Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-410-166/2012

Teisėja Nida Vigelienė Teisminio proceso Nr.1-10-1-01465-2009-0

2012 m. rugsėjo 19 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko ir nuteistosios O. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

O. S. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. ir nuteista 150 MGL (19 500 devyniolika tūkstančių penkių šimtų litų) bauda.

O. S. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 236 str. 1 d. ir nuteista 50 MGL (6 500 šešių tūkstančių penkių šimtų litų) bauda.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė 160 MGL (20 800 dvidešimt tūkstančių aštuonių šimtų litų) bauda.

R. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. ir nuteistas 150 MGL (19 500 devyniolika tūkstančių penkių šimtų litų) bauda.

R. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. – išteisintas, vadovaujantis LR BPK 303 str. 5 d. 1 p., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. S. nuteista už tai, kad ji, 2009-01-27 23.50 val. į A. P. Kavoliuko g. (duomenys neskelbtini) atvykusiems Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnams, būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą pagal LR BK 236 str., ką patvirtino savo parašu, melagingai pranešė apie tai, kad 2009-01-27 laikotarpiu nuo 20.00 val. iki 23.00 val. iš A. P. Kavoliuko g. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, buvo pagrobtas jai priklausantis automobilis KIA CEED, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 35 000 Lt vertės.

Šias savo veiksmais O. S. padarė nusikalstamą veiką numatytą LR BK 236 str. 1 d.

O. S. taip pat nuteista už tai, kad ji, veikdama kartu su R. V., tikslu gauti draudiminę išmoką, 2008-11-21 d. UAB DK „PZU Lietuva“ Šalčininkų skyriuje, Vilniaus g. 28, Šalčininkuose, kartu su R. V., apdraudė KASKO draudimu 36 800 Lt sumai, automobilį KIA CEED, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. U5YFF24127L008220, kurį tariamai įsigijo iš R. V. kaip techniškai tvarkingą ir suremontuotą, nors iš tikrųjų automobilis buvo apdegęs, dėl ko jį remontuoti buvo ekonomiškai nenaudinga, po ko 2009-01-29 atvyko į UAB DK „PZU Lietuva“, esančią Eigulių g. 21, Vilniuje kur melagingai pranešė apie minėto automobilio pagrobimo aplinkybes, tai yra kad 2009-01-27, laikotarpiu nuo 20.00 val. iki 23.00 val. iš A. P. Kavoliuko g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo pagrobtas jai priklausantis automobilis KIA CEED, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 35 000 Lt vertės, kad automobilis iki vagystės buvo be defektų ir sugadinimų. Tokiu būdu ji pasikėsino apgaule įgyti draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ turtą, t.y. 36 800 litų draudimo išmoką, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes draudimo kompanijos darbuotojams suabejojus vagystės aplinkybėmis, pinigai nebuvo išmokėti.

Šias savo veiksmais O. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 22 str. 1d., 182 str. 2 d.

R. V. nuteistas už tai, kad įsigijęs sudegusį, ekonomiškai nenaudingą taisymui automobilį KIA CEED, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , ir realiai jo nesuremontavęs, veikdamas kartu su O. S., 2008-11-21 pirkimo pardavimo sutarties pagrindu, tariamai parduodamas O. S. kaip techniškai tvarkingą automobilį KIA CEED, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei tą pačią dieną kartu su O. S. jį apdrausdamas Kasko draudimu UAB DK „PZU Lietuva“ Šalčininkų skyriuje, Vilniaus g. 28, Šalčininkuose, o O. S. 2009-01-27 policijos pareigūnams melagingai pranešus apie nebūtą šio automobilio vagystę iš kiemo, Kovaliuko g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje , vėliau, jai, 2009-01-29 kreipiantis į UAB DK „PZU Lietuva“ adresu Eigulių g. 21, Vilniuje, dėl draudimo išmokos gavimo už tariamai pagrobtą automobilį, pasikėsino apgaule jos naudai užvaldyti didelės vertės 36 800 litų draudiminę išmoką iš UAB DK „PZU Lietuva“, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi draudimo kompanijos darbuotojams suabejojus vagystės aplinkybėmis, pinigai nebuvo išmokėti.

