Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovei Lietuvos Kalėjimų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad 2023 m. rugpjūčio 8 d. atvykęs į laisvės atėmimo ligoninę dėl siuntimo pas III – ojo lygio neurologą dėl pamiršimo, aplaidumo nuo 2023 rugpjūčio 9 d. iki 2023 rugpjūčio 14 d. liko be pareiškėjui būtinų vaistų, nors pareiškėjui diagnozuota liga, dėl kurios jis turi pastoviai vartoti vaistus. Per šias dienas pareiškėjas patyrė didelius skausmus, pergyvenimus, nemigą ir kitus nepatogumus, sukėlusius žalą.

Vertina, kad apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Tarnybos veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 12 000,00 Eur neturtinės žalos suma.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. rugsėjo 7 d. rašto Nr. 2S-2025 teisėtumo ir pagrįstumo, neturtinės žalos atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Tarnybos administraciją, dėl jam nesuteikto gydymo 2023 m. rugpjūčio 9-14 dienomis t. y. dėl gydytojo paskirtų ir neišduotų vaistų.

Tarnyba 2023 m rugsėjo 7 d. pateikė atsakymą Nr. 2S-2025 ,,Dėl T. P. skundų“ į pareiškėjo pateiktus skundus.

Pareiškėjas nesutikdamas su Tarnybos Raštu ir siekdamas neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą.

Neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjas sieja su jam nesuteiktu gydymu 2023 m. rugpjūčio 9-14 dienomis, gydytojo paskirtų vaistų neišdavimu.

Dėl Tarnybos 2023 m. rugsėjo 7 d. rašto Nr. 2S-2025

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi numatytais principais. Vienas iš minėtų principų yra išsamumo (VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį.

Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovė Raštu pateikė pareiškėjui visą informaciją klausimu, dėl kurio pareiškėjas kreipėsi. Tarnyba nurodė, kad asmens sveikatos istorijoje mato, jog šeimos gydytojas pareiškėją konsultavo 2023 m. liepos 25 d. ir buvo paskirtas gydytojo neurologo rekomenduotas gydymas dėl stuburo patologijos 10 dienų, t. y iki numatytos pakartotinės gydytojo neurologo konsultacijos. Gydytojas neurologas pakartotinai konsultavo 2023 m. rugpjūčio 8 d. Minėtos konsultacijos metu buvo rekomenduota III lygio gydytojo neurologo konsultacija, surašytas siuntimas. Kadangi pakartotinė gydytojo neurologo konsultacija buvo dėl kito susirgimo ir jos metu pareiškėjas neišsakėte nusiskundimų, susijusių su stuburo skausmų paūmėjimu, todėl gydymas dėl stuburo skausmų pakartotinai skirtas nebuvo.

Rašte Tarnyba paaiškino, kad gydytojo neurologo rekomenduotas gydymas yra terminuotas ir negali būti tęsiamas nuolat. Priminė, kad esant ūmiems sveikatos sutrikimams, pareiškėjas gali kreiptis į Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriuje (toliau – ir PASPS) dirbančias bendrosios praktikos slaugytojas, kurios pagal savo kompetenciją suteiks reikiamą pagalbą.

Taigi, įvertinus nustatytas aplinkybes, informaciją bei atsakovės atsakymo (Rašto) turinį, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui buvo pateikta informacija pagal atsakovės kompetenciją. Informacija išdėstyta aiškiai, argumentuotai ir išsamiai, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė būtų pažeidusi anksčiau nurodytas VAĮ normas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje konstatuota, jog skundžiamo atsakymo, kuriuo pateikiama informacija, teisėtumas ir pagrįstumas turi būti vertinamas suteiktos informacijos išsamumo, tikslumo, teisėtumo ir objektyvumo aspektais (LVAT 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-538/2012). Spręsdamas dėl informacijos išsamumo principo, Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, kad išsamumą apsprendžia pateikto prašymo turinys, t. y. teikiama informacija turi atitikti prašymo turinį (LVAT 2012 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-97/2012).

Taigi, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, teismas vertina, jog pagal savo turinį 2023 m. rugsėjo 7 d. raštas Nr. 2S-2025 yra informacinio pobūdžio, kuriame atsakoma į pareiškėjo tris skundus, kuriuose pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo suteiktas gydymas. Šiame rašte pareiškėjo klausimas išsamiai aptartas, patikrinta pareiškėjo pateikta informacija. Pateikiama informacija yra detali, išsami ir laikytina pakankama informacinio pobūdžio prasme. Pareiškėjo nesutikimas su Raštu yra subjektyvaus pobūdžio aplinkybė, kuri savaime neapsprendžia skundžiamo rašto teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad ginčijamame Rašte motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, jame atsakyta į esminius atsakovės kompetencijai priskirtus klausimus. Nenustatyta, kad nagrinėjant prašymą buvo padaryti kokie nors procedūriniai pažeidimai, kurie būtų pagrindas pripažinti neteisėtu ginčijamą atsakovės Raštą.

Taigi, teismo vertinimu, Tarnybos 2023 m. rugsėjo 7 d. raštas Nr. 2S-2025 yra motyvuotas, pagrįstas faktiniais duomenimis ir išsamus, todėl nėra pagrindo jo naikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnis). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina tais atvejais, kai viešojo administravimo subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (LR CK 6.246 straispnis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą LR CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal LR CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (LR CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. LR CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip kaip turėjo veikti pagal įstatymus, bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajuto emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Nr. A146-1527/2012).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir LR BVK) 4 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad bausmės vykdymu nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumo.

LVAT 2007 m. lapkričio 20 d. nutartyje pažymėjo, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė už žalą pagal LR CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, nėra būtinos LR CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹¹-1064/2007).

Taip pat svarbu paminėti LVAT formuojamą nuostatą, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (LR CK 6.271 straipsnio prasme) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527-12).

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Tarnybos darbuotojai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra gana reliatyvus, kuris priklauso nuo aplinkybių visumos, kaip antai tokio elgesio trukmės, fizinio ir psichinio poveikio, sveikatos būklės ar net amžiaus. EŽTT spręsdamas, ar elgesys pagal 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar tokio elgesio tikslas yra pažeminti asmenį, ar tai neigiamai paveiks asmenį su 3 straipsniu nesuderinamu būdu.

Kaip jau minėta, susipažinus su įrašais pareiškėjo Ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje nustatyta, kad pareiškėjas šeimos gydytojo buvo konsultuotas 2023 m. liepos 25 d. Pareiškėjui buvo paskirtas gydytojo neurologo rekomenduotas gydymas, dėl stuburo patologijos 10 dienų, t. y iki numatytos pakartotinės gydytojo neurologo konsultacijos, kuri įvyko 2023 m. rugpjūčio 8 d., ir kurios metu pareiškėjas buvo pakartotinai konsultuotas gydytojo neurologo. Minėtos konsultacijos metu pareiškėjui buvo rekomenduota III lygio gydytojo neurologo konsultacija, surašytas siuntimas. Pakartotinės konsultacijos metu pareiškėjas nusiskundimų, susijusių su stuburo skausmų paūmėjimu, neišsakė, atsižvelgiant į tai gydymas dėl stuburo skausmų pakartotinai pareiškėjui nebuvo skirtas.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, kuri nurodo, kad pacientas privalo rūpintis savo sveikata, sąžiningai naudotis savo teisėmis, jomis nepiktnaudžiauti, bendradarbiauti su sveikatos priežiūros įstaigos specialistais ir darbuotojais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas konsultacijos metu nusiskundimų, susijusių su stuburo skausmų paūmėjimu, neišsakė pats, atsižvelgiant į tai, gydymas dėl stuburo skausmų pakartotinai pareiškėjui nebuvo skirtas. Nors pareiškėjas nurodo, kad dėl diagnozuotos ligos turi pastoviai vartoti vaistus, tačiau paskutinį kartą pareiškėjui paskirtas medikamentinis gydymas dėl kaklo ir žasto sindromo (M53.1) buvo 2023 liepos 25 d. šeimos gydytojo atliktos konsultacijos metu (vartojimo laikotarpis – 10 dienų). Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog 2023 m. rugpjūčio 8 d. atliktos konsultacijos metu joks gydymas nebuvo paskirtas. Taigi, pareiškėjo argumentas, jog vaistų vartojimas turėjo būti tęstinis ir pastovus laikytinas nepagrįstu. Kartu teismui nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į PASPS dėl didelio skausmo, širdies sutrikimų, nemigos.

Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Tarnybos veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat nepagrindžia ir prašomos priteisti 12 000 Eur neturtinės žalos suma.

Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju tik konstatavo savo nuomonę dėl teikimo gydymo kokybės, tačiau visiškai nepagrindė faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas taip pat neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu atsakovės atstovė pažeidė teisės normas, reglamentuojančias maisto tiekimo kokybę.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-jo kalėjimo) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Aptartu aspektu teismas pažymi ir tai, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, kuri neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus, asmeninių laisvių ir teisių suvaržymus.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.