- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-21
- Bylos Nr.
- I-3735-484/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Ina Kirkutienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- V. D.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos,
atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus atstovėms D. M. ir J. S.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja V. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV ar Fondo valdyba) Vilniaus skyriaus 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. PE_SP1-29581 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo V. D.“, to paties VSDFV skyriaus 2018 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (10.1)VPE_SP1 2047 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo V. D.“ ir VSDFV 2018 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-3534 „Dėl senatvės pensijos bei valstybinio socialinio draudimo stažo apskaičiavimo“; įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti jos stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti, vadovaujantis visais pateiktais dokumentais ir atsižvelgiant į pateiktus teismui faktus, faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą: 1) pagal jos darbo knygelės įrašus į valstybinio socialinio draudimo pensijos stažą įtraukti išbrauktus laikotarpius: nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d., nes nėra teisinio pagrindo taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – Nuostatai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, 36 punktą; 2) vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) 54 straipsnio 2 dalimi, įskaityti į pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pensijos stažą laikotarpį nuo 1993 m. sausio 5 d. iki 1993 m. kovo 4 d., nes už šį laikotarpį pareiškėjai išmokėta išeitinė pašalpa yra teisėtos draudžiamosios pajamos; vadovaujantis Pensijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktu, įskaityti į pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pensijos stažą laikotarpį nuo 1993 m. kovo 5 d. iki 1993 m. rugsėjo 4 d., už kurį ji gavo valstybinio socialinio draudimo išmoką/bedarbio pašalpą ir buvo įstatymų nustatyta tvarka privalomai drausta nedarbo socialiniu draudimu (iki 2005 m. sausio 1 d. – socialiniu draudimu nuo nedarbo); priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovų 60,50 eurų išlaidas, patirtas renkant įrodymus, t. y. už antstolio Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo parengimą.
Skunde nurodo, kad remiantis 1992 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 311-K, nuo 1993 m. sausio 4 d. ji buvo atleista iš darbo valstybės įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 2 punktą (etatų mažinimas). VSDFV skyrius, apskaičiuodamas jos darbo stažą pensijai gauti, nepagrįstai jos darbo stažą sumažino, neįtraukdamas laikotarpių nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d. Pareiškėjos nuomone, atsakovas nepagrįstai vadovavosi Nuostatų 36 punktu, kuris skirtas tik draudžiamųjų pajamų koeficiento skaičiavimui ir netaikytinas nustatant stažą pensijai gauti laikotarpiui iki 1993 m. gruodžio 31 d. Nurodo, kad pagal Pensijų įstatymo 56 straipsnio 2 dalį, asmenims, kuriems valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija skiriama nuo 2013 m. sausio 1 d. ir vėlesnių datų, valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos papildomos dalies apskaičiavimo formulė sudaroma iš vienos dalies, kurioje įrašomas visas asmens stažas ir draudžiamųjų pajamų koeficientas nuo 1994 m. sausio 1 d. Todėl daro išvadą, kad draudžiamųjų pajamų koeficientas iki 1993 m. gruodžio 31 d. neskaičiuojamas. Atkreipia dėmesį, kad pagal Nuostatų 36 punkto antro sakinio formuluotę draudžiamųjų pajamų koeficiento skaičiavimo taisyklė taikoma ne tik iki 1995 m. sausio 1 d. buvusiems laikotarpiams, bet ir po 1995 m. sausio 1 d.
Paaiškina ir tai, kad jos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas įgytas dirbant pagal darbo sutartį. Asmenims, kurie dirbo pagal darbo sutartį, draudžiamosios pajamos laikotarpiu iki 1994 m. sausio 1 d. įrodomos pažymomis, kurios išduodamos remiantis turimais dokumentais (Nuostatų 30 punktas). Tokios pažymos pateikimo faktas, pasak pareiškėjos, nereiškia, kad visi dokumentai apie išmokėtą (apskaičiuotą) atlyginimą yra išlikę, kaip tai turi būti Nuostatų 36 punkto taikymo atveju. Atkreipia dėmesį, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. liepos 25 d. pažyma Nr. 44 (toliau – Pažyma) apie draudžiamąsias pajamas pensijai skirti nepatvirtina aplinkybės, kad yra išsaugoti/išlikę visi instituto/valstybinės įmonės „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai apie jai išmokėtą (apskaičiuotą) atlyginimą. Pažymos skirsnyje „Pagrindas“ yra tik bendro pobūdžio nuoroda į dokumentų rūšį (Darbo užm. apsk. žiniaraščiai), kurios negalima laikyti informacija, patvirtinančia nurodytą Nuostatų 36 punkto sąlygą – Pažymoje nenurodyta, už kuriuos laikotarpius/mėnesius dokumentai surasti ir už kuriuos ne. Be to, pažymi, kad VSDFV Vilniaus skyrius kreipėsi į BUAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl duomenų apie Vilniaus technologijos mokslinio tyrimo institute 1991-1993 metais jos gautas pajamas ir gavo 2017 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. S11/2017, kuriame informuojama, jog bankroto administratoriui nėra perduoti nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai, nei archyvai, nei personalo skyriaus įsakymai. Šis BUAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakymas, taip pat ir kiti VSDFV Vilniaus skyriui pateikti dokumentai (BUAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. liepos 24 d. pažyma Nr. S21/2017, Vilniaus miesto savivaldybės archyvo 2017 m. rugpjūčio 3 d. raštas Nr. A101-6615/17(2.5.1.9-PD1), pasak pareiškėjos, patvirtina faktinę aplinkybę, kad įmonės, kurioje ji dirbo, dokumentai apie priskaičiuotą darbo užmokestį neišsaugoti/neišlikę, todėl Nuostatų 36 punktas jos atveju negali būti taikomas.