Šias savo veiksmais R. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d.

Skunde teigiama, kad teismas, manydamas, jog ginamasis veikė bendrai su O. S., nuosprendyje neatskleidžia bendro veikimo turinio, t.y. nenurodo, kas ir dėl ko susitarė. Pasak gynėjo, teismas neatskleidė bendro veikimo turinio, be ko neįmanomas tinkamas baudžiamojo įstatymo, tiek bendrosios, tiek specialiosios dalių taikymas, be to nenurodė kaltinimo bendrininkavus formuluočių keitimo pagrindo. Gynėjas pažymi, kad išnagrinėjus bylą teisme, nebuvo nustatyta jokių ginamojo nusikalstamų veiksmų, kurie būtų pažeidę baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, o neatskleidus padėjimo turinio, priežastiniu ryšiu negali būti siejami su O. S. pranešimu apie automobilio vagystę ir nuosprendyje nurodomu jos ketinimu gauti draudiminę išmoką.

Gynėjas atkreipia dėmesį, kad teismas, išdėstęs liudytojų parodymų turinį, parodymus vertina vien kaltinimo prasme. Pasak gynėjo, apklausti liudytojai netvirtino, jog minimas automobilis nebuvo nupirktas, nebuvo atgabentas į Šalčininkus, nebuvo ginamojo remontuojamas, o teismo manymas, kad liudytojai D.G. ir T. C. paneigė ginamojo aiškinimą, jog minimą automobilį jis atstatė savarankiškai, prieštarauja minėtų liudytojų parodymų turiniui.

Gynėjo nuomone teismas neatskleidė ekonominio naudingumo turinio, o spręsdamas automobilio atstatymo ekonominio nenaudingumo klausimą, nevertino aplinkybės, kad minėta bendrovės „Seesam Lietuva" pažyma dėl automobilio atstatymo kaštų, buvo ruošta visai kitu tikslu ir neikiteisminio tyrimo organams. Šios pažymos pripažinimas įrodymu šioje baudžiamojoje byloje, negali būti pripažintas korektišku ir ne tik todėl, kad ji buvo skirta draudimo kompanijai, bet ir todėl, kad nurodyta automobilio atstatymo vertė kelia daugiau nei pagrįstas abejones, nes kelis kartus viršija naujo automobilio vertę.

Gynėjas skunde teigia, kad teismas neturėjo teisėto pagrindo tolesnius automobilio savininko veiksmus, priežastiniu ryšiu sieti su ginamuoju. Pasak gynėjo, norint pripažinti ginamąjį kaltu pasikėsinus sukčiauti, būtų galima tik neabejotinai nustačius, jog jie abu buvo iš anksto susitarę dėl tolesnių O. S. veiksmų ir, kad abu siekė to paties rezultato, t.y. gauti išmoką iš draudimo bendrovės. Tokios aplinkybės byloje nenustatytos, kas beje, ir nurodoma skundžiamame nuosprendyje, aprašant kiekvieno šioje byloje nuteisto asmens nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

Gynėjas pažymi, kad ginamojo atlikti veiksmai jokių žalingų padarinių draudimo bendrovei nesukėlė ir negalėjo sukelti.

Skunde teigiama, kad liudytojų J. Š. ir A. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, įrodomosios reikšmės neturi, todėl teismo išvada dėl šių parodymų prioriteto prieš R. V. versiją nėra teisėta. Pasak apeliantės, jokių konkrečių neabejotinų duomenų, kad R. V. nesuremontavo nupirkto iš L. M. apdegusio automobilio „KIA CEED“ byloje nėra.

Apeliantė atkreipia dėmesį, jog automobilį ji turėjo trumpą laiką ir dirbdama Šalčininkuose mažai juo važinėjo. Apeliantė pabrėžia, kad apeliavimas į metines gyventojo turto deklaracijos duomenis, kurie pateikiami sekančiais metais, įvertinant ir ikiteisminio tyrimo laikotarpį bei įrodinėjimo dalyką, nėra pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. V. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko ir nuteistosios O. S. apeliaciniai skundai atmestini.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmos instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė motyvuotą apkaltinamąjį nuosprendį. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad visi byloje surinkti įrodymai, kurie buvo ginčijami apeliaciniuose skunduose, įvertinti tiek kiekvienas atskirai, tiek kaip visuma kartu su kitais bylos duomenimis, patikrintas jų gavimo būdas ir priemonės, ir tai rodo, jog bylos tyrimo metu BPK 20 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti.

Dėl O. S. ir R. V. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį

Nuteistųjų O. S. ir R. V. manymu, jie nepadarė nusikaltimo, už kurį nuteisti ir dėl to turi būti išteisinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia nuteistųjų pozicija vertintina kritiškai, kaip prieštaraujanti bylos dokumentų turiniui ir yra atmestina.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta kvalifikuota sukčiavimo sudėtis, – tai apgaule savo ar kitų naudai didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės arba didelės mokslinės ar kultūrinės reikšmės turinčios vertybės įgijimas arba išvengimas didelės turtinės prievolės, arba jos panaikinimas, arba sukčiavimas dalyvaujant organizuotoje grupėje. Apgaulė yra būtinas sukčiavimo sudėties požymis, todėl taikant BK 182 straipsnį visais atvejais ji turi būti nustatyta.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog kaltinamieji apgaule, pasikėsino įgyti didelės vertės turtą, o būtent iš draudimo bendrovės draudiminę išmoką už neva pagrobtą automobilį.

Apgaulingą draudiminę veiklą asmuo įvykdo tada, kai tyčia, sąmoningai, siekdamas apgauti, pateikia, paruošia draudikui bet kokį rašytinį, žodinį ar elektroninį pareiškimą, kuris yra išmokos arba kitokios naudos reikalavimas, žinodamas, kad šiame pareiškime pateikiama informacija apie faktą iš esmės klaidinga arba nuslepiama informacija, susijusi su faktu.

Nors O. S. ir R. V. savo kaltės dėl pasikėsinimo padaryti sukčiavimą nepripažino, tačiau tokia kaltinamųjų pozicija vertintina kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamųjų O. S. ir R. V. kaltę patvirtinantiems įrodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog siekiant nustatyti, kad O. S. ir R. V. veikdami kartu pasikėsino apgaulės būdu gauti draudiminę išmoką, būtina įrodyti, kad automobilis nebuvo suremontuotas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad R. V. iš L. M. 2011-07-18 įsigijo transporto priemonę automobilį KIA CEED, valst. Nr.(duomenys neskelbtini). Pardavimo metu automobilis buvo po gaisro, apdegęs. Kad automobilis buvo apdegęs, patvirtina L. M. bei R. V.. Nepriklausomi UAB „Verslavita“ ekspertai atlikę apgandinto automobilio KIA CEED, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) vertinimą, nurodė, kad automobilio remontas netikslingas, kadangi didelės sąnaudos ir, kad jo likutinė vertė yra 2500 litų.

Analogišką išvadą pateikė KIA centro atstovai.

Liudytojas D. G. parodė, kad jo apžiūros metu automobilis buvo sudegęs, akte, kurį jis surašė, yra užfiksuoti transporto priemonės sugadinimai. Pagal sugadinimus buvo apskaičiuota, kad remontuoti automobilį yra netikslinga. Be to D.G. nurodė, kad savo vertinimo ataskaitoje jis surašė keičiamus agregatus pagal gamintojų reikalavimus ir tų agregatų bei jų sudedamųjų dalių pagal gamintojo nustatytus reikalavimus suremontuoti nebuvo galima, jas reikėjo keisti. Taip pat liudytojas parodė, jog automobilio valdymo blokas buvo sudegęs.

Kad buvo pažeistas automobilio valdymo blokas patvirtino ir kitas KIA centro atstovas T. Č.. T. Č. atlikęs tyrimą pagal nuotraukas, nustatė, kad automobilį atstatyti nėra galimybės. Be to minėtas liudytojas parodė, kad tokį automobilį atstatyti yra ekonomiškai netikslinga dėl didelių kaštų bei pažymėjo, kad tokiam automobilio remontui reikalinga speciali įranga bei specialios žinios.

