Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalytės Zlatkuvienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. V. skundą atsakovui Valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėja R. V. (toliau– ir pareiškėja, ir R. V.) teismui paduotu skundu, kurį patikslino, prašė: 1) panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro (toliau- ir atsakovas, ir VĮ Registrų centras) Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto kadastro departamento Utenos skyriaus (toliau– ir kadastro tvarkytojas) 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. SPR5-8573(14.4) (toliau- ir Sprendimas Nr.1); 2) panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Utenos skyriaus (toliau– ir teritorinis registratorius) 2019 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. SPR4-6403(14.5) (toliau- ir Sprendimas Nr.2); 3) panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau– ir Komisija) 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. CSPR-294 (toliau- ir Komisijos sprendimas); 4) įpareigoti teritorinį registratorių įregistruoti nekilnojamojo daikto – tvenkinio, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio Molėtų r., Giedraičių sen., Pušaloto k., (duomenys neskelbtini), (toliau – Tvenkinys), kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą bei pareiškėjos nuosavybės teises į jį.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl kadastro tvarkytojo 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. SPR5-8573(14.4), teritorinio registratoriaus 2019 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. SPR4-6403(14.5) ir Komisijos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. CSPR-294, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja R. V. 2019 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydama pateiktų dokumentų pagrindu įrašyti Tvenkinio kaip hidrotechninio statinio kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į jį Nekilnojamojo turto registre. Su prašymu pateikė 2019 m. rugsėjo 18 d. deklaraciją apie statinio statybos užbaigimą Nr. 01, UAB „GJ Magma“ parengtą Žemės gelmių tyrimo 2019-01-08 registracijos Nr.9589-2019 Molėtų rajono Pušaloto kaime žemės sklypo kad.Nr.(duomenys neskelbtini) slūgsančių organogeninių nuogulų kartografavimo darbų ataskaitą, Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos 2018-12-04 raštą Nr.(8.4)2-6263, Lietuvos Geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2019-05-10 raštą Nr.(4)-1.7.-2974, 2017-12-04 teismo ekspertizės aktą, Molėtų rajono savivaldybės administracijos Giedraičių seniūnijos 2019-09-25 pažymą Nr.SG3-148, Nekilnojamojo turto registro posistemėje „Matininkas“ matininkės R. N. 2019-09-04 parengtą elektroninę kadastro duomenų bylą.

Kadastro tvarkytojas 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. SPR5-8573(14.4) atmetė pareiškėjos prašymą įrašyti Tvenkinio kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, savo sprendimą grindė tuo, kad nepateikti Tvenkinio kadastro duomenų įrašymui į nekilnojamojo turto kadastrą reikalingi dokumentai, numatyti Sąrašo 2.1 punkte. Teritorinis registratorius 2019 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. SPR4-6403(14.5) atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą įregistruoti nuosavybės teises į Tvenkinį, kadangi Tvenkinys nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

Pareiškėja, nesutikdama su kadastro tvarkytojo 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. SPR5-8573(14.4), jį apskundė Komisijai, skunde nurodydama, jog prašo Nekilnojamojo turto registre Tvenkinį įregistruoti kaip Žemės sklypo priklausinį bei įregistruoti nuosavybės teisę į jį padarant Nekilnojamojo turto registro įraše apie Žemės sklypą atitinkamą žymą, kuri numatyta Registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje, o ne taikyti Vyriausybės nutarimo 9 punktą. Komisija 2019 m. lapkričio 13 d. sprendime Nr. CSPR-294 pasisakė tiek dėl kadastro tvarkytojo 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. SPR5-8573(14.4), tiek dėl teritorinio registratoriaus 2019 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. SPR4-6403(14.5) ir pareiškėjos skundą atmetė, papildomai dėl pareiškėjos nurodytos galimybės Tvenkinį registruoti kaip Žemės sklypo priklausinį pažymėjęs, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir CK) nuostatas tam, kad statinys būtų laikomas žemės sklypo priklausiniu, jie abu iki CK įsigaliojimo turėjo būti registruoti Nekilnojamojo turto registre ir abu turi priklausyti vienam savininkui. Nagrinėjamu atveju Tvenkinys nėra registruotas Nekilnojamojo turto registre, o Žemės sklypas suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre tik 2008 metais. Komisija taip pat pažymėjo, jog Tvenkinys nėra Nekilnojamojo turto objektas – statinys, nes, pagal parengtą hidrotechninio statinio (tvenkinio) kadastro duomenų bylą jo įrengimui nebuvo panaudotos statybinės medžiagos, taip pat konstatavo, jog Teritorinis registratorius teisėtai atsisakė įregistruoti nuosavybės teises į Tvenkinį, nes pats Tvenkinys nėra registruotas kaip nekilnojamojo turto objektas.

Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojų funkcijas bei kompetenciją reglamentuoja Kadastro įstatymas ir Registro įstatymas. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojai registruoja nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės bei kitas daiktines teises į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus bei teikia oficialią informaciją apie registre sukauptus duomenis Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka ir atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti (Kadastro įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, Registro įstatymo 2 straipsnis, 5 straipsnio 2 dalis).

Kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto kadastro objektais laikomi nekilnojamieji daiktai: žemės sklypas; statinys (taip pat nebaigtas statyti), kurio statybai reikalingas statybą leidžiantis dokumentas (kai jis yra privalomas), arba statinys, kuris pastatytas turint kitą statybos teisėtumą patvirtinantį dokumentą; patalpa, šio Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Pagal Kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais negali būti: patalpos (bendrojo naudojimo patalpos, kambariai butuose ir pan.), kurių negalima suformuoti kaip atskirus nekilnojamuosius daiktus; statinių ar patalpų, suformuotų kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, priklausiniai, kuriais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, pagal savo savybes nuolat susiję su pagrindiniu daiktu; žemės dangos, sankasos, iškasos, pylimai, geležinkelio pabėgiai ir bėgiai, riboženkliai, melioracijos ir kiti įrenginiai, kurių funkcijos yra tiesiogiai susijusios su žemės sklypu ar statiniu, kaip atskiru nekilnojamuoju daiktu.

Pagal Kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalis, prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti pateikia nekilnojamojo daikto savininkas ar patikėjimo teise valdantis nekilnojamąjį daiktą asmuo. Pagal Kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu formuojamo nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo dokumentai yra: 1) valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) rašytiniai sandoriai; 4) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 5) kiti įstatymų ir Vyriausybės nustatyti dokumentai. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kartu su dokumentais dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ar jų pakeitimo, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 3 dalyje, Kadastro tvarkytojui turi būti pateikiamas prašymas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. Be to, minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai yra prašoma įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą duomenis apie statinius, kurie buvo įsigyti ar pastatyti iki 1991 m. liepos 25 d., kadastro tvarkytojui pateikiamų dokumentų sąrašą nustato Vyriausybė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 “Dėl dokumentų teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus arba pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ (toliau- ir Vyriausybės nutarimas) 2.1 punktu, seni statiniai, pastatyti kaimo gyvenamojoje vietovėje iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai, kadastre registruojami pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus ir savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose, o 9 punkte numatyta, kad seni statiniai, kurių valdytojai neturi nė vieno dokumento, išvardinto šiame sąraše, registruojami pateikus prašymą, įregistruoti nekilnojamąjį daiktą, kadastrinių matavimų bylą ir teismo sprendimą dėl nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Kadastro įstatymo 14 straipsnyje įtvirtinti pagrindai, kuriais kadastro tvarkytojas atsisako įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, tarp jų: dokumento, kurio pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su šio daikto kadastro duomenų bylos duomenimis (3 dalis), nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka šio Įstatymo reikalavimų (4 dalis).

R. V. 2019 m. rugsėjo 23 d. prašyme nurodė, kad Tvenkinį nekilnojamojo turto kadastre ji prašo įregistruoti kaip statinį, Deklaracijoje nurodė, kad pastatytas hidrotechninis statinys-Tvenkinys, pastatymo metai- (duomenys neskelbtini) m. Deklaracija apie statinio statybos užbaigimą, vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalimi bei STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 10.3 punktu, yra naujų nesudėtingųjų statinių, kuriems pagal aplinkos ministro patvirtintą sąrašą nereikalingas statybą leidžiantis dokumentas, statybos užbaigimą patvirtinantis dokumentas, deklaraciją pasirašęs asmuo laikomas statytoju.

Statinio sąvoka yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau- ir Statybos įstatymas) 2 straipsnio 84 dalyje, pagal kurią statinys- tai nekilnojamasis daiktas (pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 90 dalį statybos darbai – tai darbai, atliekami statant (montuojant, tiesiant) naują, rekonstruojant, remontuojant ar griaunant esamą statinį (žemės kasimo, mūrijimo, betonavimo, montavimo, pamatų ir stogų įrengimo, stalių, apdailos, įrenginių paleidimo ir derinimo).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. D1-538 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.06:2004 „Hidrotechnikos statiniai. Pagrindinės nuostatos“ (toliau - STR 2.02.06:2004) 9.78 punkte nurodyta, kad hidrotechnikos statinys, HTS – inžinerinis statinys vandens ištekliams naudoti ir saugoti nuo žalingų vandens poveikių.

STR 2.02.06:2004 9.180 punkte nurodyta, kad tvenkinys – nedidelis (0,1–100 ha) vandens telkinys, sudarytas vandentėkmėje vandens patvenkimo HTS. Būna tvenkinys ir šalia vandentėkmės, pripildomas per potvynius šoninio intako ar siurbliais. Pagal to paties STR 9.210 punktą vandens telkinys- tai natūralus ar dirbtinis vandens objektas sausumos įduboje, iškasoje ar damba atitvertame plote, kuriame vanduo iš viso nejuda arba juda lėtai bei nesistemiškai (jūra, ežeras, tvenkinys, vandens saugykla, vandens talpykla).

Taigi, pagal aukščiau nurodytas STR 2.02.06:2004 normas hidrotechninio statinio pagalba tvenkinys yra tik sukuriamas ar panaudojamas jo vanduo, tačiau pats savaime tvenkinys nėra statinys, jeigu jis neatitinka Statybos įstatyme įtvirtintos statinio sąvokos.

Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (toliau- ir Vandens įstatymas) 3 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad dirbtinis vandens telkinys – techninėmis priemonėmis sukurtas paviršinis vandens telkinys (kanalas, tvenkinys, rekultivuotame karjere įrengtas vandens telkinys, kūdra), išskyrus vandens talpyklas, kuriose esantis vanduo nelaidžiomis medžiagomis ir (arba) konstrukcijomis atskirtas nuo aplinkos grunto (baseinai, rezervuarai ir panašiai).

Minėtų teisės normų analizės pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos statiniu prašomas įregistruoti Tvenkinys neatitinka Statybos įstatyme įtvirtintos statinio sąvokos, nes jis neturi laikančiųjų konstrukcijų, nei pateiktoje Deklaracijoje, nei ND nėra jokios informacijos, kad sukurti buvo atlikti statybos darbai, panaudotos statybos medžiagos. Tokia išvada atitinka ir Vandens įstatyme įtvirtintas teisės normas, o būtent: Vandens įstatymo 3 straipsnio 7 punkte nurodyta, kad hidrotechniniai statiniai – statiniai ir įrenginiai vandeniui naudoti ir (arba) aplinkai nuo žalingo vandens poveikio saugoti (užtvankos, krantinės, aptekėjimo kanalai, žuvų pralaidos, hidroelektrinės, molai ir panašiai). Taigi, Tvenkinys negali būti laikomas statiniu, tuo pačiu ir nekilnojamojo turto kadastro objektu.

Net ir tuo atveju, jeigu Tvenkinys galėtų būti laikomas statiniu, pareiškėjos Deklaracijoje nurodyta, jog jis įrengtas (duomenys neskelbtini) metais, kai pareiškėja nuosavybės teises į Žemės sklypą įgijo tik 2009 metais, pareiškėja niekaip nepagrindė, kad ji yra šio objekto statytoja, t.y. asmuo, turintis teisę pasirašyti ir atitinkamoms institucijoms pateikti deklaraciją apie statybos užbaigimą. Be to, net ir Tvenkinį laikant statiniu, pačiai pareiškėjai nurodžius, jog jis įrengtas iki 1989 m., jo įrašymui į kadastrą turėtų būti taikoma Kadastro įstatymo 12 straipsnio 4 dalis ir pareiškėja privalėtų pateikti Sąraše nurodytus dokumentus, kurių pareiškėja atsakovui nepateikė.

Pareiškėja savo skundą grindžia ir ta aplinkybe, kad Tvenkinys turėtų būti įregistruojamas kita procedūra, tai yra Nekilnojamojo turto registre įregistruojant Tvenkinį kaip priklausinį ir nuosavybės teisę į jį, padarant Nekilnojamojo turto registro įraše apie Žemės sklypą atitinkamą žymą, kuri numatyta Registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje.

Pagal Registro įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, Nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai registruojami kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai įstatymų nustatytais atvejais arba tų daiktų savininko prašymu priklausinių duomenis įrašant į pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą. Registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre kaip priklausiniai gali būti registruojami ir nekilnojamieji daiktai arba tų daiktų dalys, kurie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems nėra suteiktas unikalus numeris. Tokie nekilnojamieji daiktai nekilnojamojo turto registre įregistruojami kaip priklausiniai pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įraše padarant šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatytą žymą.

Minėta, kad pagal Deklaracijos duomenis Tvenkinys įrengtas (duomenys neskelbtini) metais, Žemės sklypas suformuotas ir į jį pareiškėjai Utenos apskrities viršininko sprendimu nuosavybės teisės atkurtos tik 2009-12-23. Iš teismui pateiktų Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų matyti, kad Žemės sklypas priklausinių neturi, pareiškėjos pateiktoje Deklaracijoje ir kituose dokumentuose taip pat nėra duomenų, jog Tvenkinys yra Žemės sklypo priklausinys. Pareiškėjos pateiktuose dokumentuose tik nurodoma, kad Tvenkinys yra Žemės sklypo dalyje. Kaip anksčiau minėta Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą perkėlimas, todėl jis neturėjo teisės spręsti dėl priklausinio statuso suteikimo ar nesuteikimo Tvenkiniui, be to pati pareiškėja savo 2019 m. rugsėjo 23 d. prašyme prašo įregistruoti Tvenkinio duomenis ir nuosavybės teises į jį, nekonkretizuodama, kad Tvenkinį prašo įregistruoti kaip Žemės sklypo priklausinį. Tokį prašymč ji suformulavo tik savo skunde Komisijai. Civilinio kodekso, įsigaliojusio nuo 2001-07-01, 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Tačiau nagrinėjamu atveju aktualus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsnis, nustatantis Civilinio kodekso 4.40 straipsnio 1 dalies taikymo tvarką, kurio 1 dalis numato, jog iki Civilinio kodekso įsigaliojimo ant kito savininko žemės pastatyti statiniai nelaikomi jo žemės priklausiniais, jeigu galioję įstatymai ar sutartis nenustatė ko kita, o to paties straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu tam pačiam asmeniui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas ir ant jo esantys statiniai iki Civilinio kodekso įsigaliojimo buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atskirais objektais, statiniai laikomi žemės sklypo priklausiniais, kai savininko prašymu padaromi specialūs pakeitimai šiame registre. Tvenkinys iškastas (duomenys neskelbtini) metais tuo metu kitam asmeniui (valstybei) priklausiusiame žemės sklype, jis iki 2001 metų Nekilnojamojo turto registre atskiru objektu nebuvo įregistruotas, Žemės sklypas ir pareiškėjos nuosavybės teisė į jį Nekilnojamojo turto registre įregistruoti po Civilinio kodekso įsigaliojimo (2009 metais), todėl nagrinėjamoje situacijoje Tvenkinys savaime negali būti laikomas Žemės sklypo priklausiniu. Pareiškėjos pateiktoje ND byloje nurodoma, jog Tvenkinys priklauso pareiškėjai, tačiau jokių pareiškėjos nuosavybės teisę į Tvenkinį patvirtinančių dokumentų nepateikta. Utenos apskrities viršininko administracijos 2009 m. gruodžio 23 d. sprendime Nr. 13-29485, kuriuo pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklypą, nėra duomenų, kad jai perduodamas Tvenkinys, pareiškėjai perduodamas tik Žemės sklypas.

