Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-11-28 · Civilinė byla Nr. 2-2372/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-28
Bylos Nr.
2-2372/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Algirdas Gailiūnas, Konstantinas Gurinas, Vigintas Višinskis
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „AIRCS“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „BALTPRIM“
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Konstantino Gurino ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Baltprim“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „AIRCS“ ieškinį atsakovų uždarajai akcinei bendrovei „BALTPRIM“ dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. O. (A. O. ).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „AIRCS“ prašė priteisti iš atsakovo UAB „BALTPRIM“ 647 693,49 Lt žalai, kuri, ieškovo teigimu, buvo patirta atsakovui praradus ieškovo krovinį, atlyginti. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 22 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Teismas areštavo atsakovo nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o šio turto nesant ar esant nepakankamai – ir pinigines lėšas, leidžiant jomis atsiskaityti su darbuotojais bei mokėti mokesčius.

Teismas sprendė, kad ieškinio suma yra didelė. Be to, gali būti, kad atsakovas vengia vykdyti savo įsipareigojimus ieškovui, nereaguoja į jo pretenziją, todėl galima daryti prielaidą, kad atsakovo finansinė padėtis nėra gera. Šios aplinkybės teismui leido manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 str.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas UAB „BALTPRIM“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės nėra proporcingos siekiamam tikslui, pažeidžia šalių lygiateisiškumo ir ekonomiškumo principus. Apeliantas neturi jokio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, todėl antstolis, vykdydamas skundžiamą nutartį, areštavo apelianto banko sąskaitose ir kasoje esančias lėšas 647 693,49 Lt sumai. Dėl šios priežasties apeliantas neturi apyvartinių lėšų ir negali vykdyti savo įprastinės ūkinės veiklos, o tai savo ruožtu gresia nemokumu ir bankrotu. Apeliantui bankrutavus, galėtų būti pažeistas ir viešasis interesas: valstybė netektų mokesčių mokėtojo, darbuotojai – darbo, kreditoriai patirtų nuostolių. Tuo tarpu laikinosios apsaugos priemonės, ypač taikomos byloje pradžioje, neturėtų iš esmės trikdyti ir stabdyti įmonės ūkinės komercinės veiklos. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių įmonei negalinti atsiskaityti su kitais kreditoriais, įmonės įsiskolinimas gali didėti ir kartu gali mažėti ieškovo galimybės patenkinti savo reikalavimą – būtų pasiektas priešingas tikslas, nei siekiamas laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Apelianto nuomone, pritaikyti apribojimai yra neproporcingi ir dėl to, kad nutarties rezoliucinėje dalyje nėra nurodytas turto arešto mastas.

Ieškovas UAB „AIRCS“ prašo skundą atmesti. Ieškovo nuomone, apelianto argumentai yra nepagrįsti ir klaidinantys. Apeliantas gali atsiskaityti su darbuotojais, valstybe ir savivaldybėmis, be to, jis turi sąskaitą užsienyje veikiančiame banke, kurioje esančios lėšos nėra areštuotos. Antstolis taip pat neareštavo apelianto turimos kliento duomenų bazės ir programos, kad pastarasis galėtų tęsti savo veiklą. Apeliantas neturi jokių kitų kreditorių ir ilgalaikių įsipareigojimų. Antstolis areštavo tik tiek pinigų, kiek buvo prašoma priteisti, todėl argumentai dėl apribojimų neproporcingumo ar arešto masto nenurodymo nutarties rezoliucinėje dalyje yra nepagrįsti. Ieškovas taip pat akcentuoja, kad apeliantas elgiasi nesąžiningai, nes gali būti, kad savo verslą perkėlė į dukterinę įmonę UAB „Anjola“. Tai parodo apelianto siekį išvengti įsipareigojimo vykdymo ir sudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Trečiasis asmuo atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo ir pagrįstumo.

Bendriausia prasme laikinosios apsaugos priemonės yra teismo taikomos priemonės, kuriomis vienai šaliai teismo proceso metu ar prieš jam prasidedant garantuojama laikinoji apsauga. Šiomis priemonėmis paprastai siekiama išsaugoti status quo padėtį, užtikrinti reikalavimų, kurie bus patvirtinti galutiniu teismo sprendimu, patenkinimą, taip pat užkirsti kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams dėl teismo proceso trukmės atsirasti.

Paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas didesniu ar mažesniu mastu varžo asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, teises ir teisėtus interesus. Tai suponuoja poreikį imtis šių priemonių tik tuomet, kai jos tikrai yra būtinos, ir taikyti tik tokias priemones, kurios yra reikalingos ir proporcingos siekiamam tikslui, o jų taikymas leistų išlaikyti protingą šalių teisių ir teisėtų interesų santykį (CPK 145 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – apelianto turto areštą – siekdamas užtikrinti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, kad poreikį užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors priežasčių sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismo nuomone, šioje byloje grėsmę sprendimo įvykdymui kelia didelė prašoma priteisti pinigų suma ir prasta apelianto turtinė padėtis.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad įmonės lėšų areštas, net esant pagrindui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, dėl savo galimų sukelti itin neigiamų padarinių turėtų būti taikomas itin atsargiai. Tuo atveju, kai įmonė, kurios atžvilgiu taikomas turto areštas, neturi jokio turto ir dėl to areštas būtų nukreiptas į jos pinigines lėšas, teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes bei vadovaudamasis bendraisiais teisės principais, gali taikyti mažesnį turto arešto mastą ar išimtiniais atvejais apskritai atsisakyti taikyti tokią laikinąją apsaugos priemonę.

Kita vertus, teisėjų kolegija pastebi, kad teisė gina tik sąžiningą asmenį, todėl aukščiau nurodytos nuostatos galėtų būti taikomos tik sąžiningai besielgiančiam asmeniui. Nagrinėjamu atveju ieškovo pateikti įrodymai leidžia spręsti, kad apeliantas taip nesielgia – žinodamas apie pareikštą reikalavimą, savo veiklą iš esmės perkėlė į kitą susijusią įmonę. Tai patvirtina byloje esantys dokumentai, iš kurių matyti, kad apelianto veiklą vykdo kitas su juo susijęs asmuo (b. l. 62, 63), bei pastarojo kontrahentų iš esmės analogiški prašymai grąžinti neva per klaidą už suteiktas vežimo paslaugas apeliantui pervestas lėšas (b. l. 65-69). Esant tokiems duomenims, šiuo metu yra pagrindas manyti, kad panaikinus apelianto atžvilgiu taikomas laikinąsias apsaugos priemones, pastarasis imtųsi veiksmų, jog galbūt ieškovui palankus teismo sprendimas nebūtų bent iš dalies įvykdytas ir iš dabar rastų ir areštuotų apelianto lėšų.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka, kad skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje turėjo būti nurodytas tikslus turto arešto mastas (CPK 147 str. 5 d. 8 p.), tačiau, kaip matyti iš nutarties, arešto mastas buvo įvardintas jos motyvuojamoje dalyje ir tai nesukėlė jokių problemų nutartį vykdžiusiam antstoliui (b. l. 43-45), todėl toks pažeidimas nelaikytinas esminiu (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, atskirąjį skundą atmeta, o skundžiamą nutartį palieka nepakeistą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

TeisėjaiAlgirdas GailiūnasKonstantinas GurinasVigintas Višinskis