Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, Iv-1538-815/2012

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2012-04-06
Bylos Nr.: Iv-1538-815/2012
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Ernestas Spruogis
Pareiškėjas: UAB „Vaiberta“
Atsakovas: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija

Kategorijos

6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
9.9pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. I-1538-815/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02643-2011-2Procesinio sprendimo kategorija 6.1; 9.7; 9.9; 74 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, sekretoriaujant Aistei Lunienei, dalyvaujant pareiškėjos – UAB „Vaiberta“ atstovams – direktoriui R. V. ir S. P., atsakovės – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei – šios institucijos Teisės departamento Apeliacijų skyriaus vedėjo pavaduotojai Ingridai Kemežienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. S-243(7-192/2011) „Dėl UAB „Vaiberta“ 2011-08-17 skundo“ panaikinimo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. 69-176 „Dėl UAB „Vaiberta“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) 2011-06-17 skundo“ palikimo galioti (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Atsakovė – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, ir Inspekcija) su prašymu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydama:

1.1. panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2011 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. S-243(7-192/2011) „Dėl UAB „Vaiberta“ 2011-08-17 skundo“ (toliau – ir sprendimas Nr. S-243(7-192/2011));

Šalies argumentai

1.2. palikti galioti Inspekcijos 2011 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 69-176 „Dėl UAB „Vaiberta“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) 2011-06-17 skundo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 69-176).

2. Atsakovės prašymas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių apskrities VMI), atlikusi UAB „Vaiberta“ (toliau – ir pareiškėja, ir Bendrovė) valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSD įmokos) bei gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo teisingumą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., 2011 m. kovo 31 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 35-24 (toliau – ir patikrinimo aktas Nr. 35-24), kuriame konstatavo, kad Bendrovė, pažeisdama Lietuvos Respublikos darbo kodekso bei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas neapskaičiavo Bendrovės darbuotojams – direktoriui R. V. ir komercijos direktoriui V. B. – darbo užmokesčio bei VSD įmokų. Šiaulių apskrities VMI, įvertinusi minėtus pažeidimus, Bendrovei papildomai apskaičiavo 9 049 Lt VSD įmokų. Šiaulių apskrities VMI 2011 gegužės 19 d. sprendime Nr. 14.4-17-11 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 14.4-17-11) patvirtino patikrinimo metu papildomai apskaičiuotą VSD įmokų sumą bei skyrė 50 proc. papildomai apskaičiuotos VSD įmokų sumos baudą – 4 525 Lt. Atsakovė, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, sprendime Nr. 69-176 patvirtino Šiaulių apskrities VMI sprendimą Nr. 14.4-17-11. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, sprendime Nr. S-243 (7-192/2011) skundą patenkino ir panaikino sprendimą Nr. 69-176. Komisija, be kita ko, konstatavo, kad: mokesčių administratorius nepagrįstai taikė Įstatymo nuostatas; Įstatymas darbdaviui pareigą apskaičiuoti VSD įmokas sieja su apskaičiuotu darbo užmokesčiu, o ginčas dėl atskiro darbuotojo darbo užmokesčio apskaičiavimo yra individualus darbo ginčas, nagrinėtinas Darbo kodekse nustatyta tvarka; esant tokiai situacijai, mokesčių administratorius neturėjo pagrindo konstatuoti, jog darbdavys pažeidė Įstatymo nuostatas, t. y. turėjo apskaičiuoti daugiau VSD įmokų; taigi, Bendrovės darbuotojų teisė gauti didesnį darbo užmokestį, negu jiems buvo apskaičiuotas, neturi įtakos Bendrovės mokestinės prievolės dydžiui tol, kol ši darbuotojo teisė nėra realizuota; ginti pažeistas darbuotojų teises nėra mokesčių administratoriaus funkcija pagal jo kompetenciją. Atsakovė nesutinka su Komisijos pozicija, nes Komisija neteisingai aiškina Įstatymo 4 ir 7 straipsnių nuostatas.

2.2. Remiantis mokestinės bylos medžiaga, pareiškėja sudarė neterminuotas darbo sutartis su akcininkais: 2007 m. gruodžio 14 d. darbo sutartį Nr. 1 su R. V. ir 2008 m. sausio 3 d. darbo sutartį Nr. 3 su V. B., kuriose nurodyta 6 darbo dienų, 40 darbo valandų savaitės darbo trukmė, darbo užmokestį – 1 200 Lt.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovės direktoriaus įsakymuose (2009 m. kovo 30 d. Nr. DU-03, 2009 m. birželio 30 d. Nr. DU-04, 2009 m. rugsėjo 30 d. Nr. DU-05, 2010 m. vasario 2 d. Nr. DU-01 „Dėl darbuotojų atlyginimų“) 2009 m. balandžio–gruodžio mėn. ir 2010 m. sausio–vasario mėn., atsižvelgiant į darbo apimčių sumažėjimą, nurodyta direktoriui R. V. ir komercijos direktoriui V. B. dirbti neatlygintinai, o kitiems darbuotojams nustatytas 10, 30 darbo valandų savaitės darbo laikas. Bendrovės darbuotojams mokėtas valstybės nustatytas valandinis atlyginimas, tačiau direktoriui R. V. ir komercijos direktoriui V. B. darbo užmokestis nebuvo apskaičiuotas ir mokamas darbo sutartyse nustatytomis sąlygomis, neapskaičiuotos ir nesumokėtos VSD įmokos.

2.3. Remiantis bylos medžiaga, Bendrovės darbuotojų darbo laiko apskaita vedama darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Direktoriui R. V. ir komercijos direktoriui V. B. 2009 m. balandžio–gruodžio mėn. ir 2010 m. sausio–vasario mėn. apskaityta faktiškai dirbta 6 darbo dienų 40 darbo valandų savaitės darbo trukmė, t. y. Bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose fiksuojamas faktiškas ir darbo sutartyse nurodytas darbo laikas. Pareiškėja tiek pastabose dėl patikrinimo akto tvirtinimo, tiek skunduose atsakovei ir Komisijai nurodė, kad 2009 m. pareiškėja sulaukdavo mažiau užsakymų, darbuotojai nutraukė darbo sutartis, gamyba visiškai nebuvo sustabdyta, todėl buvo nuspręsta trumpinti darbuotojų darbo laiką, jiems sutinkant ir pasirašant. Direktorius R. V. ir komercijos direktorius V. B. 2009 m. atliko įvairius, ne tik pagal pareigybės nuostatus, darbus, būtinus Bendrovės veiklai užtikrinti, dirbo vairuotojais, krovikais, pardavėjais. Apklausus Bendrovės darbuotojus, patvirtintas faktas, kad darbo laikas 2009 m. buvo trumpinamas, dirbta mažiau valandų, tačiau konkrečių datų negalėjo nurodyti, rašyti paaiškinimus darbuotojai atsisakė. Taigi, nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog tiek V. B., tiek R. V. laikotarpiu, kai buvo priimtas įsakymas dėl darbo užmokesčio nemokėjimo minėtiems asmenims, faktiškai dirbo.

Komisija skundžiamame sprendime konstatavo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pritaikė Įstatymo nuostatas ir pareiškėjai papildomai apskaičiavo 9 049 Lt VSD įmokų.

2.4. Remiantis bylos medžiaga, atsakovė ir Komisija dėl fakto klausimų sutinka, tačiau skirtingai interpretuoja teisės aktų nuostatas.

Darbo kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su Darbo kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba. Darbo kodekso 2 straipsnyje yra įtvirtinti darbo santykiams taikytini principai, tame tarpe – teisingo apmokėjimo už darbą principas. Pagal Darbo kodekso 86 straipsnį asmenys teisę į darbą įgyvendina tiesiogiai sudarydami darbo sutartis su darbdaviais arba tarpininkaujant įdarbinimo tarnyboms, pagal šio kodekso 93 straipsnį darbo sutartis apibrėžiama kaip darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriame darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Atsižvelgiant į Darbo kodekso normas, darbuotojas ir darbdavys, sudarydami darbo sutartį, turi susitarti dėl esminių darbo sutarties sąlygų, kurios yra įtvirtintos Darbo kodekso 95 straipsnyje, t. y. darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų bei dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.).

Motyvuojamoji dalis

Pagal Įstatymo 7 straipsnį apdraustųjų asmenų, nurodytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis) socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, ne mažesnės kaip minimalioji mėnesinė alga, su darbo santykiais susijusių kompensacinio ar skatinamojo pobūdžio išmokų, neatsižvelgiant į mokėjimo šaltinius.