Lietuvos Respublikos administracinų bylų teisenos įstatymo (toliau- ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį, bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismo sprendimo prejudicinę galią patvirtinančias nuostatas, yra nurodę, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytos aplinkybės kitose bylose prejudicinę galią sukuria ir abiejose bylose tais pačiais asmenimis nedalyvavusiems asmenims, kai jiems teismo sprendimas sukuria teisines pasekmes; pirmesnėje administracinėje byloje nustatyti faktai prejudiciniais pripažintini tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, įrodinėjamas faktas reikšmingas abejose bylose. Teismų informacinės sitemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai išnagrinėjo administracinę bylą Nr.1-10-320/2019 pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą, kurioje R. V. dalyvavo trečiuoju suinteresuotu asmeniu, ir joje priėmė 2019 m. balandžio 16 d. sprendimą (toliau – ir Teismo sprendimas). Nagrinėjamojoje byloje teismas remiasi ir faktais, nustatytais įsiteisėjusiu Teismo sprendimu. Minėtu Teismo sprendimu teismas konstatavo, kad Žemės sklypo savininkės sutuoktinis A. V. 2014 metais Žemės sklype esančioje natūralioje žemapelkėje, neteisėtai, naudodamas techniką bei rankiniu būdu ištraukdamas atskirus plaukiojančius kupstus su žoline augmenija, sunaikino dalį pelkės augmenijos, taip pažeidė Žemės sklypui nustatytas specialiąsias sąlygas. Būtent šioje Žemės sklypo vietoje neteisėtai sunaikinus natūralios žemapelkės augmeniją buvo suformuotas prašomas įregistruoti Tvenkinys. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos Nekilnojamojo turto registre prašomas įregistruoti Tvenkinys suformuotas neteisėtais veiksmais. Vadovaujantis bendruoju teisės principu ex iniuria non oritur ius (iš teisės pažeidimo teisė neatsiranda), vien dėl šios aplinkybės pareiškėjos prašymas įregistruoti Tvenkinį Nekilnojamojo turto registre negali būti tenkinamas.

Registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Nesant pagrindo Nekilnojamojo turto registre įregistruoti Tvenkinį, nėra pagrindo įregistruoti r pareiškėjos nuosavybės teisę į jį.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos 2019-09-23 prašymą, Valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto kadastro departamento Utenos skyriaus 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Nr. SPR5-8573(14.4), Valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Utenos skyriaus 2019 m. spalio 2 d. sprendimas Nr. SPR4-6403(14.5) ir Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. CSPR-294, yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo. Netenkinus prašymo panaikinti Sprendimą Nr.1, Sprendimą Nr.2 bei Komisijos sprendimą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjos R. V. skundą atsakovui Valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.