Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skundą pareiškėjai D. D. dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tarnyba, įvertinusi, kad skundžiamas VSDFV raštas yra informacinio pobūdžio bei siekdama visapusiškai išnagrinėti pareiškėjos prašymą, objektyviai įvertinti visas su prašymu susijusias faktines aplinkybes, 2023 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (8.1Mr)TPS-00158 kreipėsi į pareiškėją, prašydama per nustatytą terminą patikslinti reikalavimą, t. y. nurodyti, kokios pareiškėjos teisės yra pažeistos ir kaip jos būtų apgintos (ginamos) apskundžiant minėtą raštą, nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu siekia skųsti raštą, bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus.

Motyvuojamoji dalis

Pažymi, kad Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka – norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia Tarnybai ne tik prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, bet ir jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus bei dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Pažymi, jog asmuo privalo bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) pateiktais išaiškinimais ir nurodo, kad pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą Įstatymo leidėjas suteikia Tarnybai. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Tarnybos teisė, bet ir Įstatymu nustatyta pareiga.

Tarnyba VSDFV 2023 m. gegužės 3 d. raštą įvertino kaip informacinio pobūdžio, nes pareiškėja nurodytu klausimu ne kartą kreipėsi į VSDFV, todėl 2023 m. gegužės 11 d. raštu suteikė galimybę pareiškėjai pateikti papildomus paaiškinimus, informaciją, kitus duomenis, suteikiančius pagrindą spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (pvz.: kad ankstesniais VSDFV sprendimais netenkino jos prašymų, nepateikė pareiškėjos prašomos informacijos ir pan.), tačiau pareiškėja per Tarnybos nustatytą terminą jokio atsakymo ar duomenų nepateikė.

Tarnyba pažymi, kad pareiškėjai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą ne dėl pareiškėjos teikiamo reikalavimo prasmingumo ar dėl to, kad VSDFV raštas yra informacinio pobūdžio, o todėl, kad Tarnybai nebuvo pateikta prašoma informacija.

Tarnyba nesutinka su Komisijos vertinimu, kad Tarnyba, prašydama pareiškėjos pateikti trūkstamus dokumentus, turėjo aiškiai ir konkrečiai nurodyti, kokie trūkstami dokumentai Tarnybai turi būti pateikti. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų reikalavimai dėl antrinės teisinės pagalbos nėra standartiniai, taigi, nagrinėjamu atveju, Tarnyba nežinojo ir negalėjo žinoti, kokius dokumentus (duomenis) pareiškėja turi ir gali pateikti tikslindama reikalavimą, todėl nurodyti, kokius konkrečius dokumentus turi pateikti, Tarnyba neturėjo galimybės. Vien tai, kad pareiškėja pateikė skundžiamą VSDFV raštą, kuriame nurodyta apskundimo tvarka, nevertinant aplinkybių, jog dėl pensijos pareiškėja ne kartą kreipėsi į VSDFV ir jai buvo pateikti atsakymai, nereiškia, kad pareiškėjos reikalavimas yra aiškus ir nedviprasmiškas.

Tarnybos nuomone, šiuo atveju, Komisijos sprendimas suponuoja išvadą, kad antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama ne dėl konkrečių pažeistų teisių, o tik dėl formalaus apskundimo.

Pareiškėja atsiliepime į atsakovės skundą su atsakovės skundu nesutinka ir prašo teismo atsakovės skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodo, kad VSDFV nepagrįstai nesprendžia dėl jos pensijos dydžio, nenagrinėja jos pateiktų dokumentų.

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Komisijos sprendimo, kuriuo pareiškėjos skundas dėl Tarnybos sprendimo teisėtumo buvo patenkintas iš dalies, teisėtumo bei pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. balandžio 21 d. su prašymu „Dėl apskaičiuojamos pensijos“ kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama paaiškinti, kaip ir kokiu pagrindu yra (buvo) apskaičiuojama jos socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – ir pensija).

VSDFV Vilniaus skyrius 2023 m. gegužės 3 d. raštu Nr. (10.1) DV_S-37900 nenagrinėjo pateikto pareiškėjos prašymo, nurodydamas, kad pareiškėjai dėl to paties klausimo yra atsakyta daug kartų, t. y. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 23 d. – iki 2023 m. kovo 9 d. (išvardijama 13 pateiktų atsakymų).

