Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Telksnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, paskiriant įpareigojimus:

1) pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (BK 48 straipsnio 6 dalies 3 punktas);

2) atlyginti 1 196,06 (vieno tūkstančio vieno šimto devyniasdešimt šešių eurų ir 6 centų) eurų turtinę žalą nukentėjusiajam S. D. per 9 (devynis) mėnesius (BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktas)

Procesas dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio nutrauktas, nes turtinė žala civiliniam ieškovui atlyginta.

Nukentėjusiojo S. D. civilinis ieškinys, kuriuo prašoma atlyginti 1 196,06 (vieno tūkstančio vieno šimto devyniasdešimt šešių eurų ir 6 centų) eurų turtinę ir 5 000 (penkių tūkstančių) neturtinę žalą tenkintas iš dalies ir priteista atlyginti nukentėjusiojo S. D. naudai iš kaltinamojo V. B. 1 196,06 (vienas tūkstantis vienas šimtas devyniasdešimt šeši eurai ir 6 centai) eurų turtinės žalos bei 1 000 (vienas tūkstantis) eurų neturtinės žalos.

V. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti nuosprendį – panaikinta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. V. B. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2022 m. gegužės 26 d. apie 00.44 val., šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia kumščiu vieną kartą sudavė S. D. į pakaušį, o šiam nukritus, kumščiu ne mažiau kaip tris kartus sudavė į veido sritį, padarydamas nukentėjusiajam S. D. poodines kraujosruvas veide, krūtinės ląstoje, odos nubrozdinimą kairiame antakyje, kairio akies obuolio sumušimą su ragenos nubrozdinimu ir tinklainės kraujosruva ir kairio nosikaulio lūžį, kas vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

1.7. Nuteistojo V. B. vertinimu, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės kelia abejonių Skundžiamo nuosprendžio pagrįstumu, o visos abejonės yra aiškinamos kaltinamojo, teisiamojo naudai, nurodytos aplinkybės nėra paneigtos bylos įrodymais, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl Skundžiamas nuosprendis iš dalies yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde neginčijamos baudžiamojoje byloje nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas. Aukštesniojo teismo teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais vadovaudamasis, teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes bei V. B. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo tinkamai. Nuteistasis V. B. apeliaciniu skundu prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo Skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl jam paskirtos bausmės dydžio bei įpareigojimo nukentėjusiajam atlyginti turtinę žalą, teigdamas, jog nebuvo įvertintos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės, o būtent paties nukentėjusiojo elgesys. Be to, apeliaciniame skunde buvo keliamas ir priteistos turtinės žalos pagrįstumo klausimas, prašant šioje dalyje nukentėjusiojo civilinį ieškinį atmesti. Atsižvelgiant į V. B. reikalavimus, teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose analizuoja atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), bausmės skyrimo nuteistajam bei priteistos turtinės žalos klausimą (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte

8. Nagrinėjamu atveju pagal nustatytas faktines baudžiamosios bylos aplinkybes, nustatyta, kad iki kaltinime nurodytų nuteistojo V. B. veiksmų, tarp pastarojo ir nukentėjusiojo S. D. įvyko konfliktas, to neneigia ir betarpiškai įvykyje dalyvavę liudytojai. Apeliantas, apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad konfliktas prasidėjo tuomet, kai atvažiavus su taksi paleisti nukentėjusiojo ir jo draugės, apelianto žmona I. B. su I. S. sugalvojo parūkyti, o S. D., aiškindamas kaip V. B. turi bendrauti su žmona, pradėjo elgtis agresyviai, kvietė eiti į lauką pasikalbėti vyriškai ir jie „apsimėtė“ keiksmažodžiais. Nuteistasis pasakė nukentėjusiajam eiti namo, bet pastarasis norėjo išsiaiškinti vyriškai, atlenkė sėdynę, kad prieiti arčiau prie nuteistojo, ir jam priėjus, V. B., laikydamas vaiką ant rankų, kojos kulnu trenkė S. D. į kojos raumenį. Tuomet nukentėjusysis pradėjo lįsti jau į vidų, suplėšė apeliantui marškinėlius. Jau po to nuteistasis V. B. išlipo iš automobilio, paėmė nukentėjusiajam už megztinio, trenkė, S. D. nukrito, bet nuteistasis jo nepaleido, nukentėjusiajam bandant keltis, V. B. trenkė dar vieną kartą (2023 m. sausio 18 d. teisiamojo posėdžio protokolas (2 t., b. l. 92–96)). Ikiteisminio tyrimo metu V. B. aplinkybes apie konflikto pradžią iš esmės nurodė vienodai, aiškindamas, kad, kai jie atvažiavo prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirma iš automobilio išlipo I. (teismo pastaba – I. S.), tada norėjo išlipti jo žmona I. (teismo pastaba – I. B.), kuriai jis pasakė, kad ši niekur neliptų, nes važiuos namo. Jis su I. (teismo pastaba – I. B.) dėl to truputį susiginčijo. Tada S. (teismo pastaba – S. D.), dar sėdėdamas automobilyje priešais jį, pasidarė agresyvus, pradėjo aiškinti kaip jis turi elgtis, kaip turi šnekėti su žmona. Ką tiksliai šis sakė, jau nepamena. Galimai jis šiam kažką atsakė, kas S. (teismo pastaba – S. D.) nepatiko. Tuomet S. (teismo pastaba – S. D.), išlipęs iš automobilio, atlenkė kėdę ir pradėjo jį (teismo pastaba – nuteistąjį) kviesti išlipti iš automobilio išsiaiškinti vyriškai. Tada S. (teismo pastaba – S. D.), griebdamas jį (teismo pastaba – nuteistąjį) už drabužių, bandė ištempti iš automobilio salono, suplėšė marškinėlius. Kaip minėjo, jam (teismo pastaba – nuteistajam) ant kelių sėdėjo sūnus ir jis (teismo pastaba – nuteistasis) tada koja bandė nustumti nuo savęs ir vaiko S. (teismo pastaba – S. D.) bei liepė eiti šiam namo. Sakė, kad jeigu jis (teismo pastaba – nuteistasis) išlips, šiam (teismo pastaba – S. D.) bus negerai. Galbūt stumdamas koja S. (teismo pastaba – S. D.), šiam pataikė į kojų sritį. Tačiau S. (teismo pastaba – S. D.) pasidarė dar agresyvesnis. Tada perdavė sūnų, vėl su koja atstūmęs S. (teismo pastaba – S. D.) nuo automobilio, išlipo iš mašinos, viena ranka sugriebė šį už rūbų krūtinės srityje, kita ranka vieną kartą kumščiu sudavė S. (teismo pastaba – S. D.). Nuo jo smūgio S. (teismo pastaba – S. D.) nukrito ant žemės. Jis ir toliau šį laikė už rūbų. Kai S. (teismo pastaba – S. D.) bandė atsistoti ir jį pulti, sudavė šiam antrą kartą kumščiu (2 t., b. l. 7–9). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie buvo pagarsinti apylinkės teisme, apeliantas patvirtino (2023 m. sausio 18 d. teisiamojo posėdžio protokolas (2 t., b. l. 92–96)). Taigi jau šios paties apelianto V. B. nurodomos konflikto pradžios aplinkybės, t. y. kad jis taip pat žodžiu konfliktavo su nukentėjusiuoju, keikėsi, pirmas panaudojo smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiojo S. D. atžvilgiu (du kartus trenkė su koja), neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusiojo elgesys galėjo sukelti V. B. tokį pasipiktinimą, kuris iššauktų kaltinime nurodytų ir paties apelianto neginčijamų, pakankamai intensyvų smurtinių veiksmų panaudojimą.

10. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į apeliaciniame skunde akcentuojamą aplinkybę apie nuteistojo suplėšus marškinėlius. Nors V. B. teigia, kad marškinėlius jam suplėšė nukentėjusysis dar būnant automobilyje, vis tik, šios aplinkybės negalėjo patvirtinti nei vienas iš apklaustų proceso dalyvių. Pats S. D., priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, šios aplinkybės nepatvirtino, tik paaiškino, jog galėjo krisdamas (po apelianto lauke suduotų smūgių) užsikabinti ir tokiu būdu apelianto marškinėliai galėjo suplyšti (2023 m. sausio 18 d. teisiamojo posėdžio protokolas (2 t., b. l. 92–96)). Pažymėtina, jog ir nuteistasis aiškino, kad jau lauke, po jo suduotų smūgių ir S. D. nukritimo, prie jo priėjusi I. S. pradėjo jį trankyti, sudavė smūgius (2 t., b. l. 7–9). Kad I. S., vykstant chaosui, pradėjo tampytis, sudavė V. B., parodė ir liudytoja I. B. (2023 m. vasario 21 d. teisiamojo posėdžio protokolas (2 t., b. l. 105–110)). Kad būtent I. S. pradėjo plėšti marškinėlius nuo V. B., patvirtino ir O. D. (2023 m. vasario 21 d. teisiamojo posėdžio protokolas (2 t., b. l. 105–110)). Traukusi už drabužių nuteistąjį pripažino ir pati I. S. (2023 m. sausio 18 d. teisiamojo posėdžio protokolas (2 t., b. l. 92–96)). Liudytojas J. J. tik patvirtino faktą apie suplėšytus marškinėlius, nurodydamas, jog vyras, kuris važiavo taksi toliau, turėjo rankose „maikę“ suplėšytą, ir pasakė „va maikę suplėšė“ (2023 m. vasario 21 d. teisiamojo posėdžio protokolas (2 t., b. l. 105–110)). Taigi, daryti vienareikšmiškos išvados, kad apelianto marškinėliai buvo suplėšyti pastarajam dar būnant automobilyje, ir tai galėjo išprovokuoti V. B. pasielgti nusikalstamai, negalima.

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, negalima pripažinti ir dėl to, jog kai nuteistasis atliko kaltinime nurodytus veiksmus, konfliktas, vykęs automobilyje, iš esmės buvo pasibaigęs, t. y. vertinant net laiko atžvilgiu, nukentėjusysis negalėjo išprovokuoti nuteistojo. Kaip parodė tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja I. S. jie jau ėjo link namų, kai nuteistasis pribėgo ir iš nugaros smogė S. D. (1 t., b. l. 36–39; 2023 m. sausio 18 d. teisiamojo posėdžio protokolas (2 t., b. l. 92–96)). Iš esmės šią aplinkybę dėl praėjusio laiko tarpo patvirtino ir nesuinteresuotas bylos baigtimi liudytojas J. J. Liudytojas parodė, kad nukentėjusysis prieš muštynes, t. y. jau po konflikto automobilyje ir išlipęs į lauką, priėjo prie jo ir padavė pinigus, 10 (dešimt) eurų. Po muštynių nukentėjusysis prie jo nebuvo priėjęs. Be to, kaip jau minėta, tas pats liudytojas paaiškino, kad viskas lauke vyko ne prie automobilio, o giliau, kur kampinis namas (2023 m. vasario 21 d. teisiamojo posėdžio protokolas (2 t., b. l. 105–110)).

12. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, V. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas S. D., ne vieną kartą kumščiu trenkus į galvos sritį – gyvybiškai pavojingą kūno vietą, nėra adekvati ir proporcinga reakcija į nukentėjusiojo veiksmus, todėl aptartas nukentėjusiojo elgesys negali būti laikomas nusikalstamos veikos provokacija, t. y. negalėjo nulemti V. B. nusikaltimo prieš jį. Tai, kad apeliantas mano, jog toks jo elgesys yra tinkama reakcija, rodo, jog V. B. elgiasi nesugebėdamas laikytis visuotinai priimtinų bendravimo taisyklių ir nevertina savo padarytų nusikalstamų veiksmų kritiškai bei siekia sumenkinti savo kaltę. Taigi nagrinėjamu atveju nenustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta aplinkybė – nukentėjusio asmens rizikingas ar provokuojantis elgesys – kaip nuteistojo V. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Esant aptartoms aplinkybėms, akivaizdu, kad nagrinėjamoje situacijoje taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantas nusikalto esant būtinosios ginties situacijai, šis klausimas apeliaciniame skunde ir nėra keliamas, todėl apeliacinės instancijos teismas tik pritaria Skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai nuteistojo atžvilgiu netaikyti BK 28 straipsnio nuostatų. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio, CK 2.25 straipsnio, ANK 481 straipsnio pažeidimais, kuriuos apelianto vertinimu pažeidė nukentėjusysis, ir ko nevertino pirmosios instancijos teismas, nėra susiję su nagrinėjama byla, kadangi byla nagrinėjama tik dėl paties nuteistojo V. B. nusikalstamų veiksmų.

Dėl bausmės individualizavimo

13. Apeliacinės instancijos teismui, nors ir nenustačius V. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kurios pagrindu būtų galima atitinkamai koreguoti (mažinti) pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės dydį, kaip prašė apelianto gynėjas, vis tik apeliaciniu skundu nuteistasis iš esmės prašo sušvelninti paskirtą laisvės apribojimo bausmę iki pusės metų bei panaikinti įpareigojimą atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą, todėl teisėjų kolegija pasisakys ir šiuo aspektu.

14. Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl minėtų apeliacinio skundo argumentų, pirmiausiai pažymi, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-129-626/2023).

15. Baudžiamajame įstatyme numatyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė turi atitikti bausmės paskirtį bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktai). Pagal kasacinio teismo praktiką bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-719/2022). Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis, bei atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020).

16. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – laisvės apribojimas, areštas ir laisvės atėmimas iki trejų metų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas V. B. pripažindamas kaltu už nesunkaus nusikaltimo (BK 11 straipsnio 3 dalis), numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą, apeliantui paskyrė 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę bei BK 48 straipsnio 6 dalies 3, 4 punktuose numatytus įpareigojimus, t. y. nuteistajam V. B. skirta švelniausia sankcijoje įtvirtinta bausmės rūšis, jos dydį parenkant mažesnį nei įstatyme numatytas vidurkis (BK 48 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste aktualus BK 61 straipsnis, o būtent tai, jog teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia, ar yra nustatyta atsakomybę lengvinančių ir (ar) atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmės rūšį (dėl ko ginčo nekelia ir pats apeliantas), ir jos dydį bei paskirdamas įpareigojimus, aptartų baudžiamojo įstatymo nuostatų reikalavimų bei teismų praktikoje suformuotų jų taikymo principų nepažeidė, išsamiai išanalizavo visas nuteistojo bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, ir paskyrė nuteistajam V. B. teisingą, BK 41 straipsnio 2 dalies, BK 54 straipsnio ir BK 61 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkančią bausmę.

17. Iš Skundžiamo nuosprendžio dalies, kurioje išdėstyti bausmės skyrimo motyvai, matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad V. B. padarė nesunkų tyčinį baigtą nusikaltimą žmogaus sveikatai, nusikalstama veika padaryta veikiant neapibrėžtai tyčiai, taip pat padarė išvadą, jog padarytas smurtinis nusikaltimas nėra sisteminga nuteistojo gyvenimo būdo ir elgesio pasekmė, o vertintina kaip atsitiktinio pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas nustatė dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei kad savo noru atlygino civiliniam ieškovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą (1 t., b. l. 93) (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taip pat įvertino, jog nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Kartu Skundžiamu nuosprendžiu buvo atsižvelgta ir į nuteistąjį V. B. charakterizuojančius duomenis, o būtent, jog nuteistasis anksčiau nors ir teistas, bet teistumas išnykęs (2 t., b. l. 36–38), baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimus (atkreiptinas dėmesys, kad paskirtas nuobaudas sumokėjęs), turi socialinius ryšius, t. y. šeimą – sutuoktinę, vaiką, yra gana jauno amžiaus. Visiškai jokių, tuo labiau naujų ar išimtinai ypatingų aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų įvertinęs ir kurių pagrindu nuteistajam paskirta bausmė turėtų būti švelninama, apeliaciniame skunde nenurodoma.

18. Kartu aukštesnysis teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo prašymą panaikinti įpareigojimą atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą, pažymi, kad toks V. B. prašymas iš esmės susijęs tik su jo nesutikimu dėl civilinio ieškinio turtinės žalos dalyje. Vertinant BK 48 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą įstatymo nuostatą, matyti, kad ji suteikia teismui diskreciją spręsti dėl įpareigojimų parinkimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog įpareigojimas atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (kaip ir įpareigojimas pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), padės pasiekti bausmės tikslus bei teigiamai įtakos nuteistąjį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu, kad minimas įpareigojimas yra tinkamas, kadangi tokiu būdu bus pasiekta ne tik BK 41 straipsnio 2 dalies 1-4 punktuose numatyta bausmės paskirtis, bet ir BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas teisingumo principo įgyvendinimas.

19. Nurodytų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė atitinka teisingumo principą ir yra pakankama ne tik nubausti V. B. už nusikalstamos veikos padarymą, bet ir sulaikyti jį nuo naujų nusikaltimų darymo, paveikti jį laikytis įstatymų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Be to, paskirti įpareigojimai užtikrins tiek paties nuteistojo, tiek nukentėjusiojo, tiek visuomenės interesų įgyvendinimą. Tokio pobūdžio įpareigojimai padės apeliantui suprasti neigiamus nusikalstamo veikimo padarinius, kas atgrasys jį nuo panašaus neteisėto veikimo ateityje. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai nustatė skirtinos bausmės rūšį, dydį bei įpareigojimus ir skyrė nusikalstamai veikai ir nuteistojo asmenybei proporcingą bausmę.

20. Kartu pažymėtina, kad Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, V. B. paskiriant įpareigojimą – atlyginti 1 196,06 (vieno tūkstančio vieno šimto devyniasdešimt šešių eurų ir 6 centų) eurų turtinę žalą nukentėjusiajam S. D. per 9 (devynis) mėnesius, nenurodyta, nuo kada skaičiuotinas šis nuteistajam paskirto įpareigojimo taikymo terminas. Minėtas netikslumas nekeičia Skundžiamo nuosprendžio esmės, todėl yra tikslintinas, nurodant, kad nuteistajam V. B. paskirto įpareigojimo – atlyginti 1 196,06 (vieno tūkstančio vieno šimto devyniasdešimt šešių eurų ir 6 centų) eurų turtinę žalą nukentėjusiajam S. D., terminas skaičiuotinas nuo nuosprendžio vykdymo pradžios. Taip pat Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytos ne tos BK straipsnių nuostatos, reglamentuojančios paskirtus įpareigojimus, t. y. BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktas, 48 straipsnio 6 dalies 3 punktas. Teisėjų kolegija šiuos neatitikimus laiko rašymo apsirikimu nekeičiančiu pirmos instancijos teismo išvadų dėl paskirtų įpareigojimų ir sutikslina, kad įpareigojimas atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, numatytas BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punkte, o įpareigojimas pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, numatytas BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punkte

Dėl civilinio ieškinio dėl turtinės žalos (negautų pajamų) išsprendimo

21. Apeliaciniame skunde taip pat buvo ginčijamas civilinio ieškininio dėl nukentėjusiajam S. D. iš nuteistojo V. B. priteistos turtinės žalos atlyginimo dėl netekto darbo užmokesčio pagrįstumo klausimas, teigiant, jog pirmosios instancijos teismas nepatikrino nukentėjusiojo pateiktų atlyginimo lapelių duomenų, nenustatė realios S. D. darbovietės bei išmokėto realaus darbo užmokesčio, t. y. nebuvo nustatyta kokią realią turtinę žalą nukentėjusysis patyrė.

22. Pirmosios instancijos teismas Skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nukentėjusysis S. D. patyrė 1 000 (vieno tūkstančio) eurų neturtinę žalą, kas apeliaciniu skundu nėra ginčijama, ir 1 196,06 (vieno tūkstančio vieno šimto devyniasdešimt šešių eurų ir 6 centų) eurų turtinę žalą.

23. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, Nr. 2K-158-303/2021). Pažymėtina ir tai, kad padarytos žalos dydžio klausimas paprastai yra ne teisės, bet fakto klausimas, priklausantis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, laikydamasi įstatyme įtvirtintų apeliacinio bylos nagrinėjimo ribų, pagal paduoto nuteistojo V. B. apeliacinio skundo argumentus tikrina tik tai, ar pirmosios instancijos teismai, nagrinėdamas šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo S. D. pareikšto civilinio ieškinio dalį dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis žalos ir jos dydžio nustatymą.

24. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis CK 6.283 straipsnio 1 dalimi, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius. Ši teisės norma įtvirtina specialų civilinės deliktinės atsakomybės atvejį, kai civilinė atsakomybė kyla pažeidus asmens sveikatą. Pats normos turinys suponuoja, kad ja siekiama užtikrinti kompensuojamosios civilinės atsakomybės funkcijos įgyvendinimą – kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki delikto padarymo. CK 6.283 straipsnio 2 dalyje nustatytas dėl sveikatos sužalojimo asmeniui atsirandančių nuostolių turinys. Šiuos nuostolius sudaro ir nagrinėjamu atveju aktualios su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatai grąžinti būtinos išlaidos). Taigi pagal įstatymą, atsižvelgiant į neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos santykio pobūdį, išskiriamos dvi nuostolių (žalos) rūšys – tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos) ir negautos pajamos. Tiesioginė žala yra neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, o negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek realiai patirta žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos, o asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti ne tik žalos buvimo faktą, bet ir jos dydį ar vertę ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-127/2012, Nr. 3K-3-286-313/2017, Nr. 3K-3-148-248/2019, Nr. e3K-3-164-1075/2019; kasacinė nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-70-942/2022, Nr. 2K-175-489/2023).

25. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalį dėl padarytos turtinės žalos, o konkrečiai negautų pajamų, atlyginimo patenkino visiškai. Skundžiame nuosprendyje nurodyta, kad dėl turtinės žalos civilinis ieškinys pagrįstas, civiliniame ieškinyje nurodytas dienas nukentėjusysis nedirbo dėl apelianto veiksmų, t. y. nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo, prašoma priteisti turtinė žala nėra per didelė, turtinė žala motyvuota paskaičiavimais, taip pat nurodytas nukentusiojo vienos dienos uždarbis. Nors pirmosios instancijos teismas neturėjo papildomų duomenų, pagrindžiančių nukentėjusiojo vienos dienos darbo užmokesčio, tokių duomenų neišsireikalavo, tačiau išvadas dėl priteistinų negautų pajamų iš esmės padarė teisingai. Vis tik, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegijai žemesnės instancijos teismo sprendimas dėl nukentėjusiajam priteistų negautų pajamų ir jų pagrįstumo kėlė abejonių, todėl šios aplinkybės buvo papildoma tikrintinos atliekant įrodymų tyrimą. Apeliacinio teismo iniciatyva išreikalauti duomenys iš nukentėjusiojo S. D. darbovietės (duomenys neskelbtini) apie nukentėjusiajam priskaičiuotas ir išmokėtas pinigines sumas, susijusias su darbo teisiniais santykiais laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 26 d. iki 2022 m. birželio 10 d., aiškiai išskiriant, kokios sumos ir už kokius laikotarpius (nurodant konkretų kalendorinį laikotarpį) buvo išmokėtos kaip ligos pašalpa, kaip darbo užmokestis ir kaip atostoginiai, bei S. D. darbo laiko apskaitos žiniaraštis už laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. birželio 30 d., S. D. prašymas suteikti atostogas ir įgalioto asmens įsakymas suteikti atostogas, jeigu tokios buvo suteiktos, per laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. birželio 30 d., iš esmės patvirtina nukentėjusiojo S. D. civiliniame ieškinyje nurodytas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame teisme atlikus papildomą įrodymų tyrimą bei išsireikalavus minėtus duomenis apie nukentėjusiojo darbo užmokestį, su pateiktais duomenimis sutiko ir gynyba, jų neneigė ir išreiškė poziciją atsisakyti skundo dalies dėl turtinės žalos, bet tuo pačiu ir nagrinėjamą klausimą paliko spręsti teismo nuožiūrai.

26. Taigi šio procesinio sprendimo 25 punkte nurodyti iš nukentėjusiojo darbovietės pateikti duomenys patvirtina, jog S. D. tiek nuo 2022 m. gegužės 26 d. iki 2022 m. birželio 10 d. (nedarbingumo laikotarpiu), tiek iki šio laikotarpio bei po jo, turėjo darbinius santykius su (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 161, 172, 174, 175). Nuo 2022 m. gegužės 26 d. iki 2022 m. birželio 10 d. iš (duomenys neskelbtini) negavo jokių ligos išmokų ir atostoginių (2 t., b. l. 172). Laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 26 d. iki 2022 m. birželio 10 d., kaip pateisinamas dokumentas dėl nedarbingumo, buvo pateikta VšĮ Karoliniškių poliklinikos medicininė pažyma Nr. 22MP-187 dėl neatvykimo į darbą, darbo biržą ar ugdymo instituciją (2 t., b. l. 172, 173), kaip nurodyta ir Skundžiamame nuosprendyje. Tai pat iš pateiktų duomenų matyti, kad S. D. atostogavo ne tuo laikotarpiu, kuomet buvo nedarbingume, t. y. ne 2022 m. gegužės 26 d.–2022 m. birželio 10 d., o nuo 2022 m. birželio 11 d. iki 2022 m. birželio 25 d. (2 t., b. l. 172, 175), jau po nagrinėjamo aktualaus laikotarpio. Minimu laikotarpiu nukentėjusysis negavo pajamų ir iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (1 t., b. l. 97). Nurodytų duomenų pagrindu pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 26 d. iki 2022 m. birželio 10 d., S. D. nebuvo mokamos jokios pajamos, t. y. nei darbo užmokestis iš darbovietės, nei atostoginiai, nei ligos išmoka. Nukentėjusysis patyrė tiesioginius nuostolius (negavo pajamų), susijusius tiesioginiu priežastiniu ryšiu su nuteistojo V. B. nusikalstamais smurtiniais veiksmais, sukėlusiais S. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė, darytina išvada, jog prarastos pajamos dėl laikino nedarbingumo priteistos visiškai pagrįstai.

21. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl priteistos sumos dydžio, pažymi, kad iš pateiktų papildomų duomenų, o būtent (duomenys neskelbtini) buhalterijos paskaičiavimų, nustatyta, jog S. D. vidutinis darbo užmokesčio dydis, atskaičiavus privalomuosius mokėti mokesčius yra 102,08 (vienas šimtas du eurai ir 8 centai) eurai. Aktualiu laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 26 d. iki 2022 m. birželio 10 d., nukentėjusysis nedirbo 12 (dvylika) darbo dienų, t. y. 2022 m. gegužės mėnesio 26, 27, 30, 31 dieną (keturios darbo dienos), ir 2022 m. birželio mėnesio 1, 2, 3, 6, 7, 8, 9, 10 dieną (aštuonios darbo dienos). Taigi nukentėjusiojo nedirbtų dienų skaičių (dvylika dienų), kuomet jis negavo pajamų, padauginus iš vienos dienos darbo užmokesčio dydžio, atskaičiavus privalomuosius mokėti mokesčius (102,08 eurų), S. D. negautos pajamos sudaro 1 224, 96 (vieną tūkstantį du šimtus dvidešimt keturis eurus ir 96 centus) eurus. Kaip jau minėta, Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam buvo priteista mažesnė turtinės žalos suma (1 196,06 eurai), bet atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas buvo pradėtas nuteistojo valia, padavus apeliacinį skundą, ir nesant prokuroro ar nukentėjusiojo apeliacinio skundo, nuteistojo padėtis dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįstai priteistos mažesnės turtinės žalos dydžio, negali būti bloginama (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

Dėl proceso išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

22. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje kartu su atsiliepimu buvo gautas ir nukentėjusiojo S. D. atstovo advokato Vidmanto Martyšiaus prašymas priteisti iš apelianto V. B. nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, pateikiant pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad S. D. advokatui Vidmantui Martyšiui už atstovavimą, dokumento surašymą sumokėjo 600 (šešis šimtus) eurų (2 t., b. l. 152–153, 154, 155).

23. BPK 106 straipsnio 2 dalyje be kita ko nustatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-188-628/2021, Nr. 2K-19-697/2022), tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196/2009, 2K-272/2011, 25-605-2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo 2 punktą nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

24. Nagrinėjamu atveju, apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, pateikė nuteistasis V. B.. Viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Pastebėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis S. D. atstovo neturėjo, advokatas teisiamuosiuose posėdžiuose nedalyvavo, todėl ruošiantis bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka taip pat buvo reikalinga susipažinti su bylos medžiaga, teikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinio proceso tvarka, vyko du teismo posėdžiai, visuose dalyvavo nukentėjusiojo atstovas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad prašoma priteisti išlaidų suma atitinka proporcingumo ir teisingumo kriterijus advokato atliktiems veiksmas bei darbo sąnaudoms, todėl minimos išlaidos priteistinos iš nuteistojo V. B. nukentėjusiojo S. D. naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo V. B. apeliacinį skundą.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 12 d. nuosprendį nustatant, kad paskirtas įpareigojimas pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, numatytas BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punkte, o paskirtas įpareigojimas atlyginti 1 196,06 (vieno tūkstančio vieno šimto devyniasdešimt šešių eurų ir 6 centų) eurų turtinę žalą nukentėjusiajam S. D., numatytas BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punkte.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 12 d. nuosprendį nustatant, kad V. B. paskirto įpareigojimo – atlyginti 1 196,06 (vieno tūkstančio vieno šimto devyniasdešimt šešių eurų ir 6 centų) eurų turtinę žalą nukentėjusiajam S. D. 9 (devynių) mėnesių terminas skaičiuotinas nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Vadovaujantis 106 straipsnio 2 dalimi, iš nuteistojo V. B. nukentėjusio ir civilinio ieškovo S. D. naudai išieškoti 600 (šešis šimtus) eurų proceso išlaidoms, turėtoms advokato paslaugos apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.