- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-31
- Bylos Nr.
- 2-1321-241/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Pareiškėjas
- Luminor Bank AS, Lietuvoje
- Kategorijos
- 3.2.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.4.3.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančios per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 5 d. nutarties, priimtos byloje pagal pareiškėjos skundą dėl atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kauno dujotiekio statyba“ 2019 m. balandžio 2 d. kreditorių komiteto nutarimų panaikinimo (civilinės byloje Nr. B2-1508-254/2019).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja Luminor Bank AS, Lietuvoje veikianti per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovės BUAB „Kauno dujotiekio statyba“ 2019 m. balandžio 2 d. kreditorių komiteto nutarimus, priimtus antruoju ir ketvirtuoju darbotvarkės klausimais, patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą pagal pareiškėjos pasiūlymą.
2. Nurodė, kad kreditorių komiteto nutarimu, priimtu antruoju darbotvarkės klausimu, buvo nutarta patvirtinti bankroto administratoriaus pateiktą įmonės administravimo išlaidų sąmatą, į kurią įtrauktos nesuprantamos paskirties ir poreikio išlaidos. Ketvirtuoju darbotvarkės klausimu pritarta bankroto administratoriaus pateiktam siūlymui patvirtinti taikos sutarties tarp BUAB „Kauno dujotiekio statyba“ ir AB „Klaipėdos nafta“ projektą, pagal kurį AB „Klaipėdos nafta“ įsipareigotų BUAB „Kauno dujotiekio statyba“ sumokėti 315 807,77 Eur, nors AB „Klaipėdos nafta“ įsiskolinimas įmonei už atliktus darbus sudaro 1 067 346,95 Eur, iš kurių 454 653,86 Eur yra atliktų ir užsakovui perduotų statybos rangos darbų kaina, sulaikyta pagal sutarties nuostatas, ir 523 217,83 Eur faktiškai atliktų, tačiau užsakovo nepriimtų darbų kaina. Iš bankroto administratoriaus kreditorių komitetui pateiktos informacijos visiškai neaišku, dėl kokių priežasčių ir kokiais motyvais remiantis kreditorių komitetas nusprendė atsisakyti daugiau nei 2/3 reikalavimo ir sutiko su tik 30 procentų skolos sudarančios sumos sumokėjimu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apygardos teismas 2019 m. liepos 5 d. nutartimi pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino BUAB „Kauno dujotiekio statyba“ 2019 m. balandžio 2 d. kreditorių komiteto nutarimą, priimtą antruoju darbotvarkės klausimu, ir patvirtino 288 224,57 Eur administravimo išlaidų sąmatą; bylos dalį dėl 2019 m. balandžio 2 d. kreditorių komiteto nutarimo, priimto ketvirtuoju darbotvarkės klausimu, panaikinimo nutraukė.
4. Teismas nurodė, kad pareiškėja skundžia kreditorių komiteto nutarimą, kuriuo buvo nutarta pritarti taikos sutarčiai su kreditore AB „Lietuvos nafta“, tačiau toks nutarimas nesusijęs su įstatyme numatytos kreditorių susirinkimo kompetencijos įgyvendinimu.
5. Teismas sprendė, kad nustačius, jog ginčijamas kreditorių komiteto nutarimas nesukels proceso dalyviams materialiųjų teisinių padarinių, civilinės bylos dalis dėl 2019 m. balandžio 2 d. kreditorių komiteto nutarimo, priimto ketvirtuoju darbotvarkės klausimu, nutrauktina.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atskirajame skunde pareiškėja Luminor Bank AS, Lietuvoje veikianti per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 5 d. nutarties dalį, kuria bylos dalis dėl 2019 m. balandžio 2 d. kreditorių komiteto nutarimo, priimto ketvirtuoju darbotvarkės klausimu, panaikinimo nutraukta, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti BUAB „Kauno dujotiekio statyba“ 2019 m. balandžio 2 d. kreditorių komiteto nutarimą ketvirtuoju darbotvarkės klausimu. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Kreditorių komiteto nutarimas ketvirtuoju darbotvarkės klausimu nebuvo administratoriui rekomendacinio pobūdžio, tai aiškiai privalomojo pobūdžio sprendimas, kuris yra teisminės kontrolės objektas. Bendrovės bankroto administratorius, teikdamas kreditorių komitetui tvirtinti taikos sutarties projektą ir prašydamas jį įpareigoti pasirašyti taikos sutartį, pats pripažino, kad bankroto administratorius neturi teisės, kreditorių komitetui nepatvirtinus taikos sutarties ir neįpareigojus pasirašyti taikos sutartį, atlikti šių veiksmų.
