- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-21
- Bylos Nr.
- eI-2296-1066/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- AB „Panevėžio stiklas“
- Atsakovas
- Vaslybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Advokatai
- Giedrius Murauskas, Arnas Bareika
- Kategorijos
- 12.2.6Mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis
- 12.2.7Kiti su mokesčio apskaičiavimu susiję klausimai
- 12.5.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 12.5.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
sekretoriaujant Vaivai Matuizaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatui Giedriui Murauskui, advokato padėjėjui Arnui Bareikai, atsakovo atstovui Igoriui Janavičiui.
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos AB „Panevėžio stiklas“ skundą atsakovei Vaslybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasias asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Pareiškėja AB „Panevėžio stiklas" (toliau - "Bendrovė" arba "Pareiškėja") kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl LR Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės (toliau - MGK) 2018-02-26 sprendimo S-38 (7-282/2017) ir prašo teismo panaikinti skundžiamą aktą, kuriuo buvo patvirtintas VMI prie FM 2017-12-11 Sprendimas Nr. 69-120.
Šalies argumentai
2. Skunde pareiškėjas nurodo, kad Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau - Panevėžio AVMI) surašė 2017-07-26 42.59) FR0773-1081, atliko Bendrovės mokestinį patikrinimą ir surašė 2017-07-26 Patikrinimo aktą Nr. (42.59) FR0680-341 (toliau - „Patikrinimo aktas"). Mokestinio patikrinimo metu buvo tikrintas PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumas už laikotarpį nuo 2013-07-01 iki 2016-12-31. Panevėžio AVMI Patikrinimo akte nurodė, kad, vadovaujantis PVM įstatymo 123 str. 2 d., už 2016 m. spalio mėn. papildomai apskaičiuojama 227.869 Eur į biudžetą mokėtina PVM suma, nes „Bendrovė neteisėtai 2016 m. spalio mėn. PVM deklaracijoje (forma FR0600) į PVM atskaitą įtraukė 227.869 Eur importo PVM, kurį prievolė sumokėti susidarė iki 2001-08-22, t.y. prieš 15 metų". Tokią išvadą Panevėžio AVMI grindė tuo, kad MAĮ 68 str. 1 d. yra nustatytas 5 metų senaties terminas, t. y. mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti galima ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus. Pareiškėja nesutiko su Patikrinimo akte pateikta išvada ir teikė pastabas Panevėžio AVMI prieš tvirtinant aktą. Panevėžio AVMI 2017-07-19 patvirtino aktą, kuriuo Bendrovei papildomai apskaičiuota 227.869 Eur į biudžetą mokėtino PVM, 13.306,57 Eur PVM delspinigių ir skirta 10 % dydžio, t. y. 22.787 Eur PVM baudą (iš viso 263.962,57 Eur). Panervėžio AVMI 2017-09-19 sprendimą tvirtinti aktą Bendrovė apskundė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI arba VMI prie FM). VMI prie FM 2017-12-11sprendimu ir Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) priėmė 2018-02-26 sprendimu atmetė Bendrovės skundus. Toks MGK Sprendimas iš esmės atima Bendrovės teisę pasinaudoti sumokėto importo PVM atskaita, tuo tarpu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktika draudžia nacionalinės valdžios institucijoms remtis senaties termino pasibaigimu, jei iš asmens visiškai yra atimama galimybė pasinaudoti teisėmis nacionaliniuose teismuose.
Taikytinas PVM direktyvoje įtvirtintas veiksmingumo principas, kuris leidžia taikyti naikinamąjį senaties terminą, jei dėl to pasinaudojimas teise atskaityti savaime netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas. Šiuo atveju importo PVM atskaita Pareiškėjui tampa praktiškai neįmanoma ir yra visiškai atimama dėl to, kad MGK nuo neteisingo momento pradeda skaičiuoti senaties terminą, todėl Pareiškėjas netenka teisės atskaityti importo PVM tuomet, kai jį sumoka, o kai prekės buvo importuotos jis negalėjo pasinaudoti nesumokėto importo PVM atskaita, todėl, nes to neleido tuo metu galiojantis PVM įstatymas. Pareiškėjas negalėjo Lietuvos teismuose ginti savo teisės į nesumokėto importo PVM atskaitą, nes tokią teisę suteikė tik PVM direktyva (jei konkrečiau - nuo 2012 m. ESTT suformuota praktika šiuo klausimu), o Pareiškėjas 2001 metais negalėjo savo teisių ginti remdamasis PVM direktyva, kurios nuostatos Lietuvoje negaliojo.
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaujantis restruktūrizavimo bylos Bendrovei iškėlimo metu galiojusio 2001-03-20 LR Įmonių restruktūrizavimo įstatymo Nr. IX-218 (toliau - ĮRĮ) 9 str. 1 d. 1 p. nuostatomis nuo teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos buvo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėj'imą ir t.t. ĮRĮ 9 str. 1 d. 4 p. numatė, kad įmonė savo įsipareigoj'imus kreditoriams privalo vykdyti restruktūrizavimo plane nustatytais terminais ir mastais. Taigi, nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo, mokėjimai kreditoriams, tame tarpe ir mokesčių administratoriui, priklausė ne nuo Bendrovės valios, o kreditorių patvirtinto restruktūrizavimo plano. Būtent juo Bendrovė ir vadovavosi atlikdama mokėjimus. Pagal minėtą Panevėžio apygardos teismo patvirtintą kreditorių įsiskolinimų tenkinimo (grąžinimo) grafiką Pareiškėjas nuo 2013 iki 2024 m. pabaigos turėjo sumokėti Teritorinei muitinei (Muitinės departamentui) 817.068,00 LTL, t. y. 236.639,25 EUR skolą, tame tarpe importo PVM skola sudarė 786.788 LTL, t.y. 227.869,55 EUR. 2016-10-25 Pareiškėjas sumokėjo importo PVM sumą reikalavimo teisių perėmėjui, taip įgyvendindamas antrąją aukščiau minėto prekių importo metu galiojusio LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo teisės normos dalį, suteikiančią teisę pasinaudoti sumokėto importo PVM atskaita. Kaip matyti iš nurodytų aplinkybių, Pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių nepriklausančių nuo jo, t.y. nuo teisės aktų, kreditorių bei teismo sprendimų reikalavimų, ilgą laiką negalėjo sumokėti importo PVM už iki 2001-08-22 importuotas prekes, todėl sprendžiant Pareiškėjo importo PVM sumokėjimo bei atskaitos tai turėtų būti įvertinta.
Bendrovė dėl objektyvių priežasčių (2001 m. iškelta restruktūrizavimo byla) negalėjo jos sumokėti anksčiau ir, 2016-10-25 Naujam kreditoriui sumokėjusi 227.869,55 EUR importo PVM skolą muitinei, vadovaudamasi PVM įstatymo ir susijusių teisės aktų nuostatomis, pasinaudojo teise sumokėtą importo PVM įtraukti į PVM atskaitą (atskaita deklaruota 2016 m. spalio mėn. PVM deklaracijoje, forma FR0600), nes importuotos prekės praeityje buvo panaudotos Bendrovės PVM apmokestinamoje veikloje. Taikant PVM neutralumo principą, apmokestinamasis asmuo turi būti visiškai atleidžiamas nuo vykdant bet kokią ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM. Teisė į PVM atskaitą yra sudedamoji PVM sistemos dalis ir iš principo negali būti apribota (ESTT sprendimas byloje C-110/98 - C-147/98). Valstybės narės pagal proporcingumo principą privalo imtis tokių priemonių, kurios, leisdamos veiksmingai pasiekti vidaus teisės tikslus, kuo mažiau prieštarautų atitinkamais Sąjungos teisės aktais nustatytiems tikslams ir principams, pavyzdžiui, pagrindiniam teisės į PVM atskaitą principui. Atsižvelgiant į svarbią teisės į atskaitą vietą bendroje PVM sistemoje, tokia sankcija būtų neproporcinga, jei paaiškėtų, jog jokios žalos valstybės biudžetui ar piktnaudžiavimo juo nebuvo nustatyta. Ribojant teisę į PVM atskaitą apmokestinamojo asmens sąžiningumas svarbus yra tuomet, jeigu dėl šio apmokestinamojo asmens elgesio atitinkamai valstybei narei kyla rizika prarasti pajamų iš mokesčių. Bendrovė nepažeidė jokių PVM apskaitos ir deklaravimo prievolių bei formalumų, kurie yra nustatyti norint pasinaudoti teise į importo PVM atskaitą, tačiau net jei ir būtų tokių pažeidimų, teisė į atskaitą vis tiek negali būti uždrausta, nes ESTT yra pasisakęs, kad PVM direktyva (Šeštoji direktyva) draudžia deklaracijų pakeitimo ir PVM išieškojimo praktiką, pagal kurią, neįvykdžius prievolių, susijusių, pirma, su nacionalinės teisės nustatytais formalumais², ir, antra, neįvykdžius apskaitos bei deklaravimo prievolių, yra baudžiama atsisakant suteikti teisę į atskaitą. MGK, priimdama Sprendimą dėl skundo, į aukščiau paminėtą ESTT praktiką ne tik kad neatsižvelgė, bet iš ESTT bylos konteksto selektyviai paėmė tik atskiras sakinių dalis, kurios yra palankios mokesčių administratoriui, ir nesivadovavo bendra sakinio mintimi, pvz., iš ESTT sprendimo sujungtose bylose C-95/07 ir C-96/07 46 punkte pateikto sakinio MGK paima tik „mintį", kad valstybė narė turi teisę nustatyti naikinamąjį terminą teisei į PVM atskaitą realizuoti ir tai nelaikoma nesuderinama su PVM direktyva, tačiau visai nepasisako ir Pareiškėjo atveju netaiko nuostatų, nurodytų tame pačiame sakinyje dėl kriterijų ir sąlygų, kada valstybė narė gali nustatyti senaties terminą PVM atskaitai, kad tai būtų suderinama su PVM direktyva, pvz., viena privalomų sąlygų - turi būti užtikrintas veiksmingumo principas, t. y. nustačius senaties terminą pasinaudojimas teise atskaityti PVM turi netapti praktiškai neįmanomu arba pernelyg sudėtingu. Tokiu būdu MGK Sprendimu dėl skundo pažeidžia veiksmingumo principą, nes pagal MGK poziciją dėl senaties termino taikymo, Bendrovė niekada - nei tuomet, kai importavo prekes, nei tuomet, kai sumokėjo importo PVM, negali pasinaudoti PVM atskaita. MGK nevertino, pirma, objektyvios aplinkybės - 2001 m. Bendrovei iškeltos restruktūrizavimo bylos, antra, nevertino, kad nėra jokių sukčiavimo ir piktnaudžiavimo veiksmų, kurie yra būtini, kad nacionalinė teisė turėtų galimybę atsisakyti suteikti teisę į atskaitą.