2.5. Iš nurodytų teisės normų matyti, jog tais atvejais, kai asmuo dirbo, jam turi būti atlyginta. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas (žr., pavyzdžiui, 2007 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2007). Tokiu būdu aplinkybės, jog Bendrovės darbo apimtys, apyvarta sumažėjo, neturi reikšmės, kadangi minėti asmenys dirbo ir už darbą turi būti atlyginta. Taip pat neturi reikšmės ir Bendrovės žiniaraščių bei kitų su tuo susijusių dokumentų tikslinimas, kadangi kaip, jau buvo konstatuota, neatlygintino darbo negali būti. Be to, ir Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valstybinė darbo inspekcija) 2011 m. vasario 11 d. rašte Nr. (15)SD-2887 „Dėl darbo teisės klausimų“ pareiškėjai nurodė, jog neatlygintinas darbas galėtų būti atliekamas tik labdaros ir paramos tikslais, numatytais Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme. Remiantis bylos medžiaga, tokių aplinkybių nėra nustatyta, o ir pati pareiškėja papildomų įrodymų nepateikia. Analogiškai yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2000 m, t. y. VSD įmokos nemokamos, kai asmenys dirba visuomeniniais pagrindais.

2.6. Iš bylos medžiagos matyti, kad Bendrovės direktoriui R. V. ir komercijos direktoriui V. B. 2009 m. balandžio–gruodžio mėn. ir 2010 m. sausio–vasario mėn. Bendrovė buhalterinėje apskaitoje neapskaičiavo po 1 200 Lt per mėn. darbo užmokesčio. Pateiktose Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų biudžetų lėšų finansinėse ataskaitose (forma SAMF4) ir pateiktuose sąrašuose „Apdraustųjų SD įmokos pagal draudėjus“ VSD įmokos neapskaičiuotos ir nesumokėtos.

2.7. Pažymėtina, jog draudėjų bendrasis valstybinio pensijų, ligos ir motinystės, nedarbo socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų tarifas (be nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo) – 30,8 proc.; jo dydžiai atskiroms socialinio draudimo rūšims: pensijų socialiniam draudimui – 23,3 proc., ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 3,4 proc., nedarbo socialiniam draudimui – 1,1 proc., sveikatos draudimui – 3 proc. Apdraustųjų VSD įmokų tarifas – 9 proc., jo dydžiai atskiroms socialinio draudimo rūšims: pensijų socialiniam draudimui – 3 proc., sveikatos draudimui – 6 proc.

2.8. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 66 straipsnio 2 dalimi, turi teisę apskaičiuoti mokestį tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas neapskaičiavo ar neteisingai apskaičiavo mokestį. Šiuo atveju pareiškėja netinkamai vykdė savo mokestines prievoles, t. y. neapskaičiavo VSD įmokų, motyvuodama tuo, jog už realiai dirbamą darbą Bendrovė R. V. bei V. B. nemokėjo darbo užmokesčio. Be to, pagal Įstatymo 7 straipsnį VSD įmokos skaičiuojamos nuo apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, bet ne nuo išmokėtos darbo užmokesčio sumos.

Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus bei teisinį reglamentavimą, Šiaulių apskrities VMI pagrįstai apskaičiavo nuo Bendrovės direktoriui R. V. už 2009 m. balandžio–gruodžio mėn. ir 2010 m. sausio–vasario mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytą faktiškai dirbtą laiką nuo apskaičiuoto 11 857 Lt ([1200 x 11] – 1 343 sumažinta Bendrovės mokestinio tyrimo metu apskaičiuota suma) darbo užmokesčio, 4 740 Lt (11 857 x 39,98 proc.) VSD įmokų, o Bendrovės komercijos direktoriui V. B. už 2009 m. balandžio, birželio–gruodžio mėn. ir 2010 m. sausio – vasario mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytą faktiškai dirbtą laiką nuo apskaičiuoto 10 778 Lt ([1200 x 10] – 1 222 sumažinta Bendrovės mokestinio tyrimo metu apskaičiuota suma) darbo užmokesčio, 4 309 Lt (10 778 x 39,98 proc.) VSD įmokų.

Taigi, Komisija ir atsakovė skirtingai interpretavo Įstatymo 4 ir 7 straipsnių nuostatas.

II

Pareiškėja – UAB „Vaiberta“ atsiliepime į atsakovės prašymą (b. l. 19–23) nurodo, kad su prašymu nesutinka, kad atsakovė, teikdama prašymą, bando išvengti galimos atsakomybės už pareiškėjos atsiliepime nurodytus atsakovės atliktus veiksmus, siekia, jog apskaičiuotos sumos būtų pripažintos tinkamai apskaičiuotomis, taip pat pareiškėja prašo Inspekcijos prašymą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.

1. Komisija tinkamai pritaikė Įstatymo 4 ir 7 straipsnių nuostatas. Atsakovė VSD įmokų apskaičiavimą grindžia tuo, kad 2009 m. balandžio–2010 m. vasario mėn., kai galiojo Bendrovės direktoriaus įsakymas dėl R. V. ir V. B. darbo neatlygintinai, nors R. V. ir V. B. faktiškai įmonėje dirbo, o už darbą turi būti atlyginta, nes neatlygintino darbo negali būti (remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2007).

2. VSD įmokų apskaičiavimą ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Įstatymo 2008 m. gruodžio 19 d. redakcija). Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytų rūšių socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis, o pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalį socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, ne mažesnės kaip minimalioji mėnesinė alga, su darbo santykiais susijusių kompensacinio ar skatinamojo pobūdžio išmokų, įskaitant apdraustajam apskaičiuotą pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, nustatytus Darbo kodekse ir kituose teisės aktuose, bet kokiu būdu draudėjo apskaičiuojamus apdraustajam už jo atliktą darbą.

Remiantis Darbo kodekso 186 straipsnio 1 dalimi, darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Pažeidus darbo užmokesčio mokėjimo tvarką, darbuotojas įgyja teisę reikalauti iš darbdavio išmokėti jam pagal darbo sutartį priklausančią, bet neišmokėtą, darbo užmokesčio dalį, tačiau šios teisės įgyvendinimas priklauso nuo paties darbuotojo valios.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje A10-785-05 palikęs galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. kovo 9 d. sprendimą administracinėje byloje pagal pareiškėjos – LUAB „Konslita“ ir partnerių KŪB „Šeškinės konslita“ skundą atsakovei – Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo, be kita ko, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis Įstatymo 34 straipsnio 1 ir 2 dalimis, konstatavo, kad „drausdamas asmenis, išvardintus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, darbdavys privalo mokėti nustatyto dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokas, įmokos skaičiuojamos ir mokamos nuo kiekvienam apdraustajam apskaičiuoto atlyginimo už darbą. Atlyginimo suma, nuo kurios skaičiuojamos įmokos, negali būti mažesnė kaip kiekvieno kalendorinio mėnesio minimali mėnesinė alga. Atlyginimas yra darbdavio darbuotojui mokamos išmokos už atliktą darbą. Dėl atlyginimo dydžio, kai jis nėra numatytas įstatymuose, darbo sutarties šalys susitaria laisva valia. Darbuotojas neturi teisės reikalauti jam apskaičiuoti ir mokėti darbo užmokestį, dėl kurio darbo sutartyje nebuvo susitarta ir kuris jam nepriklauso pagal teisės norminių aktų reikalavimus. Pažeidus darbo užmokesčio mokėjimo tvarką, darbuotojas įgyja teisę reikalauti iš darbdavio išmokėti jam pagal įstatymus priklausančią, bet neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Tačiau šios teisės įgyvendinimas priklauso nuo paties darbuotojo valios. Darbuotojui nereikalaujant sumokėti jam priklausančios darbo užmokesčio dalies, o darbdaviui jos nemokant, negalima laikyti, kad ši darbo užmokesčio dalis yra atlyginimas už darbą. Teisė į darbo užmokestį yra darbuotojo teisė ir jam jos neįgyvendinus negalima laikyti, kad jis gauna darbo užmokestį. Darbuotojui negaunant darbo užmokesčio ir neįgyvendinant teisės į jį, darbdaviui nuo ne apskaičiuoto, nesumokėto ir nereikalaujamo sumokėti darbo užmokesčio nekyla pareiga skaičiuoti socialinio draudimo įmokų“. Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtame 2005 m. kovo 9 d. sprendime, remdamasis MAĮ 66 straipsniu, konstatavo, kad „nagrinėjamu atveju didesnis darbo užmokestis darbuotojams nei apskaičiuotas, nei išmokėtas nebuvo. Atlikto patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad darbuotojai gavo didesnį, nei išmokėtas darbo užmokestis, ginčo dėl darbo užmokesčio dydžio tarp darbo sutarties šalių taip pat nėra. Esant tokiai situacijai mokesčių administratorius neturėjo pagrindo konstatuoti, kad darbdavys apžeidė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas, t. y. turėjo apskaičiuoti daugiau socialinio draudimo įmokų. Ta aplinkybė, kas pagal galiojančius darbo santykius reglamentuojančius teisės aktus darbuotojai galėjo įgyti teisę gauti didesnį darbo užmokestį, neturi įtakos pareiškėjo mokestinės prievolės dydžiui tol kol ši darbuotojų teisė nėra realizuota. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginti pažeistas darbuotojų teises nėra mokesčių administratoriaus funkcija pagal jo kompetenciją, o nesutarimai tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose ar darbo sutartyse nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo turi būti sprendžiami šiems ginčams spręsti nustatyta tvarka“.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paminėtoje 2005 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje A10-785-05, be kita ko, konstatavo, kad darbdaviui nuo neapskaičiuoto, nesumokėto ir nereikalauto sumokėti darbo užmokesčio nekyla pareiga skaičiuoti socialinio draudimo įmokas.

4. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog darbo apmokėjimo sąlygų, sulygtų darbo sutartyje, pakeitimas, atskiro darbuotojo darbo užmokesčio sumažinimas yra individualių darbo ginčų, nagrinėtinų Darbo kodekse nustatyta tvarka, dalykas.

5. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta, jog Bendrovė savo darbuotojams R. V. ir V. B. (Bendrovės savininkams) ginčo laikotarpiu būtų apskaičiavusi 1 200,00 Lt per mėn. darbo užmokestį arba būtų apskaičiavusi didesnį darbo užmokestį, negu nurodyta 2011 m. sausio 14 d. įsakymo pagrindu Sodrai pateiktuose patikslintuose pranešimuose apie apdraustiesiems apskaičiuotus darbo užmokesčius ir apskaičiuotas VSD įmokas. Be to, tarp Bendrovės ir jos darbuotojų – R. V. bei V. B. – nėra ginčo dėl jiems neapskaičiuoto ar neišmokėto darbo užmokesčio. Kaip minėta, įstatymas darbdaviui pareigą apskaičiuoti VSD įmokas sieja su apskaičiuotu darbo užmokesčiu. Esant tokiai situacijai, atsakovė neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo nuostatas, t. y. turėjo apskaičiuoti daugiau VSD įmokų. Taigi, Komisija teisingai konstatavo, jog atsakovės nurodymas Bendrovei sumokėti 9 049,00 Lt VSD įmokų bei 4 525,00 Lt VSD įmokų baudą yra neteisėtas, todėl naikintinas.

6. Pažymėtina, jog administracinės bylos medžiagoje yra galimai suklastotų dokumentų: Šiaulių apskrities VMI I patikrinimų skyriaus vedėjos R. R. 2011 m. kovo 8 d. tarnybinio rašto Nr. (11.16-35)T- kopija, kurio originalas neturi nei numerio, jo nepasirašė Šiaulių apskrities VMI I patikrinimų skyriaus vedėja R. R.; Šiaulių apskrities VMI 2011 m. sausio 21 d. pranešimo Nr. MT-5 kopija, savo turiniu akivaizdžiai neatitinkanti pareiškėjai pateikto to paties dokumento turinio.

7. Pažymėtina ir tai, kad byloje yra Valstybinės darbo inspekcijos 2011 m. rugsėjo 22 d. atsakymas į pareiškėjos paklausimą, kuriame pareiškėja informuota, jog Valstybinės darbo inspekcijos atsakymas į 2011 m. kovo 9 d. V. V. elektroninį paklausimą nesietinas su UAB „Vaiberta“ ir klausėjui pateikta konsultacija neturi norminio teisės akto galios; todėl Valstybinės darbo inspekcijos atsakymas į minėtą V. V. elektroninį paklausimą negali būti traktuojamas kaip teisinis pagrindas apskaičiuoti minėtas sumas.

III

1. Teismo posėdyje pareiškėjos – UAB „Vaiberta“ atstovas – direktorius R. V. (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro pagrindinių duomenų išrašas (b. l. 27)), remdamasis atsiliepime į atsakovės prašymą pateiktais argumentais, prašė atsakovės skundo netenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismo posėdyje pareiškėjos – UAB „Vaiberta“ atstovė S. P. (2012 m. kovo 26 d. įgaliojimas (b. l. 32), remdamasi atsiliepime į atsakovės prašymą pateiktais argumentais, prašė atsakovės skundo netenkinti.

3. Teismo posėdyje atsakovės – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovė – šios institucijos Teisės departamento Apeliacijų skyriaus vedėjo pavaduotoja Ingrida Kemežienė (2011 m. gruodžio 30 d. įgaliojimas dėl atstovavimo Nr. (1.27-04-2)-117-158 (b. l. 33)), remdamasi prašyme pateiktais argumentais, prašė atsakovės prašymą tenkinti.

Teismas, išnagrinėjęs prašymo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Nagrinėjamoje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1. UAB „Vaiberta“ ir R. V. 2007 m. gruodžio 14 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 1 (toliau – ir darbo sutartis Nr. 1) (Komisijos byla (t. 1, b. l. 157; t. 2, b. l. 138–139; darbo sutarties Nr. 1 pakeitimai (t. 2, b. l. 139, 140–142)), kurioje, be kita ko, nurodyta, kad R. V. priimamas dirbti direktoriumi, mėnesinė alga – 1 200 Lt per mėn., nustatoma 6 darbo dienų, 40 darbo valandų savaitė. Remiantis direktoriaus įsakymais buvo keičiami darbo sutarties Nr. 1 3 ir 6 punktai: be kita ko, įsakymuose Nr. DU-01/1 (2010 m. vasario 26 d.), Nr. DU-02 (2010 m. kovo 31 d.), Nr. DU-05 (2010 m. birželio 30 d.), Nr. DU-08 (2010 m. rugpjūčio 30 d.), Nr. DU-12 (2010 m. spalio 29 d.) nuo 2010 m. kovo mėn. iki 2010 m. gruodžio 31 d. nustatytas 300 Lt darbo užmokestis, darbo laikas – 10 valandų darbo savaitė; įsakymuose Nr. DU-02 (2011 m. sausio 2 d.), Nr. DU-05 (2011 m. kovo 25 d.), Nr. DU-08 (2011 m. birželio 29 d.) nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. nustatytas 800 Lt darbo užmokestis.

2. UAB „Vaiberta“ ir V. B. 2008 m. sausio 3 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 3 (toliau – ir darbo sutartis Nr. 3) (Komisijos byla (t. 1, b. l. 158; t. 2, b. l. 143–144; darbo sutarties Nr. 1 pakeitimai (t. 2, b. l. 144, 145–147)), kurioje, be kita ko, nurodyta, kad V. B. priimamas dirbti komercijos direktoriumi, mėnesinė alga – 1 200 Lt per mėn., nustatoma 6 darbo dienų, 40 darbo valandų savaitė. Remiantis direktoriaus įsakymais buvo keičiami darbo sutarties Nr. 1 3 ir 6 punktai: be kita ko, įsakymuose Nr. DU-01/1 (2010 m. vasario 26 d.), Nr. DU-02 (2010 m. kovo 31 d.), Nr. DU-05 (2010 m. birželio 30 d.), Nr. DU-08 (2010 m. rugpjūčio 30 d.), Nr. DU-12 (2010 m. spalio 29 d.) nuo 2010 m. kovo mėn. iki 2010 m. gruodžio 31 d. nustatytas 300 Lt darbo užmokestis, darbo laikas – 10 valandų darbo savaitė; įsakymuose Nr. DU-02 (2011 m. sausio 2 d.), Nr. DU-05 (2011 m. kovo 25 d.), Nr. DU-08 (2011 m. birželio 29 d.) nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. nustatytas 800 Lt darbo užmokestis.

3. Bendrovės direktorius R. V. 2009 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. DU-03 „Dėl darbuotojų atlyginimų“ (Komisijos byla (t. 1, b. l. 159)), 2009 m. birželio 30 d. įsakyme Nr. DU-04 „Dėl darbuotojų atlyginimų“ (Komisijos byla (t. 1, b. l. 161)), 2009 m. rugsėjo 30 d. įsakyme Nr. DU-045„Dėl darbuotojų atlyginimų“ (Komisijos byla (t. 1, b. l. 163)), 2010 m. sausio 2 d. įsakyme Nr. DU-04 „Dėl darbuotojų atlyginimų“ (Komisijos byla (t. 1, b. l. 165)), atsižvelgdamas į darbo apimčių sumažėjimą, be kita ko, įsakė direktoriui R. V. ir komercijos direktoriui V. B. dirbti neatlygintinai nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d., kitiems darbuotojams nustatė 10 darbo valandų savaitę laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d., apskaičiuojant nustatytą minimalų valandinį tarifą – 4,85 Lt, bei 30 darbo valandų savaitę laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d., apskaičiuojant nustatytą minimalų valandinį tarifą – 4,85 Lt.

4. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Šiaulių skyrius 2010 m. gruodžio 17 d. rašte Nr. (5.28)S-18431 „Dėl skubaus patikrinimo“ (Komisijos byla (t. 2, b. l. 91)) prašė Šiaulių apskrities VMI atlikti draudėjo – UAB „Vaiberta“ patikrinimą, kadangi minėta įmonė kelia įtarimą dėl pateikiamų duomenų apie apdraustuosius.

5. Pagal Šiaulių apskrities VMI 2011 m. sausio 10 d. užduotį atlikti mokestinį tyrimą Nr. MT-5 (Komisijos byla (t. 2, b. l. 75)) buvo atliktas UAB „Vaiberta“ mokestinis tyrimas nuo 2011 m. sausio 10 d. iki 2011 m. kovo 7 d., atliekant mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., ir buvo inicijuotas mokestinis patikrinimas (2011 m. kovo 7 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaita Nr. MA-53 (toliau – ir ataskaita Nr. MA-53) (Komisijos byla (t. 2, b. l. 78–79))).

6. Bendrovės direktorius R. V. 2011 m. sausio 14 d. įsakyme Nr. 2011-VM/01 (Komisijos byla (t. 2, b. l. 10)) nurodė, kad nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. vasario 28 d. įsako, jog vadovams – direktoriui R. V. ir V. B. – trumpinamas darbo laikas 1 darbo valanda per 1 darbo dieną, dirbant 6 darbo dienų savaitę, šiuo laikotarpiu nustatomas minimalus valandinis atlygis – 4,84 Lt.

7. Bendrovė 2011 m. sausio 14 d. paaiškinime Šiaulių apskrities VMI (Komisijos byla (t. 2, b. l. 9)), be kita ko, nurodė, jog: papildomai konsultavosi su Valstybine darbo inspekcija 2011 m. sausio 13 d. ir Bendrovei suteikta informacija, kad, susiklosčius itin nepalankiai situacijai, tiek dėl mokumo, tiek dėl darbų atlikimo, tikslingiausia darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose atspindėti tik faktišką vadovų dirbtą laiką pagal pareigines instrukcijas, o laikas, kurį vadovai dirbo, siekdami užtikrinti įmonė veiklos tęstinumą (vairuotojais, krovikais, pardavėjais), traktuojamas pagal Darbo kodekso 150 straipsnio 5 dalį; už 2009 m. I–IV ketv. ir 2010 m. sausio–vasario mėn. vadovo įsakyme Nr. 2011-VM/01 patikslinti ataskaitinio laikotarpio darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, juose parodytas faktiškai dirbtas laikas, apskaičiuotas darbo užmokestis, patikslintos VSDF formos.

8. Pareiškėja 2011 m. sausio 24 d. prašyme suteikti konsultaciją (Komisijos byla (t. 1, b. l. 189-190)) prašė Valstybinės darbo inspekcijos suteikti išsamią konsultaciją šiais klausimais:

8.1. Ar bendrovė turi teisę tikslinti neteisingai užpildytus darbo laiko apskaitos žiniaraščius už praėjusius laikotarpius?

8.2. Ar vadovas gali įsakymo forma laikinai keisti darbuotojo darbo sutartyje nustatytą darbo laiką, darbo užmokestį, darbuotojui sutinkant ir pasirašant „Susipažinau, sutinku“?

8.3. Kaip pagal MAĮ 10 straipsnį galima vertinti bendrovės direktorių ir komercijos direktorių, atsižvelgiant į santykių turinį: ar jie darbuotojai, ar darbdaviai?

9. Valstybinės darbo inspekcijos Teisės skyrius 2011 m. vasario 11 d. rašte Nr. (15)SD-2887 „Dėl darbo teisės klausimų“ (Komisijos byla (t. 1, b. l. 89–91, 187–188)) Bendrovės direktoriui, be kita ko, nurodė:

9.1. Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pavyzdinė forma bei darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarime Nr. 78; nei Apraše, nei kituose darbo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra numatyto draudimo taisyti neteisingai užpildytus darbo laiko apskaitos žiniaraščius.

9.2. Darbdaviui vienašališkai keisti darbo sutarties sąlygas draudžiama, išskyrus kai kurias Darbo kodekse numatytas išimtis. Darbo kodekso 120 straipsnyje numatyta, kad kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais darbdavys turi teisę pakeisti darbo sutarties sąlygas. Jeigu darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis gali būti atleistas iš darbo pagal Darbo kodekso 129 straipsnį, laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos. Darbo sutarties sąlygos, nustatytos Darbo kodekso 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse gali būti keičiamos, esant išankstiniam rašytiniam darbuotojo sutikimui, išskyrus Darbo kodekso 121 straipsnyje nustatytus atvejus. Darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo rašytinio sutikimo darbdavys gali keisti tik tuo atveju, kai įstatymuose, Vyriausybės nutarimuose ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo rašytinio sutikimo negalima.

Atsakant į pateiktą klausimą, ar vadovas gali laikinai įsakymo forma keisti darbuotojo darbo sutartyje nustatytą darbo laiką, darbo užmokestį darbuotojui sutinkant ir pasirašant „Susipažinau, sutinku, parašas“, pažymėtina, kad darbo sutartyje sulygtos darbo sąlygos turi būti keičiamos, laikantis Darbo kodekso 120 straipsnyje numatytos darbo sutarties sąlygų keitimo tvarkos. Keičiant darbo sutarties sąlygas, pakeitimai turi būti įforminami abiejuose darbo sutarties egzemplioriuose.

9.3. Darbo kodekso 93 straipsnio analizė leidžia teigti, kad darbo sutartyje turi būti įforminami tik tokie darbo santykiai, kurie atitinka visus šiame straipsnyje išvardytus požymius. Jeigu, išanalizavus konkrečią situaciją, santykiuose tarp ginčijamo sandorio dalyvių nerandama bent vieno iš nurodytųjų darbo sutarties požymių, laikoma, kad tarp minėtų subjektų atsirado kiti, bet ne darbo teisiniai santykiai. Negali būti pagal darbo sutartį atliekamų darbų, kurie būtų neatlygintini. Neatlygintinas darbas galėtų būti atliekamas tik labdaros ir paramos tikslais, numatytais Labdaros ir paramos įstatymo 3 straipsnyje. Be to, savanoriško darbo organizatoriais gali būti tam tikri subjektai, numatyti Labdaros ir paramos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje.

9.4. Darbo teisiniai santykiai gali atsirasti tik esant dviem darbo sutarties šalims – darbdaviui ir darbuotojui, todėl darbo sutarties su pačiu savimi sudaryti negalima. Susiklosčiusiems teisiniams santykiams atitinkant darbo teisinių santykių požymius, jie privalo būti įforminami darbo sutartimi. Esant dviem akcininkams, iš kurių vienas pageidautų būti Bendrovės vadovu, kitas – komercijos direktoriumi, darbo sutartį, esant darbo santykių požymiams, su Bendrovės vadovu (vienu iš akcininkų) turėtų sudaryti kitas Bendrovės akcininkas ar jo įgaliotas asmuo, o su komercijos direktoriumi – Bendrovės vadovas. Pažymėtina, jog negali būti pagal darbo sutartį atliekamų darbų, kurie būtų neatlygintini.

