Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja Laura Karmazaitė, sekretoriaujant Virginijai Matiušovienei, žodinio proceso tvarka teismo posėdyje nedalyvaujant šalims išnagrinėjo civilinę bylą pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams G. G. ir E. G. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė, nors procesiniai dokumentai jai įteikti CPK 123 str. 3 d. nustatyta tvarka dar 2012-03-19 (b.l.57), neatvyko į parengiamąjį posėdį, apie kurį jai pranešta tinkamai - viešo paskelbimo būdu neradus ankstesniu adresu, kur buvo įteikti dokumentai (b.l.57,70), jokių prašymų teismui neteikė, bylos eiga nesidomėjo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2010-01-09 Norvegijoje atsakovas G. G. vairavo atsakovei E. G. priklausančią transporto priemonę NISSAN PRIMERA, v/n (duomenys neskelbtini) ir dėl jo kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė MERCEDES BENZ v/n (duomenys neskelbtini) (b.l.8-30). Kad dėl minėto eismo įvykio kaltas atsakovas neginčija ir pats įvykio kaltininkas G. G., kuris šį sutikimą yra patvirtinęs raštu (b.l.17,29). Eismo įvykio kaltininkas už padarytus pažeidimus buvo nubaustas Norvegijos policijos 4000 kronų bauda (b.l.15-16,24,27).

Pareigą apdrausti transporto priemonę įtvirtina tiek nacionaliniai teisės aktai (LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau TPVCAPD įstatymas) 4 str. 2 d.), tiek tarptautiniai teisės aktai (Europos Parlamento ir Tarybos 2009-09-16 direktyvos 2009/103/EB „Dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau Direktyva) 3 str.), kurie yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

Eismo įvykio metu minėto atsakovei E. G. priklausančio (b.l.6) automobilio civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. To taip pat neginčija atsakovas. Automobilio savininkė negalėjo pati naudotis ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės, o pažeidusi šią pareigą turi prisiimti su tuo susijusių nuostolių atlyginimo riziką.

Lietuvos Respublikoje registruotų transporto priemonių sudaroma įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, suteikia reikiamos apimties draudimo apsaugą ne tik Lietuvoje, bet ir visose kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse (TPVCAPD įstatymo 10 str. 1 d.). Lietuva ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės yra tarptautinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos (toliau - žaliosios kortos sistemos) dalyvės. Vienas pagrindinių šios tarptautinės sistemos tikslų yra užtikrinti, supaprastinti ir palengvinti nukentėjusiems asmenims jų patirtos žalos atlyginimo gavimą. Žaliosios kortos sistema pagrįsta tuo, kad eismo įvykio valstybės (šiuo atveju - NORVEGIJOS) nacionalinis draudikų biuras, būdamas išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalų reguliavimu, atsako už tai, kad nukentėjusiems asmenims, esant jų reikalavimui, būtų atlyginta už jo valstybėje sukeltus eismo įvykius pagal eismo įvykio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatas, o transporto priemonės įprastinės buvimo vietos - registracijos valstybės (šiuo atveju - Lietuvos) nacionalinis draudikų biuras atsako už jo valstybėje registruotomis transporto priemonėmis sukeltų žalų atlyginimą. Kai eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė yra neapdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, iš pradžių žalą administruoja ir nukentėjusiems asmenims ją atlygina eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras, kuris vėliau reikalavimą dėl išmokėtos žalos atlyginimo pateikia žalą sukėlusios nedraustos transporto priemonės registracijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui (šiuo atveju - ieškovui).

TPVCAPD įstatymo 13 str. 1 d. nustatyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui, tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę, atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 str. nurodytais atvejais – draudikų biurui ar jo atstovui. Šioje Įstatymo normoje įtvirtinta nukentėjusio asmens teisė kreiptis dėl žalos atlyginimo į bet kurį joje nurodytą subjektą. Eiliškumo, iš ko pirmiausia nukentėjęs asmuo gali reikalauti žalos atlyginimo, šioje normoje nenustatyta.

Norvegijos nacionalinis draudikų biuras TRAFIKKFORSIKRINGSFORENINGEN, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 ir 5 str. (TPVCAPD įstatymo vadinama Bendradarbiavimo nuostatai; paskelbti 2003-07-28 Komisijos Sprendimu dėl Direktyvos 166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (2003/564/EB), b.l.31-44), gavęs pretenziją, sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės - Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui reikalavimą 229604 NOK (99 877,74 LTL) sumai (b.l.7,21,45), kurį ieškovas patenkino ir prašo regreso tvarka solidariai išieškoti iš atsakovų - įvykio kaltininko ir nedraustos priemonės savininkės - transporto priemone NISSAN PRIMERA, v/n (duomenys neskelbtini) Norvegijoje padarytą žalą bei su šios žalos administravimu susijusias administravimo išlaidas.

Remiantis 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/RB iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EB, 84/5/EB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, žalos atlyginimo reglamentavimą paliko valstybių narių nuožiūrai. Taigi, vertinant, kokia atsakomybė taikytina atsakovams, reikia vadovautis minėtu TPVCAPD įstatymu.

LR CK 6.280 str. 1 d. nustatyta, kad, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenumato kitaip. Remiantis TPVCAPD įstatymo 22 str. 2 d., draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiam autoavarijos metu asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už autoavarijos metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją arba transporto priemonę neapdraudusį jos savininką. Žala ieškovui buvo padaryta abiejų atsakovų veiksmais, t.y. vairuotojo kaip įvykio kaltininko, o transporto priemonės savininkės – kaip pažeidusios draudžiamųjų ir imperatyvių teisės normų drausti automobilius bei neperduoti kitiems asmenims nedraustų reikalavimus, todėl ją atlyginti regreso tvarka privalo abu atsakovai solidariai (CK 6.280 str. 1d., TPVCAPD 23 str. 1d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis c.b. Nr. 3K-3-325/2008).

Žalą sudaro tiek transporto priemonės remonto išlaidos 201 670 NOK sumai, tiek 27 934 NOK žalos administravimo išlaidų. Nesutiktina su atsakovo teiginiais, kad iš kaltininko regreso tvarka gali būti išieškoma tik už padarytą konkrečią žalą transporto priemonei eismo įvykio metu ir kad įvykio kaltininkui nėra numatyta prievolė atlyginti tarpusavio dviejų draudimo biurų vienas kitam mokamas pagal tarpusavio susitarimą administravimo išlaidas. Tokią prievolę numato tiek tarptautiniai aktai - Bendradarbiavimo nuostatų 5 str., tiek nacionaliniai aktai – LR CK 6.249 str. 1 d., 4 d., 6.251 str., 6.263 str., 6.270 str. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad TPVCAPD įstatymo 23 str. 1 d. Biurui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-07 nutartis c.b. Nr. 3K-7-300/2010; LAT Teismų praktika Nr. 34, p.370).

Kiekvienas Europos Sąjungoje esantis draudikų biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras (Bendradarbiavimo nuostatų 6 str. 1 d.). Kadangi žalą pradžiai administravo Norvegijos draudikų biuras, kuris pagal tos valstybės įstatymus atlikęs tyrimą atlygino nukentėjusiam asmeniui patirtus nuostolius 201 670 NOK sumai, todėl ieškovas remiantis Lietuvos tarptautiniais įsipareigojimais negalėjo kvestionuoti atliktų remonto darbų, išlaidų dydžio, šią sumą sumokėjo, o teismui pateikė iš Norvegijos draudikų biuro gautą žalos administravimo medžiagą, kurioje nedetalizuota, kas sudaro remonto išlaidas (b.l.7,21). Atsižvelgiant į nurodytą, ieškovas konkrečių remonto išlaidų, atliktų darbų objektyviai negalėjo ir neprivalėjo nurodyti.

Atsakovas savo teiginių, kad transporto remonto išlaidos paskaičiuotos per didelės, viršijančios eismo įvykio metu padarytus nuostolius, kad eismo įvykio metu padaryti automobiliui apgadinimai buvo nedideli, o išmoka sudarė daugiau kaip pusę automobilio vertės eismo įvykio dienai, nepagrindžia jokiais rašytiniais įrodymais (pvz. preliminariais žalos paskaičiavimais, duomenys apie automobilio vertę), todėl laikytina, kad tiek jis, tiek kita atsakovė neįrodė, kad žala, kurią jie regreso tvarka privalo atlyginti ieškovui, buvo padaryta mažesnė (CPK 178 str., 185 str.; CK 6.7 str.). Iš ieškovo pateiktų kartu su ieškiniu žalos administravimo dokumentų eismo įvykio aprašymo ir fotonuotraukų matyti, kad automobiliai susidūrė priekinėmis mašinų dalimis kaktomuša, sugadinimai žymūs (b.l.13-14,24). Nenustatyta, kad atsakovai, gavę ieškovo 2011-09-12 raštiškas pretenzijas (b.l.46,47) per nustatytą terminą būtų sumokėję Lietuvos draudikų biuro reikalautas sumas ar dalį jų. Teismas neturi pagrindo mažinti ieškovų reikalaujamų nuostolių atlyginimo regreso tvarka, ieškovo reikalavimas yra pagrįstas, todėl tenkintinas, priteisiant solidariai iš atsakovų 99 877,74 Lt nuostolių atlyginimo.

LR CK 6.37 str. numato, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, iš atsakovų solidariai priteistina ir 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d., 6.37 str. 2 d.).

Atsakovas atsižvelgiant į tai, kad jis neturi nekilnojamo turto, automobilių, į sunkią jo materialinę padėtį (2006 m. – 2007 m. oficialiai gautas pajamas, į tai, kad jis šiuo metu neturi nuolatinio pragyvenimo šaltinio, verčiasi atsitiktiniais darbais) prašė priteistą sumą išdėstyti 24 mėnesiams (b.l.60,62-64). Ieškovas dėl šio atsakovo prašymo nieko teismui nepasisakė, prašė tenkinti ieškinį bendraskolių atžvilgiu, jiems neatvykus į teismą, prašė priimti sprendimą už akių.

Kai pareiga solidarioji, skolininkas gali panaudoti prieš kreditoriaus reikalavimą tiek bendrus visiems skolininkams, tiek ir asmeninius atsikirtimus (CK 6.7 str.). Prievolės įvykdymo atidėjimas, kurį kreditorius suteikia vienam iš bendraskolių, atitinkamai taikomas ir kitiems bendraskoliams, kiek tai atitinka kreditoriaus ketinimus (CK 6.8 str. 2 d.). Atsižvelgiant į minėtas normas, nors atsakovė ir neprašė išdėstyti sprendimo, tačiau klausimas dėl sprendimo išdėstymo bus sprendžiamas ir jos atžvilgiu.

Sodra neturi duomenų apie atsakovės darbovietę (b.l.71), teismas neturi duomenų apie jos gaunamas pajamas, taip pat nepateikta rašytinių įrodymų, kad atsakovė turi nekilnojamo turto.

Iš ieškovo pateiktų dokumentų negalima daryti prielaidų, kad tiek jis, tiek atsakovė turi pakankamai pajamų per 24 mėn. laikotarpį sumokėti priteistą skolą (99 877,74 Lt), procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo aktualūs yra CK 1.2 str. 1 d. įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-11-17 nutartis c.b. Nr. 3K-3-594/2006). Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, jis (sprendimas) gali būti vykdomas priverstinai. Kadangi CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, tai teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais. Spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neturi suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Iš byloje esančių duomenų apie atsakovų turtinę padėtį negalima konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja išimtinis atvejis, kuriam esant būtų pagrindas atidėti teismo sprendimo įvykdymą ir kad išdėsčius sprendimo vykdymą, atsakovai bus finansiškai pajėgūs faktiškai kas mėnesį mokėti priteistą skolą dalimis, todėl atsakovo prašymas dėl skolos išdėstymo yra atmestinas. Pažymėtina, kad ir po teismo sprendimo priėmimo atsakovai turi teisę kreiptis į ieškovą dėl skolos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškinį patenkinus visiškai iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos bylinėjimosi išlaidos - 2996 Lt žyminio mokesčio ir 407,80 Lt dokumentų vertimo išlaidų, viso 3403,80 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 d., b.l.49,52).

Valstybės biudžetui 4,65 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų suma nepriteistina, nes ji laikytina mažesne nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 6 d., LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti solidariai iš atsakovų G. G., a.k. (duomenys neskelbtini) ir E. G., a.k. (duomenys neskelbtini) 99 877,74 Lt (devyniasdešimt devynis tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt septynis litus 74 centus) nuostolių atlyginimui, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-03-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, į.k. 125709291, naudai.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų G. G., a.k. (duomenys neskelbtini) ir E. G., a.k. (duomenys neskelbtini) 3403,80 Lt bylinėjimosi išlaidų (iš kiekvieno po 1701,90 Lt) Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, į. k. 125709291, naudai.

Atmesti atsakovo prašymą dėl priteistos sumos mokėjimo dalimis per 24 mėnesius.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių miesto apylinkės teismą.