Žemesnės instancijos teismas
Bendrovės importuotų prekių išleidimo į laisvą apyvartą procedūros (toliau - „importo procedūros"), dėl kurių susidarė importo PVM skola Muitinės departamentui, buvo įformintos tuomet, kai galiojo 1993-12-22 LR PVM įstatymo Nr. I-345 18 str. nuostatos, nustatančios, kad „už importuotas prekes PVM sumos gali būti atskaitomos tik tuomet, kai prekių įvežimo dokumentuose yra atitinkama muitinės žyma apie mokesčio apskaičiavimą ir šis mokestis importuotojo sumokėtas į biudžetą". Tuo metu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo numatyta jokių PVM atskaitos ribojimų, susijusių su laikotarpiu, per kurį sumokamas importo PVM, t. y. teisės aktai nenumatė, kad importo atskaita galima tik tada, jei importo PVM sumokamas per 5 metų laikotarpį. Atsižvelgiant į ESTT sprendimą, 2012 m. į PVM atskaitą buvo leista traukti ir fiziškai Muitinės departamentui nesumokėtas importo PVM sumas. Nepaisant to, PVM deklaracijos (forma FR0600) pildymo taisyklių (patvirtintų VMI prie FM viršininko 2004-03-01 įsakymu Nr. VA-29) 35 punktu galimybė įtraukti importo PVM, mokėtino iki 2013 m. kovo 1 d. buvo apribota. Ką daryti su importo PVM, susidariusio mokėti iki nurodytos datos, reguliavimas nebuvo aiškus. Jeigu laikyti, kad Bendrovei turėjo būti taikoma nauja tvarka, Bendrovei susidarytų dar palankesnė situacija, nes tam, kad Bendrovė galėtų pasinaudoti teise į atskaitą, nebereikėtų laukti importo PVM sumokėjimo. Net nebebūtų svarbu, kokia importo PVM suma buvo sumokėta. Bendrovė atskaitomą pirkimo PVM galėtų deklaruoti tuo laikotarpiu, kai paaiškėjo, kad fizinis importo PVM sumokėjimas nebeturi būti atliekamas, t. y. jau 2013 m. kovo mėn., kuomet įsigaliojo naujosios teisės aktų nuostatos (pažymėtina, kad 5 metų terminas šio laikotarpio deklaracijų tikslinimui dar nėra praėjęs).
Atsiliepimas
3. Trečiasis asmuo Panevėžio apskrities VMI pateikė atsiliepimą. Su skundo reikalaviamais nesutiko. Paaiškino, kad MGK pagrįstai rėmėsi PVM direktyvos 167 straipsniu, kuriame įtvirtinta taisyklė dėl teisės į PVM atskaitą atsiradimo momento – teisė į atskaitą atsiranda tuomet, kai atskaitytinas mokestis tampa mokėtinu. Ši taisyklė realizuoja neutralumo principą tuo aspektu, kad teisė į atskaitą mokesčių mokėtojui negali atsirasti anksčiau negu tiekimą vykdančiam mokesčių mokėtojui atsiranda pareiga priskaičiuoti mokėtiną mokestį. Taigi teisė į atskaitą atsiranda tuomet, kai mokestis tampa mokėtinas. Bendrovės argumentai dėl teisės į importo PVM atskaitą atsiradimo momento 2016 metais nepagrįsti. Pagal 2001 m. galiojusią tvarką už importuojamas prekes apskaičiuotą importo PVM reikėjo sumokėti muitinei iki tos pačios dienos, iki kurios buvo sumokami ir muitai. Muitinės deklaracijoje apskaičiuotą importo PVM Bendrovė turėjo sumokėti prekių išmuitinimo metu, o jeigu suteikta teisė į mokėjimo atidėjimą, importo PVM į muitinės sąskaitą reikėjo sumokėti iki kito mėnesio 16 d. Teisinis reguliavimas leido pasinaudoti importo PVM atskaita, tačiau tik po to kai buvo sumokėtas mokestis muitinei, sumokėjus galima buvo traukti į atskaitą, pateikiant PVM deklaraciją. Importo PVM turėjo būti sumokėtas ir deklaruotas 2001 metais, teise atskaityti importo PVM Bendrovė turėjo pasinaudoti per nustatytą 5 metų naikinamąjį terminą, kuriam pasibaigus šios teisės neteko.
Europos Teisingumo Teismas yra pripažinęs valstybių narių teisę nustatyti naikinamąjį terminą teisei į PVM atskaitą realizuoti (Teisingumo Teismo 2008 m. gegužės 8 d. sprendimas sujungtose bylose Ecotrade ir kt., C-95/07 ir C-96/07, 46 p.). Aplinkybė, kad pareiškėjai buvo taikoma restruktūrizavimo procedūr nepaneigia galimybė sumokėti importo PVM. Pareiškėja restruktūrizavimo planą nuo jo patvirtinimo (2002-08-30) pradėjo įgyvendinti ir įveikusi laikinus finansinius sunkumus, galėjo atsiskaityti su kreditoriais anksčiau, negu buvo nustatyta restruktūrizavimo plane, tai padarius, vadovaujantis Įmonių restruktūrizavimo įstatymo Nr.IX-218 28 str. 1 d. 3 punkto nuostatomis, restruktūrizavimo byla nutraukiama. Iš Pareiškėjos nebuvo atimta galimybė sumokėti importo PVM.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į skundą VMI prie FM su skundu nesutiko. VĮ „Turto bankas“ 2016-04-05 vykdė reikalavimo teisės į Bendrovės 3659960,93 Eur mokestinę nepriemoką pardavimą aukcione. Su aukciono laimėtoju UAB „SellGlass“ 2016-04-13 buvo pasirašyta Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. (7.8-42)-T5-13, kurios pagrindu naujajam kreditoriui UAB „SellGlass“ sumokėjus pradiniam kreditoriui VĮ „Turto bankas“ 413139 Eur kainą, buvo perleista reikalavimo teisė į Bendrovės 3659960,93 Eur mokestinę nepriemoką. Iš 3659960,93 Eur Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Muitinės departamento kreditorinių reikalavimų perduotų VĮ „Turto bankas“ į valstybės biudžetą buvo sumokėta 413139 Eur (11,3 proc. skolos). Naujasis kreditorius UAB „SellGlass“ patikrinimo atlikimo surašymo metu valdė absoliučią daugumą Bendrovės kreditorinių reikalavimų. 2016-10-25 banko pavedimu sumokėjo UAB „SellGlass“ 228288,59 Eur ir mokėjimo paskirtyje nurodė, kad tai yra UAB „SellGlass“ iš VĮ „Turto bankas“ perimtos importo PVM nepriemokos Muitinės departamentui dengimas. Bendrovė 2016-12-05 pateiktoje PVM deklaracijoje už 2016 m. spalio mėn. deklaravo 227869 Eur sumokėto importo PVM sumą. pagal 1993-12-22 Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. I-345 18 straipsnio nuostatas už importuotas prekes PVM sumos gali būti atskaitomos tik tuomet, kai prekių įvežimo dokumentuose yra atitinkama muitinės žyma apie mokesčio apskaičiavimą ir šis mokestis importuotojo sumokėtas į biudžetą. To paties įstatymo 16 straipsnyje nurodyta, kad atskaitoma PVM suma yra įtraukta į apskaitą PVM suma už tiekėjų pateiktas prekes, suteiktas paslaugas bei importuotas. ESTT yra pripažinęs valstybių narių teisę nustatyti naikinamąjį terminą teisei į PVM atskaitą realizuoti (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2008-05-08 sprendimo sujungtose bylose Ecotrade ir kt., C-95/07 ir C-96/07, 45 p.). ESTT sprendime konstatuota, jog „naikinamasis terminas, kuriam pasibaigus nepakankamai rūpestingas apmokestinamasis asmuo, nepateikęs prašymo leisti atskaityti pirkimo PVM, praranda teisę į atskaitą, neturi būti laikomas nesuderinamu su Šeštąja direktyva nustatyta sistema, jeigu, pirma, šis terminas nacionaline teise pagrįstoms teisėms mokesčių srityje taikomas taip pat, kaip ir Bendrijos teise pagrįstoms teisėms (lygiavertiškumo principas) ir, antra, dėl jo pasinaudojimas teise atskaityti netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (žr. 2003-02-27 sprendimą Santex, C‑327/00 ir 2007-10-11 sprendimą Lämmerzahl, C‑241/06). ESTT 2010-10-21 sprendime byloje C-385/09 yra nurodęs, kad, jeigu teisei į PVM atskaitą nebūtų taikomi jokie apribojimai laiko atžvilgiu, nebūtų galima užtikrinti visiško teisinio saugumo. Galimybė be jokių apribojimų laiko atžvilgiu pasinaudoti teise į atskaitą prieštarautų teisinio saugumo principui, kuris reikalauja, kad apmokestinamojo asmens mokestinė situacija, atsižvelgiant į jo teises ir pareigas mokesčių administratoriaus atžvilgiu, negali būti nuginčyta neribotam laikui. atskaitomas importo PVM turėjo būti sumokėtas ir deklaruotas 2001 metais, teise atskaityti importo PVM (ir apskaičiuoti mokėtiną mokestį) Bendrovė turėjo pasinaudoti per MAĮ 68 str. 1 dalyje nustatytą 