Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėjas Saulius Putrius Baudž. byla Nr. 1A-703-174/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.4.1.; 1.2.26.2.1.; 2.1.7.4.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.1.2.; 2.4.6.3.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuosprendis

2010 m. gruodžio 9 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. (S. S.) ir jo gynėjo Viačeslavo Žarkovo (Viačeslav Žarkovo) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-09-09 nuosprendžio, kuriuo S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 135 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 135 straipsnio 1 dalį – vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 30 parų areštu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, ir paskirta galutinė vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti.

Priteista iš S. S. 10 000 litų S. L. padarytos neturtinės žalos atlyginimui.

Paliktas nenagrinėtas Valstybinės ligonių kasos prie SAM civilinis ieškinys dėl 4 252,45 Lt gydymo išlaidų priteisimo.

S. S. pagal kaltinimą nusikaltimu, numatytu BK 228 straipsnio 1 dalyje, išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Kompaktinę plokštelę su vaizdo įrašu nuspręsta palikti saugoti prie baudžiamosios bylos medžiagos.

L. S. S. nuosavybės teisių apribojimą į butą, esantį Smilties Pylimo g. 19–3, Klaipėdoje, nuspręsta palikti iki visiško žalos atlyginimo nukentėjusiajam.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. nuteistas už tai, kad jis sužalojo žmogų, dėl to nukentėjusysis buvo sunkiai suluošintas bei įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tai yra jis 2009 m. lapkričio 19 d., apie 14 val., prekybos centro „Norfa“, esančio Baltijos pr. 101, Klaipėda, salėje, dirbdamas UAB „Norfos mažmena“ apsaugos darbuotoju, konflikto metu pastūmė S. L., o šiam pargriuvus, du kartus spyrė į pilvą, padarydamas pilvo sumušimą su blužnies plyšimu ir masyvaus hemoperitoneumo išsivystymu, tai yra sunkiai suluošindamas nukentėjusįjį ir tuo pat metu šiuo įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Dėl padarytos veikos kvalifikavimo ir atsisakymo skirti teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę – nors nuteistasis nesutinka su teismo išvada, kad būtent tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo patirto sužalojimo yra priežastinis ryšis, tačiau mano, kad teismas neteisingai kvalifikavo S. S. padarytą veiką kaip tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą. Atsižvelgiant į bylos aplinkybės bei teismo padarytas išvadas, S. S. veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 136 straipsnį.

Veikos kvalifikacijai pagal BK 136 straipsnį, numatančiai privilegijuotą nusikaltimo sudėtį palyginus su BK 135 straipsniu, būtina nustatyti papildomus požymius – staigų didelį susijaudinimą dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį poelgio. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punktu, nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis.

Būtinos papildomos sąlygos, liečiančios didelio susijaudinimo kilimo šaltinius, yra neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Remiantis minėto Senato nutarimo 24 punktu, neteisėtas asmens poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu pavartoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kt.

S. S. parodė, kad konflikto priežastimi su nukentėjusiuoju S. L. buvo nukentėjusiojo provokuojantis elgesys ir veiksmai. S. S. nurodė, kad nukentėjusysis S. L. itin įžūliais žodžiais pašalinių žmonių akivaizdoje įžeidė jo šeimos narius ir jo paties garbę bei orumą. S. S. parodė, kad jo tėvai yra senyvo amžiaus žmonės, žmona serga sunkia liga, yra invalidė.

Sprendžiant klausimą, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, būtina atsižvelgti į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes.

Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė: „S. S. smurto panaudojimą pateisino tuo, jog buvęs tiek susinervinęs dėl S. L. konfliktiško būdo, sistemingo kabinėjimosi, elementarios tvarkos pažeidinėjimo ir pagaliau prieš pat įvykį pasakytų necenzūrinių žodžių jo adresu, kad nebesuvaldęs savęs ir pasielgęs instinktyviai. Vienok, ištirtais įrodymais nustatyta, jog S. L. tikrai buvo neblaivus, ką patvirtina ne tik liudytojai, bet ir specialisto išvada. Jis prekybos centre elgėsi nepagarbiai aplinkinių atžvilgiu, tikėtina, kad kaltinamojo atžvilgiu išsireiškė necenzūriškai, tačiau toks nukentėjusiojo elgesys jokiu būdu nebuvo toks itin įžeidžiantis, dėl ko buvo pagrindas S. S. staiga labai susijaudinti ir praradus savo veiksmų kontrolę sunkiai sužaloti nukentėjusįjį. <...> jog pats kaltinamasis, gyvendamas šalia to paties prekybos centro, sistemingai jame lankosi būdamas neblaivus ir elgiasi netinkamai, tuo sukeldamas ne tik apsaugos darbuotojų, bet ir lankytojų nepasitenkinimą. Tokia kaltinamojo nepagarba aplinkiniams ir iššaukiantis elgesys, iš dalies ir sąlygojo S. S. nusikalsti.“

Nuteistasis S. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisminio bylos nagrinėjimo metu pateikė prašymus skirti jam teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę, nurodydamas, kad įvykio metu jis buvo fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėti paties nukentėjusiojo veiksmai. Tai, kad nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo S. L. elgesys, atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino ir pirmosios instancijos teismas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) nuostatos įpareigoja teismą imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės (BPK 241 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse akcentuoja aktyvų teismo vaidmenį įrodinėjimo procese. BPK 7 straipsnyje deklaruojamas rungimosi principas reiškia, kad byla teisme turi būti sprendžiama ginčo keliu. Tačiau BPK nuostatos įpareigoja teismą neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti nustatyti byloje tiesą. Tai matyti iš BPK 270 straipsnio 3 dalies nuostatos, kur teigiama, kad teismas turi teisę savo iniciatyva nutarti iškviesti naujus liudytojus, ekspertus, specialistus, taip pat išreikalauti kitus įrodymus. Pagal BPK 287 straipsnio 1 dalį teismui leidžiama prireikus atlikti bet kokius proceso veiksmus, kuriais ikiteisminio tyrimo metu renkami duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti

Nors, bylos duomenimis, S. S. psichiatrinėje įskaitoje neįrašytas, dėl psichinių sveikatos sutrikimų niekada nesigydė, tačiau pats nuteistasis mano, kad nusikalsti galėjo staiga labai susijaudinęs, tai yra būdamas afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėti paties nukentėjusiojo veiksmai. Tokiu būdu, siekiant išsamiai išsiaiškinti visas bylos aplinkybes ir pašalinti abejones bei tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, pirmosios instancijos teismas privalėjo imtis visų įmanomų priemonių, siekiant užtikrinti objektyvų ir nešališką visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą, ir skirti S. S. ambulatorinę pirminę teismo psichologijos-psichiatrijos ekspertizę, siekiant nustatyti jo emocinę būseną nusikaltimo padarymo metu, jo individualaus elgesio, charakterio ir reagavimo į konfliktines situacijas ypatumus, lėmusius jo elgesį ir motyvaciją.

BPK 369 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad esminiais šio Kodekso pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Specialisto išvadoje Nr. G 1984/09(03) konstatuota, jog S. L. padarytas pilvo sumušimas su blužnies plyšimu, dėl to išsivystė masyvus hemoperitoneumas (operacijos metu pilvo ertmėje rasta 1800 ml kraujo) ir tai sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusysis pilvo traumą galėjo patirti užduoties aprašomoje dalyje nurodytu laiku ir būdu. Nukentėjusiojo kraujyje rasta 2,1 proc. alkoholio.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, patenkinęs gynybos prašymą, apklausė teismo med. ekspertą D. Vitkų dėl išvados paaiškinimo. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodyta: „Teisiamojo posėdžio metu specialistas Diomenas Vitkus išaiškino savo pateiktą išvadą, o peržiūrėjęs vaizdo įrašą vienareikšmiškai patvirtino, jog būtent nuo kaltinamojo suduotų smūgių nukentėjusysis patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą.“

Teisiamojo posėdžio metu peržiūrėtame vaizdo įraše buvo aiškiai matyti, kaip kaltinamasis pargriauna S. L. ir jam gulinčiam du kartus spiria į kairią pilvo pusę. Tai užfiksuota ir vaizdo peržiūros protokole (b. 1. 10).

