Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Rosita Patackienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-74-562/2014

Teisėjas Jonas Ivanauskas Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00092-2013-5

2014 m. vasario 21 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. E. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant bausmės laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar gydimusi; per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, bausmės pradžią skaičiuojant nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos. Nukentėjusiojo A. S. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. E. A. S. K. naudai priteista 94 Lt turtinės žalos atlyginimui bei 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. E. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad jis nežymiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent: jis, 2013 m. kovo 7 d., apie 10.00 val., A. S. K. kartu su B. R. einant iš autobusų stotelės Pavilnyje link A. S. K. sodo sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sustojo tamsios spalvos automobiliu, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), išlipo iš automobilio ir keikdamasis necenzūriniais žodžiais puolė mušti A. S. K., kelis kartus suduodamas pastarajam per veidą, ko pasėkoje sulaužė jo akinius, 50 Lt vertės, padarė žaizdą dešinės pusės paakyje, be to, nuo smūgio A. S. K. parkrito ant žemės ir susitrenkė galvą.

Anot apelianto, abejonių kelia ir tai, ar iš tiesų sužalojimai A. S. K. buvo padaryti jo veiksmais. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į svarbią aplinkybę, jog 2013 metų kovo mėn. 7 dieną buvo žiema, daug sniego, keliai slidūs, tad neatmestina galimybė, jog A. S. K., būdamas senyvo amžiaus, sunkiai vaikštantis, galėjo susižaloti nukrisdamas ant žemės ir be apelianto veiksmų pagalbos. Apeliantas pažymi, jog baudžiamojoje byloje esanti Valstybinės teismo medicininės tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G827/13(01) nepatvirtina, jog sužalojimai A. S. K. buvo padaryti būtent suduodant smūgius kumščiu. Pasak apelianto, padaryti sužalojimai akivaizdžiai nebūdingi sužalojimams, padarytiems kumščiu. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad A. S. K. padaryti odos nubrozdinimai ir įbrėžimai veide nuo trauminių poveikių kietu buku, mažą, ribotą, aštriabriaunį paviršių turinčiu daiktu (daiktais). Apelianto nuomone, akivaizdu, jog specialisto išvadoje aprašytas daiktas, kuriuo padaryti sužalojimai A. S. K., niekaip nesusijęs su kumščiu. Anot apelianto, tai tik dar kartą patvirtina, jog sužalojimai A. S. K. buvo padaryti kitomis aplinkybėmis, bet ne tomis, kurias nurodo nukentėjusysis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, daro išvadą, kad apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai nuteisė A. E. už tai, jog jis padarė BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas nepilnai ir nevisapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus, padarant tarpusavyje prieštaraujančias išvadas, pažeidžiant procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų visumos tyrimą ir vertinimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl A. E. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus įrodymus. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Pažymėtina, kad nuteistasis A. E. apeliaciniu skundu neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas apylinkės teismo nuosprendžiu. Apeliantas teigia, kad jis nukentėjusiojo atžvilgiu jokio smurto nenaudojo. Taigi apeliantas skundu, nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu sprendimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Visa tai rodo, kad nuteistasis savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės lemia, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad A. E. veiksmai atitinka BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio procesinį sprendimą, prerogatyva, o dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos.

Pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. siekiant sukelti fizinį skausmą, nežymiai sužaloti ar trumpam susargdinti arba sąmoningai leidžiant kilti tokiems padariniams.

