Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

dalyvaujant Kauno tardymo izoliatoriaus atstovui Alekui Morozovui, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Dainiui Jasui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Kauno tardymo izoliatoriui, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl sprendimų panaikinimo, žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš pareiškėjo skundžiamo Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimo, matyti, kad skundžiama nuobauda (įspėjimas) pareiškėjui paskirta už Kardomojo kalinimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, taip pat Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2008 m. spalio 28 d. įsakymu patvirtintų Suimtųjų ir nuteistųjų elementarių elgesio bei bendravimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 1 dalies 1-2 punktų ir 2 dalies 4 punkto reikalavimų pažeidimą, todėl pirmiausia būtina pasisakyti dėl nurodytų materialinės teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje.

Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnyje (byloje aktuali 2006 m. birželio 1 d. įstatymo Nr. X-636 redakcija) ir Kardomojo kalinimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte (1996 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. I-1175 redakcija, galiojusi bylai aktualiu laikotarpiu) nustatyta nuteistųjų ir kalinamųjų bendroji pareiga laikytis bausmių atlikimo įstaigose ir kardomojo kalinimo vietose nustatytos tvarkos, o Kardomojo kalinimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte – vykdyti teisėtus administracijos reikalavimus. Taisyklių 1.1 ir 1.2 punktai taip pat nustato suimtųjų ir nuteistųjų pareigą laikytis Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių ir įstaigos direktoriaus nustatytų tvarkų ir taisyklių, vykdyti teisėtus įstaigos darbuotojų nurodymus, įsakymus ir reikalavimus.

Aiškindama (nagrinėjamai bylai aktualiu klausimu) Kardomojo kalinimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, kolegija pažymi, kad juose suformuluotos nuostatos negali būti suprantamos kaip niekuo neribojamas absoliutas. Jos yra siejamos su nuteistųjų pareigomis laikytis teisės aktų jiems nustatytų reikalavimų bei jiems nustatytų atitinkamų elgesio taisyklių, taip pat su bausmės vykdymo institucijos Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Drausminės atsakomybės taikymo požiūriu tai reiškia, kad paminėti reikalavimai bei elgesio taisyklės turi būti nuteistiesiems žinomi, t. y. tam tikri draudimai turi būti imperatyviai įtvirtinti atitinkamuose teisės aktuose. Tokį aiškinimą, kolegijos manymu, atitinka Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis, kuri, nuteistųjų teisinės padėties tikrumo bei aiškumo požiūriu, reikalauja, kad nuteistųjų elgesio suvaržymai turi būti jiems žinomi ir suprantami.

Ginčijamame Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus nutarime nurodyta, kad nuobauda kalinamajam A. G. skiriama už tai, kad jis vykdamas etapu į Lukiškių tardymo-izoliatorių kalėjimą atsisakė pasiimti jam priklausantį televizorių Samsung. Sprendžiant klausimą, ar pareiškėjo veiksmai naudojantis jam priklausančiu televizoriumi (o būtent, televizoriaus nepaėmimas, paliekant jį priėmimo paskirstymo skyriuje) Kardomojo kalinimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų taikymo prasme gali būti laikomi neteisėtais, kolegija, pažymi, kad tam turėtų būti nustatytas specialus tokius veiksmus draudžiantis imperatyvas.

Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi buitine technika inter alia portatyviniais televizoriais tvarką nustato Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2006 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 1-116 patvirtinta Suimtųjųjų ir nuteistųjų naudojimosi portatyviniais televizoriais, tranzistoriais, radijo imtuvais, kompiuteriniais žaidimų aparatais ir kita leidžiama naudoti buitine technika tvarka (toliau – ir Tvarka) (b. l. 41-42). Tvarkos 1 punktas numato įkalinimo įstaigos darbuotojo teisę paimti nuteistiesiems priklausančią buitinę techniką inter alia televizorius patikrinimui. Pagal Tvarkos 3 punktą daiktai patikrinami ir atiduodami suimtajam (nuteistajam) ne vėliau kaip per 3 darbo dienas. Portatyviniai televizoriai taip pat tikrinami suimtiesiems ar nutiestiesiems atvykus į įstaigą (Tvarkos 4 punktas). Draudimai, susiję su naudojimusi buitine technika, numatyti Tvarkos 7 punkte, vienas iš jų – suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiama naudotis techniškai netvarkingais portatyviniais televizoriais, tranzistoriniais radijo imtuvais ir kompiuterinių žaidimų aparatais (Tvarkos 7.4 punktas). Sugedus buitinei technikai suimtasis (nuteistasis) kreipiasi į Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką su rašytiniu prašymu taisyti jam priklausančią buitinę techniką (Tvarkos 11.1 p.). Būrio viršininkas patikrina ar suimtojo (nuteistojo) asmeninėje sąskaitoje yra lėšų buitinei technikai taisyti ir padaręs atžymą, prašymą atiduoda Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnui, atsakingam už suimtųjų (nuteistųjų) daiktų tikrinimą (Tvarkos 11.2 p.). Daiktai, kurių suremontuoti negalima atiduodami saugojimui į tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) daiktų saugojimo sandėlį. Pažymėtina, jog Tvarka nereglamentuoja atvejų, kuomet nuteistasis (suimtasis) atsisako pasiimti (priimti) jam priklausančią buitinę techniką. Taip pat nenumato daikto nepriėmimo (palikimo saugoti kalėjimo administracijai) kaip tam tikro su naudojimusi buitine technika susijusio draudimo.

Iš Kauno tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo specialisto Z. Č. 2008 m. gruodžio 4 d. tarnybinio pranešimo dėl palikto televizoriaus (b. l. 33), taip pat pareiškėjo A. G. 2008 m. gruodžio 9 d. paaiškinimo (b. l. 37-38) matyti, jog atsisakymą priimti televizorių pareiškėjas motyvavo iš esmės tuo, kad jis neveikiantis ir todėl jam nereikalingas. Minėti bylos duomenys taip pat patvirtina, jog 2008 m. lapkričio 19 d. patikrinimui paėmus pareiškėjo A. G. asmeninius daiktus (televizorius Samsung, televizijos antena, elektrinė keptuvė, elektros prailgintojas), keli iš jų (televizijos antena ir prailgintojas) nebuvo grąžinti dėl to, kad jie buvo techniškai netvarkingi – ant tv antenos nebuvo visų tvirtinimo varžų, buvo prapjauti prailgintojo laidai (Tvarkos 7.4 punktas). Kaip matyti iš bylos, atsisakymą paimti jam priklausantį televizorių pareiškėjas iš dalies grindė ir tuo, kad be televizijos antenos (kuri jam po patikrinimo nebuvo grąžinta) jis negali naudotis televizorium. Tačiau šiuos pareiškėjo teiginius paneigia kiti bylos duomenys, neginčijamai patvirtinantys, kad Kauno tardymo izoliatoriaus nuteistųjų ir kalinamųjų laikymo kamerose yra įrengta kabelinė televizija, todėl matyti televizijos programas nuteistieji ar suimtieji gali ir be kambarinio tipo antenų. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad įkalinimo įstaigos TV kabelis 2008 m. lapkričio 21 d. pareiškėjui buvo išduotas (b. l. 33-36). Pareiškėjas apeliaciniame skunde be kita ko teigia, kad po patikrinimo televizorius jam buvo grąžintas su įbrėžimais ant korpuso, kas neva ir įtakojo jo neveikimo faktą. Bylos duomenys patvirtina, kad televizorius Samsung išties turi korpuso įbrėžimų (b. l. 45-51), tačiau jų atsiradimo kilmės ir momento nėra įmanoma nustatyti iš bylos duomenų (iš dalies ir dėl to, kad nuotraukos, kuriose fiksuoti korpuso įbrėžimai darytos tik po to kai pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą). Kolegija vertindama šį faktą pareiškėjui paskirtos nuobaudos kontekste pažymi, jog pareiškėjas tiek perduodamas jam priklausančius daiktus, tarp jų televizorių, apžiūrai (b. l. 43), tiek priimdamas televizorių po patikros (b. l. 44) neišreiškė jokių pretenzijų dėl ant televizoriaus esančių įbrėžimų, nenurodė kad jam priklausantis daiktas buvo vienaip ar kitaip apgadintas. Kaip jau minėta, atsisakymas priimti televizorių po patikros buvo grindžiamas tuo, kad pareiškėjui negrąžinama tv antena. Tačiau kolegija akcentuoja, jog nepaisant šių nustatytų faktinių aplinkybių (televizorius buvo veikiantis ir pareiškėjas galėjo juo naudotis, todėl nebuvo racionalaus faktinio pagrindo jo nepaimti), pareiškėjo pozicija – manymas, kad televizorius neveikia ir nenorėjimas jo paimti, negali būti pripažįstama kaip savaime prieštaraujanti teisės normoms inter alia dėl to, kad skundžiamame nutarime aprašytos veikos (pareiškėjo veiksmai) savaime nepagrindžia (neatitinka) nutarime pateikiamos jų kvalifikacijos.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo veiksmai paminėtoje tarnybinio tyrimo išvadoje nurodytoje situacijoje savaime negali būti laikomi pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos pažeidimu Kardomojo kalinimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų taikymo prasme. Todėl nagrinėjamoje situacijoje negalima padaryti išvados, kad pareiškėjas sąmoningai nesilaikė Kardomojo kalinimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose ir Suimtųjų ir nuteistųjų elementarių elgesio bei bendravimo taisyklių 1 dalies 1-2 punktuose įtvirtintos nuteistųjų pareigos laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių. Juolab, kad nutarime nėra aiškiai nurodyta, kokių taisyklių, susijusių su naudojimusi jam priklausančiais daiktais (televizoriumi) pareiškėjas nesilaikė. Tuo pačiu konstatuotina, kad pareiškėjui paskirta su šių teisės normų taikymu siejama drausminė nuobauda negali būti pripažinta pagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjo veika be kita ko kvalifikuota ir pagal Suimtųjų ir nuteistųjų elementarių elgesio bei bendravimo taisyklių 2 dalies 4 punktą, numatantį, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiama pro kamerų langus kontaktuoti ir bendrauti su asmenimis laikomais kitose kamerose bei esančiais už įstaigos teritorijos ribų. Nei skundžiamame nutarime nei apskritai byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kurie galėtų būti kvalifikuojami pagal minėtą teisės normą, todėl kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo veiksmai, už kuriuos jam paskirta drausminė nuobauda, buvo netinkamai kvalifikuoti.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai (netinkamai) išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas (Kardomojo kalinimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, Suimtųjų ir nuteistųjų elementarių elgesio bei bendravimo taisyklių 1 dalies 1-2 punktai ir 2 dalies 4 punktas). Teismo sprendimo dalis dėl Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimo ir Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojo 2009 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 2S-301 keistina, šioje dalyje pareiškėjo skundą tenkinant (ABTĮ 88 str. 2 p., 143 str.).

Pareiškėjas tvirtina, kad jam Kauno tardymo izoliatoriaus tarnautojų veiksmais padaryta turtinė žala, nes minėtoje įstaigoje sugadintas (ir dėl to neveikiantis) jam nuosavybės teise priklausantis 600 Lt vertės televizorius Samsung. Kaip jau minėta, bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui priklausantis televizorius Samsung, nepaisant ant jo korpuso esančių įbrėžimų, kurių atsiradimo momentas yra nenustatytas, yra veikiantis (b. l. 39), o prie televizoriaus buvusi tv antena teisėtai paimta iš pareiškėjo kaip techniškai netvarkinga. Be to, pažymėtina, jog net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad televizorius nebeveikia, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad televizorius būtų galėjęs būti sugadintas ar jam padaryta kitokia žala, dėl Kauno tardymo izoliatoriaus darbuotojų kaltės. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl šio epizodo visiškai sutinka.

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (žiūrėti, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį Nr. A143 – 1351/2009). Spręsdama klausimą dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos, kolegija taip pat pažymi, kad paminėtas incidentas atsirado iš dalies ir dėl paties pareiškėjo pakankamai neadekvataus elgesio – nepaisant to, kad pareiškėjas manė (ar galėjo manyti), jog jam priklausantis televizorius nebeveikia ir nenorėjo jo pasiimti, jo reikalavimai dėl tv antenos grąžinimo bei teiginiai dėl negalėjimo naudotis televizoriumi be antenos buvo aiškiai nepagrįsti. Tai matyti ir iš tarnybinių pranešimų (b. l. 33-36), bei liudytojų P. B., T. Z., V. M., E. B., Z. Č., G. S. parodymų. Kolegija taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu pateiktais argumentais. Todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis kolegijos taip pat pripažintina pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimą pakeisti.

A. G. skundą patenkinti iš dalies. Panaikinti Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimą ir Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojo 2009 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 2S-301. Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimo dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.