- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-20
- Bylos Nr.
- A-143-1061-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė
- Pareiškėjas
- Juliui Veselkai, Egidijaus Klumbio, Juliaus Veselkos
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus energija“, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
- Kategorijos
- 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus energija“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Egidijaus Klumbio ir Juliaus Veselkos prašymą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, uždarajai akcinei bendrovei ,,Vilniaus energija“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai Egidijus Klumbys ir Julius Veselka (toliau – pareiškėjai), Lietuvos Respublikos Seimo nariai, prašymu (b. l. 2 – 6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1-1207 „Dėl valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 535 V „Dėl šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos tvirtinimo“ pakeitimo“ ir įpareigoti atsakovą uždarąją akcinę bendrovę „Vilniaus energija“ (toliau – UAB „Vilniaus energija“) atlikti vartotojų mokėjimų perskaičiavimus už 2006 m. liepos – rugsėjo mėnesius, vadovaujantis iki skundžiamo sprendimo galiojusia šilumos paskirstymo (išdalijimo) tvarka, subalansuojant vartotojų permokėjimus ar nepriemokas, atsiradusias dėl šio sprendimo taikymo, šilumos vartotojų mokėjimuose už jiems parduotą šilumą ir suteiktas paslaugas, apskaičiuotuose už 2006 m. lapkričio – gruodžio mėnesius.
Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, jog visos pastate suvartotos šilumos paskirstymo (išdalijimo) metodą pasirenka šilumos vartotojai iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti šilumos vartotojų siūlomi metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Šiuo sprendimu pažeista daugelio Vilniaus miesto šilumos vartotojų teisė pasirinkti patiems šilumos paskirstymo metodą. Nei valstybės, nei savivaldybės institucijos neturi teisės nuspręsti už kitus šilumos vartotojus ir parinkti/nustatyti jiems metodą, išskyrus atvejus, kai jos pačios kvalifikuojamos kaip šilumos vartotojai, t. y. pasirenkant šilumos paskirstymo (išdalijimo) metodą savo pačių užimamuose pastatuose. Be to, pradėjus taikyti šį sprendimą nuo 2006 m. liepos 1 d. buvo vartotojų skundų, kad šilumos tiekėjo apskaičiuotas šilumos kiekis, perduotas per karšto vandens sistemą, keitėsi labai smarkiai. Teigė, jog ginčijamas sprendimas daro žalą sąžiningiems gyventojams, kadangi jie negauna palūkanų sumokėdami šilumos tiekėjui už nesąžiningų kaimynų suvartotą, bet nedeklaruotą karštą vandenį. Jie sumoka už nesąžiningų kaimynų suvartotą, bet atsiskaitomųjų karšto vandens skaitiklių neapskaitytą karštą vandenį, kai nesąžiningi kaimynai karštą vandenį vagia. Šis sprendimas leidžia šilumos tiekėjui – atsakovui UAB „Vilniaus energija“, išvengti įstatymu nustatytos prievolės rūpintis butuose įrengtais karšto vandens skaitikliais.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į prašymą (b. l. 13 – 16) prašė prašymą atmesti.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba nurodė, kad būtų suderinti vartotojų ir tiekėjų interesai, Šilumos ūkio įstatymas suteikė teisę šilumos vartotojams patiems pasirinkti jiems tenkančių šilumos kiekio dalių nustatymo metodiką, tačiau jie tokio metodo nepasirinko, todėl mokesčiai buvo apskaičiuojami pagal Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535 V patvirtintą Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarką, kuri neatitiko Šilumos ūkio įstatymo nuostatų. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1207 nustatyta, kad nuo 2006 m. liepos 1 d. mokestis už šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliacijai) ne šildymo sezono metu apskaičiuojamas iš įvadinio šilumos skaitiklio rodmenų atėmus šilumos kiekį karštam vandeniui ruošti ir likusią šilumos dalį išdalinant butams, t. y. neapskaitytas šilumos kiekis nėra perkeliamas į šildymo sezoną. Todėl vasaros mėnesiais padidėjo mokėjimai už šilumos kiekį, suvartotą karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliacijai). Šiame sprendime taikomas metodas atitinka Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamą taikyti Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. Šilumos vartotojams nepasirenkant suvartoto šilumos kiekio dalių nustatymo metodo, už dalį suvartotos šilumos energijos lieka neatsiskaityta, todėl siekiant ištaisyti šią situaciją buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Pažymėjo, jog už atsiskaitomuosius karšto vandens skaitiklius butuose yra atsakinga ne UAB „Vilniaus energija“, o patys šilumos vartotojai. Be to, šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui tiekti paskirstymo tvarka buvo patvirtinta ne ginčijamu sprendimu, o Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535 V. Ginčijamas sprendimas ne pakeitė pačią tvarką, o suvienodino suvartoto šilumos kiekio dalių nustatymo tvarką daugiabučiuose namuose, kuriuose įkurta daugiabučių namų savininkų bendrija, ir daugiabučiuose namuose, kuriuose tokios bendrijos nėra. Buvusi tvarka neatitiko Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintų rekomenduotinų šilumos kiekių paskirstymo metodų bei paskirstant šilumos kiekį cirkuliacijai. Be to, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes Specialiosios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo bei šilumos ūkio ir jo valdymo perdavimo savivaldybėms įstatymu visi šilumos ūkio ir jo valdymo klausimai buvo perduoti savivaldybėms.
Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į prašymą (b. l. 56 – 63) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
UAB „Vilniaus energija“ nurodė, kad įsigaliojus Civiliniam kodeksui (toliau – CK) (nuo 2001 m. liepos 1 d.), Šilumos ūkio įstatymui (nuo 2003 m. liepos 1 d.) atsirado prieštaravimų tarp Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 85 patvirtintos Centralizuotos šilumos kainų taikymo, nustatant mokėjimus už patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą daugiabučio gyvenamojo namo butams, tvarkos (toliau – Tvarka) 11 punkto, Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535 V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos 14 punkto ir CK 6.383, 6.161, 6.188 straipsnių, Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatų, kad vartotojams vienoda tvarka turi būti paskirstomas visas daugiabučiame name suvartotas šilumos kiekis. Priimdama ginčijamą sprendimą Vilniaus miesto savivaldybės taryba pakeitė Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535 V patvirtintos tvarkos 14 punkto 2 pastraipą, t. y. nuo 2006 m. liepos 1 d. panaikino ribinę sąlygą visiems vartotojams. Taip buvo suvienodintas šilumos, perduodamos per daugiabučio namo karšto vandens tiekimo sistemą, paskirstymas ne šildymo metu daugiabučių namų gyventojams, kur yra įsteigtos bendrijos, ir daugiabučių namų gyventojams, kur bendrijos neįsteigtos. Tuo pačiu šis sprendimas panaikino anksčiau galiojusios Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535 V patvirtintos tvarkos prieštaravimus CK 6.383, 6.161, 6.188 straipsniams ir Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsniui. Pažymėjo, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2004 – 2006 m. nutarimais patvirtino šešis rekomenduojamus šilumos paskirstymo metodus: Nr. 1, Nr. 2 (2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-122), Nr. 3, Nr. 4 (2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19), Nr. 5 (2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41), Nr. 6 (2005 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. O3-86). Visuose rekomenduojamuose metoduose numatytas visos name suvartotos šilumos paskirstymo (išdalijimo) vartotojams principas, netaikoma ribinė sąlyga. Skundžiamas sprendimas pakeitė paminėtos tvarkos 14 punktą taip, kad nuo 2006 m. liepos 1 d. šilumos tiekėjo taikomas šilumos kiekio paskirstymo metodas visiškai atitinka Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtinto rekomenduojamo Šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 reikalavimus. Ginčijamas sprendimas traktuotinas ne kaip naujai sukurta metodika, o kaip Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535 V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos pakeitimas ir patobulinimas, kurio tikslas – pašalinti šios tvarkos 14 punkto prieštaravimus CK ir Šilumos ūkio įstatyme nustatytiems principams. Pabrėžė, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas, jis nepažeidžia Šilumos ūkio įstatymo 12, 15 straipsnių, nediskriminuoja vartotojų ir šilumos tiekėjo, atitinka Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą rekomenduojamą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, priimtas neviršijant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kompetencijos šilumos tiekimo srityje. Atsižvelgiant į tai, bendrovė pagrįstai skaičiavo vartotojams mokėjimus už šilumą 2006 m. liepos – rugsėjo mėnesiais skundžiamo sprendimo pagrindu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 22 d. sprendimu (b. l. 91 – 94) pareiškėjų prašymą patenkino. Teismas panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1-1207 ir įpareigojo UAB „Vilniaus energija“ atlikti vartotojų mokėjimų perskaičiavimus už 2006 m. liepos – rugsėjo mėnesius, vadovaujantis iki šio sprendimo galiojusia šilumos paskirstymo tvarka, subalansuojant vartotojų permokėjimus ar nepriemokas, atsiradusias dėl šio sprendimo taikymo, šilumos vartotojų mokėjimuose už jiems parduotą šilumą ir suteiktas paslaugas, apskaičiuotuose už 2006 m. lapkričio – gruodžio mėnesius.
Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai, gindami šilumos vartotojų interesus, pagrįstai nurodė, jog šilumos paskirstymo metodo pasirinkimas yra šilumos vartotojo teisė. Savivaldybės institucijos neturi teisės nuspręsti už kitus šilumos vartotojus ir parinkti (nustatyti) jiems metodą, išskyrus atvejus, kuriuose jos pačios kvalifikuojamos kaip šilumos vartotojai. Pareiškėjų pateiktuose pavyzdžiuose mokestis už šilumą, sunaudotą karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliacijai) namo vidaus sistemoje, nešildymo sezono metu 2006 m. birželio, liepos, rugpjūčio mėnesiais buvo 17,78 Lt, 26,82 Lt, 34 Lt, 54,10 Lt. Teismo nuomone, nurodytos aplinkybės įrodo, jog ginčijamu sprendimu (3.14 p.) Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos 14 punkto pakeitimas neatitinka Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų, nes mokesčio už šilumą, sunaudotą karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliacijai) namo vidaus sistemoje, nešildymo sezono metu taikymas ir priėmimas neapsvarstytas su šilumos vartotojais ir tokio mokesčio taikymas nesuderintas su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Tokių klausimų viešas svarstymas buvo būtinas su šilumos vartotojais, o derinimas – su komisija iki priimant ginčijamą sprendimą ir pakeičiant paminėtos tvarkos 14 punktą. Nagrinėjamuoju atveju kilusio ginčo teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalėjo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, o, be to, atsakovams tokia pareiga atsiranda ir iš Šilumos ūkio įstatymo 12, 15 straipsnių, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės normomis. Šilumos vartotojų sąskaitose nurodyta informacija apie ginčijamą mokesčio pasikeitimą akivaizdžiai patvirtina įstatymo nuostatų neįvykdymo faktą. Teismas pabrėžė, kad sprendimu vienašališkai, be šilumos vartotojų išreikštos valios, negalėjo būti pakeistas paminėtos tvarkos 14 punktas ir padidintas mokestis. Šiuo atveju atsakovams nėra numatyta teisė ir pareiga, jei šilumos vartotojai dar ir nėra išreiškę valios dėl šilumos paskirstymo tvarkos ir atsiskaitymų (pasirenkant metodą iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų ar savo siūlomų ir suderintų su komisija), be svarstymo su pastaraisiais keisti ginčijamo mokesčio apskaičiavimą. Šilumos kiekis turi būti sumokėtas ir toks kiekis turi būti nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis ar kitu sutartyje nurodytu būdu (Šilumos ūkio statymo 12, 15 str.). Teismas nurodė, kad patenkinus pareiškėjų reikalavimą dėl sprendimo panaikinimo ginčijami mokesčiai, atsiradę vykdant šį sprendimą, šilumos vartotojams perskaičiuotini.
III.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu (b. l. 98 – 100) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pareiškėjų ginčijamą sprendimą, kuriame taikomas metodas atitinka Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamą taikyti Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, priėmė siekdamas pakeisti įstatymams prieštaraujantį Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 535 V, tačiau vartotojai bet kada gali pasirinkti kitą šilumos kiekio paskirstymo tvarką.
2. Teismas neatkreipė dėmesio į CK normas (CK 6.383, 6.387 str.).
3. Teismas nenagrinėjo aplinkybių, kad šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui tiekti paskirstymo tvarka buvo patvirtinta ne pareiškėjų ginčijamu sprendimu, o Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535 V.
4. Pareiškėjų ginčijamas sprendimas yra ne individualus, o norminis teisės aktas, todėl jo teisėtumas turi būti ginčijamas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 16 skirsnio nuostatomis.
5. Teismas neatkreipė dėmesio, kad pareiškėjų skundžiamas sprendimas buvo priimtas remiantis tuo, jog Specialiosios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo bei šilumos ūkio ir jo valdymo perdavimo savivaldybėms įstatymu visi šilumos ūkio ir jo valdymo klausimai buvo perduoti savivaldybėms.
Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu (b. l. 106 – 112) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
UAB „Vilniaus energija“ nurodo, kad teismas neįvertino ir neištyrė visų byloje pateiktų įrodymų, neteisingai pritaikė CK 6.161, 6.188, 6.383 – 6.391 straipsnius, Šilumos ūkio įstatymo 12, 15 straipsnius, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. O3-116 ,,Dėl atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvų būstui šildyti ir šaltam vandeniui pašildyti “, neatsižvelgė į teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004).
Atsiliepimas
Pareiškėjai atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą (b. l. 138 – 140) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teismas sprendime nustatė procedūrinius pažeidimus priimant ginčijamą sprendimą, kurie neatitiko Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio, tačiau nesprendė jo esmės atitikimo Šilumos ūkio įstatymui.
2. Ginčijamas atsakovo sprendimas įtvirtino sąžiningų vartotojų diskriminaciją ir daro žalą geros kaimynystės santykiams tarp daugiabučio namo gyventojų.
Pareiškėjai atsiliepimu į atsakovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą (b. l. 141 – 147) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodo, kad ginčo esmė yra esminis įstatymo nustatytos procedūros pažeidimas, o ne šilumos paskirstymo (išdalijimo) tvarkos ar metodų privalumai ar trūkumai.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą (b. l. 135 – 136) prašo apeliacinį skundą patenkinti.
UAB „Vilniaus energija“ nurodo, kad sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsakovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinis skundas tenkintinas. Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Šioje byloje nagrinėjamą ginčą inicijavę pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos Seimo nariai, kurie (kaip nurodyta jų paduotame pirmosios instancijos teismui pareiškime) tokiu būdu gina ne savo, o kitų asmenų - šilumos energijos vartotojų - teises. Todėl, ABTĮ taikymo požiūriu sprendžiant pareiškėjų tinkamumo klausimą, yra būtina teisingai nustatyti nagrinėjamos administracinės bylos kategoriją ir, tai padarius, taikyti šiai kategorijai atitinkamas ABTĮ nuostatas.
Iš pareiškėjų pareiškimo (kuriame nėra nuorodos į ABTĮ normą, kurios pagrindu šis pareiškimas yra paduodamas) matyti, kad jame keliamas skundžiamo teisės akto nuostatų atitikimo Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 daliai klausimas. Pats pareiškėjų prašomas ištirti aktas - atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 1-1207, kuriuo iš dalies buvo pakeista savivaldybės valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535 patvirtinta Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarka, atitinka norminio teisės akto apibūdinimą, pateiktą ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje. Todėl nagrinėjama byla priskirtina administracinių bylų kategorijai, nurodytai ir reglamentuojamai ABTĮ 16 skirsnyje (110 – 117 str.). Tai reiškia, kad pareiškėjai, kaip Seimo nariai, yra tinkami tokio kreipimosi į administracinį teismą subjektai (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir kad ši administracinė byla yra teisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui (ABTĮ 18 str. 2 d. 1 p.). Tai taip pat reiškia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo išsiaiškinti, ar pareiškėjų prašomas panaikinti teisės aktas yra galiojantis, t. y. ar jis (juo pakeista minėta tvarka) buvo įsigaliojęs Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje (šiai bylai aktuali 2005-07-07 įstatymo Nr. X-331 redakcija) nustatyta tvarka, ir tik po to nagrinėti bylą iš esmės. Išnagrinėjus bylą iš esmės, pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti tik vieną iš ABTĮ 115 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad nurodytas atsakovo (2006-06-07) sprendimas (tariamai) prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 daliai, galėjo priimti sprendimą skundžiamą aktą (ar jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu šiam įstatymui ir laikyti jį (jo atitinkamą dalį) panaikintu, bet neturėjo teisės nustatyti atsakovams kokius nors įpareigojimus, kaip tai šiuo atveju teismo buvo padaryta atsakovo UAB „Vilniaus energija“ atžvilgiu. Be to, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamuoju atveju priimto sprendimo rezoliucinėje dalyje pasisakė dėl viso pareiškėjų skundžiamo sprendimo, nors (kaip matyti iš pareiškėjų pareiškimo) pareiškėjai pateikė argumentus tik dėl šio atsakovo sprendimo 3 punkto (kuriuo buvo pakeistas minėtos tvarkos 14 p.). Todėl galima konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies (nustatančios bendras, taikytinas ir šios kategorijos byloms nagrinėjimo taisykles) prasme išėjo iš pareiškėjų pateikto prašymo nagrinėjimo ribų.
Kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas (nustatęs, kad skundžiamas teisės aktas yra galiojantis pagal aukščiau nurodytą teisės aktų įsigaliojimo tvarką), nagrinėdamas bylą iš esmės, turėjo patikrinti (išsiaiškinti) atsakovų pateiktus argumentus dėl skundžiamu sprendimu pakeistos minėtos tvarkos atitikimo aukščiau paminėtam Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 rekomenduotam taikyti metodui Nr. 4. Šiai Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu bylai reikšmingai aplinkybei nustatyti teismas galėjo (o, reikalui esant, turėjo) spręsti klausimą dėl specialių žinių panaudojimo ar išsiaiškinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos poziciją šiuo klausimu.
Išvardinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo trūkumai leidžia kolegijai konstatuoti, kad šis sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu (ABTĮ 86 str.). Todėl sprendimas naikintinas. Šių trūkumų apimtis ir kiekis neleidžia kolegijai priimti vienokį ar kitokį sprendimą pačiai (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.). Todėl byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.