5 metų naikinamąjį terminą, kuriam pasibaigus šios teisės neteko. ESTT ne kartą savo sprendimuose pripažino, kad teisė į atskaitą atsiranda tuo pačiu momentu, kai mokestis tampa mokėtinas (2008 m. gegužės 8 d. Sprendimo Ecotrade (C‑95/07 ir C‑96/07) 46 punktas). PVM direktyvos (2006/112/EB) 167 straipsnyje nustatyta, kad teisė į atskaitą atsiranda, atsiradus prievolei apskaičiuoti atskaitytiną PVM. Pagal prekių importo metu galiojusį 77/388/EEB Šeštosios direktyvos (dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas) 17 straipsnį taip pat buvo \numatyta, kad teisė atskaityti mokestį atsiranda tuomet, kai atskaitytinas mokestis tampa apskaičiuotinas ir (…) apmokestinamas asmuo turi turėti teisę iš mokesčio, kurį jis turi sumokėti, atskaityti „apskaičiuotą ar sumokėtą už importuotas prekes“ PVM. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 748 redakciją ,,Dėl mokesčių mokėjimo muitinėje tvarkos“, galiojusią prekių importo metu, importo PVM skola muitinei atsirado 2001 m. rugpjūčio mėnesį. Vadinasi, atsiradus importo PVM mokėjimo prievolei, kai importo PVM tapo mokėtinas, teisė į PVM atskaitą atsirado tuo pačiu metu, t. y. 2001 metų rugpjūčio mėnesį. Skaičiuojant nuo šios datos, įvykdžius formaliuosius reikalavimus, teisė galėjo būti realizuota per penkerius metus ir pasibaigė suėjus senaties terminui, t. y. 2006-12-31. Nesutinka, kad pareiškėja yra sumokėjusi importo PVM. Bendrovės UAB „SellGlass“ sumokėta suma buvo skolos kreditoriui dengimas, o ne importo PVM sumokėjimas į biudžetą. Civilinių santykių pagrindu skolininkui sumokėjus skolą naujajam kreditoriui, pastarajam įsipareigojimų valstybei dėl sumokėtų sumų neatsiranda. Byloje nustatyta, kad Bendrovės minima naujajam kreditoriui UAB ,,SellGlass“ sumokėta suma į Muitinės departamento surenkamąją sąskaitą nebuvo pervesta (Muitinės departamento 2018-02-12 raštas Nr. (13.2/8)3B-1438), t. y valstybės biudžeto nepasiekė.
Žemesnės instancijos teismas
5. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Nurodė, kad ESTT praktikoje ne kartą yra pripažinęsvalstybių narių teisę nustatyti naikinamuosius terminus teisei į PVM atskaitą realizuoti (2008-05-08 sprendimas byloje C-95/07 ir C-96/07). Šiame sprendime buvo konstatutoa, kad valstybės narės gali reikalauti, kad teise į atskaitą būtų pasinaudota laikotarpiu, kuriuo ji atsirado arba ilgesniu laikotarpiu, laikantis jų nacionalinės teisės aktuose nustatytų sąlygų ir taisyklių. Be to, galimybė neribotą laiką tarpą naudotis teise į atskaitą prieštarautų teisinio saugumo principui (ESTT sprendimas byloje Nr. 2017 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Nr. C-38/16, kt.). Pagal ESTT prakitką naikinamasis terminas negali būti laikomas nesuderinamu su PVM direktyvos sistem, jeigu: 1) jeigu taikomas lygiavertiškai teisėms, atsirandančioms iš nacionalinės teisės ir iš bendrijos teisės; 2) jo pasinaudojimas netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (viksmingumo principas) (ESTT sprendimai byloje Nr. C-327/00, C-241/06, kt.). ESTT ne kartą pažymėjo, kad teisė į PVM atskaitą atsiranda tuo pačiu metu, kai mokestis tampa mokėtinas (2008 m. gegužės 8 d. sprendimas byloje Nr. C-95/07). Pagal PVM direktyvos 2006/112/EB 167 str. teisė į atskaitą atsiranda atsiradus prievolei apskaičiuoti atskaitytiną PVM. Analogiška nuostata galiojo ir prekių importo metu galiojusios „Šeštosios“ direktyvos 77/388/EEB 17 straipsnyje. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 748 „Dėl mokesčių mokėjimo muitinėje tvarkos“ galiojusią redakciją PVM skola muitinei atsirado 2001 m. rugpjūčio mėnesį. Taigi tuo pačiu metu atsirado ir teisė į PVM atskaitą. Šios teisės realizavimas buvo siejamas su importo PVM sumokėjimą pagrindžiančiu dokumentu. Dėl to, kad tuo metu Lietuva nebuvo Europos Sąjungos nare, galėjo susisdaryti tarpas tarp teisės atsiradimo ir jos realizavimo. MGK nesutiko ir su pareiškėjos argumentu, kad pareiškėja įrodė, kad yra sumokėjusi importo PVM, nes pervedimas UAB „Sell Glass“ buvo atsisakitymas vykdant civilinę prievolę, lėšos biudžeto nepasiekė.
6. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai palaikė skunde išdėstytus argumentus. Iki 2013 m. galiojęs reguliavimas neleido į atskaitą įtraukti nesumokėto importo PVM. Tik pasikeitus regulaivimui pareiškėja tokią teisę įgijo. Pareiškėjo nuomone, mokesčių mokėtojas sumokėjo importo PVM. Tai, kad valstybė buvo perleidusi reikalavimą kitiems asmenims, mokesčių mokėtojo padėties negali bloginti. 2001 m. galioję teisės aktai nenumatė termino, per kurį turi būti sumokėtas importo PVM norint įtraukti jį į atskaitą, todėl laikytina toks terminas nebuvo nustatytas ir dėl to teisės į atskaitą atsiradimas buvo nukeltas neribotam laikui (iki kol bus sumokėta).
Atsiliepimas
7. Atsakovės atatovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus. Paaiškino, kad neterminuotas teisės į atskaitą atidėjimas efektyvią kontrolę padarytų iš esmės neįmanomą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
8. 2001 m. pareiškėja importavo prekes, teikė importo PVM deklaracijas (T IV b. l. 3-1090). Pagal jas 2001 m. rugpjūčio mėnesį susidarė 227.869,55 Eur importo PVM skola muitinei. Šios skolos pareiškėja nesumokėjo. Pareiškėjai 2001 m. rugpjūčio 14 d. buvo iškelta restruktūrizavimo byla. 2002 m. muitinė perleido 236 639,15 Eur importo PVM reikalavimą VĮ Turto bankui (T II b. l. 738, 739). VĮ Turto bankas 2016 m. balandžio 13 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. (7.8-42)-T5-13 už 413 139,00 Eur perleido reikalavimą į pareiškėjos 3 659 960,93 Eur mokestinę nepriemoką, įskaitant 236 639,15 Eur skolą teritorinei muitinei, UAB „Sell Glass“ (T II b. l. 740-743). Pareikškėja 2016 m. spalio 25 d. sumokėjo UAB „Sell Glass“ 228 288,00 Eur, nurodydama, kad sumoka importo PVM T I b. l. 153). Pareiškėja 2016 m.gruodžio 5 d. pateikė PVM deklaraciją, kurioje į atskaitą įtaukė 227 869,00 Eur importo PVM. Panevėžio apskrities VMI atlikusi patikrinimą, patikrinimo akte nesutiko su šios atskaitos pagrįstumu ir priskaičiavo 227 869,00 papildomai mokėtino PVM, priskaičiavo 13306,57 Eur delspinigių ir skyrė 22 787,00 baudą. Pareiškėjas nesutiko su šiuo aktu, skundė jį VMI prie FM, o jai palikus galioti sprendimą – MGK.
9. Nėra ginčo, kad prievolė sumokėti 227 869 importo PVM muitinei atsirado 2001 m. rugpjūčio mėnesį.
10. Ginčas byloje iš esmės kilo dėl momento, nuo kurio laikyti, kad buvo įgyta teisė į PVM atskaitą (ir atitinkmai senaties termino apskaičiuoti ir perskaičiuoti mokestį pradžios), senaties termino taikymo proporcingumo (suderinamumo su veiksmingumo principu) ir dėl to, ar importo PVM buvo sumokėtas į biudžetą.
Dėl senaties termino eigos pradžios
11. Pateikiant importo PVM deklaraciją 2001 m. galiojo 1993 m. gruodžio 22 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas Nr. I-345. Pagal šio įstatymo 16 straipsnio nuostatas PVM atskaitai buvo priskirta į apskaitą įtraukta PVM suma už importuotas prekes. Šiame straipsnyje nurodyta, kad atskaitoma PVM suma nustatoma laikantis 18, 19 ir 20 straipsnių nuostatų. 18 straipsnyje, kad už importuotas prekes PVM gali būti atskaitomas tik tuomet, kai kai prekių įvežimo dokumentuose yra atitinkama muitinės žyma apie mokesčio apskaičiavimą ir šis mokestis importuotojo sumokėtas į biudžetą.
12. Nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigliojusio PVMĮ nuostatos dėl importo PVM buvo suformuluotos dviejuose skirtingose straipsniusoe – 57 str. 2 d. nurodyta, kad į PVM atskaitą gali būti traukiamas pirkimo ir (arba) importo PVM. 64 str. 5 d. buvo nurodyti dokumentai, kurių pagrindu į atsakitą įtraukiamas importo PVM, nurodyta, kad PVM mokėtojas turi importo PVM sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, o jų nereikalaujama, jeigu importo PVM gali būti įskaitytas šio Įstatymo 94 straipsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėja neatitiko reikalavimų, kurie nustatyti minėto įstatymo 94 str. ir jo įgyvendinaimą reguliuojančiuose lydimusiuose teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarime Nr. 861 „Dėl Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo įgyvendinimo“). Dėl to ginčo nėra.
13. Iki 2004 m. gegužės 1 d. galiujusio Mokesčių administravimo įstatymo 24 straipsnyje buvo nustatyta, kad jeigu kitaip nenustatyta mokesčio įstatyme, mokesčio administratorius ir mokesčio mokėtojas (mokestį išskaičiuojantis asmuo) mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant atgal nuo tų metų, kada atliekamas mokesčio apskaičiavimas arba perskaičiavimas, sausio 1 dienos. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta nuo 2004 m įsigaliojusio Mokesčių administravimo įstatymo 68 str. 5 d.