6.2. Kreditorių komiteto patvirtinta taikos sutartis, kuria bankroto administratorius įpareigojamas sudaryti ir kuria iš esmės atsisakoma 745 928,23 Eur piniginio reikalavimo (sulaikytų sumų grąžinimo, apmokėjimo už faktiškai atliktus darbus ir delspinigių sumokėjimo), tiesiogiai susijusi su kreditorių reikalavimų patenkinimu bankroto procese, dėl to kreditoriai turi teisę skųsti kreditorių komiteto nutarimus dėl (ne)pritarimo bankrutuojančios bendrovės sudaromai taikos sutarčiai ir tokiu būdu ginti savo teises.
6.3. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nėra numatyta išimčių, kuriais klausimais priimti kreditorių komiteto nutarimai, būtų neskundžiami. Įstatyme įtvirtinta bendra taisyklė, kad kreditorius, nesutikdamas su nutarimu, turi teisę jį skųsti.
6.4. Apribojus kreditoriui teisę skųsti kreditorių komiteto nutarimą dėl administratoriaus sudaromos taikos sutarties, kreditorius iš esmės neturi kitų būdų, kuriais galėtų ginti savo teises, kurias pažeidžia administratoriaus sudaroma taikos sutartis. Teisminių procesų tarp BUAB „Kauno dujotiekio statyba“ ir AB „Klaipėdos nafta“ dėl skolos sumokėjimo nėra inicijuota, sudarytose tarpusavio sutartyse numatytos arbitražinės išlygos, dėl to kreditorius neturi jokių galimybių įstoti į teisminį procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ir šiame procese prieštarauti taikos sutarčiai.
Atsiliepimas
7. Atsakovė BUAB „Kauno dujotiekio statyba“, atstovaujama bankroto administratoriaus V. L., prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Bankas nurodo, kad administratorius aiškiai pripažino kreditorių kompetenciją spręsti klausimą dėl taikos sutarties (jos teksto) patvirtinimo ir jo įpareigojimo sudaryti taikos sutartį. Tačiau ne administratorius ar jo pozicija (elgesys) apibrėžia kreditorių susirinkimo (komiteto) kompetenciją, jų ribas ir pobūdį, o įstatymų leidėjas, įtvirtindamas kreditorių susirinkimo teises, bankroto procesą reglamentuojančiame įstatyme.
7.2. ĮBĮ nėra imperatyvios nuostatos, įpareigojančios bankroto administratorių gauti kreditorių susirinkimo pritarimą taikos sutarties su skolininku sudarymui, todėl nėra pagrindo kvestionuoti teismo išvadą, kad 2019 m. balandžio 2 d. kreditorių komiteto nutarimas dėl BUAB „Kauno dujotiekio statyba“ taikos sutarties su AB ,,Klaipėdos nafta“ sudarymo yra tik rekomendacinio pobūdžio klausimas.
Žemesnės instancijos teismas
7.3. Bankas savo poziciją grindžia Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-797-178/2017, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių. Cituojamoje nutartyje buvo sprendžiama dėl atsisakymo teisme tvirtinti taikos sutartį, konstatavus, kad taikos sutarties sudarymas prieštarauja ĮBĮ nuostatoms ir viešajam interesui. Tokia nutartis neturi precedento galios nagrinėjamai bylai.
