Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta laisvės atėmimu 9 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš D. S. priteista: R. S. 3 527 Lt turtinei žalai ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; S. S. 20 000 Lt ir L. S. 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2 519 Lt civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti, ginant L. S. (turėjo būti S. S.) interesus, atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2008 m. lapkričio 7 d., apie 16 val., savo namuose (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su A. S. metu tyčia peiliu vieną kartą dūrė jam į krūtinės sritį ir padarė kiauryminį durtinį-pjautinį krūtinės ląstos sužalojimą, pasireiškusį kiaurymine durtine-pjautine žaizda kairės vidurinės raktikaulinės linijos projekcijoje II tarpšonkauliniame tarpe, pjautiniu kairės pusės IV šonkaulio apatinio krašto sužalojimu, tarpšonkaulinių raumenų sužalojimu, širdiplėvės sienelės kairio skilvelio pažeidimu, tai vertinama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, nuo to A. S. mirė, t. y. tyčia jį nužudė.

Priteista neturtinė žala yra per didelė. L. S. beveik nebendravo su tėvu, o jai teismas priteisė 40 000 Lt. Mano, jog tai yra pasipelnymas iš žmogaus mirties.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašo nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios D. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, D. S. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau teismas, žuvusiojo dukroms priteisdamas atlyginti skirtingo dydžio neturtinę žalą, tokio sprendimo visiškai nemotyvavo, todėl nuosprendis keičiamas.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl būtinosios ginties

Apeliantė skunde teigia, kad A. S. nužudė gindamasi nuo jo smurto.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog, D. S. suduodant smūgį peiliu nukentėjusiajam, nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija.

Pagal baudžiamosios teisės teoriją, įtvirtintą BK 28 straipsnio nuostatose, būtinąja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y. kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan., jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Vertinant, ar konkretaus įvykio, šiuo atveju nužudymo, metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina nustatyti: ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi į kaltininką; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo mirtį, sudavimo momentą; nuteistojo kaltės formą ir rūšį. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar iš tiesų egzistavo būtinosios ginties situacija, ar ji buvo kaltininkui atliekant visus gynybos pobūdžio veiksmus ir ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį.

Nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu bei teisme savo parodymais iš esmės pati paneigė buvus būtinosios ginties situaciją: jau pirmoje apklausoje D. S. parodė, kad tarp jos ir A. S. kilo žodinis konfliktas, virtuvėje ji iš stalčiaus paėmė peilį ir norėjo pagąsdinti A. S.; įeinant į kambarį A. S. stovėjo tarpduryje tiesiai prieš ją ir šoko ant jos, tada ji dūrė jam į krūtinės sritį (t. 2, b. l. 27-29); šiuos parodymus nuteistoji patvirtino įvykio vietoje (t. 2, b. l. 31-32); vėliau ji teigė savo veiksmus vertinanti kaip gynimąsi nuo A. S. smurto, nes pastarasis iškėlęs rankas ją puolė, o ji, norėdama apsiginti nuo galimo A. S. smurto ir bijodama, kad šis nesuduotų, kėlė rankas į viršų ir net nepajuto, kaip A. S. atsirėmė į jos rankoje laikomą peilį, kuriuo norėjo kažką atsipjauti, paėmusi iš šaldytuvo (t. 2, b. l. 39-40); pirmosios instancijos teisme ji parodė peilį pasiėmusi, nes darėsi sumuštinį, ir jai žengus žingsnį A. S. šoko ant jos, taip užšokdamas ant peilio.

Buvus būtinosios ginties situaciją neparodė visą įvykį nuo pradžios iki galo matę liudytojai V. S. bei T. S.

Ikiteisminio tyrimo metu nusikaltimo dieną apklausta V. S. parodė, kad mama su A. S. staiga dėl kažko susiginčijo; ji girdėjo, jog mama iš stalčiaus virtuvėje kažką išsiėmė ir atbėgo iš virtuvės; liudytoja jos rankoje spėjo pamatyti peilį, kuriuo ši nesustojusi dūrė A. S. į krūtinės sritį (t. 1, b. l. 89).

Apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 1, b. l. 92-93) V. S. parodė, kad tarp mamos ir nukentėjusiojo įvyko žodinis konfliktas, po to mama nuėjo į virtuvę. Staiga grįžusi ji peiliu dūrė A. S.. Peilis buvo dešinėje rankoje, dūrė iš viršaus į apačią.

Pirmosios instancijos teisme liudytoja V. S. pakeitė parodymus ir teigė nieko nemačiusi, nes tuo metu migdė dukrą.

Liudytojas T. S. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 97) parodė, jog būdami virtuvėje D. S. ir A. S. dėl kažko ginčijosi, po to abu užėjo į jų kambarį. D. S. trumpam grįžo į virtuvę ir tik įėjusi atgal į kambarį sudavė A. S. į krūtinės sritį. Žmona puolė jų skirti, tik tada liudytojas pamatė D. S. rankoje peilį.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 1, b. l. 100-102) liudytojas parodė analogiškai.

Pirmosios instancijos teisme T. S. irgi pakeitė parodymus teigdamas, kad A. S. šoko ant D. S. – žengė žingsnį link jos. Pastarosios rankose jokio peilio nematė. Teigė nukentėjusįjį buvus agresyvų, liudytojas suprato, jog prieš D. S. jis gali pavartoti smurtą.

Vertindamas šių liudytojų parodymus teismas pagrįstai rėmėsi ne teisiamajame posėdyje, bet ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie atitinka įrodymų visetą.

Specialisto išvados Nr. M 300/08 (09) tiriamojoje dalyje konstatuota, kad sužalojimo kanalas eina iš viršaus žemyn, o išvados 15 punkte nustatyta, jog A. S. konstatuoti sužalojimai padaryti pakankamai didele jėga (t. 1, b. l. 32-34).

Tai paneigia nuteistosios parodymus, kad nukentėjusysis pats užšoko ant jos rankoje laikomo peilio, ir patvirtina liudytojų V. S. bei T. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus dėl sužalojimo mechanizmo.

Nuteistoji apeliaciniame skunde teigia įvykio metu buvusi išsigandusi ir susijaudinusi, nes tą dieną A. S. ją jau buvo sumušęs.

Byloje nėra šį nuteistosios teiginį patvirtinančių objektyvių duomenų.

Pati nuteistoji pirmoje apklausoje tokios aplinkybės nenurodė ir tik apklausiama vėliau ėmė teigti, jog įvykio dieną, grįžtant iš miško namo, A. S. jai spyrė į krūtinę.

Aplinkybę, kad įvykio dieną nuteistoji buvo sumušta, paneigė ir apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja J. J. Ji parodė, jog pirminės apklausos metu nuteistoji nesakė buvusi sumušta įvykio dieną, tačiau teigė, kad A. S. ją buvo sumušęs prieš dvi savaites iki įvykio. Ji sakė, jog skauda krūtinę, tačiau jokių mėlynių ant nuteistosios kūno nesimatė. Antros apklausos metu D. S. pareiškus galutinį įtarimą, ši teigė pirmos apklausos metu buvusi susijaudinusi, dėl to pasakiusi, kad ją sugyventinis sumušė prieš dvi savaites, o ne įvykio dieną.

Nuteistoji neteisi apeliaciniame skunde teigdama, jog apklausiant pirmą kartą jai buvo daromas spaudimas, be to, ji nežinojo savo teisių.

Bylos duomenys (t. 2, b. l. 23, 24, 25-26) rodo priešingai. Jie patvirtina, kad D. S. buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau ji pati atsisakė, jog apklausiant jis dalyvautų. Įteikus pranešimą apie įtarimą ji buvo supažindinta su visomis įtariamo asmens teisėmis.

Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistąją apklausiant buvo daromas spaudimas.

Liudytoja J. J. apeliacinės instancijos teisme parodė, jog, nors D. S. apklausiama visą laiką verkė, tačiau parodymus davė normaliai. Ji ją apklausinėjo neskubėdama. D. S. neprašė skirti ekspertizės kūno sužalojimams nustatyti.

Kita vertus, net pripažįstant, kad A. S. jai iš tiesų spyrė į krūtinę, tokio smurto pavartojimo negalima laikyti akivaizdžiu nukentėjusiojo kėsinimusi. Juo labiau kad pati nuteistoji apeliacinės instancijos teisme pripažino – nuo to momento, kai A. S. jai spyrė, iki įvykio namuose praėjo apie 2 valandos.

Kėsinimasis turi būti pavojingas ir realus, t. y. egzistuoti objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Be to, jis turi būti akivaizdus, o būtent, pradėtas ar tiesiogiai gresiantis besiginančiojo ar kito asmens teisėms ir pan.

Išdėstyti pačios apeliantės parodymai kartu su jau aptartais įrodymais (pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų kitų argumentų, paneigiančių būtinąją gintį, apeliacinės instancijos teismas nekartoja, nes jiems pritaria) neginčijamai įrodo, jog D. S. nebuvo reikalo gintis. Ji smogė peiliu, nukentėjusiajam nieko neturint rankose, neatliekant prieš ją jokių veiksmų ir apeliantei tik galvojant, kad jis gali atlikti smurto veiksmus.

Nesant būtinosios ginties situacijos, negali būti ir jos ribų peržengimo.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 83TPK-23 duomenys (t. 1, b. l. 157-158) įrodo, jog D. S. nusikaltimo padarymo metu nebuvo fiziologinio ar patologinio afekto būsenos arba kitos emocinės būsenos, kuri galėjo turėti esminės įtakos jos veiklai; ji nesirgo jokia psichikos liga ar laikinu psichikos veiklos sutrikimu, suvokė savo veiksmus ir galėjo juos valdyti.

Dėl to teismas padarė motyvuotą išvadą dėl D. S. kaltės, netiesiogine tyčia nužudžius A. S., atmetė versiją, kad ji gynėsi nuo smurtaujančio nukentėjusiojo, ir veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Netiesioginė tyčia reiškia, kad nuteistoji, durdama peiliu nukentėjusiajam, suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad dėl to gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Dėl bausmės

Skirdamas bausmę D. S. pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje.

Teismas atsižvelgė, jog D. S. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį, taip pat atsižvelgė į kaltės formą – netiesioginę tyčią, į tai, kad neatlyginta žala.

Teismas tinkamai įvertino kaltininkės asmenybę – ji neteista, nebausta administracinėmis nuobaudomis, nedirba, registruota darbo biržoje (t. 1, b. l. 178), Kazlų Rūdos seniūnija neturi nusiskundimų dėl jos blogo elgesio (t. 1, b. l. 180).

Nuteistoji apeliaciniame skunde prašo taikyti BK 59 straipsnio 2 dalį.

Aptariamo BK straipsnio antroji dalis numato, jog teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio pirmojoje dalyje nenurodytas aplinkybes. Tačiau apeliantė savo skunde nemini, kokias konkrečiai aplinkybes, nenurodytas minėto straipsnio pirmojoje dalyje, teismas turėtų pripažinti atsakomybę lengvinančiomis. Dėl to negalima įvertinti, ar yra pagrindas taikyti šį įstatymą.

Jeigu apeliantė, neturėdama pakankamai teisinių žinių, turėjo galvoje ne BK 59 straipsnio 2 dalį, o BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo taikyti šios teisės normos.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti pripažinta, esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis.

Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, jog apeliantė norėtų, kad būtų taikyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, remiantis pirmuoju pagrindu.

Toks prašymas negali būti patenkintas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte išaiškinta, jog kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų; kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes.

Šioje byloje nenustatytos aptariamos bausmės skyrimui reikšmingos nuostatos.

Apeliantė neteigia esanti visiškai nekalta, tačiau tvirtina nusikaltimą padariusi peržengdama būtinosios ginties ribas, nors objektyvūs bylos duomenys paneigia buvus būtinosios ginties situaciją.

Taigi šis faktas, kurį patvirtino jau aptarti liudytojų ir pačios nuteistosios pirminiai parodymai, rodo D. S. nedavus visiškai teisingų parodymų, klaidinus ikiteisminio tyrimo instituciją bei teismą ir nepakankamai kritiškai vertinus savo elgesį.

Dėl to teismas pagrįstai nenustatė D. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tiesa, teismas nenustatė ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Visa tai įvertinęs, už nužudymą be kvalifikuojamųjų požymių esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 7 iki 15 metų, t. y. bausmės vidurkiui esant 11 metų, pirmosios instancijos teismas D. S. paskyrė žymiai trumpesnę nei vidutinę 9 metų laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.

Dėl neturtinės žalos

Teisėjų kolegija sutinka su nuteistosios apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo visiškai patenkino nukentėjusiosios L. S. civilinį ieškinį atlyginti neturtinę žalą.

Neturtinės žalos atlyginimo būdus, jos atlyginimo atvejus, žalos dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis. Nurodyto straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo.

Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt. Neturtinės žalos įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, siekia tik sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – pinigai ar kitas materialus turtas – negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Nustatant neturtinės žalos dydį, įstatymas įpareigoja atsižvelgti į tam tikrus kriterijus, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Su nužudytu asmeniu susijusiems asmenims gali būti padaryta rimta neturtinė žala, pasireiškianti dideliu neigiamu poveikiu. Pirmiausia tai pasakytina apie asmenis, kurie emociškai labai susiję su nukentėjusiuoju. Tai – tėvai, vaikai, sutuoktiniai, kurių tarpusavio santykiai yra labai glaudūs. Ar jie tokie yra, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, jog teismo sprendime turi būti išvardyti ir pasverti argumentai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti nustatomas didesnis, ir motyvai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis. Tai priklauso nuo pažeistų vertybių, atsiradusių pasekmių bei kitų kriterijų. Neturtinė žala padaroma dėl sukeliamų išgyvenimų, bet paveikiant skirtingus gėrius, turinčius didesnę ar mažesnę vertę asmeniui.

Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pavyzdžiui, vertinant padarytos neturtinės žalos dydį, kurios ribų įstatymai nenustato.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiosioms S. S. ir L. S. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistosios D. S. veiksmais, kuriais atimta gyvybė jų artimam žmogui – tėvui.

Be abejonės, dėl tragiškos nukentėjusiojo A. S. mirties dukros patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priteisdamas L. S. didesnį neturtinės žalos atlyginimo dydį negu S. S., šio dydžio papildomai visiškai nemotyvavo.

Nukentėjusiojo dukra L. S. yra pilnametė, o S. S. – nepilnametė, tačiau jos abi yra vienodai susijusios artimų giminaičių ryšiais. Vadinasi, jos panašiai susijusios emociniu ryšiu su nužudytuoju. Tėvo mirtis dukroms buvo netikėta, beprasmė ir vienodai skaudi, nepriklausomai nuo jų amžiaus ar kitų aplinkybių, t. y. tiek S. S., tiek L. S. patyrė panašius dvasinius išgyvenimus, juolab kad jų amžiaus skirtumas, įvertinus jaunesnės dukros amžių, nėra esmingai reikšmingas. Nei teismas, nei pati nukentėjusioji L. S. nepagrindė, jog jos išgyvenimai dėl tėvo mirties buvo žymiai didesni, negu kitos sesers – S. S. Teisme jos abi vienodai parodė, kad su tėvu bendravo retai.

Dėl išdėstytų argumentų, pirmosios instancijos teismui nenurodžius kitokių motyvų, teisėjų kolegija konstatuoja, jog S. S. ir L. S. turi būti priteistas vienodas neturtinės žalos dydis.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį pakeisti:

iš D. S. priteistą neturtinę žalą nukentėjusiajai L. S. sumažinti iki 20 000 (dvidešimties tūkstančių) litų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.