Savo nesutikimą apeliantai grindžia mokslo darbo, publikuoto internete, adresu http://ihc.ucoz.ru/publ/0-l. („Teismo medicinos ekspertizes galimybės nustatant blužnies pažeidimo kilmės sąlygas ir jų atsiradimo senaties“. A. K. ir T. R. ) išvadomis. Šios mokslo publikacijos autoriai nurodė, kad pagrindinis blužnies sužalojimo morfologinių tipų yra vienmomentinis blužnies plyšimas, kada sužalojimas atsirado iškart po fizinio poveikio. Tačiau nuo 10 iki 30 procentų visų blužnies pažeidimų sudaro dumomentiniai blužnies sužalojimai, kada plyšimai atsiranda suėjus tam tikram laikui. Kalbant apie dumomentinius blužnies plyšimus teismo medicinos literatūroje nurodama, kad šiuo atveju plyšimas gali atsirasti per 3–30 dienų ir sudaro nuo 10 procentų iki 30 procentų nuo visų blužnies sužalojimų.

Mokslo literatūroje nurodoma, kad objektyvios blužnies sužalojimo kilmės sąlygos, traumos mechanizmas ir pasekmių atsiradimo senaties išsprendimo klausimas galimas tik remiantis organo histologinių tyrimų pagrindu. Mokslininkai teigia, kad chirurgai dažniausiai ignoruoja aprašyti pašalintą organą, neapibūdina tikslių lokalizacijos pakenkimų.

Specialistas D. Vitkus patvirtino, kad jam buvo pateikti tik nukentėjusiojo medicininiai dokumentai ir jų pagrindu buvo surašyta išvada. Specialistas D. Vitkus patvirtino, kad jam nebuvo pateiktas pats pašalintas organas arba jo dalis, nebuvo pateikti operacijos protokolai, pašalinto organo makroskopiniai tyrimai, nenurodyta blužnies plyšimo rūšis (vienmomentinis arba dumomentiniai), išvada dėl traumos atsiradimo laiko jis padarė remdamasis kraujo kiekiu pilvo ertmėje. Paklausus apie panaudotas metodikas nustatant traumos atsiradimo laiką pagal kraujo kiekį, specialistas D. Vitkus paaiškino, kad jokiomis metodikomis nesivadovavo.

Anksčiau minėtame mokslo darbe nurodyta, kad kraujo kiekis negali būti objektyviu šaltiniu kalbant apie traumos senatį. Autorių manymu, ekspertui turi būti suteikta išsamesnė informacija apie pašalintą organą: operacijos dokumentai, makroskopiniai tyrimai, organo mikrodalelės, histologiniai preparatai – blokai ir stiklai. Nesant minėtų duomenų, turi būti apklausti chirurgai, kurie pašalino blužnį.

Specialistas D. Vitkus nesugebėjo atsakyti į klausimą, ar galima be morfologinių ir histologinių duomenų atkurti blužnies traumos atsiradimo aplinkybes, maždaug nustatyti traumos gavimo laiką ir mechanizmą. Specialistas D. Vitkus parodė: „Blužnies plyšimas buvo šviežias. Nėra tokių duomenų, kad būtų galima teigti, jog buvo padarytas dumomentinis plyšimas.<...> Vienomomentinis plyšimas rodo tai, kad rasti plyšimai.“ Apeliantai nesutinka su specialistu D. Vitkumi, nes plyšimas yra blužnies traumos pasekmės, ir jie būdingi vienmomentiniams ir dumomentiniams blužnies plyšimams. Tik hematomos buvimas ant blužnies kapsulės galėjo duoti atsakymą į minėtą, apeliantų teigimu, principinį klausimą.

Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad nukentėjusysis S. L. turi žalingą įprotį – yra linkęs vartoti alkoholį. Medicinos literatūroje nurodoma, kad asmenų, kurie vartoja alkoholį, blužnis gali būti pažeista arba turi tam tikrų ypatumų bei padidintą pavojų traumatizmo atveju, o tai gali turėti įtakos organo sužalojimo mechanizmo nustatymui. Tokių kategorijų asmenų blužnies plyšimai gali atsirasti ir nuo kritimo. Šiuo atveju nesant pašalinto organo histologinio tyrimo neįmanoma buvo atsakyti į pagrindinį klausimą, ar S. L. blužnis plyšo nuo traumos, ar jis gavo traumą dėl S. S. veiksmų.

Be to, apeliantai nesutinka su teismo ir specialisto išvada, kad vaizdo įraše aiškiai matyti, kaip kaltinamasis pargriauna S. L. ir jam gulinčiam du kartus spiria į kairią pilvo pusę. S. S. neginčija, kad spyrė du kartus, tačiau teigė spyręs ne į pilvo, o į dilbio pusę. Apeliantų nuomone, specialisto D. Vitkaus apklausa nepašalino išvados neaiškumų, priešingai – padidino abejones dėl šios apklausos pagrįstumo ir objektyvumo.

Dėl bausmės rūšies: spręsdamas klausimą dėl bausmės teismas nurodė: „S. S. teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai. Pateikti duomenys patvirtina, jog kaltinamasis turi neįgalų tėvą, kuriam reikalinga priežiūra, tačiau ši aplinkybė nėra besąlygiška, kad už sunkaus nusikaltimo padarymą būtų teisinga taikyti LR BK 62 str. nuostatą ir skirti švelnesnę bausmės rūšį, nei numatyta BK 135 str. 1 d. sankcijoje. Teismo nuomone, šalyje yra pakankamai medicinos ir slaugos įstaigų, kuriose kaltinamojo tėvui bus sudarytos visavertės sąlygos tolesniam gydymui ir priežiūrai. Nors kaltinamasis ėmėsi priemonių, kad atlyginti gydymo išlaidas ligonių kasai (t. 2 b. L 14-17), tačiau jis net nepasidomėjo nukentėjusiojo sveikatos būkle, neteikė jam net menkiausios paramos. Šių aplinkybių visuma sąlygoja realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimą kaltinamajam, nes tik tokiu būdu bus pasiekti bausmės tikslai. Kadangi nustatytos dvi kaltinamojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tai jam skirtina ženkliai mažesnis bausmės dydis nei straipsnio sankcijoje numatytas vidurkis.“

Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vyraujančioje teismų praktikoje pripažinta būtina skiriant bausmę laikytis BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad bausmė skiriama pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, sankciją, kartu atkreipiant dėmesį, kad individualizuojant bausmę ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, šiuo atveju turima galvoje, visų pirma, padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

Pagal 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti. Kai yra šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos sąlygos, teismas gali paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką ( BK 62 str.3d.).

Apeliantų nuomone, nuteistojo asmenybė, gyvenimo pokyčiai bei kitos, iš esmės išimtinės bylos aplinkybės rodo, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti neskiriant nuteistajam laisvės atėmimo bausmės. Kita vertus, paskyrus S. S. laisvės atėmimo bausmę, jis prarastų galimybę artimiausiu metu aprūpinti ir prižiūrėti šeimą, tai yra būtų pažeisti socialiniai santykiai.

Taigi šioje byloje kaltininkui paskirta bausmė, numatyta BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuota jo padaryta veika, sankcijoje, neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimo, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadinasi, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, nuteistajam pirmosios instancijos teismo parinkta laisvės apribojimo bausmė iš esmės nesiderina su teisingumo principo reikalavimais. Apeliantų nuomone, skirdamas bausmę teismas be pagrindo nevadovavo BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Apeliantų manymu, įvertinus visas bylos aplinkybes, S. S. net ir minimalios straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir neatitiktų bausmės paskirčiai, įtvirtintai BK 41 straipsnyje. Skirdamas bausmę teismas galėjo vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl S. S. kaltės sunkiai sužalojus S. L. sveikatą

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, S. S. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo gynybos versija, kad jis nukentėjusįjį sužalojo labai susijaudinęs, teismo sprendime motyvuotai, remiantis ištirtais įrodymais, atmesta.

