Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-08-23 · Byla Nr. Iv-209-331/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-08-23
Bylos Nr.
Iv-209-331/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01624-2010-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
V. K., A. U., N. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Kauno rajono apylinkės teismui
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-209-331/2012Proceso Nr. 3-61-3-01624-2010-9Procesinio sprendimo kategorija 16.5, 74 (S)
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugpjūčio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, dalyvaujant Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui Ramūnui Valatkai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. K., A. U. ir N. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Kauno rajono apylinkės teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjai V. K., A. U. ir N. V. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (t. 1, b. l. 2-7), patikslintais skundais (t. 1, b. l. 139-144, 187-191) kreipėsi į teismą prašydami priteisti jiems iš atsakovės Lietuvos valstybės atlyginimo dalį, neišmokėtą pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998-12-24 įsakymą Nr. 221 ir sumažintą 1999-12-23 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo Nr. 370 pagrindu: A. U. laikotarpiu nuo 2006-08-01 iki 2007-05-01 – 5 008,48 Lt, N. V. nuo 2000-01-01 iki 2007-09-10 – 27 122 Lt; 2) priteisti pareiškėjams iš atsakovės Lietuvos valstybės neišmokėto atlyginimo skirtumą, susidariusį dėl netaikyto Vyriausybės 2003-12-16 nutarimu Nr.1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ nustatyto bazinės mėnesinės algos – 115 litų dydžio: V. K. nuo 2004-04-01 iki 2007-04-01 – 25 368,07 Lt, A. U. nuo 2004-04-01 iki 2007-04-01 – 21 583,34 Lt, N. V. nuo 2004-04-01 iki 2007-09-10 – 20 217 Lt; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėto atlyginimo skirtumą, susidariusį dėl taikyto Vyriausybės 1999-12-28 nutarimo Nr. 1494 už laikotarpį nuo 2004-04-01 iki 2007-04-01: V. K. – 93 821,11 Lt, A. U. – 66 374,33 Lt; 4) priteisti N. V. 5040 Lt delspinigių ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Paaiškino, kad Konstitucinis teismas 2001-07-12 nutarime suformulavo teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir šį nepriklausomumą užtikrinančių garantijų apsaugos konstitucinę doktriną, apibrėžė teisėjų materialinių garantijų pobūdį ir turinį, t. y., kad siekiant užtikrinti teisėjo nepriklausomumą pagal Konstituciją draudžiama mažinti teisėjų atlyginimą, kol teisėjas eina tas pareigas, taip pat mažinti nustatytas socialines garantijas, pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, nustatančios teisėjų atlyginimo mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 str., 109 str., 114 str. 1 d. ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Tai reiškia, kad nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo iki šio laikotarpio pareiškėjų atlyginimo dydžio klausimas nėra visiškai sureguliuotas teisės normomis, t.y. nėra ginčo santykį reglamentuojančių ir galimų jam taikyti įstatymo leidėjo ar jo pavedimu vykdomosios valdžios institucijų išleistų teisės aktų. Atlyginimai buvo sumažinti ignoruojant Konstitucinio Teismo nutarimus ir sprendimą, taip pat nesilaikant 1997-04-14 Vyriausybės nutarime Nr. 357 įtvirtintų reikalavimų. Nors 1997-04-14 Vyriausybės nutarime Nr. 357 nurodyta, kad priedai mažinami arba naikinami tik tada, kai pablogėja asmenų darbo rezultatai arba jie nevykdo pareigų, tačiau pareiškėjai nebuvo ir iki šiol nėra informuoti, kokiu pagrindu remiantis jiems mokamas priedas buvo sumažintas 10 procentų