9.5. Valstybinės darbo inspekcijos Teisės skyriaus konsultacijos teismams nėra privalomos.

10. Pareiškėja 2011 m. sausio 24 d. prašyme suteikti konsultaciją (Komisijos byla (t. 1, b. l. 184-185)) prašė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos suteikti išsamią konsultaciją šiais klausimais:

10.1. Ar bendrovė turi teisę mokestinio tyrimo metu tikslinti darbo užmokesčio apskaitos duomenis, pateikdama Inspekcijai paaiškinimą, kas ir kodėl tikslinama?

10.2. Ar savanoriškai patikslinus darbo užmokesčio apskaitos duomenis ir pateikus paaiškinimus, mokestinį tyrimą atliekantis inspektorius privalo tikrinamąsias aplinkybes įvertinti iš naujo, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis?

10.3. Ar Inspekcija gali teikti konsultacijas Darbo kodekso klausimais?

10.4. Ar Inspekcijai atliekant tyrimą privalu vadovautis Valstybinės darbo inspekcijos Darbo kodekso straipsnių išaiškinimu?

10.5. Kaip pagal MAĮ 10 straipsnį galima vertinti bendrovės direktorių ir komercijos direktorių, atsižvelgiant į santykių turinį: ar jie darbuotojai, ar darbdaviai?

11. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. vasario 24 d. rašte Nr. (32.33-KT)-RM-161 „Dėl konsultacijos suteikimo“ (Komisijos byla (t. 1, b. l. 183) Bendrovei, be kita ko, nurodė (rašto kopija patekta Šiaulių apskrities VMI):

11.1. Detalią mokestinio tyrimo atlikimo tvarką reglamentuoja Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. VA-108 patvirtintos Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklės. Nei minėtos taisyklės, nei kiti teisės aktai nedraudžia mokesčių mokėtojui mokestinio tyrimo metu tikslinti duomenis.

11.2. Vienas iš mokestinio tyrimo uždavinių ir tikslų yra informuoti mokesčių mokėtoją apie mokesčių administratoriaus nustatytus trūkumus ir / ar prieštaravimus ir pasiūlyti mokesčių mokėtojui juos ištaisyti. Mokestinio tyrimo metu mokesčių mokėtojui pateikus patikslinančius dokumentus ar paaiškinimus, jie yra vertinami.

11.3. Mokesčių administratorius šviečia ir konsultuoja mokesčių mokėtojus, mokesčius išskaičiuojančius asmenis mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, mokėjimo ar kitų mokestinių procedūrų, mokesčių teisės aktų nuostatų paaiškinimo klausimais. Valstybinė mokesčių inspekcija neįgaliota teikti konsultacijas Darbo kodekso taikymo klausimais.

11.4. Mokesčių administratorius savo veikloje vadovaujasi kitų institucijų pateiktais paaiškinimais, tačiau MAĮ 10 straipsnis įpareigoja mokesčių administratorių mokesčių teisiniuose santykiuose vertinti šių santykių dalyvių veiklos turinį, o ne formalią jos išraišką. Šio principo aiškinimas ir taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečių faktinių aplinkybių, kurių vertinimas atliekamas kontrolės procedūrų metu. Atsižvelgdama į tai, Inspekcija neturi galimybės atsakyti į pateiktą paskutinį klausimą.

12. Šiaulių apskrities VMI 2011 m. kovo 7 d. ataskaitoje Nr. MA-53 (Komisijos byla (t. 2, b. l. 78–79)) pateikė, be kita ko, tokias išvadas (rezultatų aprašymą):

12.1. Atliktas GPM ir VSD įmokų mokestinis tyrimas už 2008–2010 m. pagal VSDFV Šiaulių skyriaus prašymą. Bendrovės veiklai įvertinti patikrinti vedami suvestiniai apskaitos registrai ir pirminiai apskaitos dokumentai už 2008–2009 m. 2011 m. sausio 11 d. atlikto vizitavimo metu apsilankyta veiklos vykdymo vietoje; nustatyta, kad UAB „Vaiberta“ vykdo realią ekonominę veiklą.

12.2. Nustatyta, kad Bendrovė sudarė neterminuotas darbo sutartis su akcininkais: 2007 m. gruodžio 14 d. darbo sutartį Nr. 1 su R. V. ir 2008 m. sausio 3 d. darbo sutartį Nr. 3 su V. B., kuriose nurodyta 6 darbo dienų, 40 darbo valandų savaitinė darbo trukmė, mokant 1 200 Lt darbo užmokestį. Darbuotojų, dirbančių įstaigose, įmonėse ir organizacijose pagal darbo sutartis, darbo apmokėjimas reglamentuojamas vadovaujantis Darbo kodekso 188 straipsniu, konkretūs kiekvieno darbuotojo darbo apmokėjimo dydžiai nustatomi darbo sutartyje. Darbo kodekse yra įteisinti darbo apmokėjimo organizavimo principai, nustatytas apmokėjimas už viršvalandinį ir nakties darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis ir kitos darbo užmokesčio garantijos.

Mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad 2009 m. II–IV ketv. ir 2010 m. sausio–vasario mėn., vadovaujantis Bendrovės direktoriaus įsakymais dirbti neatlygtinai, darbuotojams R. V. ir V. B. darbo užmokestis nebuvo apskaičiuotas ir mokamas darbo sutartyse nustatytomis sąlygomis, nesumokėtos VSD įmokos. 2010 m. kovo–gruodžio mėn. minėtiems darbuotojams mokėta ne daugiau kaip 300 Lt darbo užmokestis. Darbuotojų darbo laiko apskaita vedama Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Draudėjų bendrasis valstybinio pensijų ligos ir motinystės, nedarbo socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų tarifas (be nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo) – 30,8 proc., jo dydžiai atskiroms socialinio draudimo rūšims: pensijų socialiniam draudimui – 23,3 proc., ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 3,4 proc., nedarbo socialiniam draudimui – 1,1 proc., sveikatos draudimui – 3 proc. Apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas – 9 proc., jo dydžiai atskiroms socialinio draudimo rūšims: pensijų socialiniam draudimui – 3 proc., sveikatos draudimui – 6 proc.

12.3. Mokestinio tyrimo metu UAB „Vaiberta“ siūlyta:

12.3.1. pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui už 2009 m. II–IV ketv. ir 2010 m. sausio–vasario mėn. (forma SAMF4) patikslintus duomenis apie apdraustuosius ir papildomai sumokėti 10 555 Lt VSD ir sveikatos draudimo įmokų, apskaičiuotų nuo 1 200 Lt draudžiamųjų pajamų sumos;

12.3.2. UAB „Vaiberta“ buhalterinėje apskaitoje R. V. ir V. B. apskaičiuoti po 1 200 Lt per mėn. už 2009 m. II–IV ketv. ir 2010 m. sausio–vasario mėn. darbo užmokesčio įsiskolinimą, išskaitant GPM.

12.4. Bendrovei 2011 m. sausio 25 d. įteiktas Šiaulių apskrities VMI pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. MT-5 (Komisijos byla (t. 1, b. l. 87–88; t. 2, b. l. 77)). Atsakant į 2011 m. sausio 17 d. gautą UAB „Vaiberta“ prašymą sutiekta informacija, kad mokestinis tyrimas pratęsiamas iki bus pateikti atsakymai, gauti į paklausimus iš Valstybinės darbo inspekcijos ir Inspekcijos ir Šiaulių apskrities VMI bus informuota apie nustatytų trūkumų ir prieštaravimų pašalinimą / nešalinimą. Bendrovė pateikė Šiaulių AVMI gautus atsakymus į paklausimus, duomenų nepatikslino, inicijuojamas mokestinis patikrinimas.