Nors nuteistojo S. S. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, jog nuteistojo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 136 straipsnį, tai yra nustačius, jog S. S. sunkiai sutrikdė S. L. sveikatą, turėtų būti pripažinta, kad tai jis padarė labai susijaudinęs dėl neteisėto, itin įžeidžiančio nukentėjusiojo poelgio, kada šis ypač įžūliais žodžiais pašalinių žmonių akivaizdoje įžeidė jo šeimos narius ir jo paties garbę bei orumą, tačiau šis apeliantų skundo argumentas nepagrįstas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas faktines įvykio, jo eigos aplinkybes bei aplinkybes, susijusias su nukentėjusiojo veiksmais ir nuteistojo individualiomis savybėmis reaguojant į nukentėjusiojo elgesį, S. S. veika pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką į BK 136 straipsnį nėra pagrindo.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 136 straipsnį kyla tam, kas sunkiai sužaloja žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Pagal šio BK straipsnio prasmę staigus didelis susijaudinimas reiškia fiziologinio afekto būseną, kai patirtas emocinis stresas labai susilpnina asmens gebėjimą suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus. Staigų didelį susijaudinimą turi sukelti arba neteisėtas, arba itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis. Neteisėtas poelgis yra tada, kai daromas teisės (baudžiamosios ar administracinės) pažeidimas, kėsinantis į kaltininko ar jam artimo žmogaus sveikatą, kitas teises ir teisėtus interesus. Itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis yra tyčiniai veiksmai, iš esmės prieštaraujantys moralės bei dorovės principams, pažeidžiantys žmogaus garbę ir orumą ir galintys taip paveikti kaltininką, kad sukeltų jam labai didelį susijaudinimą, fiziologinio afekto būseną.

Byloje tokių duomenų, kurie leistų nukentėjusiojo elgesį pripažinti galėjusiu sukelti S. S. staigų didelį susijaudinimą, fiziologinio afekto būseną, nėra. Byloje nustatyta, kad S. S. prekybos centro „Norfa“ salėje, dirbdamas UAB „Norfos mažmena“ apsaugos darbuotoju, konflikto metu nesusivaldęs pastūmė S. L., kuris buvo neblaivus, o šiam pargriuvus, du kartus spyrė į pilvą, padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nustatytos konflikto tarp nuteistojo S. S. ir nukentėjusiojo S. L. priežastys, pastarojo veiksmai nebuvo ypatingi tokiu laipsniu, kad būtų galėję sutrikdyti kaltininko gebėjimą teisingai suvokti reikšmingas aplinkybes ir taip paveikti jo sąmonę, kad S. S. būseną būtų pagrindas vertinti kaip staigaus didelio susijaudinimo būseną. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo S. L. elgesys nebuvo toks itin įžeidžiantis, dėl ko buvo pagrindas S. S. staiga labai susijaudinti ir praradus savo veiksmų kontrolę sunkiai sužaloti nukentėjusįjį, juolab, kad S. S., dirbdamas apsaugos darbuotoju, prekybos centre pagal savo darbo pobūdį privalėjo suvokti, kad panašios konfliktinės situacijos gali įvykti kasdien ir turėjo būti tam psichologiškai pasiruošęs, kad jas išspręstų tinkamu būdu, nepažeisdamas įstatymų reikalavimų. Be to, pats S. S. parodė, kad nukentėjusįjį pažinojo kaip dažną prekybos centro lankytoją, kuris, nuteistojo teigimu, neretai elgdavosi netinkamai, nuolatos kabinėdavosi, pažeidinėdavo elementarią tvarką prekybos centre.

Be to, S. S. parodė, jog prie S. L. įspėti dėl jo netinkamo elgesio priėjo tuo metu, kai pastarasis ėjo link išėjimo, taigi jis jau kuris laikas matė netinkamą S. L. elgesį ir turėjo pakankamai laiko apmąstyti savo veiksmus ir juos kontroliuoti. S. S. ne vieną, o du kartus spyrė nukentėjusiajam, pargriovęs jį, į gyvybiškai svarbią kūno vietą – pilvą, tai rodo, kad jis veikė valingai ir kontroliuodamas savo veiksmus. Tokioje susidariusioje situacijoje kaltininkas negalėjo būti ir nebuvo ypatingos (fiziologinio afekto) būsenos, todėl yra visiškai atsakingas už tyčinius suvoktus veiksmus. Nors byloje nustatyta, kad nukentėjusysis S. L. įvykio metu buvo neblaivus, prekybos centre elgėsi nepagarbiai su aplinkiniais, tai nustatyta iš liudytojų parodymų, tikėtina, kad nuteistojo adresu vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau toks nukentėjusiojo elgesys jokiu būdu nebuvo toks itin įžeidžiantis, dėl ko buvo pagrindas pastarajam staiga labai susijaudinti ir praradus savo veiksmų kontrolę sunkiai sužaloti nukentėjusįjį. Nuteistojo S. S. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie nukentėjusiojo elgesį buvo menkavertė priežastis, o nuteistojo veiksmai pargriovus nukentėjusįjį ir du kartus spiriant jam į pilvą – neadekvati reakcija į šį elgesį. Taigi aplinkybių, kurios galėtų sukelti labai didelį susijaudinimą, byloje nenustatyta. Esant šioms aplinkybėms nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, jog nukentėjusiojo veiksmai, kada jis prekybos centro salėje elgėsi netinkamai, kabinėjosi prie pirkėjų, o išėjęs iš salės toliau tęsė savo neteisėtus veiksmus ir S. S. adresu vartojo necenzūrinius žodžius, turėjo įtakos kilti dideliam S. S. susijaudinimui, atmestini kaip nepagrįsti. Todėl apeliantų skundo prašymas S. S. padarytą veiką iš BK 135 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 136 straipsnį yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas. S. S. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, skundžiamą teismo sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino baudžiamojo įstatymo normas ir pagrįstai netaikė nuteistojo veikai BK 136 straipsnio.

Priešingai nei teigia apeliantai, nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo skirti nuteistajam S. S. ambulatorinę pirminę teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę, nes byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti S. S. emocine ir psichine būsena ar įtarti jį sergant psichine liga, o anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad susidariusioje situacijoje kaltininkas negalėjo būti ir nebuvo ypatingos (fiziologinio afekto) būsenos. Taigi šioje byloje nebuvo pagrindo atlikti specialų tyrimą, siekiant nustatyti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

Be to, nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde tvirtinama, kad sužalojimas nukentėjusiajam galėjo gautis ne dėl S. S. veiksmų, nes nukentėjusysis buvo nukritęs, dėl to galėjo atsirasti plyšimai blužnyje, be to, nukentėjusysis yra linkęs vartoti alkoholį, todėl blužnis galėjo būti pažeista. Tačiau šie apeliantų skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad S. S. atliko tyčinius smurtinius veiksmus, pargriaudamas nukentėjusįjį ir du kartus spirdamas jam į pilvą. Kilusios pasekmės – blužnies plyšimas. Tai nustatyta specialisto išvadoje Nr. G 1984/09(03), kurioje konstatuota, jog S. L. padarytas pilvo sumušimas su blužnies plyšimu, dėl to išsivystė masyvus hemoperitoneumas (operacijos metu pilvo ertmėje rasta 1800 ml kraujo), tai sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Nėra pagrindo abejoti, kad neteisėti nuteistojo veiksmai buvo priežastiniu ryšiu su nukentėjusiajam kilusiomis pasekmėmis. Teisiamojo posėdžio metu peržiūrėtame vaizdo įraše aiškiai užfiksuota, kaip S. S. pargriauna S. L. ir jam gulinčiam du kartus spiria į kairiąją pilvo pusę. Tai užfiksuota ir vaizdo peržiūros protokole (t. 1, b. l. 10). Nors apeliantai teigia, jog S. S. S. L. spyrė į dilbio pusę, tačiau, priešingai nei teigia apeliantai, tokie sužalojimai S. L. nenustatyti. Kad nukentėjusysis negalėjo kitu būdu susižaloti, patvirtina ir kaip liudytojų apklaustų nukentėjusiojo žmonos I. L. bei kaimynės J. B., kuri tiesiogiai matė įvykį, parodymai.

Abejoti specialisto išvada ir specialisto D. Vitkaus kompetencija teismas neturi pagrindo. Apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu specialistas D. Vitkus išaiškino savo pateiktą išvadą, o peržiūrėjęs vaizdo įrašą vienareikšmiškai patvirtino, jog būtent nuo S. S. suduotų smūgių nukentėjusysis patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi, priešingai nei teigia apeliantai, byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, jog būtent nuo S. S. suduotų smūgių nukentėjusysis patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliantų nuoroda į apeliaciniame skunde minimą mokslo darbą nenuginčija specialisto išvados. Įstatymo reikalavimų pažeidimų, vertinant įrodymus ir nustatant faktines nukentėjusiojo S. L. sunkaus sveikatos sutrikdymo aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė.

Pripažinus S. S. kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį dėl sunkaus S. L. sveikatos sutrikdymo apylinkės teismas pagrįstai priteisė pastarajam 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nors nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde prašoma atmesti S. L. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nenurodomas nė vienas motyvas šiam prašymui pagrįsti. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo priteisti nukentėjusiajam S. L. 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo motyvais ir jų nekartoja.

Dėl bausmės švelninimo

Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistajam S. S. paskirta neteisinga bausmė, nepagrįstai netaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis, leidžianti skirti švelnesnę bausmę, negu nustatyta baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro bendrą bausmės paskirtį. Minėtas Baudžiamojo kodekso straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė būtų teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai švelninti bausmę.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį ir kad taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu.

Nusikalstama veika, numatyta BK 135 straipsnio 1 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, šio straipsnio sankcija nenumato alternatyvių bausmių laisvės atėmimo bausmei. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio Kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio Kodekso bendrosios dalies nuostatų. Kitokią bausmę teismas gali paskirti tik esant BK 54 straipsnio 3 dalyje ar 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse nustatytiems pagrindams. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurį kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinės aplinkybės ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, o straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismas nustato ir tai, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą. Šiuo atveju, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, nors kaltininkas ir visiškai pripažino kaltę, tačiau pats savo noru neatvyko ir nepranešė apie jo padarytą nusikaltimą, todėl nėra visų būtinų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį. Nėra pagrindo taikyti nuteistajam ir BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas bei nuteistajam skirti šiuo pagrindu švelnesnę nei BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšį. Nors, kaip minėta, nuteistasis S. S. prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi, iš dalies atlygino nukentėjusiojo gydymo išlaidas Valstybinei ligonių kasai, byloje pateikti duomenys patvirtina, jog S. S. tėvas yra neįgalus ir jam reikalinga priežiūra, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, tai patvirtino ir S. S. sugyventinė A. I. (t. 1, b. l. 70–71), kad nuteistojo tėvas V. S. (V. S.) gyvena kartu su žmona, be to, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šalyje yra pakankamai medicinos ir slaugos įstaigų, kuriose nuteistojo tėvui bus sudarytos visavertės sąlygos tolesniam gydymui ir priežiūrai.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas mano, jog yra pagrindo taikyti nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalį.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės skyrimo nuteistajam klausimą, be pagrindo neanalizavo S. S. požiūrio į padarytas nusikalstamas veikas, jo elgesį po nusikaltimo padarymo, taip pat neatsižvelgė į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks nuteistojo socialinius ryšius.