Pareiškėjų manymu, valstybė pritarė ir įsipareigojo, kartu įpareigodama atsakovą Kauno rajono apylinkės teismą mokėti atlyginimą pareiškėjams pagal tam tikrą sąlyginę formulę: pareiškėjams yra išmokamas pagrindinis atlyginimas (30 koeficientų) ir 40 procentų priedas (dvylika koeficientų), numatytas 1999-12-23 teisingumo ministro įsakyme Nr. 370 bei priedas prie atlyginimo už ištarnautą laiką (prie pagrindinio atlyginimo mokami priedai yra dvejopo pobūdžio – pastovios ir kintančios priklausomai nuo ištarnauto laiko dalies). Pagrindinis atlyginimas turi būti skaičiuojamas pagal Vyriausybės 1997-06-24 nutarimo Nr. 666 1 priedą, kuris lygus 30 bazinių mėnesinių algų (bazinės mėnesinės algos dydis nustatomas Vyriausybės nutarimu). Kadangi Vyriausybės 2003-12-16 nutarimu Nr.1604 nuo 2004-05-01 bazinę mėnesinę algą nutarė padidinti iki 115 litų, todėl pareiškėjams darbo užmokestis besąlygiškai privalėjo būti skaičiuojamas susiejant jį su Vyriausybės patvirtinta bazine mėnesine alga. Padidėjus pagrindiniam atlyginimui, atsakovai privalėjo mokėti ir atitinkamai padidėjusį 40 procentų priedą nuo pagrindinės atlyginimo dalies (tai sudarytų 120 litų nepriemoką), bei priedą, mokamą priklausomai nuo darbo stažo trukmės, kuris taip pat siejamas su pagrindinės algos dydžiu, tik kiekvienam pareiškėjui yra skirtingas. Tokia skaičiuotė remiasi 1999-12-23 teisingumo ministro įsakymu Nr. 370, kuriuo nuo 2000-01-03 iki 2000-12-31 apylinkių teismų teisėjams buvo nustatytas 40 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedas, o pagal Vyriausybės 1997-06-24 nutarimo Nr. 666 2 priedą, atlyginimo priedas už ištarnautus metus skaičiuojamas procentais nuo pagrindinio atlyginimo. Dėl netaikyto Vyriausybės 2003-12-16 nutarimu Nr. 1604 nustatyto bazinės mėnesinės algos – 115 litų dydžio susidarė neišmokėto atlyginimo skirtumas.

Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr.1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, dėl sudėtingos ekonominės ir finansinės būklės buvo sumažinti tarnybinio atlyginimo koeficientai, pagal kuriuos buvo mokamas darbo užmokestis V. K., A. U.. Po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo priėmimo, Teismų Taryba 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr.84 nustatė tvarką, pagal kurią turi būti skaičiuojami ir mokami teisėjams, teismų pirmininkams atlyginimai bei jų priedai. Pagal šią tvarką teisėjams ir teismų pirmininkams, paskirtiems į teisėjų pareigas iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo dienos arba šiame įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, atlyginimas turi būti skaičiuojamas pagal dydžius, nustatytus Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 1 priede. Teisėjams, teismų pirmininkams, paskirtiems iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo dienos arba šio įstatymo nustatytu pereinamuoju laikotarpiu taip pat turi būti mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo priedas už ištarnautą laiką, kurio kintantys dydžiai nustatyti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 2 priede.

Pažymi, kad po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo, kuriuo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d., ir kurio 7 straipsniu buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, jos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001 m. liepos 18 d. (nutarimo oficialaus paskelbimo data).

Pareiškėjai teismo posėdyje nedalyvavo, jiems apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str.).

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno rajono apylinkės teismas atsiliepime (t. 1, b. l. 17-18,) paaiškino, kad su pareiškėjų skundu sutinka ir prašo skundą patenkinti. Nurodo, kad pareiškėjams neteisėtai buvo sumažinti darbo užmokesčiai ir nepakankamai skirta lėšų, todėl jų skundas turi būti patenkintas.

Atsakovo Kauno rajono apylinkės teismo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, jam apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta laiku ir tinkamai (ABTĮ 78 str.).

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepime (t. 1, b. l. 25-26, 160-162, t. 2, b. l. 10-12, 27-28) paaiškino, kad nesutinka su pareiškėjų skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad 1999-12-23 teisingumo ministro įsakymo Nr. 370 nepripažinus neteisėtu, kuris pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002-03-04 nutartį administracinėje byloje Nr. I 4-10-02 yra individualus administracinis teisės aktas, nėra pagrindo iš esmės nagrinėti ir pareiškėjų reikalavimo. Pareiškėjams atlyginimas buvo mokėtas pagal galiojančius ir nenuginčytus teisės aktus. Pareiškėjai, remdamiesi Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494, paskaičiavo sumažinto atlyginimo dalis, tačiau sumažinimo neteisėtumo niekaip neargumentuoja.

