- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-29
- Bylos Nr.
- e2A-2118-259/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-03966-2017-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Rimdeikaitė, Arvydas Žibas, Mindaugas Šimonis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Dengsta“
- Ieškovas
- J. S.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Rimdeikaitės, Mindaugo Šimonio, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dengsta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dengsta“ dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2017 m. vasario 2 d. Sprendimą Nr. DGKS-540; priteisti ieškovui J. S. iš atsakovės UAB „Dengsta“ už 2015 m. liepos mėn. priskaičiuotą 163 Eur darbo užmokestį, 58,88 Eur dydžio kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei 62,70 Eur kitų priskaitymų, iš viso 284,58 Eur sumą; priteisti ieškovui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, 5 procentus palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško atsiskaitymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, jog jis 2015 m. rugsėjo 17 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją (toliau – Darbo ginčų komisija) dėl UAB „Dengsta“ neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, taip pat neišmokėto vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką išieškojimo. Darbo ginčų komisijos 2015 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. DGKS-4204 prašymas atmestas. Darbo ginčų komisija sprendime nurodė, kad pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus (Darbo užmokesčio paskaičiavimą už 2015 m. liepos mėnesį, 2015 m. liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštį, 2015 m. liepos 3 d. kasos išlaidų orderį Nr. 95) nustatyta, kad ieškovui už 2015 m. liepos mėn. buvo priskaičiuota 163 Eur darbo užmokesčio, 58,88 Eur dydžio kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas bei 62,70 Eur kitų priskaitymų, iš viso 284,58 Eur, atskaičius mokesčius – 256,23 Eur. Darbo ginčų komisija padarė išvadą, kad ši suma ieškovui išmokėta (tai patvirtina į bylą pateiktas 2015 m. rugpjūčio 3 d. kasos išlaidų orderis Nr. 95, kuriame pinigų gavimo faktas yra patvirtintas ieškovo parašu). Ieškovas darbo ginčų komisijos posėdžio metu paaiškino, kad parašas ant 2015 m. rugpjūčio 3 d. kasos išlaidų orderio Nr. 95 yra ne jo, jis šio orderio nepasirašė ir pinigų negavo. 2015 m. spalio 7 d. sprendime Nr. DGKS-4204 Darbo ginčų komisija nurodė, jog ieškovas nesugebėjo pateikti objektyvių įrodymų, kad UAB „Dengsta“ kasos išlaidų orderis Nr. 95 yra suklastotas, todėl laikė, jog J. S. buvo išmokėta minėta orderyje nurodyta suma, tai yra 256,23 Eur. Darbo ginčų komisija ieškovui išaiškino teisę dėl galimo jo parašo suklastojimo kreiptis į ikiteisminį tyrimą atliekančias institucijas. Ieškovas, vykdydamas Darbo ginčų komisijos nurodymus, dar 2015 metų pabaigoje kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūnus, jog būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ir ištirtos aplinkybės, ar ant 2015 m. rugpjūčio 3 d. kasos išlaidų orderio Nr. 95, esantis parašas yra suklastotas. 2016 m. sausio 25 d. specialistas D. A. S. surašė Specialisto išvadą Nr. 20-IS1-88, kurioje nurodyta, kad tirti pateiktame UAB „Dengsta“ 2015 m. rugpjūčio 3 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 95, skiltyje „Gavau:“ esantį trumpą rankraštinį tekstą „Du šimtai penkiasdešimt šeši eurai 23 ct“, skiltyje „Gavėjo parašas“, esantį J. S. vardu pasirašytą parašą, parašė ir pasirašė ne J. S., o kitas asmuo. Ieškovas gavęs Specialisto išvadą Nr. 20-IS1-88, dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, vėl kreipėsi į darbo ginčų komisiją su pareiškimu, jog vadovaujantis pateikta specialisto išvada ieškovui iš atsakovės būtų išieškotas 284,58 Eur darbo užmokestis. Darbo ginčų komisija 2017 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. DGKS-540 pareiškėjo