Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (pareiškėjos) A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-22318-600/2019 pagal pareiškėjos A. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suinteresuoti asmenys byloje – antstolis Robertas Vasiliauskas, akcinė bendrovė SEB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Centro kubas-nekilnojamasis turtas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

0 I. Ginčo esmė

3. 2019 m. birželio 11 d. teisme gautas pareiškėjos prašymas dėl teismo nustatytų trūkumų pašalinimo..

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

10. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

11. Apeliacijos objektą sudaro skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas atleisti ją visiškai nuo žyminio mokesčio mokėjimo už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK 510 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad proceso įstatymas nesuteikia teismui galimybių visiškai atleisti asmens nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nes priešingai CPK 83 straipsnio 3 dalyje nėra įtvirtinta teismui prerogatyva pareiškėją atleisti tik nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

13. Viena iš teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygų yra žyminio mokesčio, tai yra įstatymo nustatytos pinigų sumos, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis). Pažymėtina, kad CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo bei šio mokesčio atidėjimo sąlygas ir tvarką (CPK 83, 84 straipsniai). Įpareigojimas sumokėti CPK nustatyto dydžio žyminį mokestį negali būti traktuojamas kaip užkertantis kelią ginti pažeistas teises, kadangi, negalėdamas proceso inicijavimo metu sumokėti viso už reiškiamą procesinį prašymą mokėtino žyminio mokesčio, asmuo turi teisę prašyti teismo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis) arba jį atidėti (CPK 84 straipsnis). Pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, t. y. būtinybę atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, tenka to prašančiam asmeniui (CPK 83 straipsnio 3 dali, 84 straipsnis, 178 straipsnis)..

14. CPK 83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Šios nuostatos tikslas – užtikrinti, kad asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kai dėl sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti įstatymo reikalaujamo dydžio žyminio mokesčio. Tokiu būdu įstatymas suteikia galimybę asmenims pasinaudoti savo pažeistų ar ginčijamų subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų teismine gynyba ir tuo atveju, jeigu jų turtinė padėtis neleidžia sumokėti viso įstatymo nustatyto dydžio žyminio mokesčio. Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėdamas pareiškėjo prašymo iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo argumentus bei jo pateiktus įrodymus, teismas sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti visą įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį, o jei negali sumokėti viso, tai nuo kokios šio mokesčio dalies asmuo gali būti atleistas. Įstatymas nenurodo, nuo kokios žyminio mokesčio dalies teismas gali atleisti asmenį, tačiau žyminis mokestis turėtų būti mažintinas tiek, kad neribotų, bet suteiktų asmeniui galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo interesus, tačiau kartu žyminis mokestis turi būti toks, kad saugotų kitą proceso šalį nuo galimo piktnaudžiavimo teisėmis. Atleisti pareiškėją beveik nuo visos žyminio mokesčio sumos galima tik išimtiniais atvejais, nes pagal teisinius padarinius toks procesinis veiksmas iš esmės prilygsta visiškam asmens atleidimui nuo žyminio mokesčio, o tai leistina tik konkrečiais įstatymuose nustatytais atvejais (CPK 83 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1324-186/2018).

15. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantė, pateikdama prašymą atleisti ją nuo žyminio mokesčio nesumokėjo jokios žyminio mokesčio dalies, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaujantis CPK 83 straipsnio 3 dalimi ir nurodyta teismų praktika konstatavo, jog nėra pagrindo atleisti nuo visiško žyminio mokesčio sumokėjimo ir dėl to nustatė terminą dalies žyminio mokesčio sumokėjimui.

16. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskiruoju skundu argumentu, jog šiuo konkrečiu atveju, pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti mokėtinas CPK 80 straipsnio 5 dalyje nurodytas žyminis mokestis, neatsižvelgė į bylos dėl antstolių veiksmų nagrinėjamų CPK XXXI (CPK 510–513 straipsniai) skyriuje nustatyta tvarka ypatumus. Pagal bendrąją taisyklę CPK 80 straipsnio 5 ir 7 dalyse nustatyta, kad už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti sumokėtas 50 EUR žyminis mokestis. CPK 510 straipsnis reguliuoja skundo dėl antstolio veiksmų padavimą. Pagal CPK 510 straipsnio 6 dalį už CPK 510 straipsnyje nurodytus skundus žyminis mokestis nemokamas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kuomet pagrindinis reikalavimas neapmokestinamas žyminiu mokesčiu (skundas dėl antstolio veiksmų), prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei atskirasis skundas dėl laikinųjų apsaugos priemonių žyminiu mokesčiu taip pat neapmokestinami.

17. Esant tokioms nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina ir klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

patenkinti pareiškėjos A. S. atskirąjį skundą iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 18 d. nutartį ir pareiškėjos A. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.