Pažymėjo, kad esant valstybėje itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai galima teisėjams mažinti atlyginimą (Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarimas), o 1999 m. gruodžio mėnesį būtent tokia padėtis Lietuvoje ir buvo. Atkreipė dėmesį, kad pirmais dviem pagrindais pareiškėjai jau buvo kreipęsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas (administracinė byla Nr. I-14-1519/2002) dalyje teiseną nutraukė, likusioje dalyje skundą atmetė. Pabrėžė, kad Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – Įstatymo) nuostatos, įtvirtinančios teisėjų atlyginimo mažinimą pereinamuoju laikotarpiu (2001-2006 m.), t.y. 7 str. 3 d. 1 p. d., 4 d., 5 d. ir 6 d., kiek tai susiję su teisėjų atlyginimų mažinimu pereinamuoju laikotarpiu. Tačiau Įstatymo 4 str. 1 d. (teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintus minimalios mėnesinės algos (MMA) dydžio koeficientus, Įstatymo 5 str. 1 d. (teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990-03-11, Įstatymo 7 str. 3 d. 1 p. (teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 m. nedidinamas, pripažinta, kad neprieštarauja Konstitucijai. Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo Teismų Taryba priėmė 2003-03-07 nutarimą Nr. 84 ir 2004-04-02 nutarimą Nr. 207. Nors Konstitucinis Teismas 2006-08-08 nutarime nurodė, kad šios metodikos yra abejotinos teisinės prigimties ir abejotinos teisinės galios, tačiau bet kuriuo atveju faktiškai teisėjams atlyginimai skaičiuojami vadovaujantis būtent šiais nutarimais. Šioje metodikoje buvo išaiškinta, kad teisėjams atlyginimai skaičiuojami pagal 2000 m. valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, taikant MMA (šiuo metu – pareiginės algos bazinis dydis). Įstatymas nėra pripažintas antikonstituciniu ir teisėjų atlyginimai priklauso nuo šio dydžio, o ne nuo bazinės mėnesinės algos. Pareiškėjai klysta skunde nurodydami, kad nesant įstatyminio reguliavimo, teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami taikant Vyriausybės 1997-06-24 nutarimo Nr. 666 koeficientus. Metodikoje nurodyta, kad dėl Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimo, be teisėjo pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, teisėjams mokėtinas ir skirtumas tarp teisėjo atlyginimo, nustatyto įstatyme ir iki tol (iki 2001-01-01) gauto teisėjo atlyginimo. Metodikos 3.1 p. nustato kaip apskaičiuojamas buvęs teisėjų atlyginimas, o 5 p. išaiškinta, kad pasibaigus įstatyme nustatytam pereinamajam laikotarpiui (2006 m.), pagal įstatymą apskaičiuojamas teisėjų atlyginimas būtų mažesnis už iki tol gautą atlyginimą, teisėjui be įstatyme nustatytos pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, taip pat turi būti mokamas skirtumas tarp įstatyme nustatyto atlyginimo ir iki tol teisėjų gauto (buvusio) atlyginimo. Tokiu būdu teisėjų atlyginimai šiuo metu skaičiuojami ne pagal Vyriausybės 1997-06-24 nutarimą Nr. 666, o pagal minėtą metodiką, kurioje gautas (buvęs) atlyginimas, nuo kurio skaičiuojamas ir pridedamas teisėjų atlyginimo skirtumas, turi būti užfiksuotas ir nekintantis. Tik šis skirtumas apskaičiuojamas taikant nurodytą Vyriausybės 1997-06-24 nutarimą Nr. 666.

Atsakovė pažymėjo, kad vadovaujantis Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymu ir jį lydinčiais poįstatyminiais aktais, pareiškėjams 2009 metais buvo išmokėta dalis nesumokėto darbo užmokesčio (A. U. - 8 632,17 Lt, V. K. – 16 370 Lt.) Atsakovės nuomone, kilęs ginčas turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis būtent įstatymo normomis. 2009-03-18 Vyriausybės nutarimu Nr. 194 patvirtinta tvarka teisėjams buvo išmokėta negauta darbo užmokesčio dalis už trejus metus.