J. S. pareiškimą paliko nenagrinėtą tuo pagrindu, kad pareiškėjo reikalavimas jau buvo išnagrinėtas darbo ginčų komisijoje, kuri darbo byloje 2015 m. spalio 7 d. priėmė sprendimą Nr. 4204. Ieškovas su tokiomis darbo ginčų komisijos išvadomis nesutinka, nurodo, jog remiantis 2016 m. sausio 25 d. Specialisto išvada Nr. 20-IS1-88, galima daryti prielaidą, jog UAB „Dengsta“ vadovas galėjo pavesti surastam visiškai svetimam ar jo pažįstama asmeniui parašyti tekstą ir pasirašyti kasos išlaidų orderyje Nr. 95 vietoj ieškovo, o vėliau darbo ginčų komisijoje melagingai tvirtinti, jog ieškovui buvo išmokėta 256,23 Eur suma, ir neva tai patvirtina J. S. pasirašytas kasos išlaidų orderis Nr. 95. Tokiomis melagingomis aplinkybėmis patikėjo darbo ginčų komisija, kuri 2015 m. spalio 7 d. priėmė visiškai nepagrįstą sprendimą Nr. DGKS-4204 ieškovo atžvilgiu. Dėl tokio nepagrįsto darbo ginčų komisijos sprendimo ieškovui nebuvo išmokėta 256,23 Eur suma.Atsakovė UAB „Dengsta“ atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad darbo sutarties nutraukimo dieną ieškovas neatvyko atsiimti darbo užmokesčio. Ieškovas atvyko pas darbdavį UAB „Dengsta“ 2015 m. rugpjūčio 3 d. ir darbdavys su juo atsiskaitė, tai patvirtina kasos išlaidų orderis Nr. 95. Pažymi, kad atsakovė nevengė atsiskaityti su ieškovu, savo pareigą įvykdė tinkamai ir laiku. Ieškovas kasos išlaidų orderyje pasirašė, kad pinigus gavo. Pažymi, kad ieškovas į atsakovę niekada nesikreipė raštu ar žodžiu dėl neva negauto darbo užmokesčio, todėl atsakovė yra tikra, kad pinigai ieškovui buvo išmokėti. Dėl ieškovo parašo tikrumo policijoje buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminio tyrimo metu, nustačius kad parašas yra ne ieškovo, turėjo būti nustatytas asmuo galimai pasirašęs jo vardu. Tačiau tokios informacijos ieškovas su ieškiniu nepateikė, ieškinyje remiasi ne įrodytais faktais, o tik savo asmenine nuomone, prielaidomis ir abejonėmis. Tai, kad ieškovo prašymai nepagrįsti, patvirtina ir faktas, kad Darbo ginčų komisija du kartus atmetė ieškovo prašymus atsakovei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės ieškovui 284,58 Eur (priskaityta suma) neišmokėto darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų, 609,84 Eur (priskaityta suma) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2017 m. birželio 5 d.), po 7,26 Eur (priskaityta suma) vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną esant 5 darbo dienų savaitei skaičiuojant nuo sekančios dienos po teismo sprendimo priėmimo (2017 m. birželio 6 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 200 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; kitą ieškinio dalį atmetė; sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 152,46 Eur (priskaityta suma), priteisimo ieškovui iš atsakovės leido vykdyti skubiai; priteisė valstybei iš atsakovės 20 Eur žyminį mokestį. Teismas nustatė, kad 2015 m. kovo 2 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 208, kuria J. S. priimtas į darbą pagalbinio darbininko pareigoms, nustatant penkių darbo dienų savaitę, 4 valandų darbo dienos trukmę. Darbo sutartis su ieškovu nutraukta 2015 m. liepos 31 d. DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. darbuotojo prašymu. 2015 m. liepos mėnesį buvo paskaičiuota 163 Eur darbo užmokesčio, 58,88 Eur kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, bei 62,70 Eur kitų priskaitymų, bendra suma 284,58 Eur (priskaityta suma) arba 256,23 (išmokėtina suma). Byloje nekilo ginčo dėl ieškovui priskaitytų išmokėti sumų dydžių. Ginčas kilo dėl atsiskaitymo su darbuotoju fakto. Atsakovė, nesutikdama su darbuotojo pareikštu reikalavimu, nurodė, kad ji su darbuotoju yra pilnai atsiskaičiusi. Atsiskaitymo su darbuotoju faktą atsakovė grindė 2015 m. rugpjūčio 3 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 95, kuriame nurodyta, kad J. S. išmokėta 256,23 Eur. Ieškovas darbo ginčų komisijai pirmą kartą