Pažymi ir tai, kad ji informavo VSDFV Vilniaus skyrių apie tai, jog 2013 m., kai buvo rengiama Pažyma, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedisponavo visais dokumentais apie darbuotojų atlyginimą, įskaitant personalo skyriaus darbuotojų asmens bylas, kurių pagrindu nustatomas, apskaičiuojamas darbo užmokestis bei kitos su darbo santykiais siejamos išmokos, taip pat nustatomi laikotarpiai, kai darbuotojui neišsaugojamas darbo užmokestis. Nurodo, kad 2013 m. balandį ji kreipėsi į buvusią įmonės „(duomenys neskelbtini)“ bendradarbę, kuri nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo instituto/įmonės „(duomenys neskelbtini)“ personalo skyriaus darbuotojų asmens bylų, todėl paprašė pareiškėjos darbo knygelės duomenų apie atleidimą iš darbo. Pateikus šiuos duomenis, pareiškėja gavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ Pažymą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja, atiduodama Pažymą, pareiškėjai paaiškino, kad nerasti visi algalapiai, todėl Pažymoje įrašė žodžius „nėra apskaičiuoto darbo užmokesčio“. Dokumentų dingimą ji paaiškino tuo, kad buvusieji įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, kurie patys ieškojo reikalingų pensijai skirti dokumentų, išėmė iš bylų jiems reikalingus algalapius (su savo ir porą dešimčių kitų asmenų pavardėmis) ir jų negrąžino.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, kad Pažymoje trūksta duomenų apie jos draudžiamąsias pajamas, be kita ko, apie išmokėtus atostoginius už 1991 ir 1992 metus. Paaiškina, kad pagal 1992 m. gruodžio mėnesio užmokesčio apskaitos žiniaraščio nuorašą, jai buvo priskaičiuota apytikriai 7 darbo mėnesių 1052,29 rublių kompensacija už nepanaudotas atostogas. Esant nustatytam tuo laikotarpiu minimaliam darbo užmokesčiui – 1700 rublių bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo „Dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų indeksavimo“ Nr. 629 3.6 punkto nuostatas, apskaičiavus vidutinę algą 1767,52 rublių pagal išmokėtą išeitinę išmoką ir sulyginus skaičius 1052,29 ir 1767,52, yra akivaizdu, kad kompensacija už nepanaudotas atostogas sudaro tik 59,5 proc. jos vidutinės mėnesinės algos, t. y. apytikriai tik už 7 mėnesius darbo. Remiantis Pažymos duomenimis ir vadovaujantis tuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos darbo įstatymų kodekso 81 ir 86 straipsniais, 1991 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos atostogų įstatymo Nr. 1-2113 16 straipsniu, darbdavys jai turėjo išmokėti dviejų metų kompensaciją už nepanaudotas atostogas, t. y. apytikriai tuo metu dvigubą galiojusią minimalią algą (1700*2=3400 rublių). Tai yra faktas, nesunkiai nustatomas pagal pateiktą pažymą ir teisės aktų reikalavimus, tačiau VSDFV Vilniaus skyrius į šį faktą neatsižvelgė.
Anot pareiškėjos, Pažymoje taip pat trūksta duomenų apie jai išmokėtą atlyginimą už 1993 m. sausio 4 d. Paaiškina, kad 1993 metų sausio 1 d. buvo penktadienis ir įstatymais nustatyta šventė, sausio 2 ir 3 d. buvo išeiginės, atitinkamai šeštadienis ir sekmadienis. Pagal įstatymus (Darbo įstatymų kodeksą ir 1991 m. lapkričio 28 d. Darbo sutarties įstatymą Nr. 1-2048) jos atleidimo iš darbo diena yra paskutinė darbo diena, už kurią, pareiškėjos teigimu, buvo sumokėtas atlyginimas, tačiau Pažymoje apie tai nėra informacijos: tam skirtoje vietoje yra brūkšniai, kurių prasmė nepaaiškinta. Kadangi dokumentai neišlikę, šis laikotarpis, pareiškėjos manymu, negali būti išbrauktas iš jos stažo pensijai gauti pagal Nuostatų 36 punktą.
Pažymi, kad švenčių ir išeiginių dienos pagal Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų 2010 m. birželio 4 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-243m 3.4 punktą, apdraustojo poilsio ir švenčių dienos, per kurias apdraustasis nedirba, į nedraudiminį laikotarpį neįskaitomos, t. y. 1993 m. sausio 1-3 d. yra draudiminis laikotarpis, nes galiojo darbo sutartis ir sausio 4 d. dar buvo jos paskutinė darbo diena. Taigi, pareiškėjos teigimu, VSDFV Vilniaus skyrius neteisėtai išbraukė iš jos stažo 1993 m. sausio 1, 2, 3 ir 4 d.
Apie tai, kad Pažymoje nėra visų duomenų apie draudžiamąsias pajamas, pasak pareiškėjos, liudija ir tuo metu galiojusios darbuotojo ir darbdavio santykius reglamentavusios teisės aktų nuostatos bei jos gyvenimo faktai. Pareiškėja skunde cituoja 1991 m. gruodžio 17 d. Atostogų įstatymo Nr. 1-2113, Darbo įstatymų kodekso nuostatas ir tvirtina, kad ji 1991-1993 metais neturėjo jokių ilgų nedraudiminių laikotarpių.
Aukščiau nurodytos aplinkybės, anot pareiškėjos, patvirtina, kad skundžiami sprendimai priimti nesant tikrumui, kad 2013 m. visi įmonės, kurioje ji dirbo, dokumentai yra išsaugoti. Nurodo, kad 2013 m., atsiimant darbdavio išduotą Pažymą apie 1984-1993 metus, jai buvo nurodyta, kad galimai kai kurie dokumentai nebuvo išsaugoti dėl įmonės persikraustymo į kitas patalpas, netinkamo dokumentų saugojimo ir vėlesnio įmonės bankroto.
Nurodo ir tai, kad apdraustojo įgytas darbo stažas įrodomas Nuostatų 23 punkte išvardintais dokumentais, tarp kurių - darbo knygelė. Reikalavimas darbo knygelių įrašams nustatomas 23.1 punkte: įskaitomi į stažą tie darbo laikotarpiai, apie kuriuos įrašai darbo knygelėse padaryti remiantis dokumentais (įsakymais dėl priėmimo į darbą ir atleidimo iš jo). Pareiškėja išsaugojo darbo knygelę, jos įrašai yra tvarkingi ir šios knygelės pagrindu buvo nustatytas jos darbo stažas iki spendimo dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo dienos. Dirbdama pagal darbo/samdos sutartį, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą ji buvo privalomai drausta visomis draudimo rūšimis, todėl ji atitinka Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas.