7.4. Bankas nurodo, kad ĮBĮ nėra numatyta jokių išimčių, kuriais klausimais priimti kreditorių komiteto nutarimai, būtų neskundžiami, įstatyme įtvirtinta bendra taisyklė, kad kreditorius, nesutikdamas su nutarimu, turi teisę jį apskųsti. Tačiau aktualioje teismų praktikoje pažymima, kad ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka skundžiami gali būti tik tie kreditorių komiteto nutarimai, kurie priimti įgyvendinant kreditorių komiteto kompetenciją ir kurie turi privalomą galią įmonės kreditoriams bei administratoriui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.
9. Apeliacijos objektą sudaro Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 5 d. nutarties dalies, kuria bylos dalis dėl 2019 m. balandžio 2 d. kreditorių komiteto nutarimo ketvirtuoju darbotvarkės klausimu panaikinimo nutraukta, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl skundžiamos nutarties dalies (ne)pagrįstumo
10. Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartimi UAB „Kauno dujotiekio statyba“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas V. L. 2019 m. vasario 14 d. įmonės kreditorių susirinkime buvo išrinktas kreditorių komitetas, suteikiant jam visas kreditorių susirinkimo teises, išskyrus kreditorių komiteto pirmininko ir kreditorių komiteto rinkimo teisę. 2019 m. balandžio 2 d. kreditorių komiteto posėdyje ketvirtuoju darbotvarkės klausimu buvo priimtas nutarimas patvirtinti bankroto administratoriaus pateiktą taikos sutarties tarp BUAB „Kauno dujotiekio statyba“ ir AB „Klaipėdos nafta“ tekstą ir įpareigoti bankroto administratorių pasirašyti taikos sutartį.
11. Pareiškėja (kreditorė) Luminor Bank AS, Lietuvoje veikianti per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti BUAB „Kauno dujotiekio statyba“ 2019 m. balandžio 2 d. kreditorių komiteto nutarimą ketvirtuoju darbotvarkės klausimu. Nurodė, kad taikos sutarties sudarymas joje numatytomis sąlygomis yra nenaudingas įmonės kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi bylos dalį dėl kreditorių komiteto nutarimo ketvirtuoju darbotvarkės klausimu panaikinimo nutraukė. Teismas nurodė, kad skundžiamas kreditorių komiteto nutarimas nesusijęs su įstatyme numatytos kreditorių komiteto kompetencijos įgyvendinimu, todėl laikytinas esančiu rekomendacinio pobūdžio, nesukeliantis proceso dalyviams materialiųjų teisinių padarinių. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nurodo, jog taikos sutarties sudarymas turi įtakos visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesams, todėl komiteto nutarimas, kuriuo pritarta taikos sutarties sudarymui, gali būti skundžiamas teismui.
12. Pagal ĮBĮ 3 straipsnio nuostatas, bankrutuojančios įmonės kreditoriai – tai fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys teisę reikalauti iš bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus šiems asmenims; kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus (ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kreditorių susirinkimas, įgyvendindamas ĮBĮ 23 straipsnyje numatytas funkcijas, sprendžia esminius klausimus, susijusius su bankrutuojančios įmonės veikla; kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška, o ši teisė yra įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus susirinkime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011). ĮBĮ nustatyta, kad kreditorių komitetas kontroliuoja, kaip vyksta bankroto procesas, administratoriaus veiklą, gina kreditorių interesus laikotarpiais tarp kreditorių susirinkimų, taip pat įgyvendina kitas kreditorių susirinkimo nustatytas teises (ĮBĮ 25 straipsnio 2, 3 dalys). Jeigu kreditorių susirinkimas nenusprendė kitaip, kreditorių komitetas iš esmės gali turėti tokias pačias teises ir pareigas, kaip ir kreditorių susirinkimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-482-798/2018).
13. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalį, bankroto administratorius – tai teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas. Bankroto administratorius, vykdydamas ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalyje numatytas funkcijas, gina bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teises bei teisėtus interesus, atstovauja arba įgalioja kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme, be to, ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8-9 punktai, 14 punktas). ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimas įgalioja kreditorių susirinkimo pirmininką įmonės vardu sudaryti pavedimo sutartį su teismo paskirtu administratoriumi.
14. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto administratorius visų pirma yra teismo paskirtas bankrutuojančios įmonės atstovas, veikiantis įmonės vardu ex officio, o pavedimo sutarties pagrindu susiklosto ne bankroto administratoriaus ir kreditorių ar jų susirinkimo (komiteto), bet bankroto administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012).
15. Ginčui aktualioje naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad kreditorių susirinkimo (įskaitant ir komiteto) nutarimai privalomi visiems kreditoriams bei bankroto administratoriui, tačiau yra privalomai vykdytini tik tie kreditorių susirinkimo nutarimai, kurie yra priimami kreditorių susirinkimui įstatymu priskirtos kompetencijos ribose. Sisteminio ĮBĮ nuostatų, susijusių su kreditorių susirinkimo nutarimų privalomumu ir apskundimo teismui galimybe (ĮBĮ 24 straipsnio 4 ir 5 dalys), aiškinimo pagrindu daryta išvada, jog tokiu atveju, kai kreditorių susirinkimas priima nutarimus ne jo kompetencijai priskirtais klausimais, kaip pavyzdžiui, dėl taikos sutarčių civilinėse bylose pagal bankrutuojančios bendrovės ieškinius sudarymo, tokie nutarimai negali būti skundžiami teismui dėl jų rekomendacinio pobūdžio. Gali būti skundžiami tik tie kreditorių susirinkimo nutarimai, kurie priimti kreditorių susirinkimo kompetencijos ribose ir yra privalomo pobūdžio. Tokiu atveju kreditorių susirinkimo nutarimus gali skųsti bankrutuojančios bendrovės kreditoriai bei bankroto administratorius (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1812-381/2017).
16. Taigi teismų praktikoje aiškiai nurodoma, kad bankrutuojančios bendrovės vardu bankroto administratoriaus sudaromos taikos sutartys su bendrovės skolininkais nepatenka į kreditorių kompetencijos ribas, todėl kreditorių susirinkimo ar komiteto nutarimai, kuriais (ne)pritariama tokios taikos sutarties sudarymui laikytini tik rekomendacinio pobūdžio, todėl negali būti skundžiami teismui. Nors nurodyta teismų praktika suformuota byloje, kurioje faktinės aplinkybės šiek tiek skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje esančių aplinkybių, t. y. cituojamoje byloje taikos sutartį buvo siekiama sudaryti kitoje nagrinėjamoje civilinėje byloje pagal bankrutuojančios bendrovės pareikštą ieškinį bendrovės skolininkams, o šioje byloje siekiama taikos sutartį su skolininku sudaryti ikiteisminėje stadijoje ir ją patvirtinti teisme supaprastinto proceso tvarka, tačiau nėra pagrindo nurodyta praktika nesiremti ir laikytis priešingos pozicijos. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, kreditoriai, kreditorių susirinkimas (komitetas) neturi įgaliojimų nei vesti civilinę bylą teisme bankrutuojančios įmonės vardu ir interesais, nei vesti derybas su bankrutuojančios įmonės skolininkais, taigi nurodyti subjektai tokių įgaliojimų įmonės vardu neturi. Todėl kreditorių susirinkimas ar komitetas, įgyvendinantis kreditorių teises (ĮBĮ 21, 23 straipsniai), taip pat negali priimti teismo paskirtam bankroto administratoriui privalomų valdingų sprendimų, kurie ribotų administratoriui įstatymu priskirtų įgaliojimų vykdymą, tame tarpe teismine ar ikiteismine tvarka ginant įmonės bei pačių kreditorių teises bei teisėtus interesus, t. y. jie negali įpareigoti bendrovės bankroto administratorių atsisakyti ieškinio, skundo ar sudaryti taikos sutartį kitose nagrinėjamose civilinėse bylose ar ikiteisminėje stadijoje. Be to, taikos sutarties sudarymas ikiteisminėje ir teisminėje stadijose yra tarpusavyje glaudžiai susijęs. Pagal šioje byloje pateiktos taikos sutarties sąlygas, šalių pasirašyta taikos sutartis būtų tvirtinama teisme supaprastinto proceso tvarka, t. y. pradėta nauja civilinė byla. Nepaisant to, bankroto administratorius net ir nesudaręs taikos sutarties ikiteisminėje stadijoje ir pagal apeliantės dėstomą poziciją iniciavęs teisminį ginčą dėl skolos priteisimo, nurodytame teisminiame ginče (civilinėje byloje), vadovaujantis šios nutarties 15 punkte nurodyta teismų praktika, vis vien be bendrovės kreditorių komiteto pritarimo galėtų sudaryti taikos sutartį.
17. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamos nutarties motyvais ir daryti priešingą išvadą, kadangi kreditorių komiteto nutarimai taikos sutarties tvirtinimo klausimais bankroto administratoriaus gali būti vertinami tik kaip rekomendaciniai, o ne įpareigojantys. Be to, priešingai nei nurodo apeliantė, reikalavimas panaikinti skundžiamą nutarimą bankroto proceso šalims iš esmės nesukelia jokių materialiųjų teisinių padarinių, kadangi dėl taikos sutarčių sudarymo bendrovės vardu ir interesais sprendžia bankroto administratorius, o tokių sutarčių tvirtinimo ar atsisakymo jas tvirtinti klausimai priklauso civilinę bylą (šiuo atveju supaprastinta tvarka) nagrinėjančio teismo kompetencijai (CPK 42 straipsnio 2 dalis). Pagal teismų praktiką, materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas, todėl teisės į kreditorių susirinkimo rekomendacinio pobūdžio nutarimo apskundimą įgyvendinimas negali būti savitikslis, jis turi sukurti materialiuosius teisinius padarinius (žr. nutarties 15 punkte nurodytą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį).
18. Apeliantės skunde pateikiamas teisės normų interpretavimas nesuteikia pagrindo kitaip vertinti bylos faktinių aplinkybių ar nukrypti nuo nagrinėjamu klausimu formuojamos teismų praktikos. Apeliantės cituojamos Lietuvos apeliacinio teismo nutartys neturi precedento galios šiai bylai.
19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yrą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009).
20. Kaip teisingai nurodo atsakovė, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-797-178/2017 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių. Nurodytoje nutartyje buvo sprendžiamas ne kreditorių susirinkimo (komiteto) ir/ar bankroto administratoriaus kompetencijos, o pačios taikos sutarties tvirtinimo klausimas, be kita ko, atsižvelgiant į viešą interesą ir kreditorių valią dėl taikos sutarties sudarymo, taikos sutarties sąlygų atitikimą įpareigojantiems kreditorių susirinkimo nutarimams (dėl turto pardavimo tvarkos nustatymo). Taigi tokia nutartis neturi precedentinės galios šiai nagrinėjamai bylai. Kitos apeliantės cituojamos Lietuvos apeliacinio teismo nutartys (2012 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-332/2012, 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2386/2013 ir kt.) nėra aktualios laiko požiūriu, todėl jomis taip pat nėra pagrindo remtis kaip precedentu.
21. Tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo proceso stadijos arba turi atsisakyti priimti ieškinį (skundą), arba, jeigu civilinė byla jau yra iškelta – ją nutraukti remdamasis CPK 137 straipsnio 1 dalies 1 punktu arba 293 straipsnio 1 punktu. Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad dalies pareiškėjos skundo patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių bendrovės kreditoriams, pagrįstai bylos dalį nutraukė.
Dėl bylos procesinės baigties
22. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė teisės normas, laikėsi teismų formuojamos praktikos, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundas atmetamas, o nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.