nagrinėjant darbo ginčą nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 3 d. kasos išlaidų orderio nepasirašęs, pinigų negavęs, o parašas ant šio orderio yra ne jo.Teismas nurodė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. sausio 25 d. specialisto išvadoje Nr. 20-IS1-88 konstatuota, kad tirti pateiktame UAB „Dengsta“ 2015 m. rugpjūčio 3 d. Kasos išlaidų orderyje Nr. 95, skiltyje „Gavau:“ esantį trumpą rankraštinį tekstą „Du šimtai penkiasdešimt šeši eurai 23 ct“, skiltyje „Gavėjo parašas“, esantį J. S. vardu pasirašytą parašą, parašė ir pasirašė ne J. S., o kitas asmuo (el. b. l. 11-13). Esant tokiai specialisto išvadai, teismas sprendė, kad 2015 m. rugpjūčio 3 d. kasos išlaidų orderis Nr. 95 negali būti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis atsiskaitymo su ieškovu faktą.Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, jog ieškovas privalėjo nurodyti asmenį, pasirašiusį ant kasos kvito orderio. Nurodė, kad šiuo atveju būtent darbdavys, išmokėdamas grynais pinigais darbuotojui priklausantį darbo užmokestį ir su juo susijusias sumas, privalo įsitikinti, kad pinigus išmoka tokią teisę turinčiam gauti asmeniui. Pažymėjo, kad 2015 m. rugpjūčio 3 d. kasos išlaidų orderį Nr. 95 iš darbdavio pusės pasirašė T. V., šis asmuo ir kaip įmonės vienasmenis valdymo organas pasirašė teismui pateiktą atsiliepimą į ieškinį. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad ne ieškovui, o pačiam darbdaviui geriausiai turėtų būti žinoma kam išmokėjo (jeigu išmokėjo) ieškovui priklausantį darbo užmokestį. Teismas nurodė, kad šiuo atveju atsiskaitymo faktas buvo įrodinėjamas vieninteliu įrodymu – kasos išlaidų orderiu, ant kurio esančio ieškovo parašo suklastojimo faktas yra nustatytas ikiteisminio tyrimo metu. Kitų įrodymų į bylą atsakovė nepateikė. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad darbdavys neįrodė išmokėjęs darbuotojui grynaisiais pinigais jam priklausančią sumą, todėl ieškovui iš atsakovės priteisė 284,58 Eur neišmokėto darbo užmokesčio.Teismas taip pat nurodė, kad atsakovės pateikta pažyma patvirtina, jog ieškovo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis sudarė 152,46 Eur, o vienos dienos darbo užmokestis sudarė 7,26 Eur (el. b. l. 121). Uždelstas atsiskaityti laikas iki teismo sprendimo priėmimo dienos sudaro beveik du metus, t. y. 22 mėnesius ir 5 dienas. Šis laikotarpis yra beveik keturis kartus ilgesnis, nei ieškovo darbo atsakovės įmonėje trukmė. Prašomos priteisti kompensacijos dydis yra 12 kartų didesnis, nei ieškovui neišmokėtas darbo užmokestis. Už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo (2017 m. birelio 5 d.) ieškovui priklausytų 3390,42 Eur (152,46 Eur x 22 mėn. + 7,26 Eur x 5 dienos). Įvertinęs santykį tarp taikytinos sankcijos ir pradelstos išmokėti sumos, teismas sprendė, jog tokia sankcija darbdaviui, net ir ignoruojančiam savo pinigines prievoles, būtų nepagrįstai didelė ir leistų darbuotojui nepagrįstai praturtėti. Dėl to bendrą ieškovui priteistiną vidutinio darbo užmokesčio sumą už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo teismas sumažino iki 4 mėn. ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio, t. y. 609,84 Eur. Už laikotarpį nuo sekančios dienos po teismo sprendimo priėmimo (2017 m. birželio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo teismas priteisė ieškovui iš atsakovės po 7,26 Eur vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną esant 5 darbo dienų savaitei.Teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės procesines palūkanas, nurodydamas, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta įstatyminė sankcija darbdaviui už vėlavimą atsiskaityti taikoma už visą laikotarpį nuo darbuotojo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Ši norma vertintina kaip speciali bendrosios normos dėl procesinių palūkanų priteisimo atžvilgiu, jos negali būti taikomos vienu metu, kadangi dubliuotų viena kitą, todėl, nepriklausomai nuo to, ar reikalavimą dėl atitinkamos sankcijos taikymo darbuotojas pareiškia, taip pat kaip jis tokį reikalavimą suformuluoja, teismas darbo byloje, vadovaudamasis CPK 417-418 straipsnių nuostatomis, taiko būtent DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodytą sankciją.Teismas taip pat sprendė, jog nėra pagrindo naikinti darbo ginčų komisijos 2017 m. vasario 2 d. sprendimą, kadangi darbo ginčų komisija bylos iš esmės nenagrinėjo, tepasisakė dėl savo kompetencijos nagrinėti bylą.Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, nurodė, kad nors ieškinys yra patenkintas iš dalies, tačiau priėmus šį sprendimą ieškovas iš esmės gavo tai, ko siekė ieškiniu, ieškinyje nėra nurodyta konkreti suma, kurią prašoma priteisti už uždelsimo atsikaityti laiką, todėl teismas laikė, kad ieškovo reikalavimai iš esmės buvo patenkinti. Teismas nurodė, kad ieškovas pateikė prašymą priteisti 200 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 100 Eur už prašymo darbo ginčų komisijai parengimą, 100 Eur už ieškinio parengimą, ir turėtas išlaidas patvirtinančius įrodymus. Teismas sprendė, kad šių išlaidų dydis neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio, nėra pernelyg didelis ir neprotingas, atitinka byloje suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir apimtį, todėl šias išlaidas priteisė ieškovui iš atsakovės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Dengsta“ prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą; taikyti sprendimo vykdymo atgręžimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, nagrinėdamas bylai reikšmingas aplinkybes, neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus dėl atsiskaitymo su darbuotoju fakto. Pagal LR DK 141 straipsnio 2 dalį, darbdavys atsiskaitymo dieną privalo išmokėti visas priklausančias sumas. Ieškovas pagal 2015 m. kovo 2 d. darbo sutartį Nr. 208 nuo 2015 m. kovo 3 d. dirbo UAB „Dengsta“ pagalbinio darbininko pareigose. 2015 m. liepos 31 d. darbo sutartis buvo nutraukta LR DK 127 straipsnio l dalies pagrindu (darbuotojo pareiškimu). Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nesprendė darbuotojo (ieškovo) kaltės klausimo, nesąžiningų jo veiksmų šalių santykiuose, taip pat nevertino fakto, kad apeliantė nevengė atsiskaityti su ieškovu, savo pareigą įvykdė tinkamai ir laiku. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (kasos pajamų orderis Nr. 95) įrodo, kad su ieškovu jo atleidimo iš darbo dieną nebuvo atsiskaityta, kadangi to nebuvo galima padaryti dėl paties ieškovo kaltės. Apeliantė atsiskaitė su ieškovu tik po darbo sutarties nutraukimo, t. y. 2015 m. rugpjūčio 3 d., kadangi sutarties nutraukimo dieną pinigų atsiimti neatvyko pats ieškovas, todėl yra aiški ieškovo kalta veika. Teismas nevertino, kad ieškovas per beveik du metus nei karto nesikreipė į darbdavį raštu ar žodžiu dėl neva negauto darbo užmokesčio, o tik reiškė nepagrįstus prašymus Darbo ginčų komisijai ir teismui, siekdamas nepagrįstai praturtėti. Ieškovo ieškinio reikalavimų nepagrįstumą įrodė ir faktas, kad Darbo ginčų komisija du kartus nagrinėjo ieškovo prašymą, dėl neva neišmokėtų pinigų ir abu kartus prašymus atmetė. Ieškovas, nesutikdamas su Darbo ginčų komisijos sprendimu ir dėl to pareiškęs ieškinį teisme, privalėjo nuginčyti faktines aplinkybes, kurios konstatuotos Darbo ginčų komisijos sprendime ir kurios buvo pagrindas priimti skundžiamą sprendimą, tačiau tokių įrodymų su ieškiniu ieškovas nepateikė, todėl pažeidė civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.Teismas neteisingai pritaikė sankciją darbdaviui dėl neva pradelsto atsiskaityti laiko, todėl nepagrįstai priteisė ieškovui bendrą vidutinio darbo užmokesčio sumą už keturis mėnesius, t. y. 609,84 Eur sumą, nors su ieškovu buvo atsikaityta. DK 141 straipsnyje numatyta sankcija gali būti taikoma, kai darbdavys piktybiškai neatsiskaito su darbuotoju. Šiuo atveju apeliantės veiksmuose piktybiškumo nebuvo, ji nevengė atsiskaityti su ieškovu. Ieškovas UAB „Dengsta“ dirbo tik 4 mėnesius, išėjo iš darbo savo noru, su darbuotoju buvo pilnai atsiskaityta. Byloje nėra objektyvių įrodymų darbdavio kaltei įrodyti. Priešingai, pagal byloje esančius įrodymus yra aiški ieškovo kaltė, kadangi paskutinę darbo dieną jis neatvyko atsiimti jam priskaityto darbo užmokesčio, be to, per beveik du metu nei karto nesikreipė į darbdavį raštu ar žodžiu dėl neva negauto darbo užmokesčio, o tik reiškė nepagrįstus prašymus Darbo ginčų komisijai ir teismui, siekdamas nepagrįstai praturtėti. Akivaizdu, jog dėl uždelsimo atsiskaityti su ieškovu nebuvo apeliantės kaltės, todėl DK 141 straipsnio 3 dalyje numatyto kompensacinio mechanizmo taikymas pažeidžia teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Pagal CPK 283 straipsnio 2 dalį, leisdamas sprendimą ar nutartį skubiai vykdyti šio straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytais pagrindais, teismas gali pareikalauti, kad ieškovas užtikrintų sprendimo įvykdymo atgręžimą tuo atveju, jeigu teismo sprendimas ar nutartis, juos įvykdžius, būtų panaikinti. Apeliantė pagal skundžiamo sprendimo dalį, kurią leista vykdyti skubiai, pervedė ieškovui 152,46 Eur sumą, todėl prašo teismo taikyti sprendimo vykdymo atgręžimą.CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pirmosios instancijos teismas šioje civilinėje byloje ieškovo ieškinį patenkino iš dalies, todėl bylinėjimosi išlaidos iš apeliantės priteistos nepagrįstai.Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas J. S. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Apeliantė klaidingai nurodo, kad UAB „Dengsta“ su ieškovu pilnai atsiskaitė 2015 m. rugpjūčio 3 d. ir kad atsiskaitymo faktą patvirtina kasos pajamų orderis Nr. 95. Ieškovas nurodo, kad darbdavys su juo pilnai neatsiskaitė iki šios dienos, o 2015 m. rugpjūčio 3 d. kasos pajamų orderis Nr. 95 yra suklastotas. Pirmosios instancijos teismas laikė pagrįstu įrodymu ieškovo pateiktą 2016 m. sausio 25 d. specialisto D. A. S. Specialisto išvadą Nr. 20-IS1-88, ir teismas pagrįstai nurodė, kad esant specialisto išvadai, kurioje konstatuota, kad ant kasos išlaidų orderio kaip pinigus gavęs asmuo pasirašė ne ieškovas J. S., 2015 m. rugpjūčio 3 d. kasos išlaidų orderis Nr. 95 negali būti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis atsiskaitymo su ieškovu faktą. Šių pirmosios instancijos teismo aplinkybių apeliantė apeliaciniame skunde nepaneigė. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės argumentus, jog ieškovas J. S. privalėjo nurodyti asmenį, pasirašiusį ant kasos kvito orderio. Būtent darbdavys, išmokėdamas grynais pinigais darbuotojui priklausantį darbo užmokestį ir su juo susijusias sumas, privalo įsitikinti, kad pinigus išmoka tokią teisę turinčiam gauti asmeniui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad 2015 m. rugpjūčio 3 d. kasos išlaidų orderį Nr. 95 iš darbdavio pusės pasirašė T. V., šis asmuo ir kaip įmonės vienašmenis valdymo organas pasirašė teismui pateiktą atsiliepimą į ieškinį. Taigi akivaizdu, kad ne ieškovui, o pačiam darbdaviui geriausiai turėtų būti žinoma kam išmokėjo (jeigu išmokėjo) ieškovui priklausantį darbo užmokestį. Be to, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę būtent darbdaviui tenka pareiga įrodyti atsiskaitymo su darbuotoju faktą. Šiuo atveju atsiskaitymo faktas buvo įrodinėjamas vieninteliu įrodymu - kasos išlaidų orderiu, ant kurio esančio ieškovo parašo suklastojimo faktas yra nustatytas ikiteisminio tyrimo metu. Kitų įrodymų į bylą atsakovė nepateikė.Apeliantės argumentai, jog teismas nevertino, kad ieškovas per beveik du metus nei karto nesikreipė į darbdavį raštu ar žodžiu dėl neva negauto darbo užmokesčio, o tik reiškė nepagrįstus prašymus Darbo ginčų komisijai ir teismui, siekdamas nepagrįstai praturtėti, yra nepagrįsti. Pirma, pati atsakovė jau du metus melagingai tvirtina, kad J. S. gavo jam priklausantį darbo užmokestį pagal 2015-08-03 suklastotą kasos išlaidų orderį Nr. 95. Antra, pagal tokius teiginius, atsakovė dar 2015 m. spalio mėnesį gavusi iš darbo ginčų komisijos ieškovo reikalavimą išmokėti jam priklausantį darbo užmokestį, galėjo reikalaujamą sumą pervesti ir ginčą pabaigti taikiai. Tačiau priešingai, UAB „Dengsta“ nuolat aiškino, jog ji pilnai atsiskaitė su J. S. pagal suklastotą kasos išlaidų orderį Nr. 95. Todėl šiuo atveju priešingai, nei teigia atsakovė apeliaciniame skunde, būtent dėl atsakovės veiksmų ieškovas per beveik du metus negali iš apeliantės išsireikalauti jam priklausančio atlyginimo. Kreipimąsi dėl neišmokėto darbo užmokesčio į darbo ginčų komisiją reglamentuoja įstatymai ir yra nustatyti griežti terminai tokiam reikalavimui pareikšti. Todėl, ieškovui nesikreipus į darbo ginčų komisiją, o bandant tartis dėl darbo užmokesčio išmokėjimo su atsakove, tokie terminai būtų paprasčiausiai praleisti. Ieškovo nuomone, jo 2015 rugsėjo 17 d. pareiškimas darbo ginčų komisijai dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir yra rašytinis pranešimas - reikalavimas pilnai atsiskaityti su ieškovu. Atsakovė, gavusi minėtą ieškovo pareiškimą, galėjo ginčą užbaigti taikiai ir išmokėti ieškovui priklausančias sumas, bet pasielgė priešingai, apeliaciniame skunde vėl nepagrįstai nurodydama, kad dėl ieškovo kaltės du metus reiškiami neva nepagrįsti reikalavimai.Nesuprantami apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas privalėjo nuginčyti tas faktines aplinkybes, kurios konstatuotos Darbo ginčų komisijos sprendime ir kurios buvo pagrindas priimti skundžiamą sprendimą. Pirmuoju Darbo ginčų komisijos sprendimu ieškovo pareiškimas buvo atmestas dėl to, kad nebuvo įrodymų, jog parašas ir tekstas ant 2015 m. rugpjūčio 3 d. kasos išlaidų orderio Nr. 95 yra suklastotas, o antru darbo ginčų komisijos sprendimu, ieškovo pareiškimas ir įrodymai net nebuvo vertinti, nes komisijos buvo nepagrįstai nurodyta, kad toks J. S. pareiškimas jau buvo nagrinėtas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas visus į bylą pateiktus objektyvius įrodymus ir tai, jog atsakovė tokių įrodymų nenuginčijo, padarė pagrįstas išvadas ir ieškovo J. S. ieškinį patenkino praktiškai pilna apimtimi. Akivaizdu, kad šią dieną, remiantis 2016 m. sausio 25 d. Specialisto išvada Nr. 20-IS1-88, galima daryti pagrįstą išvadą, jog 2015 m. rugpjūčio 3 d. kasos išlaidų orderis Nr. 95 buvo suklastotas, už jo suklastojimą yra atsakingas ne buvęs darbuotojas, o UAB „Dengsta“ vadovas. Akivaizdu, kad suklastotas orderis buvo UAB „Dengsta“ vadovo gynybinė priemonė nemokėti J. S. priklausančio darbo užmokesčio. Atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde taip ir nepaneigė kasos išlaidų orderio suklastojimo fakto, taip pat nepaaiškino, kaip ir kokiomis aplinkybėmis atsakovės patalpose galėjo būti suklastotas oficialus įmonės dokumentas.Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad uždelstas atsiskaityti su ieškovu laikas iki teismo sprendimo priėmimo dienos sudaro beveik du metus ir yra labai ilgas, todėl uždelsimo laikotarpį sumažino nuo 24 mėnesių iki 4 mėnesių. Ieškovas su pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka ir juos supranta, nors tai jis galėtų šią teismo sprendimo dalį skųsti, bet yra priešingai, apeliantė savo apeliaciniame skunde nurodo, kad neva teismo sprendimas, priimtas dėl atsakomybės atsakovei taikymo, nesant visų atsakomybei atsirasti reikšmingų sąlygų, prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, todėl yra aiškiai nepagrįstas. Ieškovo nuomone, tokie apeliantės argumentai yra nepagrįsti ir nemotyvuoti, kadangi atsakovė eilinį kartą nurodo, kad neva tai nebuvo UAB „Dengsta“ kaltės ir kad ji su J. S. atsiskaitė, tačiau dėl suklastoto teksto ir parašo ant kasos išlaidų orderio nepasisako visiškai nieko ir tokių aplinkybių nepaneigia.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Byloje taip pat nėra nustatyta teisinio ir faktinio pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl įrodymų tinkamo vertinimo, sprendžiant šalių ginčą, darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimo ir gynimo apimties nustatymo, darbdaviui pažeidus pareigą laiku atsiskaityti su darbuotoju.Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nustatė, jog 2015 m. kovo 2 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 208, kuria J. S. priimtas į darbą pagalbinio darbininko pareigoms, nustatant penkių darbo dienų savaitę, 4 valandų darbo dienos trukmę. Darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta 2015 m. liepos 31 d. DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. darbuotojo prašymu. Byloje darbuotojas įrodinėjo, kad darbdavys su juo atleidimo dieną neatsiskaitė, neišmokėjo už 2015 m. liepos mėnesį priskaičiuotą 163 Eur darbo užmokestį, 58,88 Eur dydžio kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei 62,70 Eur kitų priskaitymų, iš viso 284,58 Eur sumą. Ieškovas pareiškė reikalavimą teisme darbdaviui priteisti minėtas sumas, bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Atsakovė su ieškiniu nesutiko teigė, kad su darbuotoju atsiskaitė, tam pagrįsti pateikė 2015 m. rugpjūčio 3 d. Kasos išlaidų orderį (popierinės b. l. 31), kuriuo įrodinėjo, jog ieškovui yra išmokėta 256 Eur suma. Kauno apylinkės teismas 2017 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės ieškovui 284,58 Eur (priskaityta suma) neišmokėto darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų, 609,84 Eur (priskaityta suma) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką (už keturis mėnesius), už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2017 m. birželio 5 d.), po 7,26 Eur (priskaityta suma) vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, esant 5 darbo dienų savaitei, skaičiuojant nuo sekančios dienos po teismo sprendimo priėmimo (2017 m. birželio 6 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia atsakovė, esminiai apeliacinio skundo argumentai grindžiami tomis aplinkybėmis, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, dėl ko ginčą išsprendė neteisingai.Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad su ieškovu nebuvo atsiskaityta jo atleidimo iš darbo dieną (2015 m. liepos 31 d.) ir kad darbdavys neįrodė teiginio, kad su darbuotoju atsiskaitė 2015 m. rugpjūčio 3 d. pagal Kasos išlaidų orderį. Šias išvadas pirmosios instancijos teismas grindė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. sausio 25 d. specialisto išvada Nr. 20-IS1-88, kurioje konstatuota, kad tirti pateiktame UAB „Dengsta“ 2015 m. rugpjūčio 3 d. Kasos išlaidų orderyje Nr. 95, skiltyje gavau: esantį rankraštinį tekstą „Du šimtai penkiasdešimt šeši eurai 23 ct“, skiltyje gavėjo parašas, esantį J. S. vardu pasirašytą parašą, parašė ir pasirašė ne J. S., o kitas asmuo (popierinės b. l. 45 – 47). Nustatęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas skundžiamu apeliacine tvarka sprendimu pagrįstai, tuo metu galiojusio DK 141 straipsnio pagrindu, priteisė ieškovui iš buvusio darbdavio neišmokėtas su darbo santykiais susijusias išmokas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog jokių kitų įrodymų, apart minėto Kasos išlaidų orderio, darbdavys byloje nepateikė, kad pagrįsti atsiskaitymo faktą su atleidžiamu darbuotoju. Teisėjų kolegija nurodomų motyvų pagrindu atmeta įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrįstus apeliantės teiginius, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus dėl atsiskaitymo su darbuotoju fakto. Teisėjų kolegija atmeta skundo argumentus, jog apeliantė nevengė atsiskaityti su ieškovu, o ieškovas beveik du metus nereiškė jokių pretenzijų buvusiam darbdaviui dėl neišmokėto darbo užmokesčio. Iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, kad ieškovo pozicija dėl jam neišmokėto darbo užmokesčio visą laiką