Akcentuoja, kad jei skaičiuojant papildomą pensijos dalį pagal formulę, sudarytą iš vienos dalies, kurioje įrašomas visas asmens stažas ir draudžiamųjų pajamų koeficientas nuo 1994 m. sausio 1 d., vis dėl to reikalinga pažyma apie 1984-1994 laikotarpio draudžiamąsias pajamas ir joje trūksta reikalingų duomenų, Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalis numato, kad jei už valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilygintą laiką (54 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 1-9 punktai) asmuo dėl svarbių priežasčių ar dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių (visai ar iš dalies neišsaugoti dokumentai ...)<...>, negali pateikti duomenų apie pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms (55 straipsnis), asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas skaičiuojamas pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį <...>. Teigia, kad ji negali pateikti Pažymoje trūkstamų duomenų apie pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms, dėl priežasčių, kurios nuo jos valios nepriklauso: įmonė, kuri turėjo darbovietės archyvą, bankrutavo ir likviduota; archyvų dokumentai, kurie būtini nustatyti pažymos duomenų teisingumą ir ją papildyti trūkstama informacija, neišsaugoti. Nurodo, kad pagal Nuostatų 74 punktą, VSDFV Vilniaus skyrius, turėdamas teisę spręsti, ar laikytinos svarbiomis ir nuo asmens nepriklausančiomis priežastys ir aplinkybės, dėl kurių asmuo negali pateikti duomenų apie pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms, šiuo atveju turėjo priimti sprendimą pagal Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostatas.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, į jos valstybinio socialinio draudimo pensijos stažą taip pat turi būti priskaičiuotas laikotarpis nuo 1993 m. sausio 5 d. iki 1993 m. kovo 4 d., už kurį jai buvo sumokėta išeitinė pašalpa, nes: dirbdama pagal darbo/samdos sutartį, ji buvo apdrausta privalomu valstybiniu socialiniu draudimu; jai išmokėta išeitinė pašalpa yra draudžiamosios pajamos. Pažymi, kad 1992 metais valstybinio draudimo įmokos nuo išeitinės pašalpos buvo privalomos mokėti. Faktą, kad ji gavo dviejų mėnesių išeitinę pašalpą, patvirtina Vilniaus darbo biržos 2017 m. liepos 19 d. pažyma (Nr. SD-18448-(4.4). Nurodo, kad išeitinė pašalpa yra privaloma atleidžiamam pagal atitinkamus straipsnius darbuotojui kompensacinė išmoka, kurios paskirtis – aprūpinti atleidžiamą darbuotoją pajamomis po atleidimo iš darbo laikotarpiui, per kurį jis galėtų surasti kitą darbą. Todėl išeitinė pašalpa yra pajamos laikotarpio po atleidimo iš darbo, o ne darbo užmokestis. Nors nei Pensijų įstatymas, nei Nuostatai nenurodo, kaip traktuoti išeitinių pašalpų laikotarpį, tačiau 1991 m. gegužės 21 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. 1-1336 7, 8, 17, 23 straipsniai bei 24 straipsnis, 1990 m. gruodžio 31 d. Bedarbių rėmimo įstatymo (1996 metais pervadinto Gyventojų užimtumo įstatymu) 16 straipsnis akivaizdžiai prilygina išeitinę pašalpą darbo užmokesčiui bei priskiria ją atitinkamos trukmės laikotarpiui po darbo netekimo. Laikotarpis nuo 1993 m. sausio 5 d. iki 1993 m. kovo 4 d. pagal 1991 m. gegužės 21 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. 1-1336 5 straipsnį, yra valstybinio socialinio draudimo stažas. Nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (1991 m. birželio 1 d.) iki Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo įsigaliojimo (1995 m. sausio 1 d.), pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnį 2 dalį, valstybinio socialinio draudimo stažas pensijai gauti yra lygus valstybinio socialinio draudimo stažui pagal 1991 m. gegužės 21 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I- 1336 5 straipsnį. Todėl išeitinės pašalpos laikotarpis nuo 1993 m. sausio 5 d. iki 1993 m. kovo 4 d. įskaitytinas į jos pensijos stažą.
Nurodo, kad VSDFV Vilniaus skyrius neįskaitydamas į stažą pensijai gauti laikotarpio nuo 1993 m. kovo 5 d. iki 1993 m. rugsėjo 4 d., nesivadovavo Pensijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 14 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 11.1 bei 12 punktais, ir neatsižvelgė į jos pateiktą Vilniaus darbo biržos 2017 m. liepos 19 d. pažymą Nr. SD-18448-(4.4). Toks sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatai, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, nes skirsto asmenis, draustuosius nuo nedarbo pagal Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2005 m. sausio 1 d. į dvi grupes: tuos, kurie gavo nedarbo draudimo išmokas (bedarbio pašalpas) iki 1995 m. sausio 1 d. ir tuos, kurie gavo bedarbio pašalpas nuo 1995 m. sausio 1 d., nors šiems asmenims buvo taikomi vienodi reikalavimai ir jie turėjo tas pačias teises pagal Bedarbių rėmimo įstatymą. Teigia, kad bedarbio pašalpa yra viena iš valstybinio socialinio draudimo išmokų nuo 1990 metų, o ne nuo 1995 m. sausio 1 d. Bedarbiai, įskaitant ir pareiškėją, kurie atitiko 1990 m. redakcijos Gyventojų rėmimo įstatymo 16 straipsnį, iki 1995 m sausio 1 d. gavo bedarbio pašalpą tais pačiai pagrindais, kaip ir bedarbiai po 1995 m. (b. l. 1-6).
Atsiliepimas
Atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 42-46) paaiškina, kad iki 2017 m. gruodžio 31 d. valstybinės socialinio draudimo pensijos buvo skiriamos ir mokamos vadovaujantis iki šios datos galiojusios redakcijos Socialinio draudimo pensijų įstatymu bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr.1156. Remiantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalimi ir Nuostatų 36 punktu, stažui, įgytam laikotarpiu nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., apskaičiuoti reikalingas ne tik dokumentas apie asmens darbo laikotarpį (stažą), bet ir dokumentas, patvirtinantis, kad asmeniui kiekvieną mėnesį buvo priskaičiuotos pajamos, nuo kurių buvo (turėjo būti) mokėtos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ar pirmiau minėtos pašalpos (Nuostatų 36 punktas).