13. Šiaulių apskrities VMI I Patikrinimų skyriaus vyresnioji specialistė V. V., vykdydama 2011 m. kovo 10 d. pavedimą tikrinti Nr. 35-24 (Komisijos byla (t. 1, b. l. 149–150)), patikrino mokesčių mokėtoją UAB „Vaiberta“ (JAR kodas (duomenys neskelbtini), įregistruota 2007 m. gruodžio 13 d., pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokėtoja įregistruota 2008 m. sausio 10 d., PVM mokėtojo kodas (duomenys neskelbtini); deklaruojama veikla – kitų baldų gamyba, atitinka faktiškai vykdomą veiklą; Bendrovės akcininkai – R. V. (direktorius nuo 2007 m. gruodžio 14 d.) ir V. B.; mokestinis patikrinimas pradėtas 2011 m. kovo 10 d., baigtas – 2011 m. kovo 31 d.; tikrinti mokesčiai – GPM ir VSD įmokos, laikotarpiu 2008 m.–2010 m.), ir surašė 2011 m. kovo 31 d. patikrinimo aktą Nr. 35-24 (Komisijos byla (t. 1, b. l. 92–95, 152–153)). Patikrinimo akte Nr. 35-24 inter alia nurodyta:

13.1. Bendrovės buhalterinėje apskaitoje direktoriui R. V. ir komercijos direktoriui V. B. darbo užmokestis nebuvo apskaičiuotas ir mokamas darbo sutartyse nustatytomis sąlygomis, neapskaičiuotos ir nesumokėtos VSD įmokos. Pažymėtina, kad negali būti pagal darbo sutartį atliekamų darbų, kurie būtų neatlygintini.

13.2. UAB „Vaiberta“ darbuotojų darbo laiko apskaita vedama Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Direktoriui R. V. ir komercijos direktoriui V. B. 2009 m. balandžio–gruodžio mėn. ir 2010 m. sausio–vasario mėn. apskaityta faktiškai dirbta 6 darbo dienų 40 darbo valandų savaitėje darbo trukmė, t. y. Bendrovės vedamuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose fiksuojamas faktiškas ir darbo sutartyse nurodytas darbo laikas. Bendrovė nurodo, kad 2009 m. bendrovėje sumažėjo užsakymų, darbuotojai nutraukė darbo sutartis, gamyba visiškai nebuvo sustabdyta, todėl buvo nuspręsta trumpinti darbuotojų darbo laiką, jiems sutinkant ir pasirašant. Direktorius R. V. ir komercijos direktorius V. B. 2009 m. atliko įvairius, ne tik pagal pareigybės nuostatas, darbus, būtinus Bendrovės veiklai užtikrinti, dirbo vairuotojais, krovikais, pardavėjais. Pažymėtina, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai po jų užpildymo ir atsakingų asmenų pasirašymo nėra tikslinami.

13.3. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad direktoriui R. V. ir komercijos direktoriui V. B. 2009 m. balandžio–gruodžio mėn. ir 2010 m. sausio–vasario mėn. UAB „Vaiberta“ buhalterinėje apskaitoje neapskaičiuota po 1200 Lt per mėn. darbo užmokesčio, išskaičiuojant GPM. Neapskaičiuotos ir nesumokėtos VSD įmokos, pateiktose Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų biudžetų lėšų finansinėse ataskaitose (forma SAMF4) ir pagal apdraustųjų SD įmokos pagal draudėjus. Mokestinio patikrinimo metu UAB „Vaiberta“ direktoriui R. V. ir komercijos direktoriui V. B. (2009 m. 05 mėn. neapmokamos atostogos – nedraudiminis laikotarpis) už 2009 m. balandžio–gruodžio mėn. ir 2010 m. sausio–vasario mėn. už faktiškai dirbtus mėnesius apskaičiuojama po 1200 Lt per mėn. darbo užmokesčio, t. y. 22 634 Lt, nes negali būti pagal darbo sutartį atliekamų darbų, kurie būtų neatlygintini.

13.4. Mokestinio patikrinimo metu atlikus Bendrovės veiklos analizę už 2009 m., nustatyta, kad Bendrovės gamybos apimtys ne sumažėjo, o padidėjo net 19 proc., lyginant su 2008 m., nors atsargų pirkimas ir pardavimo pajamos sumažėjo, todėl vadovaujantis MAĮ 10 straipsnio turinio viršenybės prieš formą principo nuostata, taip pat Įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, Bendrovei papildomai apskaičiuojama sumokėti 9 049 Lt (22 634 Lt x 39,98 proc.) VSD ir sveikatos draudimo įmokų, apskaičiuotų nuo 1 200 Lt draudžiamųjų pajamų sumos.

13.5. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad darbo užmokestis mokamas iš apyvartinių lėšų. Išanalizuoti kitų Bendrovėje dirbančiųjų darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir įkainiai už darbą, dirbantiesiems mokamas darbo sutartyse nurodytas atlyginimas, Darbo kodekso nuostatų pažeidimų nenustatyta. GPM deklaracijos užpildytos teisingai. R. V. ir V. B. (2009 m. 05 mėn. neapmokamos atostogos – nedraudiminis laikotarpis) už 2009 m. balandžio–gruodžio mėn. ir 2010 m. sausio–vasario mėn. už faktiškai dirbtus mėnesius apskaičiuojama po 1 200 Lt per mėn. darbo užmokesčio, t. y. 22 634 Lt (įvertinus 2011 m. sausio 14 duomenų tikslinimus), nes negali būti pagal darbo sutartį atliekamų darbų, kurie būtų neatlygintini. R. V. ir V. B. dirbo pagal darbo sutartį, už darbą turėjo būti atlyginta darbo sutartyje numatyta suma, todėl Bendrovės buhalterinėje apskaitoje turi būti apskaičiuotas mokėtinas darbo užmokestis.

13.6. Patikrinimo metu papildomai apskaičiuojama sumokėti į biudžetą 9 049 Lt valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų.

Patikrinimo akte Nr. 35-24 taip pat nurodyta teisė pateikti rašytines pastabas dėl šio patikrinimo akto.

14. Valstybinės darbo inspekcijos Teisės skyrius 2011 m. balandžio 5 d. rašte Nr. (15)SD-6763 „Dėl Jūsų elektroninio paklausimo“ (Komisijos byla (t. 1, b. l. 147)) informavo Šiaulių apskrities VMI, be kita ko, jog:

14.1. Pagal Darbo kodekso 147 straipsnio 6 dalį darbuotojų dirbtas darbo laikas žymimas Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Kiekvienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje kiekvieną dieną turi būti pildomas darbo laiko apskaitos žiniaraštis, pagal kurį ne tik apskaičiuojamas darbo užmokestis, bet ir kontroliuojama, kaip vykdomi Darbo kodekso reikalavimai dėl darbuotojų darbo ir poilsio laiko paskirstymo. Darbo laiko apskaitos žiniaraščio forma ir jos pildymo tvarka patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 „Dėl Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pavyzdinės formos ir jo pildymo tvarkos aprašo patvirtinimo“.

14.2. Darytina išvada, kad 2011 m. perrašyti darbo laiko apskaitos žiniaraščius, nurodant mažesnį valandų skaičių, negu buvo dirbta 2009 m., negalima.

14.3. Darbuotojų darbo laiko nežymėjimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje arba žinomai neteisingų duomenų apie darbo laiką įrašymas į šį žiniaraštį užtraukia atsakomybę darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 41⁵ straipsnį.

14.4. Valstybinės darbo inspekcijos Teisės skyriaus konsultacijos teismams nėra privalomos.

15. Pareiškėja 2011 m. balandžio 29 d. rašte-atsakyme į patikrinimo aktą Nr. 35-24, pateiktame Šiaulių apskrities VMI (Komisijos byla (t. 1, b. l. 101–102), nesutiko su papildomai apskaičiuotais mokesčiais ir su jais susijusiomis sumomis bei mokestinio patikrinimo išvadomis.

16. Šiaulių apskrities VMI 2011 m. gegužės 19 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 14.4-17-11 (Komisijos byla (t. 1, b. l. 96–100, 104a–108)) nusprendė patvirtinti 2011 m. kovo 31 d. patikrinimo aktą Nr. 35-24 ir nurodyti sumokėti 9 049 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokas bei šiame sprendime paskirtą 4 525 Lt VSD įmokų baudą (t. y. 50 proc. dydžio papildomai apskaičiuotų VSD įmokų sumos baudą). Sprendime Nr. 14.4-17-11, be kita ko, nurodyta:

16.1. Bendrovės pastabose nurodytas motyvas, kad patikslino neteisingai užpildytus darbo laiko apskaitos žiniaraščius, darbo sutartis, darbo sutarčių registracijos žurnalą, laikytinas ne dokumentų tikslinimu, o dokumentų perrašymu, siekiant išvengti mokestinės prievolės, nes minėti dokumentai perrašyti mokestinio tyrimo metu, paaiškėjus, kad nesumokėtos VSD įmokos.

16.2. Pagal Įstatymo 7 straipsnį apdraustųjų asmenų, nurodytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis) socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, ne mažesnės kaip minimalioji mėnesinė alga, su darbo santykiais susijusių kompensacinio ar skatinamojo pobūdžio išmokų, neatsižvelgiant į mokėjimo šaltinius; tokiu būdu, nustatyto atlyginimo neišmokėjimas neatleidžia nuo VSD įmokų mokėjimo.

16.3. Mokestinio patikrinimo metu direktoriui R. V. už 2009 m. balandžio–gruodžio mėn. ir 2010 m. sausio–vasario mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytą faktiškai dirbtą laiką nuo apskaičiuojamo 11 857 Lt ((1 200 x 11) – l 343 sumažinta Bendrovės mokestinio tyrimo metu apskaičiuota suma) darbo užmokesčio pagrįstai apskaičiuota 4 740 Lt (11 857 x 39,98 proc.) VSD įmokų. Komercijos direktoriui V. B. už 2009 m. balandžio, birželio–gruodžio ir 2010 m. sausio–vasario mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytą faktiškai dirbtą laiką nuo apskaičiuojamo 10 778 Lt ((1 200 x 10) - 1 222 sumažinta Bendrovės mokestinio tyrimo metu apskaičiuota suma) darbo užmokesčio apskaičiuota 4 309 Lt (10 778 x 39,98 proc.) VSD įmokų.

Sprendime Nr. 14.4-17-11 taip pat nurodyta jo apskundimo tvarka.

17. Pareiškėja pateikė Inspekcijai 2011 m. birželio 17 d. skundą dėl Šiaulių apskrities VMI sprendimo Nr. 14.4-17-11 (Komisijos byla (t. 1, b. l. 9–10)), kuriame prašė panaikinti sprendimą Nr. 14.4-17-11 bei patikrinimo aktą Nr. 35-24, kaip nepagrįstus ekonominiais skaičiavimais ir prieštaraujančiais teisės aktams.

18. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, išnagrinėjusi pareiškėjos 2011 m. birželio 17 d. skundą, 2011 m. liepos 22 d. sprendime Nr. 69-176 „Dėl UAB „Vaiberta“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) 2011-06-17 skundo“ (Komisijos byla (t. 1, b. l. 5–7)) nusprendė patvirtinti Šiaulių apskrities VMI 2011 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 14.4-17-11. Sprendime Nr. 69-176, be kita ko, nurodyta:

18.1. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovės direktoriaus įsakymuose 2009 m. balandžio–gruodžio mėn. ir 2010 m. sausio–vasario mėn., atsižvelgiant į darbo apimčių sumažėjimą, nurodyta direktoriui R. V. ir komercijos direktoriui V. B. dirbti neatlygtinai, kitiems darbuotojams nustatytas 10, 30 darbo valandų savaitėje darbo laikas; Bendrovės darbuotojams buvo mokamas valstybės nustatytas valandinis atlyginimas, tačiau direktoriui R. V. ir komercijos direktoriui V. B. darbo užmokestis nebuvo apskaičiuotas ir mokamas darbo sutartyse nustatytomis sąlygomis, neapskaičiuotos ir nesumokėtos VSD įmokos.

18.2. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog tiek V. B., tiek R. V. laikotarpiu, kai buvo priimtas įsakymas dėl darbo užmokesčio nemokėjimo minėtiems asmenims, faktiškai dirbo. Aplinkybės, jog Bendrovės darbo apimtys, apyvarta sumažėjo neturi reikšmės, kadangi minėti asmenys dirbo ir už darbą turi būti atlyginta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2007); taip pat neturi reikšmės ir Bendrovės žiniaraščių bei kitų su tuo susijusių dokumentų tikslinimas, kadangi neatlygintino darbo negali būti. Be to, ir Valstybinė darbo inspekcija 2011 m. vasario 11 d. rašte Nr. (15)SD-2887 „Dėl darbo teisės klausimų“ pareiškėjai nurodė, jog neatlygintinas darbas galėtų būti atliekamas tik labdaros ir paramos tikslais, numatytas Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme. Remiantis bylos medžiaga, tokių aplinkybių nėra nustatyta, o ir pati pareiškėja papildomų įrodymų nepateikia.

18.3. Remiantis bylos medžiaga, Bendrovės direktoriui R. V. ir komercijos direktoriui V. B. 2009 m. balandžio–gruodžio mėn. ir 2010 m. sausio–vasario mėn. Bendrovės buhalterinėje apskaitoje neapskaičiuota po 1200 Lt per mėn. darbo užmokesčio. Pateiktose Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų biudžetų lėšų finansinėse ataskaitose (forma SAMF4) ir pateiktuose sąrašuose „Apdraustųjų SD įmokos pagal draudėjus“ nepriskaičiuotos ir nesumokėtos VSD įmokos.

Sprendime Nr. 69-176 taip pat nurodyta jo apskundimo tvarka.

19. Pareiškėja pateikė Komisijai 2011 m. rugpjūčio 17 d. skundą Nr. 2011-08/17MGK (Komisijos byla (t. 1, b. l. 1–3; t. 2, b. l. 128–130)), kuriame prašė panaikinti Inspekcijos sprendimą Nr. 69-176, Šiaulių apskrities VMI sprendimą Nr. 14.4-17-11 bei patikrinimo aktą Nr. 35-24, kaip nepagrįstus ekonominiais skaičiavimais ir prieštaraujančius teisės aktams, taip pat 2011 m. rugsėjo 13 d. pateikė rašytinį paaiškinimą prie skundo dėl Inspekcijos sprendimo Nr. 69-176 (Komisijos byla (t. 2, 133–137)).

20. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2011 m. rugsėjo 13 d. posėdyje išnagrinėjusi Bendrovės 2011 m. rugpjūčio 17 d. skundą dėl Inspekcijos sprendimo Nr. 69-176 (dalyvaujant Bendrovės atstovei – vyr. finansininkei S. P.) 2011 m. spalio 24 d. sprendime Nr. S-243(7-192/2011) „Dėl UAB „Vaiberta“ 2011-08-17 skundo“ (b. l. 3–6; Komisijos byla (t. 2, b. l. 154–157)) nusprendė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 69-176 „Dėl UAB „Vaiberta“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) 2011-06-17 skundo“. Sprendime Nr. S-243(7-192/2011), be kita ko, nurodyta:

20.1. Byloje nustatyta, kad Bendrovė, atsižvelgdama į darbo apimčių sumažėjimą, savo įsakymuose „Dėl darbuotojų atlyginimų“ nurodė direktoriui R. V. ir komercijos direktoriui V. B. (jie buvo ir įmonės akcininkai, valdantys po 50 proc. įmonės akcijų) nuo 2009 m. balandžio iki 2010 m. vasario mėn. dirbti neatlygtinai. Su įsakymais minėti asmenys susipažino ir sutiko dirbti nurodytomis sąlygomis. Bendrovės direktoriui R. V. ir komercijos direktoriui V. B. darbo sutartyse numatytas 1 200 Lt darbo užmokestis nebuvo apskaičiuotas ir mokamas darbo sutartyse nustatytomis sąlygomis, taip pat neapskaičiuotos ir nesumokėtos VSD įmokos, nors darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose į apskaitą įtraukta faktiškai dirbta 6 darbo dienų 40 darbo valandų per savaitę darbo trukmė. Vėliau, mokestinio tyrimo metu, Bendrovė, remdamasi Valstybinės darbo inspekcijos suteiktomis konsultacijomis (darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose tikslingiausia atspindėti tik faktišką vadovų dirbtą laiką pagal pareigines instrukcijas, o laikas, kurį vadovai dirbo, siekdami užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, vertinti pagal Darbo kodekso 150 straipsnio 5 dalį), 2011 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. 2011-VM/01 pagrindu patikslino darbo laiko apskaitos žiniaraščius (nurodant, kad minėti asmenys dirbo po 1 darbo val. per 1 darbo dieną), atitinkamai apskaičiavo darbo užmokestį (4,85 Lt per val.), VSD įmokas ir jas sumokėjo.