Taigi, pasak KIA centro atstovų, automobilio valdymo blokas buvo sudegęs ir jį reikėjo keisti kitu, tačiau pakeitus pagrindinį valdymo bloką yra būtina prie jo užprogramuoti raktą, kad valdymo blokas jį atpažintų, tačiau dėl rakto kodo į jų atstovybę niekas nesikreipė. (t 5 b.l. 18-20).

Netikėti šių liudytojų parodymais teismas neturi jokio pagrindo, jie papildo vienas kitą, yra nuoseklūs ir neprieštaringi, kartu su kitais rašytiniais bylos įrodymais patvirtina faktinę aplinkybę, kad automobilio valdymo blokas turėjo būti keičiamas.

Faktą, kad automobilio valdymo bloką reikėjo keisti patvirtina ir 2009-10-23 KIA MOTORS raštas “Dėl automobilio KIA CEED VIN: (duomenys neskelbtini)“, kur nurodoma, kad tokio automobilio bet koks autocentras atstatyti negali, kadangi pažeisti oro pagalvių, ABS ir pagrindinis automobilio valdymo blokai, kuriuos pakeitus reikia programuoti su specialia įranga ir programomis, kurios naudojamos tik KIA MOTORS CORPORATIOIN autorizuotuose autoservisuose, taipgi tam reikalingas specialus kodas, kuris yra laikomas konfidencialiu ir prieinamas KIA MOTORS CORPORATIOIN atstovybėms. (t 2 b.l. 112-113).

Tuo tarpu nuteistasis R. V. parodė, kad automobilio valdymo bloką jis išiminėjo, tačiau nekeitė (t 5 b.l. 25). Tačiau tokia R. V. versija paneigiama aukščiau aptartais liudytojų T. Č., D.G. parodymais bei kitais rašytiniais bylos duomenimis.

Nors nuteistoji O. S. apeliaciniame skunde nurodo, jog specialistų paaiškinimai nepatvirtina liudytojų D.G. ir T. Č. parodymų apie valdymo blokų keitimą, tačiau kolegija pažymi, kad apklaustas teisme specialistas nepaneigė aplinkybės, kad valdymo blokas buvo paveiktas ugnies. Pažymėtina ir tai, kad pats ekspertas A. Č. parodė, kad iš užfiksuoto vaizdo nuotraukose, jis negali nustatyti, ar detalė buvo paveikta ugnies, kadangi jis nemato realios padėties, o tik mažą valdymo bloko fragmentą (t5 b.l.72).

R. V. parodė, kad pagrindinius automobilio remontu darbus jis atliko garaže, detales, kurias reikėjo dažyti, jis dažė servise UAB „G.“, pas pažystamą, o remonto darbus jam padėjo atlikti J. K. (t 5 b.l. 8).

Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas UAB „G.“ direktorius ir savininkas A. S. parodė, kad minėto serviso teritorijoje, R. V. prašymu, apdegusiu priekiu juodos spalvos automobilio KIA neleido palikti bei tai, kad R. V. prašė jo, kam paklausus dėl automobilio KIA, A. S. pasakytų, jog R. V. taiso šį automobilį UAB „G.“ servise. Taip pat minėtas liudytojas pažymėjo, kad UAB „G.“ servise nei pats R. V., nei serviso darbuotojai automobilio KIA netvarkė (t1 b.l. 34-35).

Liudytojas J. Š., kuris dirbo UAB „G.“, nurodė, jog nėra matęs, kad minėtame servise R. V. būtų remontavęs juodos spalvos automobilį KIA (t1 b.l. 37).

Pirmos instancijos teismas remdamasis šių liudytojų parodymais, pagrįstai padarė išvadą, kad automobilis KIA UAB „G.“ servise iš viso nebuvo remontuojamas. Su šia teismo išvada kolegija sutinka. Nors kiti liudytojai, UAB „G.“ serviso darbuotojai M. R., A. S., parodė, kad R. V. atvažiuodavo į servisą tvarkyti automobilių, tačiau, kad buvo taisomas būtent aptariamas automobilis jie negalėjo patvirtinti.

Tačiau bylą nagrinėjant teisme, tiek liudytojai J. Š., tiek A. S. pakeitė savo parodymus. Tokią liudytojų J. Š. ir A. S. poziciją kolegija vertina kritiškai. Kolegija vadovaujasi parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo duoti iš karto po įvykio, yra nuoseklūs ir sutampa su kitais bylos duomenimis, o tokį liudytojų parodymų keitimą vertina kaip padėjimą R. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad ir pats R. V. yra dirbęs UAB „G.“ servise, o J. Š. yra parodęs, kad tiek R. V., tiek O. S. yra geri jo pažįstami, tad neatmetama tikimybė, kad šie liudytojai galėjo būti suinteresuoti bylos baigtimi. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes O. S. apeliacinio skundo argumentas, jog liudytojų J. Š. ir A. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu įrodomosios reikšmės neturi, o teismo išvada dėl šių parodymų prioriteto prieš R. V. versiją nėra teisėta – yra nepagrįstas ir atmestinas, kolegija BPK 276 str. pažeidimų nenustatė.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos apklausti specialistai nurodė, kad šiuo atveju, sudegusiam automobiliui reikalingas sudėtingas remontas, reikėjo pakeisti daug sudėtingų detalių, ABS, oro pagalves, o tam reikalinga specialių žinių bei specialių patalpų. Kadangi R. V. neturi specialaus išsilavinimo, o patalpas, tai yra, garažą, nuomojosi iš draugo, kuriame tikėtina, kad specialių įrenginių nebuvo, todėl aukštesnės instancijos teismui kelia pagrįstų abejonių, kad tokį sudėtingą automobilio remontą, R. V. pats galėjo padaryti, juolab, kad nustatyta, kad toks automobilis iš viso nebuvo remontuojamas.

Taigi remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad automobilis KIA CEED, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), R. V. suremontuotas nebuvo ir šiuo atveju, automobilio nesuremontavimas kolegijos vertinamas, kaip apgaulės mechanizmo dalis. Konstatavus, kad automobilis nebuvo suremontuotas, darytina išvada, jog O. S. negalėjo juo naudotis, todėl pranešimas apie neva pavogtą automobilį yra melagingas ir prieštarauja byloje nustatytiems ir įvertintiems duomenims. Pirmos instancijos teismas pilnai ištyręs byloje esančius tiesioginius bei netiesioginius įrodymus padarė pagrįstą išvadą, kad aptariamas automobilis nebuvo pavogtas tomis aplinkybėmis, kurias nurodo O. S., o nuteistosios versiją, jog ji iš R. V. nusipirko važiuojantį automobilį paneigia liudytojų D.G., T. Č. A. S., J. Š. parodymai, kita rašyti bylos medžiaga.

Pažymėtina, kad po remonto važiuojančio automobilio apklausti byloje liudytojai, išskyrus liudytojas O. S. motiną ir V. V. žmoną, nematė. Tačiau tokie O. S. motinos bei V. V. žmonos parodymai kelia pagrįstų abejonių, jų parodymai vertintini, kaip nuteistiesiems padėjimas išvengti gręsiančios baudžiamosios atsakomybės, todėl šiais parodymais aukštesnės instancijos teismas nesivadovauja.

Apklausti O. S. kaimynai M. M., S. A., pažįstamas I. K. parodė, kad nėra matę, jog nuteistoji būtų važinėjusi automobiliu KIA ar toks automobilis būtų stovėjęs kieme. O. S. bendradarbiai taipogi nematė minėto automobilio bei apie jį nieko negirdėjo.

Liudytojas J. K. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog važiuojančio automobilio jis nematė, tačiau teisme parodymus pakeitė, nurodydamas, kad matė. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo tokiais liudytojo parodymais, vertindamas juos, kaip siekimą padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės R. V., juolab, kad jie yra pažįstami.