Pareiškėja, norėdama apskųsti VSDFV Vilniaus skyriaus raštą, 2023 m. gegužės 4 d. su prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo kreipėsi į Tarnybą. Pareiškėja nurodė, kad reikalinga advokato pagalba apskundžiant VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą. Teigė, kad buvo pateikusi naują prašymą su nauju paklausimu, tačiau gavo šabloninį atsakymą. Teigė, kad nepagrįstai jos prašymas nebuvo nagrinėjamas. Pareiškėja teiravosi dėl darbo stažo, kai ji slaugė tėtį, įskaitymo. Dokumentus apie tai, kad ji buvo globėja teismo tvarka VSDFV Vilniaus skyrius turi, todėl ji jų pateikti negali.

Tarnyba 2023 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (8.1Mr)TPS-00158 kreipėsi į pareiškėją, prašydama per nustatytą terminą patikslinti savo reikalavimą, t. y. nurodyti, kokios pareiškėjos teisės yra pažeistos ir kaip jos būtų apgintos (ginamos) apskundžiant VSDFV raštą; nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu siekia skųsti raštą, bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus.

Pareiškėja Tarnybai nepateikė jokių paaiškinimų bei dokumentų.

Tarnyba 2023 m. liepos 3 d. sprendimu „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. (8.1Mr)TP-23-NT-00158, vadovaudamasi Įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsnio 7 dalies 14 punktu, nusprendė atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai.

Pareiškėja, nesutikdama su Tarnybos sprendimu, su skundu kreipėsi į Komisiją.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, šioje byloje skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Tarnybos sprendimą ir įpareigojo atsakovę pareiškėjos 2023 m. gegužės 4 d. prašymą nagrinėti iš naujo. Komisija sprendė, kad Tarnyba nepagrįstai skundžiamą VSDFV Vilniaus skyriaus raštą laikė informacinio pobūdžio raštu, kuris pareiškėjai nesukelia teisinių pasekmių. Komisijos vertinimu, pareiškėja turėjo teisę apskųsti gautą raštą teisės aktų nustatyta tvarka. Tarnyba, prašydama pareiškėjos pateikti trūkstamus dokumentus, turėtų aiškiai ir konkrečiai nurodyti, kokie trūkstami dokumentai Tarnybai turi būti pateikti.

Atsakovė, nesutikdama su Komisijos sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Komisijos sprendimą, o pareiškėjos skundą dėl Tarnybos sprendimo atmesti. Atsakovė skunde teismui akcentuoja, kad pareiškėjai antrinė teisinė pagalba buvo nesuteikta ne dėl pareiškėjos teikiamo reikalavimo prasmingumo ar dėl to, kad VSDFV Vilniaus skyriaus raštas yra informacinio pobūdžio, bet dėl to, kad Tarnybai nebuvo pateikta prašoma informacija.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai) (pvz., žr. LVAT 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-2177/2013).

LVAT, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas (pvz., 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, asmuo, norintis gauti antrinę teisinę pagalbą, atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai kartu su prašymu be dokumentų, įrodančių jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat turi pateikti jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjas privalo bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (Įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją (Įstatymo 4 straipsnio 2 punktas).

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktas nustato, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas per tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų. Įstatymo 18 straipsnio 1 dalis nustato, kad „norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus”. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad „sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų ir šio įstatymo 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 14 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos”.

Taigi, pacituotos teisės aktų nuostatos leidžia spręsti, kad pareiškėja, kreipdamasi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos sutiekimo turėjo pateikti ne tik teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus, bet ir reikalavimą pagrindžiančius dokumentus. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėja prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą nurodė, kad pagalba jai reikalinga VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui apskųsti. Paaiškino, kad nesutinka su priimtu sprendimu, nes VSDFV Vilniaus skyriui ji pateikė naują paklausimą, kurio dar nebuvo pateikusi, todėl jos prašymas turėjo būti išnagrinėtas. Kartu su prašymu buvo pateikusi skundžiamą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą. Tarnyba, įvertinusi pareiškėjos pateiktą prašymą, 2023 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (8.1Mr)TPS-00158 kreipėsi į pareiškėją, prašydama nurodyti, kokios jos teisės yra pažeistos ir kaip jos būtų apgintos (ginamos) apskundžiant minėtą raštą, nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu siekia skųsti raštą, bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Atsakovės teigimu, įvertinus pareiškėjos skundžiamą VSDFV Vilniaus skyriaus raštą buvo prieita išvados, kad skundžiamas raštas yra informacinio pobūdžio, todėl siekiant išsiaiškinti papildomas aplinkybes buvo paprašyta pareiškėjos pateikti papildomus rašytinius paaiškinimus dėl reikalavimo ir paprašyta pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Komisija sprendė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus raštas nėra informacinio pobūdžio, todėl pareiškėja turėjo teisę jį skųsti, o Tarnyba, prašydama pateikti papildomus rašytinius įrodymus turėjo konkrečiai nurodyti, kokius dokumentus pareiškėja turi pateikti.