Nuteistasis S. S. padarė du nusikaltimus, vienas iš jų priskiriamas nesunkių, kitas – sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3, 5 dalys). S. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, kad jis iš esmės prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi, bei tai, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktai). S. S. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, darbovietės charakterizuojamas teigiamai, gyvena kartu su sugyventine ir dviem jos nepilnamečiais vaikais ir turi pareigą juos išlaikyti. 2010-05-19 S. S. su Valstybine ligonių kasa sudarė susitarimą dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo bei pateikė teismui įrodymus apie dalinį žalos atlyginimą Valstybinei ligonių kasai. Remdamasis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005-07-27 sprendimu, S. S. privalo mokėti po 150 Lt per mėnesį nepilnamečio sūnaus V. S. išlaikymui (t. 2, b. l. 6–7). S. S. nurodė, kad jo šeimos finansinė padėtis yra sunki, sugyventinė A. I. turi invalidumą, jai nustatytas tik 40 procentų darbingumo lygis, tai patvirtina t. 2, b. l. 13 esanti pažyma. Iš teismui pateiktų medicininių duomenų matyti, kad nuteistajam S. S. nustatytas cukrinis diabetas, taip pat polineuropatija bei pirminė arterinė hipertenzija. Byloje taip pat pateikti medicininiai duomenys, patvirtinantys, jog S. S. tėvas yra neįgalus, jam reikalinga priežiūra. Nors, kaip minėta, nuteistojo tėvas gyvena kartu su žmona, tačiau ji yra senyvo amžiaus, jai taip pat nustatytas invalidumas, todėl sergantiems senyvo amžiaus tėvams reikalinga sūnaus pagalba ir parama. Byloje nėra duomenų, kad S. S. iki ir po šio nusikaltimo padarymo būtų padaręs baudžiamąją ar kitokią atsakomybę užtraukiančias veikas.

Byloje nustatyta, kad pats nukentėjusysis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (kraujyje rasta 2,1 prom. alkoholio (t. 1, b. l. 21), prekybos centre elgėsi nepagarbiai aplinkinių adresu, vartojo necenzūrinius žodžius, tai nustatyta ne tik nukentėjusiojo, bet ir liudytojų parodymais. Nuteistasis teigia nesiekęs kilusių pasekmių ir paaiškino, kad smurtą prieš S. L. pavartojo nesusivaldęs dėl paties nukentėjusiojo konfliktiško būdo, nuolatinio kabinėjimosi, elementarios tvarkos pažeidinėjimo, taip pastarasis elgdavosi dažnai atėjęs į prekybos centrą. Taigi paties nukentėjusiojo nepagarbus, iššaukiantis elgesys iš dalies privertė S. S. nusikalsti. Nuteistojo S. S. pavartotas smurtas prieš nukentėjusįjį nebuvo intensyvus, jis atsiprašė nukentėjusiojo, nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytų nusikalstamų veikų.

Kolegijos nuomone, visos šios nurodytos aplinkybės, nors ir nepanaikina, tačiau mažina padarytos veikos pavojingumą ir leidžia daryti išvadą, jog S. S. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirta reali vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui ar neatitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintos bausmės paskirties. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė S. S. BK 54 straipsnio 3 dalies, leidžiančios skirti švelnesnę bausmę, negu nustatyta baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Atsižvelgus į S. S. elgesį iki nusikaltimo padarymo, nuteistojo veiksmus nusikalstimo metu, prieš nukentėjusįjį pavartoto smurto intensyvumą, elgesį po nusikaltimo padarymo, S. S. socialinius ryšius, taip pat tiek nuteistojo S. S., tiek nukentėjusiojo interesus, nuteistajam S. S., pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, už nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, skirtina švelnesnė bausmės rūšis, nei numatyta šio straipsnio sankcijoje. Kolegijos nuomone, trumpalaikis laisvės atėmimo atlikimas areštinėje leistų pasiekti bausmės tikslus, tai yra nuteistajam S. S. turėtų padaryti pakankamą poveikį, kad jis suvoktų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir žalingumą kitiems asmenims, visuomenei, taip pat pajustų neigiamas pasekmes, kurias nusikalstamų veikų padarymas sukelia pačiam kaltininkui. Ši bausmė turėtų ne tik nubausti S. S. už nusikalstamų veikų padarymą, bet ir sulaikyti jį nuo naujų nusikaltimų darymo. Atitinkamai keistina galutinė subendrinta bausmė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo S. S. ir jo gynėjo Viačeslavo Žarkovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-09-09 nuosprendį pakeisti.

S. S. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti 90 (devyniasdešimt) parų arešto bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, S. S. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę subendrinti bausmių apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir skirti S. S. galutinę subendrintą bausmę 90 (devyniasdešimt) parų arešto bausmę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.