Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Liudos Uckienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo I. A..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius 2011 m. gegužės 30 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 20 879,04 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytai žalai atlyginti. Nurodė, jog 2007 m. gegužės 23 d. Vilniuje trečiasis asmuo I. A., vairuodamas automobilį Renault Kangoo, pažeisdamas Kelių eismo taisykles, susidūrė su A. R. vairuojamu automobiliu Renault Megane. Šio eismo įvykio metu A. R. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2008 m. birželio 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-223- 648/08 kaltu dėl šio eismo įvykio pripažino trečiąjį asmenį I. A.. Eismo įvykio metu trečiojo asmens I. A. vairuojamą automobilį „Renault Kangoo“ transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdraudęs atsakovas. Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį A. R. 2007 m. gegužės 23 d. darbe įvykęs nelaimingas atsitikimas ieškovo 2008 m. birželio 30 d. sprendimu Nr.8.18-532 pripažintas draudiminiu įvykiu. A. R. nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2012 m. kovo 28 d. išmokėta 20 879,04 Lt netekto darbingumo periodinė kompensacija, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padaryta 20 879,04 Lt dydžio žala, kuri priteistina iš atsakovo.

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog Konstitucinis Teismas išaiškino, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nukentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį, o atsakingas asmuo - žalą padaręs ar įstatymų numatytais atvejais dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą privalantis atlyginti asmuo - nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams turi atlyginti tą turtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, dalį, kuri viršija nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydį. Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalies nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t.y., tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Netekto darbingumo periodinė kompensacija negali būti laikoma žalos atlyginimu deliktinės civilinės atsakomybės prasme, kadangi jos dydis nėra pagrįstas konkrečiu atveju padarytos žalos dydžio nustatymu, apskaičiavimu ir išreiškimu piniginiu ekvivalentu. Šiuo atveju teismui, patenkinus ieškovo ieškinį, būtų paneigtas civilinės atsakomybės kompensacinis tikslas, o ieškovui būtų suteikta daugiau teisių nei jų turėjo pradinis kreditorius (nukentėjusysis A. R.), tuo pažeidžiant CK 6.113 straipsnį. Be to tokiu būdu atsakovui būtų perkelta konstitucinė valstybės pareiga teikti socialinę paramą, kas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnį bei proporcingumo principą, kadangi žalą padaręs asmuo tokiu atveju privalėtų atlyginti daugiau žalos nei realiai jos padarė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo UAB „DK PZU Lietuva“ 20 879,04 Lt žalos ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus naudai. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartimi, nurodė, jog visų Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymo pagrindu mokamų draudimo išmokų (tiek periodinių, tiek vienkartinių) įvardijimas kompensuojančiomis negautas pajamas duoda pagrindą teismui aiškinti, kad periodinė netekto darbingumo kompensacija, sistemiškai aiškinant su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos žalos sudėtinė dalis. Valstybinis socialinis draudimas nėra socialinė parama, o išmokos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymą yra nelaimingų atsitikimų darbe prarastos pajamos ar jų dalis. Teismas, nustatęs, jog ieškovas išmokėjo naudos gavėjui draudimo išmoką kompensuojamos periodinės išmokos forma, pripažino, kad jam atsirado teisė reikalauti atlyginimo nuostolių iš žalą padariusio asmens ar jo draudiko. Ieškovas, išmokėdamas išmokas nukentėjusiam A. R. dėl trečiojo asmens I. A. kaltės, patyrė 20 879,04Lt žalą, kurią Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 18 straipsnio pagrindu privalo atlyginti kalti juridiniai ar fiziniai asmenys. Kadangi įvykyje dalyvavusį automobilį buvo apdraudęs atsakovas privalomuoju draudimu ir tarp šalių susiklostė draudiminiai santykiai, teismas sprendė, jog ieškovas įgijo teisę į atsakovą subrogacijos pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas, pripažindamas, kad ieškovas įgijo teisę į atsakovą subrogacijos pagrindu, visiškai nepagrįstai nevertino ir neaiškino tarp šalių susiklosčiusio šio teisinio santykio pasekmių. Šiuo atveju ieškovas savo subrogacinį reikalavimą atsakovui, kaip kaltininko atsakomybę pagal įstatymą apdraudusiam asmeniui (atsakingam draudikui), gali realizuoti įstatyme nustatyta tvarka ir tik tokia apimtimi, kaip nukentėję asmenys. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjęs trečiasis asmuo gali reikalauti tik tiek žalos atlyginimo, kiek jos patyrė, be to subrogacinio reikalavimo reiškėjo teisių apimtis negali viršyti pradinio kreditoriaus teisių, o civilinės atsakomybės tikslas yra kompensacinis ir reiškiantis, kad žalą padaręs asmuo neprivalo atlyginti žalos daugiau nei jos padarė, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagristai neatsižvelgė į atsakovo argumentą, kad socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo teisė nėra absoliuti, o privalo būti aiškinama visų CK nuostatų kontekste. Skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartimi ir neatsižvelgė į naujausią teismų praktiką, nevertino, ar nustačius netektą darbingumą, nukentėjusysis A. R. prarado savo darbines pajamas bei, jei prarado, ar šis praradimas gali būti siejamas būtent su patirtu sužalojimu, dėl ko suabsoliutino socialinio draudimo įstaigos atgręžtinio reikalavimo teisę ir priėmė neteisingą sprendimą. Ieškovo pateiktos pažymos apie A. R. draudžiamąsias pajamas rodo, kad po netekto darbingumo nustatymo, 2008 metais nukentėjusiojo pajamos ne sumažėjo, o netgi padidėjo. Atitinkamai, tikimybė, jog praėjus ilgesniam laikui po įvykio, t.y. nuo 2009 m. kovo mėn., pajamų sumažėjimas gali būti siejamas su nukentėjusiojo sveikatos būkle, išnyksta. Draudiko pateikta informacija ir ją patvirtinantys dokumentai įrodo, kad A. R. darbo sutartis su UAB „Senukų prekybos centru“ buvo nutraukta ne dėl nukentėjusiojo nesugebėjimo atlikti savo darbo pareigų dėl sveikatos būklės, o pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, darbo santykiai UAB „Kamintras“ nutrūko dėl 2009 m. balandžio 17 d. iškeltos įmonei bankroto bylos. Atitinkamai, A. R. pajamų sumažėjimas 2009 metais negali būti siejamas su kelių eismo įvykio pasekmėmis, todėl, nenustačius priežastinio ryšio sąlygos, įvykio kaltininko civilinės atsakomybės draudikui nekyla pareigos išmokėti draudimo išmoką šioms negautoms pajamoms atlyginti, o ieškovo A. R. išmokėtos socialinio draudimo išmokos nuo 2009 m. kovo 30 d. neatlieka žalos atlyginimo funkcijos negautų pajamų forma.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog, nors teismų praktika, analizuojant CK 6.290 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies normas, keitėsi ir socialinio draudimo įstaigos ne visais atvejais turi teisę į dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiajam asmeniui išmokėtas socialinių draudimo išmokų atlyginimą visa apimtimi, tačiau teismai, atsižvelgdami į CK 6.280 straipsnio 1 dalį, 6.290 straipsnio 1 dalį, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnį, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalį bei Konstitucinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, formuoja naują praktiką, jog regreso teisės dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiajam asmeniui išmokėtų socialinių draudimo išmokų socialinio draudimo įstaigos neturi tik tuomet, kai nukentėjęs asmuo ar atsakingas draudikas objektyviais įrodymais paneigia prezumpciją, jog visos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiajam asmeniui valstybinio socialinio draudimo įstaigų išmokėtos socialinio draudimo išmokos atlygina nukentėjusiojo ar jo šeimos narių patirtą žalą. Šioje byloje atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, galinčių paneigti ieškovo nurodytą prezumpciją, jog ieškovo išmokėtos socialinio draudimo išmokų sumos kompensavo dėl 2007 m. gegužės 23 d. eismo įvykio A. R. patirtos turtinės žalos dydį. Ieškovas pateikė įrodymus, kurie, priešingai nei nurodo atsakovas, patvirtino, jog ieškovo A. R. išmokėta netekto darbingumo periodinė kompensacija atlygina dėl 2007 m. gegužės 23 d. eismo įvykio A. R. negautas pajamas. Atsakovas savo teiginiams, jog darbo sutartys su UAB „Senukų prekybos centras“ ir UAB „Kamintras“ nutrūko ne dėl A. R. sveikatos būklės, pagrįsti taip pat nepateikė jokių įrodymų.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro trečiajam asmeniui žalos, šis įgyja teisę reikalauti ją atlyginti. Reikalavimas atlyginti žalą gali būti pareiškiamas tiek žalą padariusiam asmeniui, tiek ir jo atsakomybę apdraudusiam draudikui. Jeigu reikalavimas atlyginti žalą reiškiamas tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui (pvz., kai nukentėjusiajam padarytos žalos dydis viršija draudiko išmokėtą draudimo išmokos sumą), taikytinos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir žala atlyginama bendraisiais pagrindais (CK 6.249 str.). Tačiau, kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į draudiką, tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Tokia išvada grindžiama tuo, kad, kai žalą padariusį asmenį ir draudiką sieja draudimo sutartis, joje nustatytos teisės ir pareigos, šių apimtis turi įtakos nukentėjusiojo teisės reikalauti žalos atlyginimo iš draudiko įgyvendinimui, pvz., jeigu nukentėjusiam asmeniui apskaičiuotas turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo dydis viršys Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje nustatytas maksimalias turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo ribas, draudikas turės pareigą sumokėti nukentėjusiajam tik šių ribų neviršijančią žalos atlyginimo dalį. Be to, kai nukentėjęs asmuo reikalavimą atlyginti žalą reiškia tiesiogiai draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų (nagrinėjamu atveju – Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, kt.), kuriuose nustatyta speciali reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka. Taigi tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo pareiškia reikalavimą atlyginti žalą ne tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, o jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, jis tampa žalą padariusio asmens ir draudiko draudimo sutarties pagrindu susiklosčiusių draudimo teisinių santykių dalyviu. Toks aiškinimas atitinka civilinės atsakomybės draudimo sutarties kaip sutarties trečiojo asmens naudai esmę (CK 6.191, 6.987 str., Draudimo įstatymo 108 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012)

Draudikas pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį atlygina nukentėjusiajam žalą, padarytą jo turtui, sveikatai, taip pat žalą, atsiradusią dėl gyvybės atėmimo (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 23, 24 d.). Tačiau ne visada žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas nukentėjusio asmens patirtą žalą atlygina tiesiogiai. Paprastai tais atvejais, kai žala padaroma asmens sveikatai ir asmuo yra tam tikrą laikotarpį nedarbingas, draudimo išmokas nukentėjusiajam išmoka atsakinga socialinio draudimo įstaiga. Tačiau toks teisinis reguliavimas nereiškia, kad tokiu būdu yra apribojama žalą padariusio asmens ar jo draudiko civilinė atsakomybė. Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Ši nuostata tikslinama Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 dalyje: asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Taigi pagal specialųjį teisinį reglamentavimą socialinio draudimo išmoką išmokėjęs subjektas, teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę, kurią visų pirma turi įgyvendinti pateikdamas reikalavimą atsakingam draudikui, ir tik jeigu jo nėra – žalą padariusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2009).

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. birželio 16 d. nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr.1-223-648/2008, nustatyta, jog I. A., vairuodamas automobilį Renault Kangoo, 2007 m. gegužės 23 d., pažeisdamas Kelių eismo taisykles, susidūrė su A. R. vairuojama Renault Megane (b.l. 8). Šio eismo įvykio metu A. R. buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kaltu dėl šio eismo įvykio pripažintas trečiasis asmuo I. A.. Eismo įvykio metu trečiojo asmens I. A. vairuojamą automobilį Renault Kangoo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdraudęs atsakovas. A. R. 2007 m. gegužės 23 d. darbe įvykęs nelaimingas atsitikimas ieškovo pripažintas draudiminiu įvykiu ir jam nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2012 m. kovo 28 d. išmokėta 20 879,04 Lt netekto darbingumo periodinė kompensacija (b.l. 12-15, 47-48)

Byloje iš esmės kilęs ginčas dėl to, ar ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus išmokėta A. R. 20 879,04 Lt netekto darbingumo periodinė kompensacija priskirtina prie nukentėjusiojo A. R. dėl 2007 m. gegužės 23 d. eismo įvykio patirtos turtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartimi, konstatavo, jog visų Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymo pagrindu mokamų draudimo išmokų (tiek periodinių, tiek vienkartinių) įvardijimas kompensuojančiomis negautas pajamas duoda pagrindą teismui aiškinti, kad periodinė netekto darbingumo kompensacija, sistemiškai aiškinant su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos žalos sudėtinė dalis. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos išvada iš dalies sutinka.

Civilinės atsakomybės atveju įstatyme žalos sąvoka apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žalos piniginė išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.1015 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ be kita ko, konstatavo, kad CK nustatytu žalos atlyginimo teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos visiškai atlyginti nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą; Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytomis socialinio draudimo išmokomis kompensuojamos dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautos pajamos šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams, t. y. atlyginama visa arba dalis turtinės žalos, atsiradusios dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų. Pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kitų CK normų bei kitų įstatymų nuostatų kontekste, socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nukentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį, o atsakingas asmuo – žalą padaręs ar įstatymų numatytais atvejais dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą privalantis atlyginti asmuo – nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams turi atlyginti tą turtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, dalį, kuri viršija nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydį.

Apeliantas pagrįstai remiasi naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje nurodoma, jog valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų. Priešingas aiškinimas reikštų, kad žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės apimtis taptų priklausoma nuo to, kas jam pareiškė reikalavimą atlyginti žalą - nukentėjęs asmuo ar socialinio draudimo išmoką nukentėjusiajam išmokėjusi valstybės institucija. Toks civilinės atsakomybės aiškinimas neturi jokio teisinio pagrindo. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų, t.y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad žalos padariusio asmens atsakomybės dydžio klausimas nustatytinas vadovaujantis CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę, ir nepriklauso nuo to, kas pareiškė jam reikalavimą atlyginti žalą - nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar sveikatos sutrikdymo kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, jog netekto darbingumo periodinės kompensacijos paskirtis – kompensuoti apdraustajam nuostolius, susijusius su dėl netekto darbingumo sumažėjusiomis pajamomis. Kita vertus, ši išmoka įstatymo leidėjo nėra tiesiogiai siejama su faktiniu asmens pajamų sumažėjimu ir jos mokėjimas nepriklauso nuo to, ar apdraustasis asmuo realiai dirba, turi darbinių pajamų, ir ar jo gaunamos darbinės pajamos realiai sumažėjo dėl sveikatos sužalojimo. Taigi vien netekto darbingumo kompensacijos paskyrimo ir mokėjimo faktas negali būti sutapatinamas su nukentėjusiojo asmens patirta žala negautų pajamų forma ir savaime nėra pakankamas pripažinti egzistuojant ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį (jo draudiką) išmokėtų išmokų dalyje. Sprendžiant dėl kaltojo asmens pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą negautų pajamų forma turi būti nustatyta, kad nukentėjusysis asmuo dėl patirto sužalojimo realiai neteko dalies pajamų. Šios aplinkybės procesinė įrodinėjimo našta tenka ieškovui (CPK 178 str.).

Kartu su ieškiniu ieškovo pateiktos Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos A. R. išduotos nedarbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ir profesinės ligos pažymos (b.l. 10, 11), patvirtina, jog dėl 2007 m. gegužės 23 d. eismo įvykio laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 31 d. iki 2012 m. kovo 28 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos A. R. nustatė 50 proc. netekto darbingumo. Ieškovas taip pat pateikė pažymą apie A. R. draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 28 d. (b.l. 68-70), iš kurios matyti, jog nuo 2009 m. kovo 30 d. A. R. draudžiamosios pajamos ženkliai sumažėjo lyginant su prieš 2007 m. gegužės 23 d. nelaimingą atsitikimą turėtomis draudžiamosiomis pajamomis. Be to iš šios pažymos matyti, jog A. R. pajamos 2009 metais ženkliai sumažėjo jam dirbant toje pačioje įmonėje UAB „Kamintras”. Ši pažyma taip pat patvirtina, jog 2008 metais A. R. buvo atleistas iš UAB „Senukų prekybos centras”, o 2009 metais buvo atleistas iš UAB „Kamintras”. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog darbo sutartys su minėtomis įmonėmis nutrūko ne dėl A. R. sveikatos būklės, tačiau šiems teiginiams pagrįsti įrodymų nepateikė. Išanalizavusi byloje pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovo išmokėta A. R. netekto darbingumo kompensacija atliko negautų pajamų kompensacinę funkciją, nes ja iš dalies ieškovas atlygino A. R. patirtą turtinę žalą (negautas pajamas). Ieškovas šią aplinkybę pagrindė į bylą pateiktas rašytiniais įrodymais, o atsakovas šios aplinkybės nepaneigė, todėl ieškovas, išmokėjęs A. R. netekto darbingumo kompensaciją, pagrįstai reikalauja jos atlyginimo iš atsakingo už žalą asmens draudiko.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog, nepriklausomai nuo to, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasirėmė ne naujausia Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, tačiau iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kadangi ieškovas pateikė į bylą pakankamus įrodymus, pagrindžiančius nukentėjusiojo A. R. patirtą turtinę žalą, kurią ieškovas iš dalies atlygino, todėl laikytina, jog ieškovas įrodė savo reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo iš atsakovo kaip eismo įvykio kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas, paliekamas galioti nepakeistas (CPK 328 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.