Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-12-03 · Administracinė byla Nr. AS-146-661-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-03
Bylos Nr.
AS-146-661-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Trečiasis asmuo
L. K.
Pareiškėjas
B. Z. R., Vilniaus apygardos vyriausiojo
Atsakovas
Molėtų rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
Administracinė byla Nr. AS146–661/2010 Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2010 m. gruodžio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens L. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. Z. R. ir pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atsakovams Molėtų rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras 2010-08-16 kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu panaikinti: 1) Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-01-20 įsakymo Nr. B6-29 „Dėl kaimo plėtros (ūkio vidinės) žemėtvarkos projektų patvirtinimo“ 2 punktą; 2) Molėtų rajono savivaldybės administracijos išduotą 2009-02-05 statinio projektavimo sąlygų sąvadą Nr. P4-15; 3) Molėtų rajono savivaldybės administracijos išduotą 2009-05-22 statybos leidimą Nr. P5-56; 4) Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento išduotą 2009-07-31 pažymą apie statinio statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114M-34.

Taip pat pareiškėjas prašė atnaujinti skundo padavimo terminą, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti Molėtų rajono savivaldybės administracijos išduoto 2009-05-22 statybos leidimo Nr. P5-56 galiojimą bei šią administracinę bylą sujungti su administracine byla Nr. I-2116-602/2010.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi atnaujino terminą prašymui paduoti ir priėmė Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro prašymą. Teismas patenkino Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Molėtų rajono savivaldybės administracijos išduoto 2009-05-22 statybos leidimo Nr. P5-56 galiojimą. Taip pat teismas šia nutartimi priimtą skundą (skundo registracijos Nr. I-3300/2010) ir administracinę bylą Nr. I-2116-602/2010 sujungė į vieną administracinę bylą.

Teismas nustatė, kad ginčijamu statybos leidimu suteikta teisė gyvenamojo namo statybai žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Balninkų seniūnijoje, Molėtų rajone. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, kad minėtas statinys nebaigtas statyti, o jo baigtumas yra 1%. Teismas vertino, kad tuo atveju, jeigu nebūtų pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė ir teismas priimtų palankų pareiškėjui sprendimą ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos išduotą 2009-05-22 statybos leidimą Nr. P5-56 panaikintų, jo pagrindu vykdyta statyba būtų vertinama kaip savavališka statinio statyba (Statybos įstatymo 2 str 71 d.). Pažymėjo, kad dėl to atitinkamai kiltų ir savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimas (minėto įstatymo 28 str.). Teismo teigimu, vykstant statybos darbams gali būti padaryta sunkiai pašalinama žala aplinkai, o atliktų statybos darbų padarinių pašalinimas bei buvusios padėties atkūrimas būtų susijęs su sudėtingais technologiniais procesais bei pareikalautų nemažų finansinių, organizacinių, techninių išteklių, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šioje situacijoje vertintinas kaip adekvatus šioje byloje siekiamam tikslui, atitinkantis proporcingumo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso prioriteto kriterijus. Todėl teismas tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje sustabdė Molėtų rajono savivaldybės administracijos išduoto 2009-05-22 statybos leidimo Nr. P5-56 galiojimą.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. K. pateikė atskirąjį skundą (IV t., b. l. 107-111) dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir atmesti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Skundą grindžia tokiais motyvais:

1. Ginčijamo statybos leidimo galiojimas teismo proceso metu grėsmės būsimo galimai pareiškėjui palankaus sprendimo įvykdymui nesukels, nes pareiškėjas nėra pareiškęs jokio reikalavimo, kuriu jau atliktos statybos atžvilgiu prašytų priimti vieną iš Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 3 dalyje numatytų teismo sprendimų rūšių (nugriauti visą ar dalį pastatyto statinio, pertvarkyti pastatytas statinių dalis ar pan.). Be to, pagal Molėtų rajono bendrojo plano sprendinius tokios statybos yra galimos net ir miško žemėje.