Tai, kad A. E. nukentėjusiajam sudavė kelis kartus per veidą, dėl ko buvo sulaužyti nukentėjusiajam priklausantys akiniai, padaryta žaizda dešinės pusės paakyje, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas, patvirtina nukentėjusiojo parodymai, kad 2013 m. kovo 7 d., apie 10 val., šalutine gatvele einant į sodą, automobiliu privažiavęs A. E., sustojo prie jo, ir išlipęs iš automobilio bei vartodamas necenzūrinius žodžius, kumščiu du kartus sudavė jam į veidą. Taip pat nurodė, kad minėto įvykio metu buvo sulaužyti jo akiniai, sužalota nosis, dešinės pusės veidas (b. l. 46, 47). Šiuos nukentėjusiojo paaiškinimus patvirtino įvykio metu buvusi liudytoja B. R., kuri teisme parodė, kad prie jų sustojus automobiliui, iššoko vairuotojas ir puolė mušti A. S. K. (sudavė du kartus), kuris paslydęs nugriuvo (b. l. 48). Taigi, priešingai apelianto skunde nurodytiems teiginiams, kad jis neatliko jokių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, anksčiau išdėstyti duomenys patvirtina, kad nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Ir nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo parodymais, suteikdamas jiems didesnę įrodomąją vertę, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo jais nesivadovauti. Tiek nukentėjusiojo A. S. K., tiek ir liudytojos B. R. parodymai yra nuoseklūs, patvirtinantys vieni kitus, atitinka specialisto išvadas dėl nukentėjusiojo sužalojimų pobūdžio. Dėl minėtų priežasčių nukentėjusiojo bei liudytojos B. R. parodymai laikytini patikimu įrodymų šaltiniu. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėtų asmenų parodymais, nes jie papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, patvirtinančią, jog A. E. atlikto neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo teiginiais. Apeliantas taip pat akcentuoja, jog baudžiamojoje byloje esanti Valstybinės teismo medicininės tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G827/13(01) nepatvirtina, kad sužalojimai A. S. K. buvo padaryti būtent suduodant smūgius kumščiu. Anot apelianto, tai tik dar kartą patvirtina, jog sužalojimai A. S. K. buvo padaryti kitomis aplinkybėmis, bet ne tomis, kurias nurodo nukentėjusysis. Atsakant į šiuos apelianto argumentus, pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to daromos apibendrinamosios išvados, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje esančius įrodymus, taip pat ir specialisto išvadas kitų byloje esančių įrodymų kontekste, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti bylos duomenys, kuriais grindžiamas A. E. kaltumas, iš esmės įvertinti patikimumo aspektu, teismo išvados padarytos atsižvelgus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, įrodymus sugretinus tarpusavyje ir su byloje surinktų įrodymų visetu, taip pat nurodyti pagrįsti motyvai, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertino ir atmetė liudytojų J. A. ir A. K. parodymus. Taigi nagrinėjamu atveju apylinkės teismas vertindamas surinktus įrodymus kitaip nei pageidavo nuteistasis, nepažeidė nekaltumo prezumpcijos bei nėra jokio objektyvaus pagrindo išvadai, kad kokiu nors būdu buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai priteisė žalos atlyginimą A. S. K. atžvilgiu. Apeliantas pažymi, kad A. S. K. nepateikė jokių įrodymų, jog akiniai buvo sugadinti būtent nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, nepateikė įrodymų, jog akinių remontas kainavo 50 litų, nepateikė įrodymų apie būtinumą mokėti už teismo medicinos specialisto tyrimą (turint omenyje, jog ikiteisminio tyrimo įstaigos tokiais atvejais išduoda siuntimą į TMI, kurio pagrindu nukentėjusiajam tyrimas nekainuoja).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys visų pirma įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, teismas visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Tokios sąlygos, leidžiančios patenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nagrinėjamoje byloje nustatytos. Tai, kad nukentėjusysis nepateikė duomenų dėl akinių, nepaneigia nukentėjusiojo teisės gauti padarytos žalos atlyginimą, o turtinės žalos padarymo faktas gali būti įrodinėjamas ir kitomis Baudžiamojo proceso kodekso nurodytomis priemonėmis. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę dėl sulaužytų akinių patvirtino ir liudytoja B. R., o išlaidas dėl medicininės apžiūros patvirtina pateiktas mokėjimo nurodymas (b. l. 8).

Apeliantas skunde nurodo, kad A. S. K. nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog jis apskritai patyrė neturtinę žalą. Pasak apelianto, byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie A. S. K. patirtus išgyvenimus, neigiamas emocijas ir pan., pastarasis nesikreipė į medikus, psichologą.

Pagal teismų praktiką neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, emocinius išgyvenimus, kad pasekmės nėra skaudžios, nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino ir priteisė mažesnę sumą nei buvo prašoma. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiojo interesus, bei tinkamai taikė įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalyje) įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus. Todėl darytina išvada, kad teismo nustatyta neturtinės žalos pinginė kompensacija nėra aiškiai per didelė, nepažeidžia sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principų. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas ir spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. S. K. klausimą, pažeidė baudžiamojo proceso ar (ir) civilinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. E. apeliacinį skundą atmesti.