- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-02
- Bylos Nr.
- A-525-2774-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00447-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Biržų bekonas“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui
- Kategorijos
- 2.7Pažeidimai transporte, kelių ūkio bei ryšių srityje (ATPK 111-155 str.)
- 9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biržų bekonas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biržų bekonas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl akto ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Biržų bekonas“ skundu (b.l. 2–3) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti:
1) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Panevėžio RAAD) 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. V3-4487 dėl patvirtinimo akto patvirtinimo (toliau – ir Sprendimas);
2) 2010 m. rugpjūčio 25 d. patikrinimo aktą Nr. V11-10/26 (toliau – ir Patikrinimo aktas).
Nurodė, jog Sprendimu buvo patvirtintas Patikrinimo aktas ir nurodyta sumokėti 34 064 Lt apskaičiuoto mokesčio didesniu tarifu už į aplinką išleisto teršalo BDS₇ kiekį, viršijusį DLT metinį normatyvą. Pažymėjo, jog per visą savo veiklos laiką laiku ir skaidriai deklaravo išleidžiamus į aplinką teršalus ir niekada neviršijo DLT. Padidinta teršalų koncentracija per išleistuvą BB1 buvo nustatyta žiemos metu, t. y. 2009 m. vasario 9 d., per trumpalaikį atlydį, kuris prasidėjo 2009 m. vasario 7 d. ir baigėsi 2009 m. vasario 9 d. Nurodė, jog iš Panevėžio RAAD laboratorinių tyrimų protokolo Nr. A3-54 matyti specifinis taršos pobūdis, kurį sukelia angliavandeniai, patekę į vandenį. Teigė, jog šią taršą gali sukelti lauke palikti sušalę susmulkintų kukurūzų stiebų, runkelių, burokėlių, žalienų likučiai, iš kurių atlydžio metu išsiskiria filtratas. Gyvulininkystės objektų taršą sudaro į vandenį patekusios gyvulių išskyros, su kuriomis patenka ne tik didelis organinių medžiagų (BDS) kiekis, bet ir didelis azoto ir fosforo kiekis. Pabrėžė, jog yra įsitikinęs, kad į išleistuvą BB1 pateko aplinkinių dirbamų laukų tarša. Tarša atsirado ne tik iš pareiškėjo naudojamo ploto, bet iš viso 69,2 ha ploto išleidžiamų paviršinių nuotekų, kadangi pareiškėjo lietaus išleidėjas ir likę aplinkiniai dirbami žemės ūkio laukai suvesti į vieną bendrą nuotekų sistemą. Pabrėžė, jog pareigūnai, turėdami BB1 vandens laboratorinių tyrimų duomenis, 2009 m. vasario 19 d. atliko pareiškėjo patikrinimą, nenustatė tikslios taršos priežasties ir nenustatė taršos šaltinio, todėl neteisėtai paskaičiavo sumokėti mokesčio didesniu tarifu. Be to, pareiškėjas nuo 2008 metų spalio mėnesio iki 2009 metų sausio mėnesio nedirbo, todėl ir negalėjo išleisti taršos į nuotekų išleistuvą.
Atsiliepimas
Atsakovas Panevėžio RAAD atsiliepimu į skundą (b.l. 34–36) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Sprendimą bei Patikrinimo aktą.
Nurodė, jog 2010 m. liepos 19 d. patikrinimo akte Nr. V11-10/24 užfiksuoti faktiškai su paviršinėmis nuotekomis į aplinką išleistų apmokestinamųjų teršalų kiekių neatitikimai su pareiškėjo Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių 2009 metų mokestinių laikotarpių deklaracijose deklaruotais į aplinką išleistais teršalų kiekiais, paskaičiuoti mokesčiai, taikant didesnius tarifus už deklaruotus mažesnius (nuslėptus) nei faktiškai į aplinką išleisti teršalų kiekius. Pareiškėjas pateikė rašytines pastabas, į kurias atsižvelgus, Panevėžio RAAD 2010 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. V3-3883 toks patikrinimo aktas pakeistas. Todėl buvo atliktas mokesčio perskaičiavimas ir 2010 m. rugpjūčio 25 d. surašytas Patikrinimo aktas, tačiau pareiškėjas su jame apskaičiuotomis mokesčio sumomis nesutiko ir pateikė rašytines pastabas. Panevėžio RAAD direktorius, atsižvelgęs į pareiškėjo pastabas, Sprendimu nusprendė Patikrinimo aktą patvirtinti. Nesutiko su teiginiu, jog pareiškėjas niekada nėra viršijęs taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime (toliau – ir TIPK leidimas) nustatytų leistinų taršos normatyvų, nes 2009 m. vasario 9 d. iš paviršinių (lietaus) nuotekų išleistuvo (taršos šaltinis BB1) paimtame ištekančių nuotekų mėginyje teršalo SM (skendinčios medžiagos) normatyvas viršytas 2,4 karto, teršalo BDS₇ normatyvas viršytas 6,78 karto. Panevėžio RAAD pareigūnai 2009 m. vasario 19 d. dėl TIPK leidime nustatytų sąlygų ir normatyvų nesilaikymo pareiškėjo atsakingam asmeniui skyrė nuobaudą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 51⁶ straipsnio 1 dalį. Be to, ir pats pareiškėjas teigė, jog padidinta tarša tuo laikotarpiu buvo nustatyta. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalį pats ūkinės veiklos subjektas turi užtikrinti, kad jo objektai būtų eksploatuojami pagal TIPK leidime nustatytas sąlygas ir neviršijant aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl kitų veiksnių įtakos nustatytai padidintai taršai nevertintini. Nurodė, jog mokestis už teršalus, išleistus į vandens telkinius su paviršinėmis (lietaus) nuotekomis, apskaičiuojamas pagal Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (toliau – ir Aprašas), 11 – 13 punktų nuostatas. Šiame teisės akte nėra vertinamas ūkio subjekto darbo/nedarbo laikas, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis nuo 2008 metų spalio mėnesio iki 2009 metų sausio mėnesio nedirbo, jokios įtakos išleistų teršalų kiekiui ir mokesčio sumos apskaičiavimui neturi.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 20 d. sprendimu (b.l. 100–103) skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nustatė, kad UAB „Biržų bekonas“ 2005 m. lapkričio 28 d. išduotas TIPK leidimas (koreguotas 2007-09-25), kuriame nurodytas leidžiamų išleisti nuotekų užterštumas iš stacionaraus išleistuvo BB1. Jame nustatyta teršalo BDS₇ didžiausia teršalo koncentracija momentiniame mėginyje – 57,5 mg/l, teršalo SM didžiausia teršalo koncentracija momentiniame mėginyje – 50 mg/l. Panevėžio RAAD atliko UAB „Biržų bekonas“ planinį, specifinį mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių (paviršinės nuotekos) apskaičiavimo teisingumo patikrinimą (teršalų, išleistų su paviršinėmis nuotekomis apskaičiavimas, deklaravimas) už 2009 metų mokestinius laikotarpius. Patikrinimo aktu nustatyta, kad iš taršos šaltinio BB1 2009 metų I pusmečio mokestiniu laikotarpiu pareiškėjas deklaravo 2,2334 t mažesnį nei faktiškai išleistas teršalo BDS₇ kiekį, 0,7671 t mažesnį nei faktiškai išleistas teršalo SM kiekį, 0,0066 t mažesnį nei faktiškai išleistas teršalo NP kiekį, 0,0533 t mažesnį nei faktiškai išleistas teršalo N bendrą kiekį, 0,0192 t mažesnį nei faktiškai išleistas teršalo P bendrą kiekį; 2009 metų II pusmečio mokestiniu laikotarpiu pareiškėjas deklaravo 0,0969 t didesnį nei faktiškai išleistas teršalo BDS7 kiekį, 07008 t mažesnį nei faktiškai išleistas teršalo SM kiekį, 0,0152 t didesnį nei faktiškai išleistas teršalo NP kiekį, 0,0515 t didesnį nei faktiškai išleista teršalo N bendrą kiekį, 0,0064 t mažesnį nei faktiškai išleistas teršalo P bendrą kiekį. Apskaičiuota, kad 0,7788 t viršytas teršalo BDS₇ didžiausios leistinos taršos (DTL) metinis normatyvas, normatyvą viršijantis teršalų kiekis 2009 metų II pusmečio deklaracijoje, taikant didesnį tarifą, nedeklaruotas. Už 2009 metų mokestiniais laikotarpiais iš taršos šaltinio su paviršinėmis nuotekomis į aplinką išleistą ir nedeklaruotą (nuslėptą) teršalų kiekį apskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma sudaro 26 116 Lt, už į aplinką išleistą teršalo BDS₇ kiekį, viršijusį DTL metinį normatyvą apskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma sudaro 7 948 Lt, o bendra apskaičiuoto mokesčio didesniu tarifu suma sudaro 34 064 Lt. Patikrinimo aktas buvo patvirtintas Sprendimu.
Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio 3, 5 dalis, Aprašo 13 punktą ir padarė išvadą, jog atsakovas su paviršinėmis nuotekomis UAB „Biržų bekonas“ išleistų teršalų kiekį per 2009 metų I ir II pusmečius apskaičiavo tinkamai pagal Aprašo 13 punkto reikalavimus. Pareiškėjas už 2009 metų I ir II pusmečius deklaravo mažesnius nei faktiškai išleisti kai kurių teršalų kiekius. Atsižvelgė į Įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, Aprašo 14 punktą ir pažymėjo, jog atsakovas mokestį už nuslėptą taršą apskaičiavo teisingai pagal Aprašo 14 punkto reikalavimus. 2009 m. vasario 9 d. patikrinimo metu buvo nustatytas teršalo BDS₇ didžiausios leistinos taršos (DTL) momentinio normatyvo viršijimas 6,78 karto, kas lėmė ir teršalo BDS₇ didžiausios leistinos taršos (DTL) metinio normatyvo viršijimą. Rėmėsi Aprašo 12.2 punktu ir nurodė, jog atsakovas mokestį už teršalų kiekį, viršijusį TIPK leidime nustatytus išleidimo su paviršinėmis nuotekomis normatyvus, apskaičiavo teisingai pagal Aprašo 4 punkto reikalavimus. Pažymėjo, jog mokesčio apskaičiavimo teisingumą pripažįsta ir pats pareiškėjas, taip pat pripažįsta, kad deklaracijose nurodytą mokestį apskaičiavo klaidingai, remdamasi ne tuo metodikos punktu, kuriuo reikėjo remtis. Nurodė, jog pareiškėjas ginčija tai, kad apskaičiuodamas per mokestinį laikotarpį išleistų teršalų kiekį ir didžiausios leistinos taršos (DTL) metinio normatyvo viršijimą, atsakovas įskaitė 2009 m. vasario 9 d. tyrimo metu nustatytų BDS₇ ir SM teršalų koncentracijos, ženkliai viršijusios TIPK nustatytą normatyvą, duomenis (Paviršinio vandens ir nuotekų tyrimų rezultatų 2009-02-17 protokolas Nr.A3-54). Pats pareiškėjas, apskaičiuodamas mokestį už aplinkos teršimą ir pateikdamas mokesčio deklaracijas, šių duomenų neįskaitė. Remdamasis Aprašo 13, 8 punktais, pažymėjo, jog atsakovas, apskaičiuodamas atitinkamų teršalų koncentracijų vidurkį, pagrįstai rėmėsi visų per mokestinį laikotarpį atliktų laboratorinių tyrimų (tiek atliktų SĮ Biržų agrolaboratorijos, tiek Panevėžio RAAD Valstybinės analitinės kontrolės skyriaus) duomenimis. Nurodė, jog neturi pagrindo abejoti 2009 m. vasario 9 d. paimtų mėginių tyrimo rezultatų teisingumu. Taip pat nepagrįstu pripažino pareiškėjo argumentą, kad atsakovas, atlikdamas patikrinimą, turėjo nustatyti tikrąjį taršos šaltinį, nes į išleistuvą BB1 galėjo patekti ne UAB „Biržų bekonas“, o kitų ūkinių subjektų išleidžiami teršalai. Pabrėžė, jog taršos šaltinis BB1 priklauso UAB „Biržų bekonas“, šiai įmonei išduotas TIPK leidimas su jame nustatytomis leidžiamų išleisti nuotekų per BB1 išleistuvą normomis. Tuo tarpu pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies prasmę, mokestis už aplinkos teršimą iš stacionaraus taršos šaltinio mokamas už faktiškai per mokestinį laikotarpį iš šio stacionaraus taršos šaltinio (nagrinėjamu atveju – išleistuvo BB1) išmestą į aplinką teršalų kiekį, todėl pareiškėjas, deklaruodamas išleistų teršalų kiekį bei mokestį už jį, privalėjo įskaityti visus per išleistuvą BB1 išleistus teršalus. Kilus abejonėms, kad į BB1 išleistuvą gali patekti teršalai, kaip kitų ūkio subjektų ūkinės veiklos rezultatas, pareiškėjas turėjo kreiptis į Panevėžio RAAD dėl TIPK leidimo koregavimo. Nurodė, jog iš Patikrinimo akto matyti, kad pareiškėjas yra deklaravęs didesnius kai kurių teršalų kiekius nei faktiškai išleistas, atitinkamai už šiuos teršalus jis sumokėjo didesnį mokestį nei priklausė mokėti. Atsižvelgdamas į Įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 13 straipsnio 1 dalies 8 punktą, 82 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pažymėjo, jog šios sumos gali būti įskaitytos pareiškėjo mokestinei prievolei padengti, kreipiantis į vietos mokesčių administratorių – už mokesčių administravimą atsakingą apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, kurios veiklos teritorijoje yra Mokesčių mokėtojų registre įregistruotas mokesčių mokėtojas, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintose Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo įskaitymo) taisyklėse nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjo sumokėti didesni nei priklausė mokėti mokesčiai (permokos) negali būti pagrindu pakeisti Patikrinimo aktu bei Sprendimu nustatytas mokėtinas sumas.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 105–106), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą arba baudą sumažinti, proporcingai turimam žemės plotui. Taip pat prašo, atsižvelgiant į sunkią bendrovės finansinę būklę, leisti sumokėti priteistą sumą dalimis per metus. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimas
Atsakovas Panevėžio RAAD atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 110–112) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl Patikrinimo akto ir Sprendimo, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas, kuriais nustačius, kad pareiškėjas nedeklaravo kai kurių teršalų kiekių, apskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma – 34 064 Lt.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas aplinkybes, pateiktus argumentus ir jų pagrindu padarytas išvadas, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas. Kadangi kilęs ginčas buvo išsamiai išnagrinėtas jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o apeliaciniame skunde nepateikta papildomų nesutikimo su teismo sprendimu ir atitinkamai ginčijamais administraciniais aktais argumentų, teisėjų kolegija iš naujo nepasisakys dėl visų bylos šalių pateiktų argumentų.
Byloje nėra ginčo, jog taršos šaltinis, iš kurio nustatytas viršnorminis teršalų kiekis, priklauso pareiškėjui. Tačiau pareiškėjas, nesutikdamas su jam apskaičiuotomis mokesčio didesniu tarifu sumomis, teigė, jog teršalai galėjo atsirasti ne dėl jo veiklos, nes prie paviršinių nuotekų nuleistuvo prijungtos aplinkinės drenažo sistemos ir tarša galėjo pateikti iš teritorijų, nepriklausančių UAB „Biržų bekonas“.
Pažymėtina, jog nustatyta viršnorminė tarša yra patvirtinta byloje pateiktais įrodymais, kuriuos visapusiškai ir iš esmės išnagrinėjo ir pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu nurodyti pareiškėjo teiginiai yra pagrįsti išimtinai prielaidomis, kurios negali paneigti objektyvių byloje pateiktų įrodymų. Atitinkamai ir pareiškėjo teiginiai, kad jis patikrinimo metu nevykdė tiesioginės gamybinės veiklos, nesudaro pagrindo teigti, jog negalėjo būti nustatytas viršytas teršalų kiekis, ypač atsižvelgiant į tai, jog, kaip nurodė ir pats pareiškėjas, tuo metu buvo atliekami dezinfekcijos darbai (b.l. 84).
Be to, sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo pateiktu išaiškinimu, kad iš Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokamas pagal faktiškai per ataskaitinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį, matyti, kad mokestis už aplinkos teršimą iš stacionaraus taršos šaltinio mokamas už faktiškai per mokestinį laikotarpį iš konkretaus stacionaraus taršos šaltinio (nagrinėjamu atveju – išleistuvo BB1) išmestą į aplinką teršalų kiekį, todėl pareiškėjas, deklaruodamas išleistų teršalų kiekį bei mokestį už jį, privalėjo įskaityti visus per išleistuvą BB1 išleistus teršalus. Kadangi bylos duomenys patvirtina, jog tokie veiksmai nebuvo atlikti, o pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovas teisingai apskaičiavo mokesčio didesniu tarifu sumą, nėra pagrindo naikinti ginčijamus administracinius aktus.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai prašo, atsižvelgiant į sunkią bendrovės finansinę būklę, leisti sumokėti priteistą sumą dalimis per metus. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju išimtinai sprendžiami klausimai, susiję su Sprendimo ir Patikrinimo akto teisėtumu. Tuo tarpu prašymas dėl mokėtinos mokesčio sumos išdėstymo galės būti teikiamas įgaliotiems subjektams, pradėjus vykdyti Sprendime nustatytus įpareigojimus. Todėl toks apeliaciniame skunde išdėstytas pareiškėjo prašymas apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, įvertinus byloje pateiktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, įvertino pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biržų bekonas“apeliacinio skundo netenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d.sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.