Dėl pareiškėjos N. V. prašymo priteisti delspinigius ir metines palūkanas pažymėjo, kad tarp valstybės ir pareiškėjos neatsiranda civiliniai teisiniai santykiai, numatyti Civilinio kodekso 1.1 straipsnyje, todėl Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytos žalos atlyginimo normos šioje byloje netaikytinos. Taip pat netaikytinas ir Darbo kodekso 207 straipsnis, numatantis delspinigių mokėjimą, kadangi delspinigiai yra mokami tik tuo atveju, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, o šiuo atveju pareiškėjai buvo sumokėtas visas darbo užmokestis pagal tuo metu galiojusius teisės aktus.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, atstovas Ramūnas Valatka palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus. Paaiškino, kad pagal Seime priimtą įstatymą „Dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo teisėjams“ ir jį lydinčius poįstatyminius aktus teisėjams yra grąžintas sumažintas darbo užmokestis už tris metus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime (t. 2, b. l. 46-47) prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra. Nurodo, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams turi būti išmokama Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 194 patvirtino Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo nustatyta tvarka.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, jam apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str.).

Skundas netenkinamas

Pareiškėjai kelia ginčą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, susidariusios jiems dirbant Kauno rajono apylinkės teisme. Darbo užmokesčio sumažėjimą pareiškėjai sieja su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymo Nr. 370 taikymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimo Nr. 1494 taikymu, kurių pagrindu jiems skirtingais laikotarpiais buvo skaičiuojamas darbo užmokestis. Taip pat visi pareiškėjai prašo priteisti jiems neišmokėtą atlyginimo dalį, susidariusią dėl netaikyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-12-16 nutarimu Nr. 1604 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio – 115 Lt.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas 1995-01-17 dekretu Nr. 505 V. K. skyrė Kauno rajono apylinkės teismo pirmininku (t. 1, b. l. 42). Kauno rajono apylinkės teismo teisėjas V. K. 2001-06-25 prezidento dekretu Nr. 1386 (t. 1, b. l. 43) ir 2007-07-11 dekretu Nr. 1K-1054 (t. 1, b. l. 44) paskirtas Kauno rajono apylinkės teismo pirmininku (t. 1, b. l. 44).

Pareiškėją A. U. Lietuvos Respublikos Prezidentas 1994-07-12 dekretu Nr. 354 ir vėliau 1999-07-09 dekretu Nr. 528 paskyrė Kauno rajono apylinkės teismo teisėju (t. 1, b. l. 45-46), 2001-07-23 dekretu paskyrė Kauno rajono apylinkės teismo pirmininko pavaduotoju (t. 1, b. l. 47). Prezidento 2006-07-14 dekretu Nr. 680 A. U. atleistas iš Kauno rajono apylinkės teismo pirmininko pavaduotojo pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui (t. 1, b. l. 48), o 2007-04-12 dekretu Nr. 1K-928 A. U. atleistas iš Kauno rajono apylinkės teismo teisėj pareigų ir paskirtas Kauno apygardos teismo teisėju (t. 1, b. l. 49).

Lietuvos Respublikos Prezidentas 1999-11-22 dekretu Nr. 681 N. V. paskyrė Kauno rajono apylinkės teismo teisėja (t. 1, b. l. 50), o 2007-08-03 dekretu Nr. 1K-1075 atleido iš Kauno rajono apylinkės teismo teisėjos pareigų ir paskyrė Kauno apygardos teismo teisėja (t. 1, b. l. 51).

Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 2000-09-07.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nutraukė pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau Konstitucinis Teismas tuo pačiu nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 str. 3 d. 1 p. (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 str. 5 d. (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 str. 6 d. nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, nustatančia juose teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str., 109 str., 114 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 str. 4 d. ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir skaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 str. nuostatas ir formules, nustatančias teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str., 109 str., 114 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Nagrinėjamos bylos kontekste aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-05-10 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-662-684/2010, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl teisinio reguliavimo, susijusio su teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu iki 2008-11-06 priimto Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo, kurioje teismas, be kita ko, išaiškino, kad <...Laikotarpiu, už kurį pareiškėjos prašo priteisti joms neišmokėto atlyginimo dalį, teisinius santykius, susijusius su teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu, inter alia reguliavo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, be kita ko, nustatė, kad teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. Konstitucinis Teismas, 2001 m. liepos 12 d. nutarime analizuodamas paminėtą įstatymo nuostatą, pažymėjo, jog joje įstatymu yra įtvirtintas teisėjams mokamų atlyginimų dydis, t. y. įstatyme yra nustatytas valstybės įsipareigojimas mokėti ne mažesnį kaip iki šio įstatymo priėmimo teisėjams mokėto dydžio atlyginimą. Nurodęs, jog šia nuostata nėra įtvirtintas teisėjų iki tol gautų atlyginimų mažinimas, Konstitucinis Teismas ją pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtu nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui buvo pripažintos tik tos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, kuriomis buvo įtvirtintas teisėjų atlyginimų mažinimas. Tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatos netaikytinos situacijai, kai teisėjų atlyginimai taikant pagal atitinkamus teisės aktus jų dydžių apskaičiavimui reikšmingus parametrus, įskaitant BMA dydžius, nėra didinami. Todėl pareiškėjų nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 Lt) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas. Pažymėtina ir tai, kad minėtame 2001 m. liepos 12 d. nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, jog įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, neteko galios Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 23 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriausybei įtvirtintas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus. Kadangi minėtame Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1499 (kaip ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“) nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Taigi, įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, iki jo įsigaliojimo priimtais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisėjų atlyginimo apskaičiavimo teisinis reguliavimas daugiau negalėjo (ir negali) būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo, t. y. šiais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos dar iki Konstituciniam Teismui priimant 2001 m. liepos 12 d. nutarimą. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjoms, jų prašyme nurodomu laikotarpiu, iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantis teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvas garantavo teisę į ne mažesnį, kaip iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautą teisėjo atlyginimą, neatsižvelgiant į BMA dydžio pakeitimus. <...>.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose suformuotą vieningą praktiką, pagal kurią Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantis teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvas garantavo teisę į ne mažesnį, kaip iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautą teisėjo atlyginimą, nepriklausomai nuo BMA dydžio pakeitimų (LVAT adm. byla Nr. A143-1058/2009, 2010-02-09 adm. byla Nr. A143–65/2010, 2010-03-15 adm. byla Nr. A756-137/2010), teismas daro išvadą, kad šioje byloje pareiškėjai nepagrįstai prašo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl netaikyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-12-16 nutarimu Nr.1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ nustatyto bazinės mėnesinės algos – 115 litų dydžio, todėl šioje dalyje pareiškėjų reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Apskaičiuojant apylinkių teismų teisėjų atlyginimus buvo taikomi teisingumo ministro įsakymais nustatyti priedai. Teisingumo ministro 1998-12-24 įsakymu Nr. 221 apylinkių teismų teisėjams buvo nustatytas 50 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedas, o teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymu Nr. 370 minėtas priedas buvo sumažintas iki 40 procentų. Tuo tarpu, apylinkės teismų pirmininkų, jų pavaduotojų darbo užmokesčio apskaičiavimas ir mokėjimas buvo vykdomi kitu, negu šių teismų teisėjų, teisiniu pagrindu - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494, kuriuo nuo 2000-01-01 tarnybinio atlyginimo koeficientas sumažintas nuo 2.5 iki 1.75.

Dėl pareiškėjų A. U. ir N. V. reikalavimo priteisti atlyginimų skirtumą susidariusį, faktiškai taikant teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymu Nr. 370 nustatytą mažesnį priedą (40 procentų) bei pareiškėjų V. K. ir A. U. reikalavimų dėl neišmokėto atlyginimo skirtumo, susidariusio dėl taikyto Vyriausybės 1999-12-28 nutarimo Nr. 1494, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymas Nr. 370, kuriuo buvo 10 procentų sumažintas tarnybinio atlyginimo dydžio priedas, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, sudaręs teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjams V. K., kaip Kauno rajono apylinkės teismo pirmininkui, ir A. U., kaip šio teismo pirmininko pavaduotojui, atlyginimą, nors yra nepripažinti neteisėtais ir prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas formuojamoje praktikoje yra ne sykį konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-21, 2001-07-12, 2006-03-28 nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000-01-12 sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999-12-21 nutarimo išaiškinimo paaiškino, kad nutarimo nuostata, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą, reiškia, kad siekiant užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių draudžiami bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas teisėjo darbo teisme metu.

Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjų teisė yra pažeista, jie turi teisę ją ginti (LVAT 2009-01-23 adm. byla Nr. A822-790/2009, 2009-06-18 adm. byla Nr. A756-587/2009). Pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A–3/2008 konstatavo, kad 1999 m., tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kuri pagerėjo nuo 2003 m. sausio 1 d. Nuo šios dienos valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad DK 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose (LVAT adm. bylos Nr. A822-790/2009, Nr. P756-235/2009, Nr. A143-57/2010 ir kt.).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2010-04-01 nutartimi administracinėje byloje Nr. I-608-815/2010, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis (Žin., 2002, Nr. 64-2569) ta apimtimi, kuria nėra numatyta, jog šio straipsnio nuostatos netaikomos teisėjų atžvilgiu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 bei 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (jo aspektui – teisėjų nepriklausomumo principui). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012-05-11 sprendime „Dėl bylos pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nutraukimo“ nutraukė bylą. Konstitucinis Teismas pabrėžė, pareiškėjas ginčija ne Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, o jo taikymą pagal analogiją, kad užpildydami teisės spragas teismai inter alia gali taikyti įstatymo analogiją.

Atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad teisėjų atlyginimų mažinimas, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymu Nr. 370 ir Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494, nagrinėjamu atveju buvo atliktas pažeidžiant proporcingumo principą, todėl pareiškėjų reikalavimai šioje skundo dalyje yra teisėti ir pagrįsti. Pareiškėjas A. U. prašė neišmokėtą darbo užmokesčio dalį priteisti už laikotarpį nuo 2006-08-01 iki 2007-05-01 ir nuo 2004-04-01 iki 2007-04-01, N. V. - nuo 2000-01-01 iki 2007-09-10, o V. K. – nuo 2004-04-01 iki 2007-04-01. Vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu, N. V. galėtų būti priteistinas susidaręs darbo užmokesčio skirtumas ne daugiau, kaip už trejus metus, juos skaičiuojant atgal nuo 2007-09-10 (pareiškėjos skunde nurodytos paskutinės laikotarpio, už kurį ji prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, dienos), t. y. už laikotarpį nuo 2004-09-10 iki 2007-09-10, A. U. prašomas susidaręs skirtumas už laikotarpį nuo 2006-08-01 iki 2007-05-01 (dėl teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 taikymo) ir nuo 2004-04-01 iki 2007-04-01 (dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 taikymo), o V. K. – nuo 2004-04-01 iki 2007-04-01.

Lietuvos Respublikos Seimas 2008-10-28 priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą Nr. X-1761, pagal kurio 1 straipsnį įsipareigota grąžinti pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999-12-31, teisėjams išmokėtino ir per nustatytą laikotarpį jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio nuostatas, teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008-10-31, nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005-10-31 iki 2008-10-31; teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2006-01-01 iki 2008-10-31, nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos; teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2003-01-01 iki 2005-12-31, nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už laikotarpį, dirbtą nuo 2003-01-01 iki teisėjų įgaliojimų pasibaigimo dienos. Nesumokėta darbo užmokesčio dalis kasmet dalimis išmokama iki 2012-12-31.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama šį įstatymą, 2009-03-18 nutarimu Nr. 194 patvirtino Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašą (toliau - Aprašas). Aprašo 4 punktas numatė, kad teisėjai per 30 darbo dienų nuo šio aprašo įsigaliojimo pateikia teismui (-ams), kuriame (-iuose) jie dirbo Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytu laikotarpiu, rašytinį prašymą išmokėti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį. Teismai (išskyrus Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą) informaciją apie nesumokėtą darbo užmokesčio dalį kiekvienam teisėjui atskirai, bendrą visiems teismo teisėjams išmokėtiną sumą ir informaciją apie laikotarpius, už kuriuos apskaičiuota nesumokėta darbo užmokesčio dalis, per 5 darbo dienas nuo šio aprašo 5 punkte nurodyto termino pabaigos pateikia Nacionalinei teismų administracijai (Aprašo 6 punktas). Pagal Aprašo 9-10 punktus šio aprašo 7 punkte numatytus sąrašus Nacionalinė teismų administracija ne vėliau kaip iki 2009 m. spalio 1 d. pateikia Vyriausybės įgaliotai institucijai, teismui (-ams), kuriame (-iuose) dirbo teisėjai įstatymo 2 straipsnyje nustatytu laikotarpiu, ir teismui (-ams), kuriame (-iuose) teisėjas dirbo laikotarpiu, už kurį priteista nesumokėta darbo užmokesčio dalis. Vyriausybei priėmus nutarimą dėl lėšų paskirstymo, teismai nutarime nurodytas lėšas paskirsto ir išmoka šio aprašo 13–18 punktuose nustatyta tvarka. Teisme nesumokėta darbo užmokesčio dalis teismo pirmininko ar jį pavaduojančio asmens įsakymu teisėjams ir jų įpėdiniams kasmet paskirstoma ir išmokama proporcingai, atsižvelgiant į tais metais teismui skirtų lėšų sumą ir į kiekvienam teisėjui išmokėtiną nesumokėtą darbo užmokesčio dalį (Aprašo 13 punktas).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009-11-04 nutarimu Nr. 1429 „Dėl lėšų, numatytų 2009 metams teisėjams nesumokėtai darbo užmokesčio daliai padengti, paskirstymo“ Kauno rajono apylinkės teismui iš viso paskyrė 43 500 Lt asignavimų teisėjams nesumokėtai darbo užmokesčio daliai padengti. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-12-01 nutarimu Nr. 1735 patvirtintą Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo programą ir jos priedą Kauno rajono apylinkės teismui skirti 43 000 Lt 2010 metams teisėjams nesumokėtai darbo užmokesčio daliai išmokėti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-02-15 nutarimu Nr. 186 „Dėl lėšų, numatytų 2012 metams teisėjams nesumokėtai darbo užmokesčio daliai išmokėti, paskirstymo“ Kauno rajono apylinkės teismui skirta iš viso 163 200 Lt. Teismo posėdžio metu Teisingumo ministerijos atstovas patvirtino jam žinomą faktinę aplinkybę, kad visiems Lietuvos Respublikos teisėjams priklausanti neišmokėto darbo užmokesčio dalis pagal šį įstatymą ir jį lydinčius poįstatyminius aktus už trejus metus jau yra išmokėta.

Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, laikytina, kad Vyriausybė savo pareigą pervesti teismui lėšas už tris metus įvykdė, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą ir dar kartą priteisti teisėjų darbo užmokesčio skirtumą.

Pagal Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 3 dalį darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 str.). Jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas (LVAT 2009-08-24 adm. byla Nr. A756-859/2009, 2010-06-23 adm. byla Nr. A756-51/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005-12-21 nutartyje (adm. b. Nr.A1-638/2005) yra pažymėjusi, jog delspinigių priteisimas siejamas su atsakovo kalte. Darbo užmokestį pareiškėjai mokėjęs Kauno rajono apylinkės teismas privalėjo laikytis Biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatų dėl asignavimo panaudojimo, todėl Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalies prasme kaltės dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nėra. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2010-06-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-51/2010 taip pat pažymėjo, kad kaltės sampratos (Darbo kodekso 207 str. 1 d. taikymo prasme) neatitinka ir kito atsakovo (Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės) veiksmai – atitinkamų teisės aktų, nors vėliau ir pripažintų neatitinkančiais Konstitucijos, priėmimas, kadangi šie veiksmai iš esmės buvo politinio apsisprendimo rezultatas ir pagal šį savo lygmenį teismo negali būti vertinami pagal analogiją teisės (Darbo kodekso 207 str. 1 d.) taikymo požiūriu. Nesant įrodymų, kuriais remiantis būtų pagrįsta atsakovų kaltė, N. V. reikalavimas priteisti 5 040 Lt delspinigių ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra nepagrįstas, todėl taip pat atmestinas.

Esant tokioms teisinėms ir faktinėms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad tenkinti skundą, vadovaujantis pareiškėjų nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjų V. K., N. V. ir A. U. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas