- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-09
- Bylos Nr.
- 1A-16-397/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-16690-2016-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Arūnas Paštuolis, Gytis Večerskas
- Kaltinamasis
- A. K.
- Nukentėjusysis
- J. V.
- Nuteistasis
- A. K.
- Advokatai
- Stasė Kupčiūnienė
- Kategorijos
- 2.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jankauskienės, Arūno Paštuolio ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį išteisintas, kaip nepadaręs veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (BPK 303 straipsnis 5 dalies 1 punktas).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintas dėl kaltinimo, kad 2016 m. balandžio 9 d., apie 12 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė savo svainiui J. V. į kaktą, taip sukeldamas fizinį skausmą šeimos nariui J. V..Be to, A. K. buvo kaltinamas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį tuo, kad tuo pačiu metu, namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė savo svainiui J. V. į kaktą bei grasino užmušti ir padegti namus, dėl ko buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad kaltinimai A. K. nepasitvirtino.Apeliaciniame skunde prokurorė prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendį dėl A. K. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – A. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalį bei paskirti jam 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Skunde nurodoma, kad teismas išsamiai neištyrė baudžiamojoje byloje esančių faktinių duomenų, jų neišanalizavo bei neatsižvelgė į suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką. Prokurorės teigimu, teismas, išteisindamas A. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo, šį sprendimą motyvavo tuo, kad A. K. grasinimas užmušti nukentėjusįjį neatrodė realus, nes nukentėjusysis nemanė, kad A. K. taip gali padaryti, tačiau šiam buvo neramu dėl grasinimo padegti namą, kadangi A. K. anksčiau buvo padegęs savo paties namą. Tokius nukentėjusiojo parodymus teismas vertino, kaip pavojų turtui, o ne žmogaus gyvybei, todėl pirmosios instancijos teismo nuomone, veika negalėjo būti kvalifikuojama pagal BK 145 straipsnio l dalį, kadangi minima įstatymo norma gina žmogaus sveikatą ir gyvybę, o ne žmogaus turtą. Pirmosios instancijos teismo nuomone, turto apsaugą įstatymų leidėjas įtvirtino BK 145 straipsnio 2 dalyje, tačiau nagrinėjamu atveju A. K. veiksmai nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų pagrindas jo veiką perkvalifikuoti pagal kitą inkriminuojamo straipsnio dalį.Tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis J. V. parodė, kad 2016 m. balandžio 9 d. apie 12.00 val. jam būnant kieme, minėtu adresu, už ūkinio pastato kartu su dukra K. V., atėjo neblaivus jo sutuoktinės G. V. brolis A. K., kuris pradėjo su juo konfliktuoti, plūsti jį necenzūriniais žodžiais. Staiga priėjęs prie jo A. K. vieną kartą kumščiu sudavė jam į kaktą, dėl ko jis juto fizinį skausmą. Jis gindamasis stumtelėjo šį atgal nuo savęs, dėl ko A. K. nugriuvo ant žemės. Tada A. K. vėl pradėjo plūsti jį necenzūriniais žodžiais ir pradėjo jam grasinti, kad jį užmuš ir padegs jo namus. Šiuos grasinimus jis suprato kaip realius, išsigando. Nes jo sutuoktinės O. V. brolis A. K. prisigėręs būna neprognozuojamas, agresyvus. Iš nukentėjusiojo J. V. parodymų matyti, kad šiuos grasinimus jis suprato kaip realius, kurie gali pasireikšti užmušimu ir namų padegimu, nes name jis gyvena, todėl jo sveikatai ir gyvybei dėl to gali kilti pavojus. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta K. V. taip pat patvirtino, kad grasinimas buvo J. V., ji taip pat mano, kad A. K. yra neprognozuojamas. Prokurorė pažymi, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, manydamas, kad grasinimas nebuvo realus nesiėmė priemonių apklausti kitus liudytojus, tokius kaip K. V. ar (ir) policijos pareigūnai.Prokurorės nuomone, A. K., grasindamas J. V., suvokė savo elgesio bauginamąjį pobūdį ir to siekė. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo abejoti išvadomis dėl grasinimų realumo, todėl A. K. veika turėjo būti pripažinta nusikalstama bei pastarasis turi būti pripažintas kaltu.BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, t. y. įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Taigi teismas savo išvadas gali grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu.Prokurorės teigimu, teismas tendencingai vertindamas byloje surinktus įrodymus, darydamas prieštaringas ir klaidingas išvadas, pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus ir nepagrįstai A. K. išteisino dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 str. l d. padarymo, nuosprendis turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas, apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant A. K. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. l d., padarymo.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis ir nuteistojo gynėja prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Prokurorės apeliacinis skundas atmestinas. Prokurorė ginčija nuosprendį dėl A. K. kaltės pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).Susipažinęs su byloje esančia medžiaga, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas tinkamai, nepažeisdamas įstatymo reikalavimų ištyrė visas aplinkybes bei tinkamai įvertino jų visumą ir pagrįstai A. K. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisino.BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Objektyviai grasinimas pasireiškia aktyviais veiksmais pranešant žmogui, kad jis bus nužudytas arba sunkiai sužalotas ar susargdintas. Grasinimas gali būti išsakytas nukentėjusiajam tiesiogiai, per kitus asmenis, viešu pasisakymu, pareiškimu ir kt. Nusikaltimo sudėtis formali, t. y. grasinimas laikomas baigtu nuo grasinimo pareiškimo. Taip pat, kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori. Pažymima, jog ir pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-341/2010).Kaip matyti iš nukentėjusiojo J. V. parodymų, duotų jį apklausus teismo posėdyje apeliacinėje instancijoje, jis nurodė, kad – A. K. yra jo žmonos brolis. Įvykio rytą atėjo pas juos neblaivus, jam buvo pasakyta išeiti, tačiau buvo linkęs konfliktuoti ir prie šiltnamio jis nukentėjusiajam kirto, nukentėjusysis jį pastūmė, jis nukrito. Išeidamas pro vartus A. K. sakė, kad nužudys, uždegs. Nukentėjusysis teigė, kad kada taip sako, tai tikrai baisoka, ateis, užpuls ir uždegs. Apklausta liudytoja K. V. nurodė analogiškas aplinkybes. Grasinimai buvo tėčiui, bet jeigu uždegs namus, bus blogai visiems. Kai jis pradėjo kolioti tėtį, ji iškvietė policiją, nes A. K. rėkdamas sakė, jog padegs namus, nužudys. Tą jis rėkė ne kartą. Ji jo grasinimų išsigando. A. K. buvo ne kartą teistas, todėl visi ir bijojo jo. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja nurodė, kad A. K. buvo padegęs savo namus. Teismo posėdyje taip pat buvo apklaustas ir į įvykio vietą atvykęs vienas iš policijos pareigūnų – O. K., kuris nurodė, jog paties įvykio jie nematė, tačiau patvirtino, kad nukentėjusysis buvo susijaudinęs, visa šeima buvo susijaudinusi.Kaltinamasis A. K., apklaustas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje kaltu prisipažino ir parodė, kad 2016 m. balandžio 8 d. jį paleido iš pataisos namų, atlikus laisvės atėmimo bausmę. 2016 m. balandžio 9 d., būdamas išgėręs, nutarė aplankyti savo seserį G., gyvenančią su savo šeima (duomenys neskelbtini). Atėjęs į sesers kiemą, matė ją dirbančią darže, tačiau su ja nepabendravo, kadangi susitiko su jos vyru J. V., kuris buvo nepatenkintas, kad jis atėjo būdamas girtas. Jie tarpusavyje susistumdė, jis trenkė ranka J. V. į galvos sritį, o šis jį pastūmė ant žemės. J. V. varė jį iš savo kiemo. Kadangi jis buvo girtas pagrasino J. V. jį užmušti ir padegti jo namus, nors iš tikrųjų to daryti neketino.Nukentėjusysis J. V. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad 2016 m. balandžio 9 d. į jo kiemą atėjo girtas jo žmonos brolis A. K.. Jam pasakė ateiti tada, kai bus blaivus, tuo nepatenkintas A. K. sudavė jam ranka per kaktą, dėl ko jis jautė pyktį, o ne fizinį skausmą ir jiedu susistumdė. Jis liepė dukrai K. V. iškviesti policiją. Po susistumdymo A. K. pagrasino jį užmušti ir padegti namus. Dėl grasinimų jį užmušti, jis neišsigando, nes toks grasinimas jam neatrodė realus ir nemanė, kad A. K. taip gali padaryti, tačiau dėl grasinimo padegti namą, jam buvo neramu, kadangi A. K. anksčiau buvo padegęs savo paties namą.Iš šių duomenų byloje nustatyta, kad A. K. konflikto metu pasakė žodžius „užmušiu, padegsiu“, tačiau iš bylos duomenų visumos nėra nustatyta pakankamo pagrindo manyti, kad grasinimai „užmušti ir padegti“ realūs, nes A. K. konflikto metu buvo neblaivus ir nors sudavė nukentėjusiajam, tačiau pastumtas pargriuvo ir tokiu būdu, buvo be didesnių pastangų sutramdytas, o jo išsakomi žodžiai, teismo nuomone, buvo labiau panašūs ne į grasinimą, o į bejėgiško asmens desperatiškus šūksnius, siekiant išsakyti savo reikšmingumą ir būti pastebėtam. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog A. K. prieš šį įvykį tik dieną prieš buvo grįžęs po bausmės atlikimo iš pataisos namų, todėl jis dar nebuvo adaptavęsis laisvėje ir jo elgesį galėjo sąlygoti neadekvatus aplinkybių ir situacijos vertinimas. Jo išsakyti žodžiai, „užmušti, padegti“ buvo panaudoti ne kaip siekis įbauginti ar save priešpastatyti, kaip viršesnį prieš nukentėjusįjį, o labiau pasirodyti svarbiu, kas nesudarė bauginančios situacijos, dėl kurios nukentėjusysis, pats būdamas fiziškai pranašesnis, būtų tai įvertinęs kaip grėsmę savo gyvybei ar sveikatai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad J. V. atžvilgiu išsakyti grasinimai buvo realūs. Byloje nustatyta, kad šie A. K. grasinimai buvo bendrinio pobūdžio, kartu su keiksmažodžiais, išsakyti konflikto metu kuomet jis, po jo suduoto smūgio, jis pats buvo pastumtas ir nukrito, bei ištemtas už kiemo vartų. Jo elgesys, kaip neblaivaus asmens, buvo spontaniškas ir duomenų, patvirtinančių, kad A. K., smurtavęs J. V. atžvilgiu turėjo realų ketinimą jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, nekonstatuota. Prokurorės apeliacinio skundo argumentai ir teiginiai dėl A. K. grasinimo realumo nėra pakankamai pagrįsti ir nekeičia apeliacinės instancijos teismo vertinimo. Teisėjų kolegijos manymu, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek aukščiau išdėstytos aplinkybės neleidžia daryti neabejotinos išvados buvus A. K. tyčios kryptingumui ir nesuteikia pagrindo 2016 m. balandžio 9 d. konflikto metu A. K. išsakytas frazes J. V. laikyti realiu grasinimu BK 145 straipsnio 1 dalies prasme.Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis A. K. atžvilgiu yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, kad jis priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo. Byloje iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gauta pažyma dėl teisinės pagalbos suteikimo nuteistajam A. K., prašant priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas netenkintinas, kadangi BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. kaltinimo ir gynybos pusių dalyvavimas yra būtinas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio asmens teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Dėl šių aplinkybių Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendžio atmesti.