Liudytoja J. P. parodė, kad O. S., jai dar neiškėlus bylos už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, prisipažino, kad jos draugas paprašė užregistruoti automobilį O. S. vardu, tačiau paties automobilio ji nėra mačiusi, kadangi iš draugo automobilis buvo pavogtas, o ji turėjo pranešti apie automobilio vagystę. Nors nuteistoji O. S. neigia, kad toks buvo pokalbis, tačiau netikėti šios liudytojos parodymais kolegija neturi pagrindo. J. P. yra prokurorė, duodama parodymus buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, pasirašė priesaiką, be to, byloje nėra duomenų, kad J. P. bandytų apkalbėti apeliantę ar kitaip būtų suinteresuota bylos baigtimi. Vertinant šios liudytojos parodymus įrodymų visete, tik pasitvirtina, jog O. S. apie automobilio vagystę pranešė melagingai.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad O. S. pranešdama apie pavogtą automobilį žinojo ir suprato, jog pateikiama informacija neatitinkanti tikrovės. Tai reiškia, kad ji veikdama tiesiogine tyčia pateikė policijai melagingą pranešimą ir už tai pagrįstai buvo nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 236 str. 1 d.

Kolegija taip pat sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad kaltinamųjų parodymai duoti teisme iš dalies prieštarauja tarpusavyje.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad O. S. 2011-08-25 duodama parodymus pirmos instancijos teisme parodė, jog ji nežinojo, kad iki jai nuperkant, automobilis buvo remontuojamas, o tą aplinkybę, kad automobilis buvo remontuojamas ji sužinojo pradėjus ikiteisminį tyrimą (t5 b.l.22-23). Tuo tarpu R. V. apklaustas 2011-11-28 parodė, jog O. S. jau pirkimo metu žinojo, kad automobilis buvo remontuojamas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog kada automobilis buvo registruojamas iš R. V. O. S. vardu, jie abu pasirašė, kad automobilyje jokių pakeitimų nėra. Kaip reikalauja „Regitros“ nuostatos, variklio numeris turi būti įrašytas į techninį pasą, nurodytas koks jo galingumas ir jei yra keičiamas variklis, automobilis turi būti pateiktas „Registrai“ apžiūrai, tikslu nustatyti, koks variklis įstatytas. Šuo atveju tai padaryta nebuvo, nors pats kaltinamasis R. V. nurodė, jog automobilio KIA variklį jis pakeitė. Be to, teisme, 2011-09-20 R. V. nurodžius, pas S. V. kieme prie garažo metaliniame karutyje buvo apžiūrėtas apdegęs automobilio variklis su variklio numeriu ant korpuso Nr. G4FA64078089 ir šis variklio numeris sutampa su variklio, pagal dokumentus buvusio O. S. priklausančiame automobilyje KIA CEED, numeriu, apie kurio vagystę buvo pranešta policijai (t5 b.l. 44-48). Taigi tokius veiksmus, kaip nepateikimo automobilio techninei apžiūrai, taipogi galima vertinti, kaip apgaulės pažymį. Pažymėtina ir tai, kad šioje dalyje tiek nuteistosios O. S., tiek nuteistojo R. V. skiriasi, kadangi O. S. aiškino, jog būnant „Regitroje“ automobilis buvo apžiūrėtas, tuo tarpu R. V. tvirtino, kad automobilis nebuvo apžiūrėtas, nes taip jis sutaupė 60 Lt.

Kolegija nuteistųjų parodymus vertina kritiškai ir laiko juos tik kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tuo tarpu aptartų liudytojų parodymai papildo vienas kitą ir sutampa bendrai esminėse detalėse, todėl jų pagrįstumu aukštesnės instancijos teismas abejoti neturi pagrindo. Nors apeliantė O. S. skunde teigia, jog skirtumas, tarp jos ir R. V. parodymų nėra reikšminis ir apsprendžiantis jos veiksmus, tačiau teismas, remdamasis įrodymų visetu, turėjo pagrindą O. S. ir R. V. parodymais abejoti ir nesiremti nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes.

Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyręs byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad automobilis KIA CEED, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) suremontuotas nebuvo, todėl jis negalėjo būti apdraustas tai sumai, kuri nurodyta kasko draudimo polise ir vertinant, kad minėtai draudimo polise sumai automobilis buvo apdraustas su išankstiniu kaltinamųjų siekiu po to tą sumą gauti, kaip draudiminę išmoką apgaulės būdu. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus pripažįsta, kad pirmos instancijos teismo išvados, kuriomis remiantis O. S. ir R. V. pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką – sukčiavimą – yra pagrįstos ir teisingos.