2. Tuo atveju jei teismas pritaikytų reikalavimo užtikrinimo priemones trečiasis suinteresuotas asmuo patirtų didelius finansinius nuostolius (sutarčių su rangovais nutraukimas, statybos medžiagų išvežimas iš objekto į laikino sandėliavimo vietą ir t.t.).

3. Statybos darbų baigtumas, kuriuo teismas remiasi nutartyje (1 proc.), buvo nustatytas 2009 m. liepos 31 d., tačiau šiuo metu statinys yra jau beveik užbaigtas statyti (pastatytas namas su langais, uždengtu stogu, durimis), todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumas ir proporcingumas turi būti sprendžiamas pagal šiai dienai esančią faktinę situaciją.

Atsiliepimas

Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo netekinti trečiojo suinteresuoto asmens atskirojo skundo šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos prokuratūra 2010 m. spalio 5 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė patikslintą prašymą, kuriuo, įvertinusi 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 281 straipsnio nuostatas pateikė prašymą įpareigoti statytoją L. K. nugriauti jai nuosavybės teise priklausantį nebaigtą statyti statinį – gyvenamąjį namą.

2. Patenkinus pareiškėjo prašymą iki statybos leidimo panaikinimo buvusios padėties atkūrimas neabejotinai turėtų būti siejamas su savavališko statinio nugriovimu.

3. Statinio baigtumas nagrinėjamu atveju neturi esminės įtakos klausimo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo išsprendimui, kadangi bet kokiu atveju statinys nėra baigtas statyti (tą pripažįsta ir apeliantė). Be to, apeliantės teiginys, kad statybos medžiagų išvežimas iš objekto į laikino sandėliavimo vietas sukeltų didelius finansinius nuostolius, tik patvirtina (leidžia spręsti apie) likusių neatliktų darbų mastą.

4. Netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, nes tęsiami statybos darbai apsunkintų gamtinės aplinkos atkūrimą, grąžinimą į ankstesnę padėtį.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo netekinti trečiojo suinteresuoto asmens atskirojo skundo šiais argumentais:

1. Priešingai, nei nurodo apeliantė, teismui pripažinus, kad ginčijamas aktas (statybos leidimas) išduotas neteisėtai šis aktas neteks galios, jo pagrindu vykdoma statyba bus pripažinta nelegalia, todėl atsiras pagrindas kreiptis į teismą dėl savavališkai vykdomos statybos. L. K. negalėtų pasinaudoti Statybos įstatymo pakeitimais ir įteisinti savavališkai statomo statinio, todėl teismo sprendimas galėtų būti įvykdomas tik tokį statinį nugriaunant.

2. Aktualus 2010 m. spalio 19 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko registro išrašas patvirtina, kad statybos darbai pagal ginčijamą statybos leidimą yra tik pradėti (baigtumas 1 proc.).

Šalies argumentai

3. Apeliantės nurodomi jai kilsiantys finansiniai nuostoliai nėra ta aplinkybė, kuri sudarytų pagrindą netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Atsiliepimas

Pareiškėja B. Z. R. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo netekinti trečiojo suinteresuoto asmens atskirojo skundo šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ginčijamo statybos leidimo galiojimas teismo proceso metu grėsmės būsimo galimai pareiškėjui palankaus sprendimo įvykdymui nesukels. Administracinėse bylose paprastai niekada nėra reiškiama reikalavimų dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, nes pareiškus tokį reikalavimą byla taptų teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

2. Nagrinėjamu atveju nėra galimybės pareiškėjai įteisinti savavališką statinį, nes jis pastatytas miško žemėje, kurioje tokios paskirties statinio statyba negalima.

3. Apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nepabaigus pradėtų statybos darbų gali kilti jos skunde nurodytos neigiamos pasekmės.

4. Net jei teismas nebūtų pritaikęs reikalavimo užtikrinimo priemonių, L. K. vis tiek negalėtų vykdyti gyvenamojo namo statybos darbų, nes tai jai draudžia 2010 m. vasario 26 d. surašyti Savavališkos statybos aktas ir Statybos sustabdymo aktas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje. Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių (priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą)) teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (ABTĮ 92 str.).

Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, akcentuojama būtinybė motyvuotai įvertinti teismo sprendimo įvykdymo galimybes, atsižvelgiant į tokios priemonės taikymo tikslingumo (ar jos taikymas realiai padėtų reikalavimo patenkinimo atveju atkurti iki ginčo buvusią teisinę padėtį), proporcingumo (pvz., galimos žalos proporcija: pritaikius reikalavimo užtikrinimą, tačiau netenkinus reikalavimo, ir netaikius priemonės, bet patenkinus reikalavimą), proceso šalių interesų balanso, viešųjų interesų apsaugos ir kitus principus (pvz., administracinės bylos Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007). Šių principų preciziškas laikymasis ypač aktualus, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios galimai lems didelius finansinius nuostolius, esminius tam tikros rinkos pokyčius ir pan.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, inter alia keldamas reikalavimą panaikinti Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2009 m. gegužės 22 d. išduotą statybos leidimą Nr. P5-56 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Balninkų seniūnijoje, Molėtų rajone statybai (IV t., b. l. 25).

Pateikdamas skundą pareiškėjas prašė taikyti ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti vieno iš ginčijamų administracinių aktų – statybos leidimo galiojimą.

Remiantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalimi, teismui panaikinus statybos leidimą, tokio leidimo pagrindu vykdyta statyba vertinama kaip savavališka statinio statyba, kurios padarinių šalinimą reglamentuoja Statybos įstatymo 28 straipsnis. Vadinasi, jeigu nagrinėjamu atveju teismas panaikintų Statybos leidimą, kiltų savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimas Statybos įstatymo 28 straipsnio prasme. Todėl įvertinus aptartą teisinį reguliavimą nepagrįstu laikytinas atskirojo skundo argumentas, jog prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė - statybos leidimo galiojimo sustabdymas – išeina už ginčo ribų vien dėl to, kad pareiškėjas nekelia atskiro reikalavimo nugriauti ginčo pastatą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo priemonės taikymo patenkino ir laikinai sustabdė skundžiamo statybos leidimo galiojimą. Teismas išvadą, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra adekvatus šioje byloje siekiamam tikslui, atitinkantis proporcingumo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso prioriteto kriterijus grindė be kita ko Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, pagal kurio duomenis ginčo statinys yra tik pradėtas statyti ir yra nebaigtas (baigtumas 1 proc.).

Teisėjų kolegija pastebi, kad paprastai panašaus pobūdžio bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo kai ginčijamas administracinis aktas yra statybos leidimas, be kitų reikšmingų aplinkybių yra ypač svarbu įvertinti faktinę statybų padėtį, t.y. kokioje stadijoje yra pastato, kuriam išduotas ginčijamas statybos leidimas, statybos darbai. Konstatavus, kad pastatas yra dar nepradėtas statyti arba jo baigtumas yra nedidelis, proceso šalių interesų balanso kontekste paprastai suteikiamas prioritetas viešųjų interesų apsaugos principui (žiūrėti, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525 – 226/2009) ir, atvirkščiai, nustačius, kad kreipiantis į teismą ginčo pastatas jau yra pastatytas arba beveik baigtas (baigtumas artimas 100 proc.) gali būti prieinama prie išvados, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės (šiuo atveju - dėl statybos leidimo galiojimo sustabdymo) taikymas nebeturėtų esminės reikšmės sprendimo įvykdymo sunkumo laipsniui ir nebebūtų efektyvus (žiūrėti, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143 – 565/2008, 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556 – 627/2008 ir pan.). Pažymėtina, kad faktiniai duomenys apie pastato statybos baigtumą teismo sprendimo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo priėmimo metu aktualūs dar ir tuo aspektu, jei teismui tenkinus prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, vėliau iškiltų klausimas dėl teismo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės laikymosi fakto nustatymo esant duomenų, kad buvo pažeisti teismo nustatyti draudimai (ABTĮ 71 str.7 d.).

Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą vadovavosi 2010 m. rugpjūčio 13 d. atspausdintu Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu (IV t., b. l. 44-45), pagal kurio duomenis ginčo statinys yra tik pradėtas statyti ir yra nebaigtas (baigtumas 1 proc.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nei pareiškėjo pateiktas minėtas Nekilnojamojo turto registro išrašas, nei kartu su atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktas 2010 m. spalio 20 d. atspausdintas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas nepatvirtina ginčo pastato statybos baigtumo būklės esamuoju laikotarpiu, nes juose nurodoma kadastro duomenų nustatymo data yra 2009 m. liepos 24 d., kitaip tariant pastato statybos būklės kadastrinis duomuo buvo fiksuotas tik praėjus vienam mėnesiui nuo paties ginčijamo 2009 m. gegužės 22 d. statybos leidimo Nr. P5-56 išdavimo. Tuo tarpu iš kitų byloje esančių dokumentų matyti, kad padėtis po minėtame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banke išraše nurodytos datos (2009 m. liepos 24 d.) dėl statybos baigtumo pagal ginčijamą 2009 m. gegužės 22 d. statybos leidimą Nr. P5-56 faktiškai yra pasikeitusi. Pirmosios instancijos teismas ta pačia nutartimi, kuria išsprendė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, sujungė dvi administracines bylas, kuriose ginčijamas 2009 m. gegužės 22 d. statybos leidimas Nr. P5-56. Todėl spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo turėjo remtis visais byloje esančiais dokumentais, kurie yra reikšmingi sprendžiant šį klausimą. Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad 2010 m. vasario 26 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija statybos sustabdymo akte Nr.SSU-100-10022626-00029, surašytame statytojai L. K., dėl įvykdytų statybos darbų masto pagal 2009 m. gegužės 22 d. statybos leidimą Nr. P5-56 užfiksavo, kad yra įrengti monolitiniai pamatai, blokelių sienos, apdengtas ir apšiltintas stogas (I t., b.l.89-90). Iš byloje esančio 2010 m. balandžio 23 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (I t., b. l. 36) bei prie jo pridėtų nuotraukų (I t., b. l. 38-53) taip pat matyti, kad faktinė padėtis (visiškai pastatytos namo sienos, uždengtas stogas, priekinėje namo pusėje įstatyti langai ir durys (I t., Nuotrauka Nr. 6, b. l. 43) yra pasikeitusi ir akivaizdžiai neatitinka Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše 2009 m. liepos 24 d. užfiksuotų duomenų, jog pastato statybos baigtumas yra vienas procentas.

Iš byloje esančių dokumentų taip pat nustatyta, kad 2010 m. vasario 26 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija surašė statytojai J. K. savavališkos statybos aktą Nr.SSU-100-10022626-00052, kuriame užfiksuota, kad statytoja L. K. stato gyvenamąjį namą savavališkai padidindama jo aukštį (I t., 88). Tą pačią dieną surašytu savavališkos statybos aktu Nr.SSU-100-10022626-00029 Inspekcija pareikalavo, kad statytoja tuojau pat sustabdytų bet kokius gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) kaime, Molėtų rajone statybos darbus iki pagal pateiktą prašymą bus gautas leidimas juos tęsti (I t., 89-90). Byloje nėra duomenų, kad šie administraciniai aktai negaliojantys, tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, jais nesirėmė ir nepasisakė, ar galiojant minėtam kompetentingo viešojo administravimo subjekto nustatytam reikalavimui, pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes yra tikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę dėl statybos leidimo galiojimo sustabdymo.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus nėra pagrindo daryti išvadą, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės – statybos leidimo galiojimo sustabdymo, pasunkėtų arba pasidarytų negalimas teismo sprendimo vykdymas, jei teismas patenkintų pareiškėjų prašymus dėl statybos leidimo panaikinimo.

Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo 2010 m. rugpjūčio 18 d. nutarties dalis, kuria patenkintas Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, neatitinka bylos faktinių aplinkybių, yra nepagrįsta, todėl naikintina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens L. K. atskirąjį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 18 d. nutarties dalį, kuria patenkintas Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius