalaikę skolą, atsakovai gali imtis nesąžiningų veiksmų, bloginančių atsakovų finansinę padėtį, siekdami išvengti būsimo teismo sprendimo vykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 30 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino: areštavo atsakovo UAB „Mendita“ ir subsidiariai atsakovo M. B. 641 799,89 Lt sumai nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, uždraudžiant šį turtą bei iš jo kylančias teises perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti, o šio turto ir / ar turtinių teisių nepakakus, nustatė areštuoti ir atsakovų pinigines lėšas, esančias pas atsakovus ir / ar trečiuosius asmenis, leidžiant su jomis atlikti atsiskaitymus tik su ieškovu, taip pat mokėti mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei darbo užmokestį.
Teismas nustatė, kad atsakovai, sužinoję apie ieškinio pareiškimą, gali savo turtą paslėpti arba perleisti. Be to, ieškinio suma yra didelė, o tai padidina ieškovui galbūt palankaus sprendimo neįvykdymo riziką.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai UAB „Mendita“ ir M. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį, o ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Ieškinys negali būti vertinamas kaip tikėtinai pagrįstas. Faktiškai visos ieškovo ieškiniui pagrįsti teikiamos PVM sąskaitos faktūros nėra pasirašytos pirkėjo, t. y. UAB „Mendita“, nors prekių gavimo faktas bendrovių santykiuose įprastai buvo fiksuojamas padarant įrašą sąskaitoje faktūroje. Pateiktuose krovinio važtaraščiuose nenurodyta, kad prekės vežamos pagal tam tikrą sąskaitą faktūrą, nors yra žyma „PVM sąskaitos faktūros Nr.“. Už pateiktuose važtaraščiuose nurodytas prekes atsakovai visiškai atsiskaitė. Be to, prekių pirkimas–pardavimas turi būti įforminamas PVM sąskaita faktūra, o ne išankstinio apmokėjimo PVM sąskaitą, tačiau didžiajai ieškinio daliai PVM sąskaitos faktūros apskritai nepateiktos. Atsakovui M. B. ieškinio reikalavimai reiškiami remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.50 straipsnio 3 dalimi, tačiau šis normos pagrindu akcininkui gali būti reiškiamas reikalavimas dėl žalos, atsiradusios esant normoje nurodytam faktų visetui, atlyginimo, bet ne dėl juridinio asmens skolos subsidiariai priteisimo iš akcininko. Be to, reikalavimas akcininkui gali būti reiškiamas tik konstatavus, kad įsipareigojimo negali vykdyti pats juridinis asmuo. UAB „Mendita“ yra pelningai dirbanti įmonė. Be to, ieškovas nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų, kurių vertinimas leistų daryti prielaidą apie neteisėtų ir / ar kaltų atsakovo M. B. veiksmų atlikimo faktą. Nekilnojamojo turto, kurio vertė nesiekia 200 000 Lt, perleidimas UAB „Bilagra“ nesudaro prielaidų manyti, kad sandoris sudarytas nesąžiningai ar kad jo sudarymas lėmė UAB „Mendita“ negalėjimą atsiskaityti su ieškovu. Nutartis, kurioje teismas fiziniam asmeniui pritaikė areštą didžiulei sumai, neatlikęs nuodugnaus byloje esančių duomenų vertinimo, neatitinka protingumo, sąžiningumo ir ekonomiškumo principų. Skundžiamoje nutartyje teismas neįvardijo jokių objektyvių duomenų, leidusių jam spręsti, kad atsakovai gali savo turtą paslėpti. Be to, teismas, padarydamas išvadą, kad ieškinio suma yra didelė, atsakovo turtinę padėtį vertino remdamasis prielaidomis, ieškinio sumą vertino izoliuotai nuo atsakovo UAB „Mendita“ finansinių duomenų. Kartu su ieškiniu pateikta atsakovo pelno (nuostolių) ataskaita, liudija, kad atsakovo pelningumas yra augantis. Bendrovė 2013 metais turėjo turto už 1 222 919 Lt, taigi nėra jokios grėsmės, kad ieškovui galbūt palankus sprendimas galėtų būti neįvykdytas. Ieškovo veiksmai (prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, reiškiant žinomai nepagrįstą ieškinį) vertintini kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, o pirmosios instancijos teismas sudarė ieškovui galimybę įgyvendinti jo neteisėtus siekius, todėl nutartis naikintina.
