Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – Pataisos įstaiga, Pravieniškių PN-AK) kamerų tipo patalpose laikotarpyje nuo 2015-03-18 iki 2015-09-18. Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau– Taisyklės) 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m vienam žmogui.

Iš byloje pateiktų duomenų apie nuteistąjį ir atsiliepimo matyti (b. l. 10-20), jog pareiškėjas nuo 2015-03-18 iki 2015-05-05 buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus 5 kamerą, kurios plotas- 14,38 kv. m, kurioje įrengta 6 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,39 kv. m.

Laikotarpyje nuo 2015-05-05 iki 2015-06-17 buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus 1 kamerą, kurios plotas- 14,26 kv. m ir joje įrengta 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,75 kv. m.

Laikotarpyje nuo 2015-06-17 iki 2015-09-18 buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus 7 kamerą, kurios plotas- 13,83 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,45 kv. m.

2015-09-18 buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 2, kurios plotas- 14,47 kv. m, kurioje įrengta 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,82 kv. m.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamera Nr. 5 buvo apie 14-15 kv. m, joje buvo įrengta 6 gyvenamosios vietos, o kamera Nr. 1 buvo mažesnė nei Nr. 5 ir joje buvo įrengta 3 gyvenamosios vietos.

Darytina išvada, kad pareiškėjas nuo 2015-03-18 iki 2015-05-05 atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 1,21 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, nuo 2015-06-17 iki 2015-09-18 atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,15 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, todėl konstatuotina, jog pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose, 143 dienas nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl pripažintina, jog atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę, t.y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

Pareiškėjo skundo argumentus dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių teismas laiko neatsiejamai susijusiais su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertina juos kaip šio pažeidimo dalį (žr., pvz., LVAT 2013-05-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

Pareiškėjas taip pat teigia, kad kamerose veisėsi parazitai, buvo šalta, drėgna, trūko vėdinimo, sienos pelijo, kamerose trūko apšvietimo.

Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 26 punkte numatyta, santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 %, šiltuoju – 35 -65 %, oro temperatūra šiltuoju metų laiku - nuo 18 iki 28 laipsnių, šaltuoju – nuo 18 iki 22 laipsnių. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.). Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.). Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų (60 p.).

Atsakovas nurodo, kad patalpos yra vėdinamos natūraliai per langus ar ventiliacines angas (b. l. 33-34). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą, taip dalinai išvengiant drėgmės patalpose, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Kaip minėta, pagal Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, patalpos, kuriose neįrengta mechaninė ventiliacija, vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo atmestini, kaip nepagrįsti.

Atsakovas nurodė, jog visos Pravieniškių PN gyvenamosiose patalpose yra įrengta centrinio šildymo sistema, kuri nuolat palaiko tinkamą oro temperatūrą. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui palaikyti bei patalpoms pasišildyti nuteistieji aprūpinami oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad buvo pateikęs prašymą pataisos namų administracijai ar pareigūnams dėl papildomo šildytuvo ar ventiliatoriaus išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad patalpose buvo šalta, tačiau, teismo vertinimu, neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo ir neindividualizavo skunde nurodomų aplinkybių dėl netinkamo apšvietimo. Pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir yra nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Savo argumentų pareiškėjas nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis, todėl netikėti atsakovo paaiškinimais teismas neturi pagrindo.

Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).

Nors pareiškėjas skundžiasi nešvara gyvenamosiose patalpose, teismas atkreipia dėmesį, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Byloje pateiktame Pravieniškių PN direktoriaus 2015-11-18 įsakymu patvirtintame Nuteistųjų areštu bei nuteistųjų atliekančių nuobaudas uždarosios zonos kamerose skyrimo kameros budinčiaisiais tvarkos ir pareigų apraše (b. l. 21-22) numatytos pareigos paskirtam budinčiajam, kuris turi tvarkyti kamerą (plauti grindis, valyti dulkes ir sanitarinius įrengimus, išnešti šiukšles, ją vėdinti), saugoti kameroje esantį inventorių, pasibaigus pasivaikščiojimui, sutvarkyti pasivaikščiojimui skirtą vietą, apie visus įvykusius gedimus ar sugadinimus kameroje nedelsiant pranešti prižiūrėtojui. Taigi, švarios aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pravieniškių PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl nešvaros patalpose, pasivaikščiojimo kiemuose bei nehigieniškos patalpų būklės atmestini, kaip nepagrįsti.

Atsakovas pateikia duomenis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 25-28), pagal kurią įstaigoje reguliariai atliekami buitinių parazitų naikinimo darbai. Teismo vertinimu, šie duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose, kadangi savo argumentams pagrįsti pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo lovų, o buvo atlenkiami gultai, trūko inventoriaus (spintelių).

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 (aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2010-03-03 iki 2017-01-01) nurodyta, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turi būti įrengta viena metalinė lova. Aprūpinimo normos nenumato, kokia turi būti lovos konstrukcija, nedraudžia nuo sienos atlenkiamų lovų įrengimo. Atsakovas 2017-03-20 pažymoje Nr. 77-774 (b. l. 33-34) nurodė, jog kameros buvo aprūpintos baldais ir inventoriumi kaip tai numato Aprūpinimo normos nuostatos. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamų gultų atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais ir kietuoju inventoriumi aprūpinamos vadovaujantis Aprūpinimo normomis. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų (inventoriaus trūkumo) būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar į kitas tarnybas, šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to, pareiškėjo teiginiai dėl inventoriaus trūkumo laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog pasivaikščiojimo kiemai pilni šiukšlių bei juose nebuvo šiukšlių dėžių.

Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai, tačiau reikalavimo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti šiukšlių dėžės, nėra. Pravieniškių PN direktoriaus 2015-11-18 įsakymu patvirtintame Nuteistųjų areštu bei nuteistųjų atliekančių nuobaudas uždarosios zonos kamerose skyrimo kameros budinčiaisiais tvarkos ir pareigų apraše (b. l. 21-22) numatytos pareigos paskirtam budinčiajam, kuris pasibaigus pasivaikščiojimui, turi sutvarkyti pasivaikščiojimui skirtą vietą. Todėl apreiškėjo argumentai dėl šiukšlių dėžių nebuvimo pasivaikščiojimo kiemeliuose ir nešvaros juose atmestini.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014-02-18. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų kalinimo sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 143 paras (49 paras kamerų tipo patalpose- trūko 1,21 kv. m ploto; 94 paras kamerų tipo patalpose- trūko 0,15 kv. m ploto) neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė emocines ir fizines kančias, diskomfortą, psichikos sutrikimus ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjas nepateikė. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmių), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą bei pažeidimo trukmę, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. T. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.