Dėl nuteistojo R. V. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinio skundo argumentų

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas, manydamas, jog R. V. veikė bendrai su O. S., nuosprendyje neatskleidė bendro veikimo turinio – nenurodė, kas su kuo susitarė.

Kolegija atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą pažymi, kad nors pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ir neįvertino nuteistųjų vaidmenų pasiskirstymo darant nusikaltimą, tačiau iš nuosprendžio turinio akivaizdžiai matyti, kad O. S. ir R. V. veikė kartu bei turėjo vieningą tyčią gauti didelės vertės draudiminę išmoką.

Neginčijamai buvo įrodyta pirmos instancijos teisme bei patikrinus bylos duomenis apeliacinės instancijos teisme, jog O. S. ir R. V. iš anksto žinojo, jog automobilis KIA CEED, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra nesuremontuotas. R. V. pardavus šį automobilį O. S., jie abu automobilį draudimo bendrovėje apdraudė ir O. S. melagingai apie šio automobilio vagystę pranešė policijai bei draudimo bendrovei. O. S. ir R. V. susitarimą padaryti sukčiavimą, patvirtina ir jų veiksmai „Regitroje“, tai yra, kad pateikti automobilio duomenis taip, kad transporto priemonė realiai nebūtų apžiūrėta. Į draudimo kompaniją „PZU Lietuva“ apdrausti automobilio kaltinamieji taip pat atėjo kartu. Kaltininkų veiksmai rodo, kad jie veikė bendrai tiesiogine tyčia.

Pažymėtina, kad nuteistieji yra geri pažįstami, O. S. su R. V. žmona yra draugės tad ši aplinkybė tik patvirtina, kad nuteistieji galėjo nesunkiai aptarti visas nusikalstamo sumanymo detales. Kolegijai nekelia abejonių, kad R. V. veiksmai sietini su O. S. pranešimu apie automobilio vagystę bei jų abiejų ketinimą gauti draudiminę išmoką. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, nusikalstamo sumanymo turinį, tikslus, bendro susitarimo ribas, į tiesioginius bei netiesioginius byloje esančius įrodymus, teisėjo vidinį įsitikinimą, konstatuotina, jog O. S. ir R. V. veikė bendrai, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Pažymėtina ir tai, jog ginčas nekyla dėl to, kad R. V. pardavė O. S. automobilį. Ginčas kilo ar automobilis po gaisro buvo suremontuotas ar ne.

R. V. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog teismo manymas, kad liudytojai D.G. ir T. C. paneigė ginamojo aiškinimą, jog automobilį jis atstatė savarankiškai prieštarauja minėtų liudytojų turiniui yra nepagrįstas ir atmestinas. Minėti liudytojai yra savo srities specialistai, todėl jų parodymų pagrįstumas apie remonto sudėtingumą, specialių įgūdžių turėjimą kolegijai abejonių nekelia. Nors pasak gynėjo minėti liudytojai nebuvo kategoriški dėl savarankiškos galimybės atstatyti automobilį, tačiau kolegija pažymi jog faktas, kad automobilis suremontuotas nebuvo paremtas ne vienu kuriuo nors įrodymu, o įrodymu visetu ir šiuo atveju duomenų pakanka konstatuoti, kad automobilis KIA suremontuotas nebuvo.

Nors gynėjas skunde teigia, jog teismas, neigdamas ginamojo aiškinimą, jog jis automobilį atstatė pats, nuosprendyje nukrypo į automobilių remonto technines detales, kurias aiškino atsietai nuo automobilio remonto Lietuvoje praktikos bei neteisingai interpretuoja automobilio agregatų paskirtį, tačiau teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų ir teisinių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie šių teiginių pagrįstumą. Tai, kad apeliantai nesutinka su nuosprendyje išdėstytomis išvadomis, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas neigė ginamojo aiškinimą, o nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neatskleidė ekonominio nenaudingo turinio, tačiau kolegija pažymi, kad įstatymas nenumato apibrėžti ekonominio nenaudingumo turinio sampratos. Teismas priimdamas apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį vadovaujasi įrodymais bei baudžiamuoju įstatymu. Šiuo atveju teismas išvadą apie automobilio atstatymo ekonominį nenaudingumą padarė remdamasis liudytojų D.G., T. Č. parodymais, kita rašytine bylos medžiaga ir su šia teismo išvada aukštesnės instancijos teismas sutinka.

Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad „Seesam Lietuva“ pažyma dėl automobilio atstatymo kaštų buvo ruošta kitu tikslu ir šios pažymos pripažinimas įrodymu, negali būti pripažintas korektišku. Kolegija nesutinka su šiuo skundo argumentu ir jis yra atmestinas. Byloje nėra duomenų, kad ši pažyma būtų gauta neteisėtai, pažeidžiant įstatymus. Teismas įvertino turimus duomenis ir pagrįstai pripažino juos įrodymais. Aukštesnės instancijos teismas neabejoja šios pažymos gavimo teisėtumu bei jos turiniu, todėl teigti, kad ji gauta nekorektiškai ar joje pateikti duomenys apie automobilio atstatymo vertę yra abejotini– nėra pagrindo.

Nepagrįstas skundo argumentas, jog R. V. veiksmai jokių žalingų padarinių draudimo bendrovei nesukėlė. Kolegija pažymi, kad kilus įtarimui, nusikalstama veika buvo nutraukta, tai yra, nespėjus išmokėti draudiminės išmokos, o kaltinamųjų nusikalstama veika kvalifikuota kaip pasikėsinimas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo R. V. gynėjo advokato apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl yra atmestinas.

Dėl nuteistosios O. S. apeliacinio skundo argumentų

Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad O. S. apeliacinio skundo argumentai susiję su automobilio remonto aplinkybėmis, kolegijos yra aptarti vertinant nuteistųjų O. S. ir R. V. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį pagrįstumą, todėl dar kartą aptarinėti šių aplinkybių nėra tikslinga.

Apeliantė nesutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis, mano, kad jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jos padarytos įvertinus ne visus bylos duomenis/įrodymus/, kurie buvo ištirti teisiamajame posėdyje, ne pilna apimtimi, suteikiant prioritetą kaltinimą tariamai patvirtinantiems įrodymams, todėl buvo pažeisti BPK 20 str. reikalavimai. Kolegija šiuos apeliantės skundo argumentus vertina kritiškai ir jie yra atmestini.

Pirmos instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste.

Šiuo atveju be deklaratyvaus apeliantės teiginio, kad pirmos instancijos teismas padarė BPK 20 str. pažeidimus, kolegija ištyrusi bylos medžiagą, tokių pažeidimų nenustatė. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nuosprendį grindė tik kaltinimui palankia dalimi nepagrįstas ir vertintinas tik kaip subjektyvi apeliantės nuomonė kuri neatitiko pastarosios lūkesčių. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, pirmos instancijos teismo išvadomis pagrįstomis tiek tiesioginiais byloje esančiais įrodymais, tiek vidiniu įsitikinimu, kuris buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vien apeliantės nesutikimas su įrodymų vertinimu ir atitinkamu traktavimu teismo nuosprendyje nėra pagrindas tvirtinti buvus baudžiamojo proceso pažeidimams.

Apeliantė taip pat skunde ginčija liudytojos L. S. parodymų pagrįstumą, bei tai, kad teismas liudytojų M. S. ir L. S. parodymus įvertino ne visa apimtimi, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visetą, liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, daro išvadą, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tiesioginiais O. S. kaltės įrodymais, todėl O. S. pripažinta kalta remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, o įrodymų visetu, kurio pakanka pripažinti apeliantę padarius nusikalstamą veiką, už kurią ji yra nuteista.

Nors apeliantė teigia, jog automobilį KIA ji turėjo trumpą laiką ir mažai juo važinėjo, tačiau šie argumentai nepaneigia O. S. kaltės, o tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvada, dėl metinės gyventojo turto deklaracijos duomenų, nesuteikia pagrindo jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistosios O. S. apeliacinis skundas taip pat yra atmestinas, kaip nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą patikrinęs tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis remiantis nuteistieji pripažinti kaltais padarius nusikalstamą veiką – yra pagrįstos ir teisingos, apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo R. V. gynėjo advokato ir nuteistosios O. S. apeliacinius skundus atmesti.