Ieškovas UAB „Agrodetalė“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Atsakovų teiginiai dėl PVM sąskaitų faktūrų ir važtaraščių yra deklaratyvaus pobūdžio. Tarp šalių buvo susiklostę ilgalaikiai verslo vykdymo, o tarp šalių vadovų – ir asmeniniai santykiai, todėl dalis prekių būdavo pristatoma, nereikalaujant kitos šalies parašų nei ant PVM sąskaitų faktūrų, nei ant važtaraščių. Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimuose nurodoma, kad PVM sąskaitų faktūrų neprivaloma pasirašyti. Atsakovas per visą šalių bendradarbiavimo laikotarpį yra ne kartą nepasirašęs sąskaitų, tačiau vis dėlto jas apmokėdavo. Be to, atsakovai niekuo nepagrindė savo teiginių, kad atsiskaitė už teiktas prekes su ieškovu. Pažymėtina ir tai, kad viena vertus, atsakovai teigia, jog pagal ieškovo pridėtas sąskaitas faktūras yra atsiskaitę ir ieškovas reikalauja dvigubo apmokėjimo (t. y. atsakovai pripažįsta prekių gavimą), kita vertus, atsakovai nurodo, neva prie kai kurių sąskaitų nepridėti važtaraščiai, todėl prekės galbūt nepristatytos.Nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos reikšti reikalavimus ir UAB „Mendita“ akcininkui ir vadovui M. B.. Yra visos prielaidos manyti, kad UAB „Mendita“ negalės įvykdyti ieškovui palankaus sprendimo, nes jau šiuo metu ji yra sunkioje turtinėje padėtyje. Akcininkas M. B. yra nesąžiningas, nes ieškovui pareikalavus grąžinti susidariusį įsiskolinimą už pateiktas prekes, M. B. įsteigė kitą bendrovę UAB „Bilagra“ ir perleido jai visą UAB „Mendita“ valdytą nekilnojamąjį turtą. Dalis UAB „Bilagra“ akcijų priklauso M. B. kaimynui, gyvenančiam gretimame name. Be to, ieškovo duomenimis, ieškovo atsakovui UAB „Mendita“ perduotas prekes M. B. realizuodavo ne per UAB „Mendita“, bet pats asmeniškai pagal verslo liudijimą, todėl visos lėšos gali būti M. B. asmeninėje nuosavybėje. Be to, yra akivaizdu, kad egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp prastos UAB „Mendita“ turtinės padėties ir M. B. veiksmų.Antstolė, kuriai buvo perduota vykdyti skundžiamą nutartį, areštavo atsakovams priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą ir lėšas sąskaitose, tačiau bendra turto vertė tėra tik apie 400 000 Lt, daugiau jokio turto antstolė nerado, t. y. atsakovų turimo turto ne tik neužtenka ieškinio reikalavimui užtikrinti, bet ir trūksta mažiausiai 240 000 Lt, o ieškinio suma yra labai didelė atsakovams.Ieškovo ieškinio reikalavimai yra pagrįsti, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas nagrinėjamoje byloje reiškia pirmą kartą, todėl toks prašymas negali būti prilyginamas nesąžiningam naudojimuisi procesinėmis teisėmis.
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
Apelianto įsitikinimu, ieškovo ieškinys, net preliminariai jį įvertinus, negali būti pripažintas, tikėtinai pagrįstu ir nėra jokios grėsmės, kad ieškovui galbūt palankus sprendimas galėtų būti neįvykdytas. Be to, atsakovo teigimu, ieškovas neįrodė, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos ne tik UAB „Mendita“, bet ir įmonės vadovo bei akcininko M. B. turtui.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo bei proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014).
Teismų praktikoje taip pat yra nustatyta taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Ši prezumpcija nėra absoliuti ir per se nesudaro pagrindo automatiškai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl teismas kiekvienu atveju privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-879/2014; 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal 2014 m. balandžio 1 d. atsakovo UAB „Mendita“ balanso duomenis, 2013 metais atsakovas iš viso turėjo 1 222 919 Lt turto, iš jo 983 191 Lt sudarė trumpalaikis turtas (691 256 Lt – išankstiniai apmokėjimai, atsargos ir nebaigtos vykdyti sutartys, o 221 835 Lt – per vienerius metus gautinos sumos). Ilgalaikis (materialus turtas) sudarė 239 728 Lt, t. y. 2,5 karto mažiau nei ieškinio suma (641 799,89 Lt). Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 940 517 Lt, t. y. 77 procentus viso atsakovo turimo turto.
Iš pelno (nuostolių) ataskaitos taip pat matyti, kad 2013 metais atsakovas uždirbo 199 663 Lt grynojo pelno, t. y. daugiau nei tris kartus mažesnę sumą, nei reikalaujama ieškinyje. Pažymėtina, kad net teoriškai sumos, gautos sudėjus grynąjį pelną bei turimą turtą (po trumpalaikių įsipareigojimų įvykdymo), neužtektų atsiskaityti su ieškovu (1 222 919 Lt – 940 517 + 199 663). Savo ruožtu jokių duomenų apie atsakovo finansinę padėtį 2014 metais, atsakovas su atskiruoju skundu nepateikė. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 straipsnis), turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014). Nagrinėjamu atveju būtent atsakovui yra lengviau įrodyti jo gerą finansinę padėtį, aktyvią veiklą ir gebėjimą laiku ir tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.
Remiantis ieškovo pateiktais nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, žemės sklypas su jame esančiais pastatu–sandėliu ir kitais kiemo statiniais, nuo 2012 m. spalio 17 d. priklausę UAB „Mendita“, yra perleisti UAB „Bilagra“ nuosavybėn (nuo 2014 m. sausio 17 d.). Pažymėtina, kad UAB „Bilagra“ buveinė įregistruota tuo pačiu adresu kaip ir perduotas šios įmonės nuosavybėn nekilnojamasis turtas – (duomenys neskelbtini). UAB „Bilagra“ vadovu yra M. B., esantis ir šios įmonės akcininku. M. B. yra ir UAB „Mendita“ vadovu ir vieninteliu akcininku. Savo ruožtu UAB „Mendita“ jokio nekilnojamojo turto neturi.
Ieškovo pateikto antstolės D. M. paruošto turto aprašo, taip pat teismo patikrinto turto arešto aktų registro duomenimis, pagal skundžiamą nutartį surastas ir areštuotas atsakovo M. B. nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas 302 200 Lt sumai. Be to, iš banko antstolei pateiktų duomenų matyti, kad atsakovų banko sąskaitose esamos sumos yra itin mažos – svyruoja nuo o Lt iki 8 914,06 Lt. Taigi, kaip ir nurodė ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą, daugiau nei 240 000 Lt reikalavimų apskritai nėra niekuo užtikrinti. Vien tik šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismui įvertinus jas visų nustatytų faktų kontekste, įrodo, kad tiek UAB „Mendita“, tiek M. B., ieškinio suma yra itin didelė ir egzistuoja reali tikimybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali būti rimtai apsunkintas arba tapti neįmanomas. Be to, ta aplinkybė, kad antstolis nerado jokio paties atsakovo UAB „Mendita“ turto, kurį būtų galima areštuoti, rodo blogą UAB „Mendita“ finansinę padėtį ir tai, jog pats juridinis asmuo negali vykdyti savo įsipareigojimų (ką netiesiogiai patvirtina ir UAB „Mendita“ raštas antstolei, kuriame juridinis asmuo nurodo turįs kilnojamojo turto tik už 2 048,51 Lt). Kaip jau minėta, atsakovai, teikdami atskirąjį skundą, nepateikė teismui jokių atsakovo UAB „Mendita“ gerą finansinę padėtį įrodančių ar ieškovo argumentus paneigiančių dokumentų, o iš esmės rėmėsi bendro pobūdžio teoriniais samprotavimais, kurie, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikos egzistavimo.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, jog teisės netrukdomai naudotis nuosavybe suvaržymas visada turi nustatyti „teisingą pusiausvyrą“ tarp bendrojo intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų asmens pagrindinių teisių apsaugai; turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr., pvz., Immobiliare Saffi v. Italy (GC), no. 22774/93). Turto areštas – griežta ir varžanti priemonė. Ji gali paveikti savininko teises taip, kad gali kilti pavojus jo pagrindinei veiklai ar net gyvavimo sąlygoms (žr., pvz., Raimondo v. Italy, 22 February 1994; 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje JGK Statyba ir Guselnikovas v. Lietuva). Tačiau atsakovas UAB „Mendita“ šioje byloje nenurodė argumentų ir nepateikė įrodymų, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali kilti pavojus jo pagrindinei veiklai ar net gyvavimo sąlygoms, t. y. atsakovas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių patirs neproporcingų suvaržymų ar nuostolių, ir dėl to šioje byloje neturėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus; tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas; tačiau tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškinio, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, taip pat su šiais procesiniais dokumentais pateiktus įrodymus, neturi teisinio ir faktinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo reikalavimus.