20.2. Remiantis skundžiamu sprendimu, mokesčių administratorius VSD įmokų apskaičiavimą grindžia tuo, kad 2009 m. balandžio–2010 m. vasario mėn. laikotarpiu, kai galiojo Bendrovės direktoriaus įsakymas dėl minėtų asmenų darbo neatlygintinai, R. V. ir V. B. faktiškai įmonėje dirbo, o už darbą turi būti atlyginta, nes neatlygintino darbo negali būti (remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007m m. balandžio 16 d. nutartimi byloje Nr. 3K-3-143/2007).

20.3. Remiantis Darbo kodekso 186 straipsnio 1 dalimi, darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Pažeidus darbo užmokesčio mokėjimo tvarką, darbuotojas įgyja teisę reikalauti iš darbdavio išmokėti jam pagal darbo sutartį priklausančią, bet neišmokėtą, darbo užmokesčio dalį, tačiau šios teisės įgyvendinimas priklauso nuo paties darbuotojo valios. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog darbo apmokėjimo sąlygų, sulygtų darbo sutartyje, pakeitimas, atskiro darbuotojo darbo užmokesčio sumažinimas, yra individualių darbo ginčų, nagrinėtinų Darbo kodekse nustatyta tvarka, dalykas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 34 straipsnio 2 dalies nuostatas, jog VSD įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam apskaičiuoto atlyginimo už darbą (analogiškas teisinis reglamentavimas išliko ir ginčui aktualiu laikotarpiu), 2005 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-785/2005 konstatavo, kad darbdaviui nuo neapskaičiuoto, nesumokėto ir nereikalauto sumokėti darbo užmokesčio nekyla pareiga skaičiuoti socialinio draudimo įmokas.

20.4. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta, jog Bendrovė savo darbuotojams R. V. ir V. B. (Bendrovės savininkams) ginčo laikotarpiu būtų apskaičiavusi 1 200 Lt per mėn. darbo užmokestį ar būtų apskaičiavusi didesnį darbo užmokestį, negu nurodyta 2011 m. sausio 14 d. įsakymo pagrindu SODRAI pateiktuose patikslintuose pranešimuose apie apdraustiesiems apskaičiuotą darbo užmokestį ir apskaičiuotas VSD įmokas.

20.5. Pažymėtina, jog mokesčių administratorius, apskaičiuodamas Bendrovei papildomai mokėtinas VSD įmokas, įvertino pagal patikslintus pranešimus apskaičiuotas ir sumokėtas VSD įmokas ir atitinkamai sumažino Bendrovei papildomai apskaičiuotų VSD įmokų sumą (patikrinimo akto Nr. 35-24 3 psl.), be to, tarp Bendrovės ir jos darbuotojų R. V. bei V. B. nėra ginčo dėl jiems neapskaičiuoto ar neišmokėto darbo užmokesčio. Minėta, kad įstatymas darbdaviui pareigą apskaičiuoti VSD įmokas sieja su apskaičiuotu darbo užmokesčiu, o ginčas dėl atskiro darbuotojo darbo užmokesčio apskaičiavimo yra individualus darbo ginčas, nagrinėtinas Darbo kodekse nustatyta tvarka. Esant tokiai situacijai, mokesčių administratorius neturėjo pagrindo konstatuoti, kad darbdavys pažeidė Įstatymo nuostatas, t. y. turėjo apskaičiuoti daugiau VSD įmokų. Taigi, Bendrovės darbuotojų teisė gauti didesnį darbo užmokestį, negu jiems buvo apskaičiuotas, neturi įtakos Bendrovės mokestinės prievolės dydžiui tol, kol ši darbuotojo teisė nėra realizuota. Pažymėtina, kad ginti pažeistas darbuotojų teises nėra mokesčių administratoriaus funkcija pagal jo kompetenciją. Atsižvelgiant į šiame sprendime nurodytas Įstatymo nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, jog Inspekcijos nurodymas Bendrovei sumokėti 9 049 Lt VSD įmokas bei 4 525 Lt VSD įmokų baudą yra neteisėtas, todėl naikintinas.

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiama, ar Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. S-243(7-192/2011) „Dėl UAB „Vaiberta“ 2011-08-17 skundo“ yra teisėtas bei pagrįstas. Pabrėžtina, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad sprendžiamas tik teisės, t. y. Įstatymo 4 ir 7 straipsnių nuostatų, taikymo ir aiškinimo klausimas. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies nuostatas apskųsti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas – taigi, atsakovė turi teisę skųsti minėtąjį sprendimą. Kartu teismas pabrėžia, kad teisės aiškinti, ignoruojant faktus, svarbius administracinei bylai, negalima.

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pabrėžtina, kad atsakovė teigia, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjos direktoriui R. V. ir komercijos direktoriui V. B. 2009 m. balandžio–gruodžio mėn. ir 2010 m. sausio–vasario mėn. į apskaitą įtraukta faktiškai dirbta 6 darbo dienų 40 darbo valandų savaitės darbo trukmė, t. y. Bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose fiksuojamas faktiškas ir darbo sutartyse nurodytas darbo laikas, tačiau už darbą nebuvo mokama. Teismas akcentuoja, kad bendrovės direktorius R. V. 2011 m. sausio 14 d. įsakyme Nr. 2011-VM/01 (Komisijos byla (t. 2, b. l. 10)) nurodė, jog nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. vasario 28 d. įsako, kad vadovams – direktoriui R. V. ir V. B. – trumpinamas darbo laikas 1 darbo valanda per 1 darbo dieną, dirbant 6 darbo dienų savaitę, šiuo laikotarpiu nustatomas minimalus valandinis atlygis – 4,84 Lt. Dar daugiau, pareiškėja atitinkamai apskaičiavo darbo užmokestį (4,85 Lt per val.), VSD įmokas už 2009 m. balandžio mėn.–2010 m. vasario mėn. ir jas sumokėjo (Komisijos byla (t. 2, b. l. 46, 44, 42, 23, 21, 19, 37, 35, 33, 14, 28)). Vadinasi, teigti, jog pareiškėjos darbuotojams nebuvo atlyginta už darbą, negalima – šiuo aspektu atsakovės argumentai nėra pagrįsti faktiniais duomenimis.

3. Pabrėžtina, kad šiam ginčui taikytinas precedentas (o precedentai saisto teismus (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimus)) yra suformuluotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-785/2005, kurioje, be kita ko, konstatuota, jog „nagrinėjamu atveju didesnis darbo užmokestis darbuotojams nei apskaičiuotas, nei išmokėtas nebuvo. Atlikto patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad darbuotojai gavo didesnį, nei išmokėtas darbo užmokestis, ginčo dėl darbo užmokesčio dydžio tarp darbo sutarties šalių taip pat nėra. Esant tokiai situacijai mokesčių administratorius neturėjo pagrindo konstatuoti, kad darbdavys pažeidė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas, t. y. turėjo apskaičiuoti daugiau socialinio draudimo įmokų. Ta aplinkybė, kad pagal galiojančius darbo santykius reglamentuojančius teisės aktus darbuotojai galėjo įgyti teisę gauti didesnį darbo užmokestį, neturi įtakos pareiškėjo mokestinės prievolės dydžiui tol, kol ši darbuotojų teisė nėra realizuota. <...> ginti pažeistas darbuotojų teises nėra mokesčių administratoriaus funkcija pagal jo kompetenciją, o nesutarimai tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose ar darbo sutartyse nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo turi būti sprendžiami šiems ginčams spręsti nustatyta tvarka.“ Atsižvelgiant į tai, kad Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės taikė šį precedentą, taip pat savo skundžiamame sprendime įvertino, kad patikrinimo metu nebuvo nustatyta, jog Bendrovė savo darbuotojams – R. V. ir V. B. (Bendrovės savininkams) ginčo laikotarpiu būtų apskaičiavusi 1 200 Lt per mėn. darbo užmokestį ar būtų apskaičiavusi didesnį darbo užmokestį, negu nurodyta 2011 m. sausio 14 d. įsakymo pagrindu SODRAI pateiktuose patikslintuose pranešimuose apie apdraustiesiems apskaičiuotą darbo užmokestį ir apskaičiuotas VSD įmokas, darytina išvada, jog Komisija pagrįstai nusprendė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 69-176 „Dėl UAB „Vaiberta“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) 2011-06-17 skundo“ bei priėmė savo 2011 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. S-243(7-192/2011) „Dėl UAB „Vaiberta“ 2011-08-17 skundo“.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovės – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas, o Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. S-243(7-192/2011) „Dėl UAB „Vaiberta“ 2011-08-17 skundo“ paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,

nusprendžia:

Atsakovės – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis