- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-23
- Bylos Nr.
- I-7621-142/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 69 240 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2013 m. spalio 9 d. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL) palatoje Nr. 24, kurios bendras plotas 21 kv. m. Palatoje buvo laikomi 7 žmonės, todėl kiekvienam teko 3 kv. m ploto, o atsižvelgiant į baldų užimamą plotą, teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo labai pažeista. Pasivaikščiojimų kiemelio plotas 10 kv. m, vienu metu kiemeliu naudojasi 7 žmonės. Prausykla yra palatoje, jos išmatavimai 60 cm x 80 cm. Vienu metu ja naudojasi 7 žmonės. Surūdijęs paviršius užima 60 proc. kriauklės, karšto vandens nėra, indus reikia plauti su šaltu vandeniu, o tai kenkia sveikatai. Tualetas yra palatoje. Jame nėra įrengtos sėdimos vietos, o tiesiog skylė grindyse. Nėra durų. Vienu metu juo naudojasi 7 žmonės. Vanduo tualete nusileidžia labai blogai. Dušu galima pasinaudoti vieną kartą per savaitę. Dušu naudojasi tiek žmonių, kiek guli palatoje. Dušo plotas 5 kv. m., yra 3 purkštuvai, nėra pertvarų. Palatos kaimynai per parą surūkydavo 10–15 cigarečių. 50 proc. sienų, 40 proc. lubų ir 30 proc. grindų palatoje Nr. 24 yra avarinės ir antisanitarinės būklės, palata nebuvo plaunama. Iš lovos būklės pareiškėjas sprendžia, kad ji pirkta 1980 m., o stalai ir dvi kėdės 1990 m. Langas vienintelis ventiliacijos šaltinis. Dėl grotų jis atsidaro tik 5 cm, bloga ventiliacija, langas neplaunamas. Palatoje drėgna, dėl to išskalbti rūbai nedžiūna. Vidutinė temperatūra palatoje 12 laipsnių šilumos. Yra tarakonų. Lovos čiužinyje pilna parazitų, dėl to pareiškėjas negalėjo užmigti. Draudžiama turėti kompiuterį, šiltus pledus, muzikos grotuvus. Maisto energetinė vertė buvo nuo 1 500 kcal iki 1 600 kcal. Nei giminės, nei draugai negalėjo jam perduoti maisto. LAVL pareiškėjui buvo draudžiama turėti ir ilgalaikius, ir trumpalaikius pasimatymus su sugyventine, iš viso 11 mėnesių ir 5 dienas, todėl pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, depresiją, nutrūko jo socialiniai ryšiai, patyrė didelę neturtinę žalą. Stogas šiferio, sienose asbestas, asbestas sukėlė pavojų jo sveikatai. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą patyrė konvojavimu metu. Nurodė dienas 2013 metais, kai buvo konvojuojamas, nurodė, kad konvojavimas trukdavo nuo 3,10 val. iki 6,40 val. Kiekvieną kartą buvo vežamas tuo pačiu automobiliu „Volkswagen“. Vienu metu buvo vežama 8–12 žmonių. Sėdima vieta užima 40 cm x 40 cm. Nėra saugos diržų. Pareiškėjas vartoja vaistus, nuo kurių yra šalutinis poveikis, pareiškėjui reikia dažnai vaikščioti į tualetą, trūksta oro ir svaigsta galva, todėl konvojavimo metu patyrė daug nepatogumų ir jautėsi kankinamas, todėl, kad negalėjo nueiti į tualetą ir kvėpuoti grynu oru. Mašinoje nėra šildymo sistemos, ventiliacijos, oro temperatūra buvo apie 8–10 laipsnių šilumos. Pareiškėjas konvojavimo metu vėmė, vos neprarado sąmonės. Pareiškėjas neprisimena, kada tiksliai buvo konvojuojamas 2008–2009 metais, o atsakovas šios informacijos jam nesuteikė. Nurodytų institucijų daromi pažeidimai yra sisteminiai. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios elementarų žmogaus orumą, sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo pareiškėjo sveikatą. Todėl pareiškėjui turi būti atlyginta neturtinė žala.
Šalies argumentai
Teisme 2014 m. lapkričio 12 d. gautas pareiškėjo patikslintas skundas, kuris priimtas teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimi (b. l. 166, 170). Patikslintame skunde pareiškėjas papildomai nurodo, kad 2010–2012 metais buvo laikomas LAVL vidaus skyriaus palatose Nr. 1, 2, 4, kitų palatų neprisimena. Tuo metu taip pat buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų plotą, nurodo kitus pažeidimus minėtose palatose, kurie yra analogiški nurodytiems pirminiame skunde.
Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. Pareiškėjas pateikė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 145).
Atsiliepimas
Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 75–78). Paaiškina, kad pagal turimus duomenis, pareiškėjas per paskutinius 3 metus buvo konvojuotas 8 kartus nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d. maršrutais Klaipėda–Šiauliai ir Šiauliai–Vilnius. Šiais maršrutais konvojų sudaro du specialieji automobiliai „VW Crafter“, turintys po 19 sėdimų vietų, konvojaus automobiliai iš viso galėjo pervežti 28 konvojuojamuosius vienu metu. Pagal konvojaus žiniaraščius, vienu metu daugiausiai buvo 26 konvojuojamieji. „VW Crafter“ yra vienaukščiai mažieji autobusai, pritaikyti kaliniams vežti, jų registracijos liudijimuose nurodyta paskirtis, kasmet atliekama techninė apžiūra. Konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės). Viešojo saugumo tarnyba besąlygiškai užtikrina, kad vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius, atsižvelgiama į ant bylos esančias gydytojo išvadas apie konvojuojamojo sveikatą. Pareiškėjo bylose pastabų apie sveikatos problemas (ypatybes), į kurias būtina atsižvelgti, nebuvo. Konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose patiems prašant vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 134 punktu. Apie tai daromas įrašas konvojaus kelionės žiniaraštyje. Žiniaraščiuose taip pat nėra užfiksuotų pareiškėjo skundų dėl konvojavimo sąlygų ar prašymų. Nurodo, kad nesant neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo žalai priteisti. Dėl atsakovo veiksmų iki 2011 m. kovo 15 d. prašo taikyti ieškinio senatį, nurodo Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalį ir 1.126 straipsnio 2 dalį.
Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo atmesti (b. l. 114–117). Paaiškina, kad ginčo laikotarpiu (skunde nurodytu) pareiškėjas ligoninėje buvo gydomas nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2013 m. spalio 9 d. Vidaus ligų skyriaus 24 kamerų tipo palatoje. Palatos plotas 21,25 kv. m, joje yra 9 lovos. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl negali pateikti duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju buvo palatose, o pareiškėjas nurodė, kad 7 asmenys, įskaitant jį patį. LVAL žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, reikalavimai. LAVL teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems, LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis skaičiui, be to būtina užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių ir Suėmimo vykdymo įstatymuose, laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis, todėl teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir / arba keičiamas. Visus atsiradusius defektus LAVL ūkio skyriaus darbuotojai šalina minimaliais terminais. Patalpos remontuojamos eilės tvarka pagal poreikį, nepažeidžiant higienos normos HN 76:2010 reikalavimo. LAVL patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Darbai registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfeksijos darbus atlieka paskirti sanitarai, darbų dažnis atitinka higienos normos HN 47-1:2010 reikalavimus. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), 35.5 punkto reikalavimus. Unitazo uždengimo nenustato nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nuostatos, nei higienos norma HN 76:2010. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 7 d. išduotą leidimą–higienos pasą Nr. (12-6)12.12-375 (naujas 2013 m. liepos 29 d. Nr. (12-6)12.12-690). Šie dokumentai įrodo, kad LAVL patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus ir normas. Pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Taisyklių 258 punkto nuostatomis, yra patvirtintas dušų lankymo grafikas, kuris atitinka higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus. Higienos norma nereglamentuoja dušų ir purkštukų skaičiaus. Lovos skalbiniai keičiami ne rečiau kaip kartą per savaitę, t. y. užtikrinami Taisyklių 258 punkto ir higienos normos HN 76:2010 67 punkto reikalavimai. Pagal sudarytą sutartį, maistas LAVL tiekiamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) valgyklos. Valgiaraštis patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138. Pareiškėjas taip pat turėjo teisę iš asmeninių lėšų apsipirkti Lukiškių TI-K parduotuvėje. Taisyklių XXVII dalis nustato kompiuterių, grotuvų ir kitos technikos turėjimą, naudojimą ir pan., todėl pareiškėjo teiginiai apie jų draudimą yra nepagrįsti. Siekiant užtikrinti ir pacientų, ir jų artimųjų sveikatą, vykdant prevencines priemones prieš užkrečiamų ligų plitimą, mano, kad teise į ilgalaikius pasimatymus gali ir turi pasinaudoti bausmės atlikimo vietoje, o ne LAVL. Informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta LAVL, administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų, nes LAVL pareiškėjo atžvilgiu neatliko neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas įrodymais.
LAVL atsiliepimas į pareiškėjo patikslintą skundą negautas (b. l. 170–172).
Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracines bylas A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas aiškina, kad jam būnant LAVL 2010–213 metais, buvo pažeista jo teisė į teisės aktais nustatytus minimaliojo gyvenamojo ploto reikalavimus. Minimalaus gyvenamosios patalpos (šiuo atveju palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Taisyklių 11¹.4 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad LAVL jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi ir nesant tokio tikslo, įmanomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimas. Pastebėtina, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje V. prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.
LAVL teismui teikė duomenis, kokioje palatoje buvo gydomas pareiškėjas 2013 metais, o į patikslintą skundą, kuriame pareiškėjas nurodė, kad jam 2010–2012 metais būnant LAVL taip pat buvo pažeista teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, nei atsiliepimo, nei reikalautų įrodymų neteikė (b. l. 170–172). Teismas vadovaujasi pareiškėjo pateiktu LAVL 2014 m. vasario 11 d. raštu Nr. 7-133, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (2010–2013 metais) LAVL buvo gydomas nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. birželio 8 d. Vidaus ligų skyriaus 1 palatoje (22,84 kv. m, 6 lovos), nuo 2010 m. spalio 26 d. iki 2010 m. lapkričio 16 d. Vidaus ligų skyriaus 2 palatoje (21,29 kv. m, 6 lovos) ir 4 palatoje (13,50 kv. m, 4 lovos), nuo 2011 m. balandžio 19 d. iki 2011 m. gegužės 3 d. Vidaus ligų skyriaus 4 palatoje (13,50 kv. m, 4 lovos), nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2013 m. spalio 9 d. Vidaus ligų skyriaus (pareiškėjo pataisyta, kad Bendrojo skyriaus) 24 kamerų tipo palatoje (21,25 kv. m, 9 lovos) (b. l. 28). LAVL nepateikė informacijos, kiek asmenų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose palatose, kuriose buvo pareiškėjas, teigdamas, kad tokia statistika nėra vedama, todėl nustatyti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista, nėra galimybių. Tačiau atsiliepime LAVL pripažino, kad kai kuriais atvejais ši norma galėjo būti pažeista. Pats pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2013 m. spalio 9 d. jis buvo laikomas su dar 6 asmenimis, t. y. iš viso 7 asmenys, patikslintame skunde nurodė, kad palatoje Nr. 1 buvo laikomi 7 žmonės. Kiek kartu su juo buvo kitose palatose, pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgiant į minėtame rašte LAVL nurodytus kamerų plotus, kamerose Nr. 1, 2 ir 24 galėjo būti laikoma ne daugiau kaip 4 asmenys, o palatoje Nr. 4 – ne daugiau kaip 2 asmenys. Atsižvelgiant į LAVL nurodytą palatose įrengtų lovų skaičių, į tai, kad LAVL neneigia, jog minimalus plotas ne visada užtikrinamas, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai šiuo atveju yra pagrįsti – pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas 5,1 kv. m. iš viso 56 dienas. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju LAVL, neteikdama atsiliepimo į pareiškėjo patikslintą skundą, nepareiškė ir nuomonės dėl ieškinio senaties taikymo.
LAVL neneigia, kad pareiškėjui galėjo būti neužtikrintas nurodytas plotas, tačiau paaiškina, kad negali riboti atvežamų asmenų skaičiaus, todėl būna atvejų, kai dėl didelio asmenų skaičiaus ir izoliavimo reikalavimų neturi galimybių užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi. Konstatuotina, kad pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr. administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui būnant LAVL nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Taigi LAVL neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pasivaikščiojimų kiemelio plotas buvo per mažas, į pasivaikščiojimo kiemelį vedami visi palatoje esantys asmenys. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto, o Taisyklių 233 punkte nustatyta, kad pasivaikščioti vienu metu gali būti vedami visi vienoje kameroje esantys nuteistieji.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (BVK 62 straipsnio 2 dalis). Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tačiau visi šie reikalavimai taikomi tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas). Pareiškėjas nenurodė, kad LAVL administracijai būtų nurodęs, jog vanduo tualete blogai nusileidžia, o administracija į šį jo pastebėjimą nereagavo. Todėl pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo trūkumų (dėl šalto vandens tiekimo, kad nėra unitazo, nėra durų, blogai nusileidžia vanduo) nėra pagrįsti.
Pareiškėjas pats nurodo, kad jam buvo užtikrinta galimybė nusiprausti po karštu dušu vieną kartą per savaitę, taigi LAVL nepažeidė Taisyklių 258 punkto, higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimų. Higienos norma nereglamentuoja dušų ir purkštukų skaičiaus.
Su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų. Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. LAVL palata yra bendroji gyvenamoji patalpa, kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis. Taigi LAVL turi pareigą užtikrinti gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. LVAT praktikoje pripažįstama (ABTĮ 20 straipsnio 3 dalis), kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad apie draudimą rūkyti LAVL patalpose tinkamai informuota. Tai iš dalies patvirtina LAVL pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 25 d. patikrinimo aktas (b. l. 134–135). Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad palatoje asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo palatoje gydyti asmenys būtų rūkę ir tai buvo daroma LAVL administracijai žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kad dėl to skundėsi žodžiu ar raštu. Pareiškėjas taip pat neteigė, kad dėl rūkymo palatose būtų kreipęsis į LAVL administraciją su prašymu pašalinti šį pažeidimą, informuodamas, kad yra nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šiuo aspektu nenustatyta LAVL neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas aiškina, kad palatos avarinės būklės, tačiau LAVL teikė įrodymus, kad patalpos remontuojamos eilės tvarka pagal tam skiriamą finansavimą (pvz., b. l. 127–128). Lietuvos higienos normos 62 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį.
LAVL pateikti įrodymai, pvz., Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktas (132–133), patvirtina, kad LAVL direktoriaus įsakymu yra patvirtinta Patalpų valymo procedūra, pagal kurią vykdomi kasdieniniai (nuolatiniai) ir pagrindiniai patalpų valymo darbai, kuri atitinka HN 47-1:2012 punkto 9.6 reikalavimus. Vilniaus visuomenės sveikatos centras nustatė, kad palatas kasdien valo palatiniai sanitarai ir pagalbiniai darbuotojai, pagrindinį valymą atlieka palatų sanitarai, atlikti pagrindinių ir nuolatinių (kasdieninių) patalpų valymų darbai registruojami specialiuose žurnaluose, kur yra nurodyta darbų atlikimo data, vieta, atsakingas vykdytojas. Taigi Vilniaus visuomenės sveikatos centras pažeidimų šiuo klausimu nenustatė.
Pareiškėjas aiškina, kad lova ir kiti palatoje esantys baldai yra labai seni, čiužinyje pilna parazitų. Visų pirma, pareiškėjas neteigė, kad dėl baldų senumo jie yra visiškai netinkami naudoti. Antra, byloje nėra įrodymų, kad dėl to pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Taip pat nėra įrodymų, kad pareiškėją būtų prašęs išduoti jam kitą čiužinį, informavęs apie galimai jo poreikius neatitinkantį čiužinį. Atitinkamai, ir šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų.
Lietuvos higienos normos 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas aiškina, kad langas blogai atsidarė, todėl patalpoje buvo bloga ventiliacija. Tačiau pareiškėjas tuo pačiu neteigė, kad šį trūkumą būtų nurodęs LAVL administracijai, prašęs jį pašalinti, o LAVL administracija į jo prašymą nereagavo, atsisakė pašalinti pažeidimą. Nesant pareiškėjo rašytinių skundų šiuo klausimu, šiuo metu konstatuoti tokio pažeisimo buvimą ar ne neįmanoma. Tas pats pasakytina ir dėl pareiškėjo argumentų dėl drėgmės palatoje. Kita vertus, LAVL sudarytos sąlygos skalbimo paslaugų teikimui (b. l. 120–122). Todėl tai, kad palatoje esantys asmenys rūbus skalbė patys ir juos džiovino palatoje, nėra LAVL kaltės.
LAVL administracija taip pat yra ėmusis priemonių kenkėjams naikinti, dėl tokių paslaugų teikimo yra sudariusi sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (b. l. 124–126).
Pareiškėjas aiškina, kad maisto energetinė vertė buvo per maža atsižvelgiant į tai, kad jis serga sunkia nepagydoma liga Aids. Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu nustato Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 173 straipsnio 4 dalis ir Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalis. BVK 173 straipsnio 4 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji taip pat aprūpinami nemokamai. Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (2011 m. gegužės 1 d. redakcija), gana detaliai nustato maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (1 punktas); maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija (5 punktas). LAVL atsiliepime nurodė, kad maistas yra tiekiamas iš Lukiškių TI-K valgyklos, valgiaraštis patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138. Iš pareiškėjo pateikto įrodymo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014 m. vasario 25 d. rašto Nr. 69D1-257 (b. l. 26–27) matyti, kad ši tarnyba pagal pareiškėjo prašymą atliko patikrinimus Lukiškių TI-K ir LAVL ir nustatė, kad ir Lukiškių TI-K, ir LAVL maitinimas vykdomas vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Pareiškėjo argumentai dėl jam tiekto maisto energetinės vertės nepagrįsti objektyviais įrodymais. Pareiškėjas neteigė, kad LAVL administracija draudė jam už savo lėšas įsigyti maisto produktų Lukiškių TI-K parduotuvėje. Pareiškėjo teiginiai, kad dėl LAVL kaltės giminės ir artimieji negalėjo perduoti jam maisto produktų, taip pat nepagrįsti įrodymais. Todėl pareiškėjo argumentai šiuo klausimu yra atmestini.
Kompiuterių, muzikos grotuvų, pledų turėjimą reglamentuoja Taisyklių XXVII nuostatos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad šios nuostatos nagrinėjamu atveju buvo pažeistos.
Nors LAVL atsiliepime ir nurodė, kad pasimatymai neleidžiami, siekiant užtikrinti ir pacientų, ir jų artimųjų sveikatą, vykdant prevencines priemones prieš užkrečiamų ligų plitimą, tačiau pareiškėjas taip pat neteigė, kad būtų prašęs tokių pasimatymų, o LAVL administracija atsisakė juos suteikti. Be to, atsižvelgiant į pakankamai trumpą buvimo LAVL laiką (periodiškai nuo 7 dienų iki 21 dienų), negalima konstatuoti, kad dėl tokios jo teisės pažeidimo galėjo kilti kokių nors neigiamų pasekmių, dėl kurių būtų pagrindas atlyginti neturtinę žalą.
Dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) pareiškėjas nesikreipė į kompetentingas institucijas, kurios būtų atlikusios aplinkos kenksmingumo matavimus, todėl šiuo metu nustatyti pareiškėjo teiginių pagrįstumą nėra galimybių.
Pareiškėjas taip pat aiškina, kad neturtinę žalą patyrė konvojavimo metu. Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą nustato Konvojavimo taisyklės. Šios taisyklės nustato, kad konvojavimas gali būti vykdomas specialiuoju ar kitokiu transportu. Šio ginčo atveju pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros. Pagal pateiktus įrodymus, pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo konvojuojamas automobiliais „Volkswagen Crafter“, kurie atitiko reikalavimus. Pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai (b. l. 95–108) patvirtina, kad visi naudoti specialieji automobiliai yra tinkami žmonėms pervežti ir jie atitinka saugumo ir kitus techninius reikalavimus. Todėl pareiškėjo argumentai dėl saugos diržų nebuvimo yra nepagrįsti. Pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius ir su jais susijusius dokumentus pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, vienu metu vykstančių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus. Taigi pareiškėjo argumentai netinkami atsakovo veiksmų neteisėtumui įrodyti.
Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Jei konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų administracijai, konvojuojamojo priėmimas tęsiamas po to, kai atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą.
Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ir pats pareiškėjas nenurodė, kad jis teikė pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų ir jų įtakos jo sveikatai. Kelionės žiniaraščiuose atsakingo asmens pažymėta, kad nusiskundimų dėl sveikatos nėra, konvojuojamieji vedami į tualetą (b. l. 79–94). Minėtų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad konvojavimo metu pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų ar jaustis kankinamu.
Darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai, susiję su automobilių, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, o tik subjektyviu suvokimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas.
Pareiškėjo gydymas perpildytose palatose nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, o buvo tęstinis, jo trukmė pakankamai ilga (iš viso 56 paros). Vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko Taisyklių 11¹.4 punkte nustatytos vertės (t. y. 5,1 kv. m.). Palatų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažas. Be to, pastebėtina ir tai, kad nurodytų aplinkybių vertinimui svarbi ir pareiškėjo galimybė laisvai judėti būnant LAVL, tačiau šiuo aspektu LAVL pagrįstų argumentų nepateikė. Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent gydymas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių bei nepilnavertiškumo jausmą. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl laikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Pažymėtina ir tai, kad LAVL yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos ir pacientų laikymo sąlygas. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.
Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Aiškindamas išvardintų nuostatų visumą teismas taip pat pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašydamas priteisti 69 240 Lt neturtinės žalos atlyginimą nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė didelių dvasinių skausmų, depresiją, buvo sužalota jo sveikata, prarado socialinius ryšius. Teismas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Tai, kad pareiškėjui kalint nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas galėjo jausti nerimą dėl savo sveikatos, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinės žalos. Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (56 paros), šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus, susijusius su tinkamų gydymo sąlygų neužtikrinimu, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas nors ir nežymiai, tačiau viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės gydymo sąlygos, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo ir dėl šių aplinkybių buvimo byloje duomenų nėra pateikta, nėra pateikta duomenų ir pareiškėjas nepagrindė, kad dėl nustatytų neteisėtų veiksmų jis tapo nedarbingas ar neįgalus, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kurios kompensavimui priteistina 1 120 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. M. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 120 Lt (324,37 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.