Teismas su šiais Komisijos argumentais sutinka tik iš dalies, t. y. teismas sutinka, kad VSDFV Vilniaus skyriaus raštas nėra informacinio pobūdžio, nes juo skyrius atsisakė nagrinėti pareiškėjos kreipimąsi. Tačiau teismas nesutinka su Komisijos išvada, kad Tarnyba turi konkrečiai įvardinti, kokius dokumentus besikreipiantis asmuo turi pateikti. Tarnyba 2023 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (8.1Mr)TPS-00158 paprašė pareiškėjos pateikti papildomus paaiškinimus dėl reiškiamo reikalavimo bei reikalavimą pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėja Tarnybai prašyme nurodė, kad nesutinka su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, kuriuo jos prašymas buvo nenagrinėjamas, nurodydama, kad į VSDFV Vilniaus skyrių ji kreipėsi su naujais prašymais, kurie VSDFV Vilniaus skyriaus dar nebuvo nagrinėjami. Taigi, pareiškėja ir turėjo Tarnybai pateikti šias aplinkybes patvirtinančius dokumentus. Būtent pareiškėją Įstatymo nuostatos įpareigoja pateikti reikalavimą pagrindžiančius dokumentus. Atsakovė, įvertinus VSDFV Vilniaus skyriaus 2023 m. gegužės 3 d. raštą Nr. (10.1) DV_S-37900, kuriame nurodoma, kad pareiškėjos prašymai tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėti ir į juos atsakyta pateikiant pareiškėjai net 13 atsakymų (paskutinis pateiktas 2023 m. kovo 9 d.) pagrįstai prašė pareiškėjos pateikti dokumentus, pagrindžiančius prašyme išdėstytas aplinkybes. Tarnyba negali konkrečiai įvardinti, kokius įrodymus pareiškėjas teiks Tarnybai grindžiant savo reikalavimą. Dar daugiau, Įstatymo 4 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad pareiškėjas privalo bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja Tarnybos 2023 m. gegužės 11 d. rašte Nr. (8.1Mr)TPS-00158 į išdėstytą kreipimąsi visiškai nereagavo, nepateikė ne tik reikalavimą pagrindžiančių dokumentų, tačiau nepateikė ir jokių detalesnių paaiškinimų. Pareiškėja Komisijai teigė, kad nežinojo, kokius dokumentus Tarnybai turi pateikti. Pasisakant dėl šių argumentų pažymėtina, kad pareiškėja turėjo galimybę kreiptis į Tarnybą su prašymu patikslinti prašomos informacijos pateikimą, nurodyti, kad tam tikrų dokumentų pateikti negali bei paaiškinti susiklosčiusiais aplinkybes, tačiau to nepadarė. Teismas sutinka su Tarnybos argumentu, kad pareiškėjai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą ne dėl pareiškėjos teikiamo reikalavimo prasmingumo ar dėl to, kad VSDFV Vilniaus skyriaus raštas yra informacinio pobūdžio, o todėl, kad pareiškėja Tarnybai nepateikė prašomos informacijos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sprendžiama, kad Komisija nepagrįstai panaikino Tarnybos sprendimą ir įpareigojo Tarnybą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą, todėl Komisijos Sprendimas naikinamas, o pareiškėjos skundas dėl Tarnybos sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmetamas kaip nepagrįstas visoje apimtyje.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2023 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 21RE(AG-581/02-2023).

Pareiškėjos D. D. skundą dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2023 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. (8.1Mr)TP-23-NT-00158 atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.