buvo nuosekli. Ne dėl ieškovo kaltės užtruko įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, kad niekada nepasirašė ant atsakovės darbo ginčų komisijai pateikto kasos pajamų orderio, kuriuo atsakovė įrodinėjo ieškovo reikalavimų nepagrįstumą, gavimas. Dėl neišmokėto darbo užmokesčio ieškovas pirmą kartą į darbo ginčų komisiją kreipėsi 2015 rugsėjo 17 d. (b. l. 67), t. y. laikydamasis Darbo kodekse įtvirtintų kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminų. Ieškovo kreipimasis į Darbo ginčų komisiją vertintinas kaip savarankiškas reikalavimas darbdaviui sumokėti neišmokėtas darbo užmokesčio sumas, todėl apeliantės teiginiai dėl ieškovo nesąžiningo veikimo ir piktnaudžiavimo teise yra niekuo nepagrįsti. Darbdavys, uždelsdamas atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju arba nevykdydamas teismo sprendimo, prisiima jam galinčių kilti neigiamų padarinių riziką.Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė darbuotojo, su kuriuo nebuvo atsikaityta jo atleidimo iš darbo dieną, pažeistų teisių gynimo apimtį, įtvirtintą iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusiame DK 141 straipsnio 3 dalyje. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tas aplinkybes, kad darbdavio uždelstas atsiskaityti laikas iki teismo sprendimo priėmimo dienos yra du metai, kad šis laikotarpis yra keturis kartus ilgesnis, nei ieškovo darbo atsakovės įmonėje trukmė, pagrįstai sprendė, kad priteisus už visą uždelstą atsiskaityti laiką, tai būtų nepagrįstai didelė sankcija darbdaviui, o priteista darbuotojui suma leistų jam nepagrįstai praturtėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, Kauno apylinkės teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš darbdavio bendrą vidutinį darbo užmokestį už keturis mėnesius, t. y. 609,84 Eur sumą. Sprendžiant dėl darbuotojui priteistinos kompensacijos dydžio būtina vadovautis DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat proporcingumu kaip bendruoju teisės principu. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų, todėl priteistina darbuotojui kompensacija ne visais atvejais turi sutapti su vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką suma. Atsižvelgdama į šiuos motyvus, teisėjų kolegija atmeta apeliantės teiginius, jog teismo sprendimas priteisti kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laikotarpį pažeidžia teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovės visas turėtas 200 Eur išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Apeliantė teigia, kad ieškovo ieškinį patenkinus iš dalies, toks teismo sprendimas nėra teisingas. Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamoje byloje buvo konstatuota atsakovės kaltė netinkamai vykdant įstatymo leidėjo įtvirtintą pareigą atsikaityti su atleidžiamu darbuotoju ir ieškinys dėl neišmokėtų darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo patenkintas visiškai. Ieškovo reikalavimas taikyti darbdaviui sankciją už uždelstą atsikaityti laiką ir priteisti piniginę kompensaciją yra patenkintas, teismui priteisiant kompensaciją už keturis mėnesius. Nors teismas netenkino ieškovo reikalavimo priteisti vidutinio atlyginimo už visą prašomą laikotarpį, tačiau teismo diskrecijos teisė yra nustatyti darbuotojo pažeistų teisų gynimo apimtį, atsižvelgiant į darbuotojo darbo trukmę, įmonės turtinę padėtį, šalių (ne)bendradarbiavimą, jų procesinį veikimą sprendžiant ginčą ir kt. Teismui konstatavus savalaikio neatsiskaitymo su darbuotoju faktą ir pritaikius DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytą sankciją darbdaviui, laikytina, kad ieškinys šioje dalyje patenkintas visiškai (CPK 178 straipsnis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovui visas turėtas išlaidas advokatui paslaugoms apmokėti (CPK 93 straipsnio 1 dalis).Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme valstybė neturėjo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.