Skirtingai nei teigia atsakovai, ieškovas jau ieškinyje įrodinėjo atsakovo M. B. subsidiariąją atsakomybę, remdamasis būtent CK 2.50 straipsnio 3 dalimi. Ieškovas nurodė, kad UAB „Mendita“ reali turtinė padėtis yra bloga ir jis neatsiskaitė bei iš esmės negali atsiskaityti su ieškovu, negalėjimo atsiskaityti priežastimi, ieškovo įsitikinimu, yra būtent atsakovo M. B., kaip UAB „Mendita“ vadovo ir vienintelio akcininko, nesąžiningi veiksmai, pasireiškiantys viso atsakovui UAB „Mendita“ turto perdavimu pačiam M. B. ar kitiems asmenims. Savo argumentams pagrįsti ieškovas pateikė atsakovui UAB „Mendita“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, važtaraščius, taip pat išrašus ir viešųjų registrų, paliudijančius, kad UAB „Mendita“ priklausęs nekilnojamasis turtas 2014 metų pradžioje buvo perleistas UAB „Bilagra“, kurios vadovu taip pat yra M. B.. Be kita ko, ieškovas ieškinyje prašo teismo išreikalauti kitus duomenis, leidžiančius įvertinti sandorius, sudarytus tarp UAB „Mendita“ ir UAB „Bilagra“, o taip su M. B.. Minėtų argumentų bei juos pagrindžiančių įrodymų prima facie analizė, leidžia apeliacinės instancijos teismui, sprendžiančiam tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, padaryti išvadą, kad nėra pagrįstų prielaidų manyti, jog ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas (o taip pat konstatuota M. B. atsakomybė). Savo ruožtu atsakovų atskirajame skunde nurodytų argumentų (dėl nepasirašytų PVM sąskaitų faktūrų, dėl to, jog atsakovas visiškai atsiskaitęs su ieškovu ir kad ieškovas tinkamai neįrodė visų CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nurodytų sąlygų) nagrinėjimas taip, kaip to atskirajame skunde reikalauja atsakovai, reikštų bylos nagrinėjimą iš esmės, t. y. dar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje apeliacinės instancijos teismas vertintų, ar tikrai yra įrodytos visos CK 2.50 straipsnio 3 dalies sąlygos bei aplinkybės, kad UAB „Mendita“ tikrai skolinga ieškovui. Vien tik žodžio „preliminarus įvertinimas“ prie šių argumentų nurodymas, savaime nepakeičia šių motyvų turinio, t. y. to, kad šie argumentai yra susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės. Be kita ko, minėtiems argumentams patvirtinti atsakovai nepateikė jokių tai įrodančių duomenų (įrodymų, kad atsakovas tikrai atsiskaitė už visas ieškovo perduotas prekes, tarp šalių susiklostė kitokia sąskaitų faktūrų pasirašymo praktika, nei nurodė ieškovas ir pan.).
Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, o atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.