- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-15
- Bylos Nr.
- 1A-117-290-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgis Kiškis (pirm.), Algerdas Urbšys, Algirdas Jaliniauskas
- Nuteistasis
- R. G.
Įžanginė dalis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Tatjanai Samulevičienei, nuteistajam R. G., jo gynėjui advokatui Vytautui Gineikai,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams 2 mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4, 5 d. 2 p., 9 d., paskirtąsias bausmes subendrinus tarpusavyje ir su 2011-03-03 teismo nuosprendžiu paskirta bausme, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 5 (penkiems) mėnesiams, į bausmės laiką įskaičiuota bausmė, iš dalies atlikta pagal 2011-03-03 nuosprendį.
Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir kiti asmenys, tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. nuteistas už tai, kad įvykdė plėšimą, t.y. 2010 m. kovo 14 d. apie 01.00 val. Kaune, prie Varnių g. 34 namo, veikdamas bendrininkų grupėje su Ž. G. bei su nesulaukusiu Lietuvos Respublikos BK 13 str. nustatyto amžiaus asmeniu - mažamečiu L. N., gim. 1996-10-10, bendrais veiksmais grupėje panaudojant smurtą prieš nukentėjusįjį A. R., t.y. suduodant nukentėjusiajam kumščiais į veidą bei spardant, tuo padarant nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą, iš jo džinsinių kelnių priekinės kišenės pagrobė nukentėjusiajam R. R. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6151“, 499 Lt. vertės, su jame įdėta SIM kortele „Labas“, 10 litų vertės, o iš džinsinių kelnių dešinės pusės užpakalinės kišenės pavogė juodos spalvos odinę piniginę, 20 litų vertės, kurioje buvo 1 litas, viso pagrobė turto už 530 litų.
Be to, R. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 14 d. apie 18.05 val. prie prekybos centro „IKI“, esančio Kaune, Varnių g. 38A, veikdamas bendrininkų grupėje su K. S. ir E. R. ir su Lietuvos Respublikos BK 13 str. nustatyto amžiaus nesulaukusiu asmeniu - mažamečiu L. N., gim. 1996-10-10, pagrobė svetimą turtą, o būtent: nutraukiant prie laikiklio prirakintą grandinę, pavogė nukentėjusiojo S. Ž. dviratį „Focus“, kurio Nr. YF08200274D152301, padarydami 1800 Lt. žalą.
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. nuosprendį pakeisti. Nurodo, kad dalyje dėl jam inkriminuoto plėšimo teismo nuosprendis neteisėtas, priimtas pažeidžiant baudžiamojo proceso normas. Teismas nuosprendyje visiškai nesiaiškino ir nenurodė, kodėl vienus liudytojų parodymus atmetė, o kitus laikė teisingais. Įstatymas reikalauja, kad teismas laikytų įrodymais ir teisme ištirtus įrodymus. Apeliantas nurodo, jog teisme liudytojai L. N. ir Ž. G. pakeitė parodymus, paaiškino jų pakeitimo priežastis, tačiau teismas visiškai šių priežasčių nenagrinėjo, ir be jokio paaiškinimo vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais jų parodymais, tokiu būdu pažeidė jo teisę į nešališką ir objektyvų teismą ir nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal Lietvos Respublikos BK 180 str. 1 d. Skirdamas bausmes, teismas neatsižvelgė į tai, kad inkriminuotus nusikaltimus jis įvykdė būdamas nepilnametis, o pagal Lietuvos Respublikos BK XI skyriaus nuostatas, nepilnamečiui laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama tik kai negalima skirti švelnesnės bausmės. Apelianto teigimu, teismas jam paskyrė bausmę visiškai neatsižvelgęs į jo amžių, socialinę brandą ir paskyrė per griežtą bausmę. Be to, teismas neįvertino to, kad turtinių pretenzijų nėra, žala nukentėjusiems atlyginta. Pažymi, kad teismų praktikoje už tokias nusikalstamas veikas nepilnamečiai atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo prašymus apeliacinį skundą patenkinti, prokurorės prašymą apeliacinį skundą atmesti bei įvertinusi byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Nors apeliantas savo kaltę dėl jam pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. inkriminuoto nusikaltimo neigia, teismas pagrįstai pripažino jo kaltę pilnai įrodyta. Apeliantas nuo pat bylos tyrimo pradžios kaltę neigė, savo nekaltumą bei nuosprendžio neteisėtumą argumentuodamas įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, nebuvimu bei esamų įrodymų netinkamu vertinimu. Apeliantas neigė buvęs įvykio vietoje ir mušęs bei apiplėšęs nukentėjusįjį A. R., taip pat neigia ir tą vakarą ėjęs pas S. V. siūlyti pirkti telefoną. Jis tvirtina, kad teismas negalėjo jo kaltę grįsti vien tik Ž. M. parodymais, kuris pats turėjo būti kaltinamasis šioje byloje, bei liudytojų Ž. G. ir L. N. ne teisme, o ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie yra neteisingi. Iš byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų matyti, kad šie apelianto argumentai yra nepagrįsti, nes neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus ir, įvertinęs juos kitų bylos duomenų kontekste, padarė teisingas ir objektyvias išvadas dėl jų patikimumo ir teisingumo. Nuteistasis Ž. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog įvykio dieną buvo su draugais R. G., Ž. M. ir L. N., patvirtino matęs, kaip R. G. ir L. N. nusivijo nukentėjusįjį, o jis su Ž. M. ėjo iš paskos ir nematė paties apiplėšimo, tačiau už namo girdėjo nukentėjusiojo riksmą, o sugrįžę R. G. ir L. N. patvirtino apiplėšę tą vaikiną, parodė iš jo pavogtą telefoną, jog tą patį vakarą jie visi ėjo pas S. V. parduoti telefono. Šiuos savo parodymus jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Įtariamojo R. G. parodymus patvirtino ir iš esmės analogiški liudytojo Ž. M. parodymai, taip pat liudytojo S. V. parodymai. Apklausiamas teisme kaltinamasis Ž. G. parodymus pakeitė, nurodydamas, jog plėšime R. G. nedalyvavo, o ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus priverstas Ž. M., kuris jį ne kartą yra sumušęs, versdamas jį sakyti, kad nusikaltimą padarė ne jis, o R. G.. Ikiteisminio tyrimo metu jis nesakė, kad yra verčiamas duoti melagingus parodymus ir nesikreipė į policiją dėl sumušimų, nes bijojo Ž. M.. Apklausta liudytoja tyrėja R. R. parodė, kad Ž. G. parodymus davė ne vieną kartą, visų apklausų metu įvykių seką dėstė nuosekliai, aiškiai, jokių įtarimų, kad jis gali duoti melagingus ir išgalvotus parodymus - nebuvo, visose apklausose dalyvavo gynėjas bei nepilnamečio atstovė – jo motina. Liudytojas S. V. parodė, kad kovo viduryje pas jį buvo atėjęs R. G. ir siūlė už 40 Lt. pirkti mobilaus ryšio telefoną, kurį jis iš apelianto nupirko už 20 Lt. Iš aptartų nuteistojo Ž. G. parodymų matyti, kad parodymo pakeitimo jis negalėjo įtikinamai pagrįsti, nekonkretizavo, dėl kokių priežasčių jis negalėjo išvengti tariamai prieš jį Ž. M. vartoto smurto ir dėl ko bijojo apie tai pasakyti, be to, šie teisme Ž. G. duoti parodymai prieštarauja ne tik jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, bet ir kitiems, byloje esantiems minėtiems įrodymams: liudytojų S. V., R. R. nuosekliems parodymams, kurių patikimumu teismui nebuvo jokio pagrindo abejoti. Taigi, kolegija konstatuoja, kad teismas, įvertinęs visus šiuos aptartus parodymus, visiškai pagrįstai kaltinamojo Ž. G. teisme duotus parodymus vertino kritiškai ir jais nesivadovavo. Liudytojo L. N. parodymai nuo pat bylos tyrimo pradžios buvo nenuoširdūs, prieštaringi kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl jie nelaikytini patikimais ir negali būti įrodymais šioje byloje. Šis liudytojas, duodamas parodymus teisme, parodė, jog tyrėjui pasakojo netiesą, norėdamas suklaidinti ikiteisminį tyrimą, ir tvirtino, kad iš tiesų plėšime dalyvavo Ž. M., tačiau ankstesnėse apklausose nedavė parodymų dėl Ž. M., nes jis neleido jiems apie jį pasakyti policijos pareigūnams. Šis liudytojas taip pat nenurodė logiško ir argumentuoto paaiškinimo dėl savo parodymų pakeitimo, todėl tikėti jais kaip patikimais, negalima.
Iš visų bylos duomenų viseto analizės darytina neabejotina išvada, kad R. G. dalyvavo apiplėšiant nukentėjusįjį A. R., nes jo kaltė, padarius šį nusikaltimą, yra patvirtinta objektyviais ir pagrįstais įrodymais, kurių tikrumu abejoti teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo, kad jo nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai.
Skirdamas bausmes nuteistajam, teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų sunkumą, kaltės formą, motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, į atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir nuoširdų galėjimąsi tik dėl vagystės. Apelianto motyvas dėl jo atžvilgiu taikytinų Lietuvos Respublikos BK XI skyriaus, t.y. nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų, nuostatų, yra visiškai nepagrįstas. R. G. nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė jau būdamas pilnametis, todėl taikyti jam šias nuostatas nėra įstatyminio pagrindo.
R. G. padarė du tyčinius, turtinius nusikaltimus, kurie priskiriami apysunkiems ir nesunkiems nusikaltimams (Lietuvos Respublikos BK 11 str.). Praeityje jis teistas, taip pat už tyčinius turtinius nusikaltimus, teistumas neišnykęs, tris kartus baustas administracine tvarka. Iš jį charakterizuojančių duomenų matyti, kad, būdamas nepilnametis, jis buvo įtrauktas į Kauno miesto savivaldybės administracijos VTAS socialinės rizikos grupės vaikų apskaitą dėl vagysčių bei chuliganiško elgesio, mokymosi įstaigos administracijos charakterizuojamas patenkinamai. R. G. prisipažino padaręs nusikaltimą, numatytą tik Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., ir nuoširdžiai gailisi, todėl į šią kaltinamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismas atsižvelgė skirdamas bausmę būtent už šį nusikaltimą.
Nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, apeliantas padarė neužilgo po jam pritaikyto paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, kas rodo jo nenorą taisytis, nepateisintą teismo pasitikėjimą juo ir tai davė teismui pakankamą pagrindą manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus jam realų laisvės atėmimą, jos dydžius skaičiuojant atsižvelgus į atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Paskirtos bausmės yra pagrįstai subendrintinos su 2011-03-03 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes ir faktus, daroma išvada, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti apelianto skundą ir pastarąjį nuosprendį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais - nėra teisinio pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. kolegija
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.