Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Daliaus Jocio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Eduardo Maškevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2022 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo T. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį paskirta 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir skirta galutinė 1 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas T. M. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2022 m. kovo 24 d. iki 2022 m. gegužės 10 d. (47 paros).

Visiškai tenkintas civilinės ieškovės N. U. civilinis ieškinys, jai iš T. M. priteista 500 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Iš T. M. nuspręsta išieškoti 494,45 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Be to, T. M. nuteistas už tai, kad po to 2022 m. kovo 23 d., apie 00 val. 40 min., (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įvykusio konflikto metu, atsinešęs metalinį veržliaraktį ir jį laikydamas rankoje, iškėlęs į viršų bei eidamas link V. U. ir I. Z., grasinančiai sakė: „užmušiu jus visus“, po to, V. U. atėmus veržliaraktį ir jį numetus ant žemės, grasinančiai šaukė: „aš jus visus papjausiu, padegsiu“, taip grasino nužudyti V. U. ir I. Z., dėl to nukentėjusiosioms buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu padarytą išvadą dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

7. Pirmosios instancijos teismas T. M. kaltę pagal BK 145 straipsnio 1 dalį grindė nukentėjusiųjų V. U. ir I. Z. bei liudytojo M. S. parodymais, juos įvertinęs kaip nuoseklius, neprieštaringus, visiškai atitinkančius jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Teismas argumentavo, kad T. M. inkriminuotų grasinimų realumą patvirtina ne tik paminėtų nukentėjusiojo ir liudytojo nurodytos įvykio aplinkybės, tačiau ir tai, kad policija į įvykio vietą buvo kviesta du kartus, o T. M. prie tai smurtavo prieš nukentėjusiąją N. U.. T. M. grasinimas, teismo vertinimu, buvo efektyvus ir paveikė nukentėjusiųjų psichinę būseną. Nukentėjusiosios grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo sveikatai ar gyvybei, t. y. jos turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. T. M. išsakyti grasinimai, juos sustiprinant veržliarakčio mojavimu ir sudarant įspūdį, kad kelnių kišenėje galbūt turi peilį, laikytini pakankamais konstatuoti, jog nukentėjusiosios suvokė, kad grasinimai gali būti įvykdyti. Nukentėjusiosios dėl T. M. veiksmų patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą, stresą, grasindamas pastarasis būtent tokių padarinių ir norėjo, aiškiai suvokdamas savo elgesio bauginamąjį pobūdį.

8. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad apylinkės teismo atliktas įrodymų vertinimas ir padaryta išvada, jog T. M. veiksmuose yra BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis, yra nepagrįsta. Teismas T. M. kaltę nustatė nesant visų būtinų nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, o būtent nepagrįstai įžvelgė esant realaus grasinimo nužudyti požymį jo veiksmuose.

9. BK 145 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas kaip teisinė sąvoka – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Grasinimas gali būti išreikštas žodžiu, raštu, tam tikru bauginančiu elgesiu, gali būti išsakytas nukentėjusiajam tiesiogiai ar per kitus asmenis ar viešus pasisakymus. Baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Taigi pripažįstant nusikalstamą grasinimo pobūdį, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.

10. Tokios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog padarytos veikos pripažinimą nusikalstama ar ne, be formalaus jos požymių įtvirtinimo baudžiamajame įstatyme, lemia ir tai, ar padaryta veika yra objektyviai pavojinga (BK 11 straipsnio 1 dalis), todėl nagrinėjamu atveju būtent grasinimo pavojingumas kaip materialusis nusikalstamos veikos požymis yra tas kriterijus, kuriuo remiantis galima spręsti apie BK 145 straipsnio 1 dalies inkriminavimo pagrįstumą. Taigi vertinant, ar yra nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymių, būtina įvertinti, ar grasinimas buvo realus, ar nukentėjusysis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas ir ar padaryta veika yra objektyviai pavojinga.

11. Be to, taikant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t. y., kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, o ne kokiais nors kitais neigiamais padariniais, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo (realumą). Tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, tačiau nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nors grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, jog grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-410-693/2015, 2K-238-699/2016 ir kt.).

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo motyvai dėl grasinimo nužudyti fakto ir būtent tokio grasinimo realumo padaryti pervertinus T. M. veiksmų pavojingumą. Byloje patikimai nustatytos kaltinime nurodytos aplinkybės, jog T. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įvykusio konflikto metu, atsinešęs metalinį veržliaraktį ir jį laikydamas rankoje, iškėlęs į viršų bei eidamas link V. U. ir I. Z., grasinančiai sakė: „užmušiu jus visus“, o po to, V. U. atėmus veržliaraktį ir jį numetus ant žemės, grasinančiai šaukė: „aš jus visus papjausiu, padegsiu“. Tačiau tokio neblaivaus T. M. šėliojimo nakties metu daugiabučio namo kieme kriminalizuoti nėra pagrindo. T. M. minėtus žodžius išsakė ir veržliarakščiu mojavo būdamas viešoje vietoje, prieš dvi suaugusias, blaivias moteris – V. U. ir I. Z.. Taigi įvykio metu jėgų (pranašumo) santykis tarp neblaivaus, nesąmoningai, padrikas grasinamo turinio frazes svaidančio T. M. ir dviejų moterų – V. U. ir I. Z. – bei kieme tuo metu buvusio trečiojo asmens – liudytojo M. S. buvo ne T. M. pusėje. Tokį vertinimą sustiprina aplinkybė, jog V. U. atėmė iš neblaivaus T. M. veržliaraktį, o apylinkės teismo posėdyje nukentėjusiosios vienodai parodė, kad T. M. šiuo raktu labiau grasino minėtajam M. S.. Pastarasis apklaustas kaip liudytojas apylinkės teisme patvirtino, kad T. M. norėjo tuo raktu trenkti, grasino visiems, šaukė: „varyk savo mašiną, sudaužysiu tavo mašiną“ ir jis (M. S.) nuvarė savo automobilį į garažą. Galiausiai tokioje atviroje viešoje vietoje tiek nukentėjusiosios, tiek šis liudytojas turėjo objektyvią galimybę apskritai pasitraukti nuo šėliojančio neblaivaus T. M.. V. U. pavyko lengvai iš T. M. rankų atimti veržliaraktį, o tai leidžia pagrįstai manyti, kad T. M. dėl neblaivumo buvo praradęs veiksmų koordinaciją ir nedidelį metalinį raktą tiesiog nesąmoningai demonstravo aplinkiniams.

13. Aptartų aplinkybių visuma bei kartu apylinkės teismo teiginiai, jog į įvykio vietą du kartus vyko policijos ekipažas, jog T. M. prie štai smurtavo prieš kitą nukentėjusiąją N. U. (kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį epizodas), savaime nesudaro pagrindo manyti, kad T. M. jam inkriminuotus veiksmus atliko norėdamas tyčia paveikti nukentėjusiųjų psichiką, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių jo veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai, o nukentėjusiosios turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos ir T. M. norėjo būtent tokios nukentėjusiųjų (ar kurios nors iš jų) būsenos. Todėl T. M. veiksmai prieš kaltinime nurodytas V. U. ir I. Z. yra vertinami tik kaip į grasinimą panašūs, bet BK 145 straipsnio 1 dalies sudėčiai teisiškai reikšmingo grasinimo nužudyti požymio neturintys.

14. Nors nukentėjusiojo parodymai bylose dėl grasinimo turi didesnę įrodomąją reikšmę tuo aspektu, kad tik jie atspindi nukentėjusiojo nusikalstamos veikos suvokimą emociniu-psichologiniu lygmeniu, tačiau bet kokiu atveju jų įrodomoji reikšmė taip pat priklauso ir nuo kitų bylos įrodymų konteksto. Vien tai, kad nukentėjusiosios išsigando neblaivaus, beje, joms pažįstamo to paties kaimo gyventojo T. M. pykčio protrūkio, savaime nereiškia, kad pastarasis aptartais veiksmais iš tikrųjų grasino jas nužudyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, jokių kitų duomenų, patvirtinančių išsakytų grasinimų realumą, išskyrus minėtų nukentėjusiųjų ir liudytojo vertinimą, nėra. T. M. išsakyti grasinimai, vertinant juos bendrame aptartų įvykio aplinkybių kontekste, buvo tik šio neblaivaus asmens bravūriško elgesio rezultatas. Todėl negalima tvirtinti, kad T. M. siekė priversti nukentėjusiąsias pagrįstai bijoti dėl savo gyvybės. Taigi nėra pagrindo konstatuoti T. M. veikus tiesiogine tyčia.

15. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad skundžiama nuosprendžio dalis, kuria T. M. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįsta, priimta netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Todėl ji naikinama ir dėl T. M. priimamas naujas nuosprendis – pagal BK 145 straipsnio 1 dalį jis išteisinamas (BPK 329 straipsnio 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). T. M. veiksmai galėtų būti vertinami kaip turintys administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnyje („Nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas“), požymių.

Dėl bausmės

16. Apeliantas prašo skirtą nuosprendžiu laisvės atėmimo bausmę sušvelninti, nes yra jauno amžiaus. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. M. 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Teismas tinkamai įvertino T. M. padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį (nesunkus tyčinis nusikaltimas žmogaus sveikatai), atsižvelgė į jo asmenybę ((duomenys neskelbtini) teistas jau 5 kartus, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, nedirbantis), įvertino tai, kad nėra jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kartu, teisingai motyvuodamas, kad T. M. yra jauno amžiaus, tačiau iš ankstesnių nuteisimų jokių išvadų nepadarė, o dabar padarė nusikalstamą veiką jau ne nuosavybei, o vertingesniam įstatymo saugotinam gėriui – žmogaus sveikatai, pagrįstai nusprendė, jog jam turi būti skirta būtent laisvės atėmimo bausmė. Švelnesnė bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, yra nepakankama priemonė užtikrinti BK 41 straipsnyje reglamentuotus bausmės tikslus – ne tik nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje asmuo daugiau nebedarytų nusikalstamų veikų. Visuma aptartų aplinkybių leidžia konstatuoti, kad apylinkės teismas T. M. paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio laisvės atėmimo bausmę, kuri, beje, net nesiekia BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos šios bausmės rūšies vidurkio.

Dėl rašymo apsirikimo rezoliucinėje dalyje

17. Teismas gali savo iniciatyva ištaisyti neįsiteisėjusiame nuosprendyje rašymo apsirikimus, aiškias aritmetines klaidas ar kitus netikslumus, kurių ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės (BPK 308¹ straipsnio 1 dalis)

18. Teisėjų kolegija pastebi, kad apylinkės teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra padarytas rašymo apsirikimas, nurodant, kad civilinei ieškovei N. U. iš nuteistojo T. M. priteisti 500 Eur turtinės žalos atlyginimo. Civilinė ieškovė N. U. civiliniu ieškiniu prašė priteisti ne turtinės, o neturtinės žalos atlyginimo. Apylinkės teismas būtent dėl tokio reikalavimo pagrįstumo nurodė motyvus aprašomojoje nuosprendžio dalyje. Atsižvelgiant į tai, pastebėtas rašymo apsirikimas taisytinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 3 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2022 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: T. M. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis subendrintos bausmės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 145 straipsnio 1 dalį.

Ištaisyti rašymo apsirikimą apylinkės teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, nurodant, kad civilinei ieškovei N. U. iš T. M. priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą apylinkės teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.