14. Nagrinėdama šį ginčą MGK padarė išvadą, kad šios bylos situacijai taikytini teisės aktai, kurie galiojo 2001 m. rugpjūtį ir galioję vėliau, tęsiantis terminui, per kurį galėjo būti realizuota ši teisė, t. y. po 2004 m. gegužės 1 d. tapo aktuali Europos Sąjungos teisė, įskaitant PVM „Šeštąją“ direktyvą 77/388/EEB, vėliau PVM direktyvą 2006/112/EB ir ESTT jurisprudenciją. Minėtose direktyvose aiškiai įtvirtinta ir ESTT praktikoje aiškinant apmokestinimo PVM mechanizmą laikomasi nuostatos, kad teisė atskaityti mokestį atsiranda tada, kai mokestis tampa mokėtinas (pvz., 2008 m. gegužės 8 d. sprendimas byloje Nr. C-95/07 Ecotrade, C-284/11 EMS-Bulgaria Transport OOD).
15. Nors iki 2002 m. liepos 1 d. galiojusio 1993 m. gruodžio 22 d. PVMĮ 16 ir 18 straipsnio formultuotė ir 2002 m. liepos 1 d. įsaigaliojusio PVMĮ formuluotės (57 str. 2 d. ir 64 str. 5 d.) skyrėsi, nėra pagrindo teigti, kad jas galima aiškinti skirtingai teisės į PVM atskaitą atsiradimo momento aspektu – abi redakcijos numatė, kad atskaitai priskirtinas importo PVM ir nustatė sąlygas atskaitos ralizavimui. Taigi laikytina, kad teisinis reguliavimas teisės į PVM atskaitą atsiradimo momemento atžvilgiu nesikeitė.
16. Todėl sutiktina su MGK išvada ir laikytina, kad teisė į importo PVM atskaitą atsirado 2001 m., kai importo deklaracijos pagrindu atsirado prievolė sumokėti importo PVM. Ši teisė atsirado tuo metu galiojusio 1993 m. gruodžio 22 d. PVMĮ 16 straipsnio pagrindu. Nors teisės realizavimui 1993 m. gruodžio 22 d. PVMĮ 18 straipsnyje buvo keliami tam tikri reikalavimai (sąlyga – sumokėtas importo PVM), tačiau sąlygos nustatytmas nepakeičia teisės į atskaitą atsiradimo momento. Tai aiškiai matyti iš PVM direktyvos 2006/112/EB teksto – 178 - 182 straipsniai reguliuoja teisės į PVM atskaitą realizavimą. ESTT jursiprudencijoje taip pat aiškiai išskiriamas teisės į PVM atskaitą atsiradims ir jos realizavimas (C‑332/15 Astone, 32 punktas). Taip pat nustatyta ir valstybės narės teisė nustatyti papildomas teisės realizavimo sąlygas (PVM direktyvos 2006/112/EB 182 str.).
17. Sistemiškai aiškinant tiek 2001 m. galiojusio 1993 m. gruodžio 22 d. PVMĮ (15, 31 str.), tiek nuo 2002 m. įsigaliojusio PVMĮ nuostatas (84, 89 straipsniai), PVM apskaičiuojmas tam tikrais mokestiniais laikotarpiais. PVM direktyvos 2006/112/EB 179 str. aiškiai nustato, kad mokestiniu laikotarpiu mokesčių mokėtojas atima visą PVM sumą, į kurios atskaitą per tą patį laikotarpį jis įgijo teisę. Tai reiškia, kad pareiga sumokėti arba teisė įtraukti į atskaitą PVM siejama su konkretaus mokestinio laikotarpio faktais, už kurį apskaičiuojams mokėtinas PVM. Šiuo atveju tokiu faktu buvo prekių importas ir dėl to atsiradęs mokėtinas importo PVM už 2001 m. rugpjūčio mėnesį, o šio mokečio sumkėjimas būtų tik antrinis veiksmas, kuriuo įvykdoma prievolė ir sukuriamos sąlygos teisei realizuoti (kitaip aiškinant tektų pripažinti, kad teisė į atskaitą atsiranda du kartus). Mokesčių administravimo įstatymo 80 straipsnio 1 dalis numato mokesčių mokėtojo teisę pateikti patikslintą deklaraciją, t. y. mokesčių mokėtojas atsiradus teisės realizavimo sąlygoms gali tikslinti atitinkamo laikotarpio deklaraciją. Visgi teisė pateikti patikslintą deklaraciją yra ribojama mokesčių apskaičiavimo ir perksaičiavimo senaties termino (Mokesčių administravimo įstatymo 68 str. 5 d., 80 straipsnio 1 d.). Darytina išvada, kad importo PVM sumokėjimas nėra savarankiškas pagrindas teisei į PVM atskaitą atsirasti, o tuo pačiu, kad teisė į PVM atskaitą atsirado 2001 m. rugpjūčio mėnesį.
18. Papildomai pažymėtina, kad teisės į atskaitą atsiradimo momentą siejant su importo PVM prievolės įvykdymo momentu, jis iš esmės būtų nukeliamas neribotm laikui, kas prieštarautų teisinio apibrėžtumo ir saugumo principui (pvz., ESTT sprendimas 2010 m. spalio 21 d. sprendimas byloje C-385/09, byloje Nr. 2017 m. birželio 14 d. sprendimo byloje Nr. C-38/16 42 p., kt.).
19. Nesutiktina su pareiškėjos teiginiu, kad importo PVM prievolės atsiradimo momentu (2001 m.) galioję teisės aktai (1993 m. gruodžio 22 d. PVMĮ) nenumatė atskaitos ribojimų, susijusių su laikotarpiu, per kurį turi būti sumokėtas importo PVM. Jau minėta, kad 2001 m. galiojusio 1995 m. Mokesčių administravimo įstatymo 24 straipsnyje buvo nustatyta, kad jeigu kitaip nenustatyta mokesčio įstatyme, mokesčio administratorius ir mokesčio mokėtojas (mokestį išskaičiuojantis asmuo) mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus. Taigi akivaizdu, kad terminas mokesčio perskaičiavimui buvo nustatytas.
Dėl senaties termino suderinmumo su veiksmingumo principu
20. ESTT yra pasisakęs, kokiais atvejais negalima remtis senaties terminos pasibaigimu. Pagal šio teismo praktiką draudžiama remis senaties terminu, jeigu pasinaudojimas teise atskaityti tampa prakitškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (kas vadinama veiksmingumo principu) (pvz., 2008 m. gegužės 8 d. sprendimas byloje Nr. C-95/07 Ecotrade).
21. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad reikalavimai buvo neproporcingi ar tokie, kurie atimtų realią galimybę pasinaudoti teise į PVM atskaitą. Aplinkybė, kad pareiškėjai buvo vykdoma retruktūrizavimo procedūra savaime nepaneigė jos galimybės pasinaudoti teise į atskaitą. Kaip pripažįsta pati pareiškėja, kreditoriai nustatė atsiskaitymų eiliškumą. Toks kreditorių apsisprendimas priklausė nuo jų pačių valios ir tuo metu išreiškė pareiškėjos valią trečiųjų asmenų (šiuo atveju – valstybės) atžvilgiu. Taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja neturėjo galimybių pasinaudoti teise į PVM atskaitą.
22. Šioje byloje svarbu tai, kad importo skola susidarė ir dėl to terminas praleistas ženkliai, be to, valstybė (VĮ Turto bankas) perleido reikalavimą 2016 m., t. y. praėjus 15 m. nuo skolos susidarymo ir turėjo pagrįstą lūkestį, kad susiklostę teisiniai santykiai nesikeis, įskaitant ir tai, kad perleista skola nebus naudojama PVM atskaitai. Taigi šiuo atveju senaties termino taikymas nėra vien tik formalaus pobūdžio, bet susijęs su realiai suformuotais lūkesčiais dėl teisinių santykių stabilumo, dėl to sudarytais sandoriais ir pasikeitusia teisine sitaucija. Pažymėtina, kad pasikeitus teisiniams santykiams, pripažinus pareiškėjos teisę į PVM atskaitą, fiskalinis rezultatas nebūtų neutralus (kas taip pat yra vienas iš PVM atskaitos mechanizmo principų, pavyzdžiui C-284/11 EMS-Bulgaria Transport OOD), nes importo PVM nebuvo sumokėtas į biudžetą.
Dėl sumokėjimo į biudžetą sąlygos
23. Šiuo atveju akivaizdu, kad importo PVM į biudžetą nepateko. Pareiškėjo teigimu jis prievolę įvykdė trečiajam asmeniui (UAB „Sellglass“) ir tuo sumokėjo importo PVM. Vertinant, ar buvo įvykdyta sąlyga, kad importo PVM yra sumokėtas į biudžetą, taikytinos Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos dėl mokestinės prievolės įvykdymo. Mokesčių administravimo įstatymo 82 straipsnio 1 dalis nustato prievolės įvykdymo būdus, o 1 šios dalies punkte numatyta, kad prievolė įvykdoma mokesčio ir su juo susijusių sumų sumokėjimu. 83 straipsnis nustato sąlygas, kurioms esant laikoma, kad mokestis yra sumokėtas. Mokestis ir su juo susijusios sumos laikomos sumokėtais, kai kredito įstaiga arba kitas mokėjimo paslaugų teikėjas įskaito į mokesčių administratoriaus sąskaitą atitinkamą mokesčių mokėtojo inicijuotą mokėjimo operacijos sumą (83 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju mokesčio suma nebuvo sumkėta į mokesčių administratoriaus sąskaitą, taigi mokestinė prievolė nepasibaigė sumokėjimu, todėl reikia laikyti, kad importo PVM nebuvo sumokėtas į biudžetą.
Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, teismas pareiškėjos reikalavimą atmeta kaip nepagrįstą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos AB „Panevėžio stiklas“ skundą atsakovui Valstybinri mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.