Nurodo, kad vadovaujantis Pensijų įstatymu bei Nuostatais, Vilniaus skyrius 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. PE_SP8-2546 V. D. paskyrė valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją (toliau – netekto darbingumo), o 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. PE_SP1-29581 ir 2018 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (10.1)VPE_SP1-2047 (šis sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į papildomai gautus dokumentus apie pareiškėjos darbą Vilniaus 63 vidurinėje mokykloje; pagal papildomai gautus dokumentus pensijos dydis nepasikeitė) nuo 2017 m. gruodžio 16 d. (senatvės amžiaus sukakties dienos) – senatvės pensiją. Minėti sprendimai priimti vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais netekto darbingumo ir senatvės pensijos skyrimą, apskaičiavimą ir mokėjimą bei įvertinus visus gautus pensijai skirti dokumentus. Apskaičiuojant pareiškėjos stažą nebuvo įskaityti laikotarpiai nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m,. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d., kadangi remiantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. liepos 25 d. pažyma apie draudžiamąsias pajamas Nr. 44, 1991 m. lapkričio mėn., 1992 m. liepos mėn., ir 1993 m. sausio 1-4 d. laikotarpiais darbo užmokestis ar socialinio draudimo pašalpos V. D. nebuvo priskaičiuoti bei pažymoje nurodyta, kad minėtais laikotarpiais „nėra priskaičiuoto darbo užm.“ Taigi, šiais laikotarpiais už pareiškėją nebuvo mokamos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymoje taip pat nėra pažymėta, kad dalis dokumentų neišsaugoti. Remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2017 m. liepos 7 d. – bankrutavusi įmonė. Įmonės dokumentai nei bankroto administratoriui, nei Vilniaus miesto savivaldybės Personalo departamento Archyvui neperduoti. Taigi dokumentų, paneigiančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. liepos 25 d. pažymos Nr. 44 išdavimo teisingumą, nėra. Ta aplinkybė, kad šiuo metu bankrutavusios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai saugojimui neperduoti, nepaneigia minėtoje pažymoje esančių duomenų. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, atsakovas konstatuoja, kad pareiškėjos reikalavimas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų dalį, kuria į jos stažą neįskaityti laikotarpiai nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d., atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl pareiškėjos skundo dalies, kurioje ji prašo įskaityti į stažą 1993 m. sausio–vasario mėnesių laikotarpį, pažymi, kad pagal pareiškėjos darbo knygelės įrašą Nr. 9, iš darbo VĮ „(duomenys neskelbtini)“ ji buvo atleista 1993 m. sausio 4 d. Pagal Nuostatų 14 punktą, stažui prilyginami laikotarpiai iki 1995 m. sausio 1 d. įskaitomi pagal faktinę jų trukmę. Ta aplinkybė, kad pareiškėja buvo atleista dėl etatų mažinimo ir jai pagal tuo metu galiojusius teisės aktus turėjo būti išmokėta dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė pašalpa, atsakovo manymu, nesudaro pagrindo laikyti, kad iš darbo ji buvo atleista dviem mėnesiais vėliau nei 1993 m. sausio 4 d. ir į stažą įskaityti 1993 m. sausio-vasario mėnesius.
Dėl 1993 m. kovo 5 d. – 1993 m. rugsėjo 4 d. laikotarpio, kai V. D. Vilniaus darbo biržoje buvo mokama bedarbio pašalpa, įskaitymo į stažą, VSDFV Vilniaus skyrius pažymi, kad remiantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 3 punktu, bedarbio pašalpų gavimo laikas nėra prilyginamas asmens stažui. Atsižvelgdamas į tai, mano, kad pagrįstai į pareiškėjos stažą neįskaitė nurodyto laikotarpio. Pagrindo vadovautis pareiškėjos nurodytu Pensijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktu nėra, kadangi jis reglamentuoja asmens stažo, įgyto nuo 1995 m. sausio 1 d., nustatymą.
Papildomai nurodo, kad VSDFV Vilniaus skyrius, atsakydamas į pareiškėjos prašymus paaiškinti senatvės pensijos bei stažo apskaičiavimą, 2017 m. birželio 29 d. rašte Nr. (10.3)3-68180, 2017 m. rugsėjo 7 d. rašte Nr. (10.3)-91363, 2017 m. lapkričio 9 d. rašte Nr. (10.1)3-112312, 2017 m. gruodžio 14 d. rašte Nr. (10.1E)3E-34946 ir 2018 m. sausio 11 d. rašte Nr. (10.1)3-68180 išsamiai paaiškino, kokiais teisės aktais vadovavosi apskaičiuodamas pareiškėjos stažą ir dėl kokių priežasčių į stažą neįskaitė pirmiau paminėtų laikotarpių. V. D., nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 25 d., 2017 m. lapkričio 15 d. ir 2018 m. gegužės 15 d. sprendimais kreipėsi su skundais į VSDFV dėl Vilniaus skyriaus 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. PE_SP-29581 ir 2018 m. sausio 22 d. Nr. (10.1)VPE_SP1_2047 panaikinimo ir stažo apskaičiavimo iš naujo. VSDFV 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendime Nr. (6.5)I-5173, 2017 m. gruodžio 12 d. sprendime Nr. (6.5)I-7627 ir 2018 m. birželio 13 d. sprendime Nr. (6.5)I-3534 konstatavo, jog VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai į stažą neįskaitė minėtų laikotarpių. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, jog pareiškėjos skundo reikalavimai panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. PE_SP-29581 ir 2018 m. sausio 22 d. Nr. (10.1)VPE_SP1_2047 dalis, kuriomis į jos stažą neįskaityti skunde nurodyti laikotarpiai, atmestini kaip nepagrįsti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėja prašė tenkinti skundą, remdamasi skunde išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovės teismo posėdyje su skundu nesutiko, iš esmės nurodydamos tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl laikotarpių nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d., nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d. ir nuo 1993 m. kovo 5 d. iki 1993 m. rugsėjo 4 d. neįskaitymo į pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2017 m. balandžio 21 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus pensijų skyriaus 4-ąjį poskyrį dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo (b. l. 50-52). VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu „Dėl valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos skyrimo V. D.“ Nr. PE_SP8-2546, pareiškėjai paskirta 167,05 Eur per mėnesį dydžio valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija nuo 2017 m. balandžio 3 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. Tuo pačiu sprendimu, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalimi bei Nuostatų 36 punktu, VSDFV Vilniaus skyrius laikotarpių nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d. neįskaitė į stažą, nes minėtais laikotarpiais pareiškėja neturėjo draudžiamųjų pajamų, nuo kurių buvo mokėtos ar turėjo būti įmokėtos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos (pagrindas - UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. liepos 25 d. pažyma Nr. 44) (b. l. 56).
Pareiškėja 2017 m. birželio 20 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. PE_SP8-2546 tikslinimo, prašydama: atstatyti jai dviem mėnesiais sumažintą valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (už 1991 m. lapkritį ir 1993 m. liepą); patikslinti 1993 m. įgytą socialinio pensijų draudimo stažą, atsižvelgiant į tai, kad už 1993 m. sausį ir vasarį buvo sumokėtos socialinio draudimo įmokos bei nuo 1993 m. kovo mėn. šešis mėnesius buvo mokama bedarbio pašalpa (b. l. 108-109).
VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m birželio 29 d. sprendime Nr. (10.3)3-68180 dėl 2017 m. birželio 20 d. prašymo nurodė, kad pareiškėjos stažas yra apskaičiuotas teisingai, į stažą laikotarpiai nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d. ir 1993 m. laikotarpis, kai pareiškėjai buvo mokama bedarbio pašalpa, negali būti įskaityti (b. l. 110-111).
Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m birželio 29 d. sprendimu Nr. (10.3)3-68180, 2017 m. liepos 12 d. kreipėsi į Fondo valdybą (b. l. 112). Fondo valdyba, patikrinusi VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m birželio 29 d. sprendimo Nr. (10.3)3-68180 teisėtumą, 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5173 pareiškėjos skundą laikė nepagrįstu. Fondo valdyba sprendime išanalizavo ir įvertino pareiškėjos senatvės pensijos apskaičiavimo ir socialinio pensijų draudimo stažo nustatymo procedūrą ir konstatavo, kad pareiškėjos senatvės pensija ir stažas apskaičiuoti teisingai (b. l. 114-116).
Pareiškėja 2017 m. spalio 30 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą patikrinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. liepos 25 d. pažymos teisingumą (b. l .122-123).
VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. lapkričio 9 d. sprendime Nr. (10.1)3-112312 nurodė, kad kreipėsi į BUAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl duomenų apie Vilniaus technologijos mokslinio tyrimo institute „(duomenys neskelbtini)“ 1991-1993 metais pareiškėjai priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas gavimo. BUAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. gegužės 10 d. raštu Nr. S11-2017 informavo, kad negali pateikti informacijos apie dirbusių darbuotojų draudžiamąsias pajamas, nes bankroto administratorei nėra perduota nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai, nei archyvas, nei personalo skyriaus įsakymai apie darbuotojų priėmimą į darbą ir atleidimą iš jo. Todėl patikrinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. liepos 25 d. pažymos teisingumą, Skyrius neturi galimybės. Išaiškino pareiškėjai, kad jeigu visi įmonės, organizacijos dokumentai ar jų dalis neišsaugoti, darbo laikotarpiai iki 1993 m. gruodžio 31 d. bei priskaičiuotos draudžiamosios pajamos asmens prašymu gali būti nustatomi teismine tvarka (b. l. 125).
Nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. (10.1)3-112312, pareiškėja kreipėsi į Fondo valdybą, kuri 2017 m. gruodžio 12 d. sprendime Nr. (6.5E)I-7627 sutiko su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo išvadomis, kad patikrinti minėtos UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymos teisingumą nėra galimybės, tačiau nesutiko su Skyriaus išaiškinimu, kad darbo laikotarpius iki 1993 m. gruodžio 31 d. bei priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas galima nustatyti teismine tvarka. Išaiškino, kad šiuo atveju pareiškėjos pensijos byloje yra pateikti visi stažui, įgytam po 1991 m. birželio 1 d., apskaičiuoti reikalingi dokumentai – darbo knygelė bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. liepos 25 d. pažyma Nr. 44, kurioje darbdavys nurodė, jog 1991 metų lapkritį, 1992 metų liepą ir 1993 metų sausį darbo užmokestis pareiškėjai nebuvo priskaičiuotas (b. l. 126-127).
Pareiškėja 2017 m. lapkričio 18 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją (b. l. 58-60, 61-63).
VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo V. D.“ Nr. PE_SP1-29581 pareiškėjai paskyrė 347,93 Eur per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją (toliau – senatvės pensija) nuo 2017 m. gruodžio 16 d. iki gyvos galvos. Senatvės pensijos dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į įgytą 37.1362 m. trukmės stažą ir 1994, 1995, 1996, 1997, 1998, 1999, 2000, 2001, 2002, 2003, 2004, 2005, 2006, 2007, 2008, 2009, 2010, 2011, 2012, 2013, 2014, 2015 ir 2016 metais turėtas draudžiamąsias (joms prilygintas) pajamas, pagal kurias apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų koeficientas yra 2.0539, bei pagal 2017 m. gruodžio mėnesio valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį (130,00 Eur) ir einamųjų metų draudžiamąsias pajamas (476,00 Eur). Vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalimi bei Nuostatų 36 punktu, atsakovas laikotarpius nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d. neįskaitė į stažą, nes minėtais laikotarpiais pareiškėja neturėjo draudžiamųjų pajamų, nuo kurių buvo mokėtos ar turėjo būti įmokėtos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos (pagrindas - UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. liepos 25 d. pažyma Nr. 44) (b. l. 65).
Pareiškėja 2017 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, su prašymu dėl senatvės pensijos sprendimo paaiškinimo (b. l. 68-69).
VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. gruodžio 14 d. raštu „Dėl pensijos skyrimo“ Nr. (10.1E)3E-34946 pateikė pareiškėjai atsakymą į 2017 m. lapkričio 21 d. prašymą, paaiškindamas senatvės pensijos apskaičiavimo tvarką ir atsakydamas į kitus pareiškėjos prašyme keliamus klausimus (b. l. 70-71).
Pareiškėja 2017 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su pareiškimu „Dėl papildomos informacijos pateikimo“, kuriame prašė paaiškinti Nuostatų 36 punkto taikymą apskaičiuojant senatvės pensiją (b. l. 72-73).
VSDFV Vilniaus skyrius 2018 m. sausio 11 d. pateikė atsakymą į pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. pareiškimą Nr. (10.1)3-2194, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymo dalį dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d., kadangi pareiškėjai jau buvo atsakyta į šį klausimą, o pareiškėja nenurodė jokių naujų aplinkybių, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakymų teisingumu. Atsakovas taip pat nurodė, kad įvertinęs papildomai gautus dokumentus, į pareiškėjos draudžiamąsias pajamas įtraukė 1992 m. gruodžio mėnesį gautas pajamas – 20,41 Lt bei 1993 m. sausio mėnesį gautas pajamas už 1992 m. gruodžio mėnesį, 6,81 Lt. VSDFV Vilniaus skyrius taip pat paaiškino, kad 1993 m. sausio 3 d. neįskaityta į stažą, nes šią dieną pareiškėja neturėjo draudžiamųjų pajamų, nuo kurių buvo mokėtos ar turėjo būti įmokėtos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Nurodė, kad netaikyti Nuostatų 36 punkto nuostatų apskaičiuojant pareiškėjos senatvės pensiją nėra pagrindo (b. l. 75-76).
VSDFV Vilniaus skyrius, atsižvelgdamas į gautus papildomus dokumentus, 2018 m. sausio 22 d. sprendimu „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo V. D.“ Nr. (10.1)VPE_SP1-2047 pareiškėjai paskyrė 347,93 Eur per mėnesį senatvės pensiją (nuo 2017 m. gruodžio 16 d. iki gyvos galvos. Senatvės pensijos dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į įgytą 37.1362 m. trukmės stažą ir 1994, 1995, 1996, 1997, 1998, 1999, 2000, 2001, 2002, 2003, 2004, 2005, 2006, 2007, 2008, 2009, 2010, 2011, 2012, 2013, 2014, 2015 ir 2016 metais turėtas draudžiamąsias (joms prilygintas) pajamas, pagal kurias apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų koeficientas yra 2.0539, bei pagal 2017 m. gruodžio mėnesio valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį (130,00 Eur) ir einamųjų metų draudžiamąsias pajamas (476,00 Eur). Vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalimi bei Nuostatų 36 punktu, atsakovas laikotarpius nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d. neįskaitė į stažą, nes minėtais laikotarpiais pareiškėja neturėjo draudžiamųjų pajamų, nuo kurių buvo mokėtos ar turėjo būti įmokėtos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos (pagrindas - UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. liepos 25 d. pažyma Nr. 44 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos personalo departamento archyvo 2018 m. sausio 5 d. pažyma Nr. A101-116/18(2.5.1.14E-PD1) (b. l. 67).
Pareiškėja 2018 m. gegužės 15 d. kreipėsi į Fondo valdybą su skundu, kuriame reiškė nesutikimą su VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. PE_SP1-29581 ir 2018 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (10.1)VPE_SP1-2047, kuriais paskirta senatvės pensija.
Fondo valdyba 2018 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3534 „Dėl senatvės pensijos bei valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo apskaičiavimo“ konstatavo, kad pareiškėjai senatvės pensija ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas yra apskaičiuoti teisingai. Fondo valdyba dėl pareiškėjos skundo reikalavimo įskaityti į stažą laikotarpius nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d., nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d. ir nuo 1993 m. kovo 5 d. iki 1993 m. rugsėjo 4 d. sprendime pažymėjo, kad priežastys, dėl kurių minėti laikotarpiai neįskaityti į pareiškėjos stažą, nurodyti Fondo valdybos 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendime Nr. (6.5)I-5173, todėl nekartodama argumentų, konstatavo, kad paminėti laikotarpiai į pareiškėjos stažą neįskaityti pagrįstai (b. l. 85-86).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, galioję iki 2017 m. gruodžio 31 d.
Pensijų įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas apskaičiuojamas sudedant šio asmens kiekvienų metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant savarankiškai. Per kalendorinius metus negali būti įskaityta daugiau kaip vieni valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo metai. Stažas išreiškiamas metais. Jeigu jo dalis apskaičiuota mėnesiais, tai mėnesių skaičius dalijamas iš dvylikos. Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyta, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu nuo 1991 metų birželio 1 d., t. y. nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, iki 1995 m. sausio 1 d., prilyginami asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu, privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikotarpiai, taip pat socialinio draudimo pašalpų gavimo laikas. Nuostatų 36 punktu numatyta, kad jeigu visi dokumentai apie išmokėtą (apskaičiuotą) atlyginimą išlikę, tačiau juose nėra duomenų apie asmens uždarbį, tokie laikotarpiai, buvę iki 1991 metų birželio 1 d., įtraukiami į pajamų koeficiento apskaičiavimą, imant vietoj pajamų nulį. Tokie laikotarpiai, buvę po 1991 m. birželio 1 d. neįskaitomi į stažą, pagal kurį skaičiuojamas draudžiamųjų pajamų koeficientas.
Taigi remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, stažui, įgytam laikotarpiu nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., apskaičiuoti reikalingas ne tik dokumentas apie asmens darbo laikotarpį (stažą), bet ir dokumentas, patvirtinantis, kad asmeniui kiekvieną mėnesį buvo priskaičiuotos pajamos, nuo kurių buvo (turėjo būti) mokėtos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ar pirmiau minėtos pašalpos.
Pagal Nuostatų 30 punktą draudžiamosios pajamos nuo 1994 m. sausio 1 d., taip pat savarankiškai dirbusių asmenų (Pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punktas), kurie pagal tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas mokėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokas papildomai pensijos daliai gauti, draudžiamosios pajamos nuo 1991 m. sausio 1 d. ir Pensijų įstatymo 55 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų asmenų – nuo 1995 m. sausio 1 d. įrodomos Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre esančiais duomenimis. Iki minėtųjų datų asmens draudžiamosios pajamos įrodomos darbdavių (atskiru susitarimu jų įgaliotų juridinių asmenų, teikiančių jiems dokumentų saugojimo paslaugas ir turinčių licenciją tokiai veiklai) pažymomis, išduotomis remiantis įmonės, įstaigos, organizacijos turimais dokumentais apie asmeniui apskaičiuotas (išmokėtas) pajamas, likviduotų institucijų, įstaigų ar įmonių funkcijų perėmėjų, o jeigu jų nėra, – steigėjo funkcijų vykdytojų (atskiru susitarimu jų įgaliotų juridinių asmenų, teikiančių jiems dokumentų saugojimo paslaugas ir turinčių licenciją tokiai veiklai) pažymomis, išduotomis remiantis turimais dokumentais ir patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, jeigu juridinis asmuo privalo jį turėti, taip pat valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų pažymomis, patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, arba šiose įstaigose ir archyvuose saugomų dokumentų apie asmeniui apskaičiuotas (išmokėtas) pajamas nuorašais ar išrašais.
Byloje esanti pareiškėjos darbo knygelės kopija patvirtina, kad pareiškėja iki 1993 m. sausio 4 d. dirbo pagal darbo sutartį Vilniaus technologijos mokslinio tyrimo institute „(duomenys neskelbtini)“ (1991 m. spalio 21 d. pavadinimas pakeistas į VĮ „(duomenys neskelbtini)“) (b. l. 91-92). Dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Į bylą pateiktoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. liepos 25 d. pažymoje apie draudžiamąsias pajamas pensijai skirti Nr. 44 (toliau – UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažyma) esančioje lentelėje ties 1991 m. lapkričio mėnesiu, 1992 m. liepos mėnesiu nurodyta, kad nėra priskaičiuoto darbo užmokesčio, o ties 1993 m. sausio mėnesiu pažymėti brūkšniai (b. l. 96-97). Pažymoje nurodytas jos parengimo pagrindas – darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai. Nurodytų duomenų pagrindu atsakovas padarė išvadą, kad šiais laikotarpiais už pareiškėją nebuvo mokamos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Todėl remdamasis pirmiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu, VSDFV Vilniaus skyrius, pareiškėjai į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaitė laikotarpių nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d.
Pareiškėja skunde akcentuoja, kad Nuostatų 36 punkto nuostatos gali būti taikomos tik tada, kai yra įvykdyta esminė sąlyga – yra išlikę visi dokumentai apie išmokėtą (apskaičiuotą) atlyginimą. Pareiškėja teigia, kad šiuo atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažyma nepatvirtina, jog yra įvykdyta ši sąlyga. Tvirtina, kad nėra išlikę visi ginčijamų laikotarpių darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymoje ir buvo nurodyta, kad nėra priskaičiuoto darbo užmokesčio. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojos žodžių pareiškėjai žinoma, kad dokumentus pasiėmė kiti darbuotojai ir jų negrąžino, kita dalis dokumentų prarasta dėl persikraustymo į kitas patalpas. Tai, kad yra išlikę ne visi dokumentai, kuriuose yra duomenys apie darbo užmokestį, pasak pareiškėjos, patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento archyvo 2017 m. rugpjūčio 3 d. raštas Nr. A101-6615/17(2.5.1.9-PD1), kuriame nurodyta, kad Vilniaus technologijos mokslinio tyrimo instituto „(duomenys neskelbtini)“ (vėliau – VĮ „(duomenys neskelbtini)“, AB „(duomenys neskelbtini)“) dokumentai saugojimui į archyvą neperduoti (b. l. 94).
Išanalizavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymos turinį, teismui nekyla abejonių dėl joje pateiktų duomenų tikrumo. Pažyma parengta remiantis darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių duomenimis. Pažymos rengėjas nenurodė, kad trūksta tam tikrų duomenų ar dokumentų apie tam tikrus laikotarpius. Remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2017 m. liepos 7 d. įgijo bankrutavusios įmonės statusą. Įmonės dokumentai nei bankroto administratoriui, nei Vilniaus miesto savivaldybės Personalo departamento Archyvui neperduoti (BUAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. gegužės 10 d. pažyma Nr. S11/2017 ir Vilniaus miesto savivaldybės Personalo departamento Archyvo 2017 m. rugpjūčio 3 d. raštas Nr. A101-6615/17(2.5.1.9-PD1). Taigi dokumentų, paneigiančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymos išdavimo teisingumą, nėra. Ta aplinkybė, kad šiuo metu bankrutavusios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai saugojimui neperduoti, nepaneigia minėtoje pažymoje esančių duomenų. Kitų įrodymų apie pareiškėjos ginčijamais laikotarpiais gautas pajamas byloje nėra, jų nepateikė ir pareiškėja.
Pareiškėjos skundo argumentas, kad paskutinė jos darbo VĮ „(duomenys neskelbtini)“ diena buvo 1993 m. sausio 4 d., kurią su ja turėjo būti pilnai atsiskaityta, nesant kitų duomenų apie šią dieną gautą darbo užmokestį, nepatvirtina fakto, kad už šią dieną pareiškėjai buvo mokamas darbo užmokestis. Kaip pati pareiškėja nurodo viename iš skundų VSDFV Vilniaus skyriui, su ja pilnai buvo atsiskaityta 1992 m. gruodžio mėnesį, išmokant darbo užmokestį už šį mėnesį. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymoje nėra duomenų apie 1993 m. sausio 1-4 d. pareiškėjai išmokėtą darbo užmokestį. Pareiškėjos skundo argumentai, kad 1993 m. sausio 1 d. buvo šventinė diena, o 2-3 d. savaitgalis, o ji šiomis dienomis yra laikoma apdrausta socialiniu draudimu, reikšmės neturi, kadangi šiuo atveju yra svarbus draudžiamųjų pajamų gavimo faktas, kuris šiuo atveju byloje surinktais įrodymais nėra patvirtintas.
Remiantis byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad laikotarpiais nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d. pareiškėjai nebuvo mokamas darbo užmokestis ir atitinkamai šiais laikotarpiais už pareiškėją nebuvo mokamos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos, todėl darytina išvada, jog atsakovas atsižvelgdamas į pateiktus dokumentus ir teisės aktų reikalavimus į pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą teisingai ir pagrįstai neįskaitė šių laikotarpių. Pareiškėjos atžvilgiu taikyti Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostatų nėra teisinio pagrindo, kadangi minėta teisės norma taikoma, kai asmuo dėl svarbių nuo jos valios nepriklausančių priežasčių negali pateikti duomenų apie pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms. Šiuo atveju pareiškėjos draudžiamosios pajamos nustatytos remiantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažyma, kurioje pateiktų duomenų teisingumas ir pakankamumas nėra paneigtas. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, atsakovo sprendimas šioje dalyje pagrįstas, teisėtas ir naikinti jo nėra pagrindo.
Pareiškėja taip pat mano, kad į jos stažą pensijai gauti turi būti įskaitytas laikotarpis nuo 1993 m. sausio 5 d. iki 1993 m. kovo 4 d., kuomet jai buvo mokama dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė pašalpa. Pareiškėja teigia, kad nurodyta išeitinė pašalpa yra draudžiamosios pajamos, o laikotarpis, kuriuo mokama ši pašalpa laikytinas valstybinio socialinio draudimo stažu, kuris prilyginamas valstybiniam socialinio draudimo stažui pensijai gauti.
Nuostatų 14 punkte nustatyta, kad stažui prilyginami laikotarpiai iki 1995 m. sausio 1 d. įskaitomi pagal faktinę jų trukmę. Kaip jau minėta, remiantis pareiškėjos darbo knygelės įrašu Nr. 9, pareiškėjos darbo santykiai su VĮ „(duomenys neskelbtini)“ pasibaigė 1993 m. sausio 4 d. Tai, kad pareiškėjai po atleidimo iš VĮ „(duomenys neskelbtini)“ du mėnesius buvo mokama išeitinė pašalpa, nereiškia, kad jos darbo santykiai su VĮ „(duomenys neskelbtini)“ tęsėsi, o pareiškėjos atleidimo iš VĮ „(duomenys neskelbtini)“ data persikėlė į paskutinę dieną, kuomet išmokėta ši pašalpa. Todėl atsakovas pagrįstai į pareiškėjos stažą neįskaitė 1993 m. sausio-vasario mėnesių. Pareiškėjos skundo argumentai dėl išeitinės pašalpos priskyrimo draudžiamosioms pajamos ir laikotarpio, kuriuo buvo mokama ši pašalpa priskyrimo valstybinio socialinio draudimo stažui atmestini, kadangi, kaip matyti, šiuo atveju yra reikšminga darbo santykių, kurių metu buvo gautos pajamos, faktinė trukmė.
Pareiškėja kelia ginčą ir dėl to, kad į jos stažą nėra įskaitytas 1993 m. kovo 5 d. – 1993 m. rugsėjo 4 d. laikotarpis, kai jai buvo mokama bedarbio pašalpa. Pareiškėja laiko, kad bedarbio pašalpa taip pat yra draudžiamosios pajamos, nuo kurių buvo mokamos socialinio draudimo įmokos, todėl šis laikotarpis įskaitytinas į stažą pensijai gauti.
Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki 1995 m. sausio 1 d. buvę šie laikotarpiai: 1) asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnį, privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikas; 2) asmenų, savanoriškai apsidraudusių valstybiniu savanoriškuoju pensijų draudimu valstybinio socialinio draudimo įstaigose, draudimo įmokų mokėjimo laikas; 3) apdraustų (dirbančių) asmenų, nurodytų šios dalies 1 punkte, ligos (laikinojo nedarbingumo) bei motinystės (nėštumo ir gimdymo) pašalpų gavimo laikas; 4) mokymosi laikas kvalifikacijos kėlimo kursuose, aspirantūroje, doktorantūroje ir klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje); 5) faktinis karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laikas (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose), būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikas, taip pat operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių, su kuriais buvo sudarytos rašytinės slapto bendradarbiavimo sutartys, slapto bendradarbiavimo laikotarpiai, kuriais pagal šias sutartis buvo mokamas atlygis, su sąlyga, kad šie asmenys bendradarbiavo ir po 1990 m. kovo 11 d.; 6) prisiekusių Lietuvos Respublikai (perėjusių tarnauti Lietuvos Respublikai) valstybės saugumo pareigūnų tarnybos laikotarpiai; 7) reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių kalinimo ir tremties faktinis laikas, jei šis laikas neįskaitytas pagal 1 punktą; 8) asmenų, išvežtų Antrojo pasaulinio karo metais priverstiniams darbams už buvusios SSRS ribų, darbo laikas, taip pat buvimo getuose, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinėse stovyklose Antrojo pasaulinio karo metais laikas; 9) ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių – karių savanorių faktinis laikas, išbūtas laisvės kovotojų struktūrose, jei šis laikas neįskaitytas kitaip; 10) valstybinių socialinio draudimo invalidumo pensijų gavimo laikas – šio įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais. Kaip matyti, įstatymų leidėjas nustato baigtinį sąrašą iki 1995 m. sausio 1 d. buvusių laikotarpių, kurie prilyginami asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpis į šį sąrašą nepatenka.
Pareiškėja prašo jos atžvilgiu taikyti Pensijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Ši teisės norma nustato, kad valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, dirbdami pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, įgyja asmenys, išvardyti 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 3–5 punktuose. Šį stažą sudaro laikas, per kurį šie asmenys gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) arba profesinės reabilitacijos pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, ir nedarbo socialinio draudimo išmokas, mokamas pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymą. Į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą taip pat įskaitomas bedarbio pašalpų, mokėtų draustiems nuo nedarbo asmenims pagal Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2005 m. sausio 1 d., gavimo laikas. Šiame punkte išvardytos pašalpos bei išmoka toliau šiame įstatyme vadinamos valstybinio socialinio draudimo pašalpomis ir nedarbo socialinio draudimo išmokomis. Šių pašalpų ir išmokų gavimo laikas įskaitomas tik įstatymų nustatyta tvarka privalomai draustiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu bei nedarbo socialiniu draudimu (iki 2005 m. sausio 1 d. – socialiniu draudimu nuo nedarbo) asmenims. Pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad valstybiniu socialiniu pensijų draudimu privalomai draudžiami asmenys, nurodyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Pensijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai nustato, kad nuo 2005 m. liepos 1 d. nustatomos valstybinės socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijos. Apibendrinus šias įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad Pensijų įstatymo 8 straipsnis yra taikomas nustatant asmens nuo 1995 d. sausio 1 d. įgytą stažą, t. y. nuo Pensijų įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjos nurodytas laikotarpis, kai jai buvo mokama bedarbio pašalpa, į šį laikotarpį nepatenka, todėl jo įskaityti stažą VSDFV Vilniaus skyrius neturėjo pagrindo.
Pareiškėja teigia, kad aptartas teisinis reguliavimas diskriminuoja asmenis, kurie nedarbo išmokas gavo iki 1995 m. sausio mėnesio. Pareiškėja skundu prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismą su prašymu spręsti, ar Pensijų įstatymo 54 straipsnis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatą, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, nes šio straipsnio pagrindu diskriminuojami atitinkantys Pensijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų bedarbiai, kurie gavo valstybinę socialinę draudimo išmoką nuo nedarbo iki 1994 m. gruodžio 31 d. pagal Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2005 m. sausio 1 d., ir kurie buvo įstatymų nustatyta tvarka privalomai drausti nedarbo socialiniu draudimu.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Lietuvos Respublikos Prezidento (toliau – Respublikos Prezidentas) aktas arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai. Vadovaujantis paminėta nuostata, teismas turi dikrecijos teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, kai iškyla nacionalinių teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina tam, kad sprendimas byloje būtų priimtas. Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių dėl Pensijų įstatymo 54 straipsnio nuostatų atitikimo Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai netenkintinas.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. lapkričio 21 d. ir 2018 m. sausio 22 d. sprendimai dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir ginčo laikotarpių neįskaitymo į stažą pensijai gauti atitinka teisės aktų reikalavimus, yra teisėti ir pagrįsti, jų panaikinti pareiškėjos skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.
Fondo valdyba 2018 m. birželio 13 pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjos skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. lapkričio 21 d. ir 2018 m. sausio 22 d. sprendimų skirti senatvės pensiją teisėtumo, sprendime išsamiai išdėstė nustatytas faktines aplinkybes, įvertino surinktus įrodymus, atsakė į pareiškėjos skundo argumentus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. (6.5) 1-3534. Todėl panaikinti šį sprendimą taip pat nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją, LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovų už Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo parengimą patirtas išlaidas. Atmetus pareiškėjos skundą, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį. Todėl pareiškėjos prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos V. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.