- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-04
- Bylos Nr.
- 1A-606-185-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-1-00364-2012-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pranas Šimkus (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Tomas Zdanavičius
- Nukentėjusysis
- S. D.
- Nuteistasis
- T. L.
- Advokatai
- Vytautas Kupcikevičius
Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-606-185-2012
Teisėjas Kęstutis Venckus Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00364-2012-2
Procesinio dokumento kategorija 2.4.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. rugsėjo 4 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo T. L. ir nukentėjusiosios S. D. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo T. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
T. L. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 29 d. apie 16.30 val., viešoje vietoje, prie pastato, esančio Klaipėdos g. 3, Panevėžyje, pribėgęs prie nukentėjusiosios S. D. ir prispaudęs ją prie minėto pastato sienos, tyčia, du kartus rankos delnu sudavė pastarajai į pasmakrę bei du kartus kumščiu į kairiąją ausį, vieną kartą kumščiu į dešiniąją ausį, koliojo nukentėjusiąją necenzūriniais žodžiais, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, apie 18.30 val., viešoje vietoje, prie daugiabučio gyvenamojo namo, Klaipėdos g. 124, Panevėžyje, esančios automobilių stovėjimo aikštelės, S. D. įžnybė į kairįjį skruostą ir ranka palenkęs jos galvą žemyn, rankos delnu sudavė nukentėjusiajai du kartus į kairiąją ausį, S. D. bandant pabėgti, pastarąją pasivijęs, prie minėtoje automobilių stovėjimo aikštelėje esančio kebabų pardavimo kiosko, sudavė jai viena kartą kumščiu į kairįjį skruostą, tuo sukeldamas S. D. fizinį skausmą bei padarydamas jai minkštųjų audinių patinimą ir rausvai violetinę poodinę kraujosruvą kairiajame skruoste, t. y. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis T. L. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. nuosprendį pakeisti, švelninant jam paskirtą bausmę. Prašymą motyvuoja tuo, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo stadijos visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir tuo padėjo tyrėjams bei teismui mažiausiomis sąnaudomis, pagreitinto proceso tvarka išnagrinėti baudžiamąją bylą. Yra įsitikinęs, kad ši aplinkybė tikrai pakankamai svarbi vertinant jo asmenybę ir parenkant bausmės rūšį bei dydį už padarytą nusikalstamą veiką. Nusikalstama veika, dėl kurios buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, yra nesunkus tyčinis nusikaltimas (BK 11 str. 3 d.). BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatyta galimybė skirti net 4 švelnesnes bausmes, nei terminuotas laisvės atėmimas: viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą ir areštą. Laisvės atėmimo bausmė turėtų būti skiriama tik tuo atveju, jei padarytoji veika ir veiką padariusio asmens asmenybė yra tikrai tokie pavojingi, kad jokia kita iš sankcijoje numatytų alternatyvių švelnesnių bausmės rūšių neužtikrintų BK 41 str. numatytų bausmės tikslų.
Sutinka, kad savo nusikalstama veika, kuri susijusi su smurtu prieš kitą asmenį, pažeidė viešąją tvarką, nes smurtavo viešoje vietoje. Tačiau iš esmės ši veika, jo manymu, tai dviejų tuo metu šeimyninį gyvenimą gyvenusių asmenų tarpusavio santykių aiškinimasis ir tai rodo mažesnį jo pavojingumą kitų asmenų atžvilgiu. Skunde nurodoma, kad sprendžiant klausimą dėl tinkamo bausmės parinkimo, labai svarbi to asmens, į kurį buvo nukreipta nusikalstama veika, nuomonė.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad nukentėjusioji S. D., kuriai, pažeidžiant BPK 293 str. 2 d. nuostatą, teismo posėdyje nebuvo suteikta teisė pasakyti baigiamąją kalbą (teismo posėdžio protokolo - b.l. 100), į teisėjo klausimą ar sutinka su prokurorės pozicija dėl jam pasiūlytos laisvės atėmimo bausmės, pakankamai aiškiai pasakė, kad prokurorės pozicija yra per griežta. Atsižvelgiant į nukentėjusiosios poziciją, į nusikalstamos veikos sunkumą ir švelnesnių už laisvės atėmimą sankcijoje numatytų bausmių gausą, teismo motyvas skirti pačią griežčiausią bausmės rūšį vien dėl ankstesnių teistumų, apelianto manymu, tikrai negali būti pripažintas pakankamu.
Skunde nurodoma, kad trys ankstesni teistumai buvo už tuo pačiu metu padarytas nusikalstamas veikas, todėl ir priimti nuosprendžiai beveik vienu metu - per 2009 m. balandžio mėn. Be to, visi teistumai buvo už kito pobūdžio nusikalstamas veikas, kurias padarė būdamas labai jauno amžiaus. Pastaroji nusikalstama veika, dėl kurios yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, buvo neapgalvota ir spontaniška.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde cituoja BK 56 str. 1 d., kurioje nurodyta, kad recidyvistui teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Tačiau, skunde pabrėžiama, kad ši norma nėra imperatyvi, ji tik rekomendacinė. Kita vertus, netgi paskyrus laisvės atėmimo bausmę, teismas galėjo jo atžvilgiu taikyti BK 75 str. ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Atsitiktinis, spontaniškas veikos pobūdis, jo požiūris į padarytą nusikalstamą veiką, nukentėjusiosios, su kuria ir toliau palaiko artimus ir labai draugiškus santykius, pozicija teismui davė pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, bet paskiriant atitinkamas baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas.
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji S. D. prašo nuteistajam sugyventiniui T. L. skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nes nori su juo kurti šeimą ir gyventi kartu. Skunde nukentėjusioji nurodo, kad gyvena su T. L. nuo 2011 m. liepos 26 d. Gyvenant kartu yra kilę šeimyninių konfliktų. Norėdama sudrausminti sugyventinį, pateikė pareiškimą policijai, tačiau negalvojo, kad bus paskirta tokia griežta bausmė. Po šio įvykio gyvena kartu ir sutaria labai gerai.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas ir nukentėjusioji prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Nuteistasis T. L. neneigia savo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., tačiau teigia, kad paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, todėl prašo ją pakeisti į švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti (BK 75 str.). Švelninti bausmę apeliaciniu skundu prašo ir nukentėjusioji S. D..
Kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą apeliacinio skundo ribose, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas bausmę už T. L. padarytą nusikalstamą veiką paskyrė, vadovaudamasis Baudžiamojo kodekso VIII skyriuje įtvirtintais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais.
Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalies sankcija numato šias alternatyvias bausmes: viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. T. L. tyčinį nusikaltimą padarė, esant neišnykusiam ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui už tyčinių nusikaltimų padarymą. Tai vertintina kaip nusikaltimų recidyvas, o asmuo laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.). BK 56 str. 1 d. nurodyta, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas teisus, teigdamas, jog įstatymas neįpareigoja teismą recidyvistui skirti tik laisvės atėmimo bausmę - išskirtiniais, netipiškais atvejais ir nustačius atsakomybę lengvinančias aplinkybes, teismas motyvuotai, įvertinęs anksčiau padarytų nusikaltimų, dėl kurių teistumas nėra išnykęs ar nepanaikintas skaičių, pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes, gali skirti švelnesnę bausmės rūšį (BK 56 str. 1 d.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas nenustatė byloje tokių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo minėtos įstatymo normos. Bausmė, visų pirma, turi būti efektyvi – ja turi būti pasiekiama ne tik nuteistojo nubaudimo, bet ir realių perauklėjimo tikslų. Iš bylos medžiagos matyti, kad T. L. eilę kartų teistas už tyčines nusikalstamas veikas, tačiau skirtomis bausmėmis, tame tarpe ir laisvės atėmimo bausme, jų tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, pasiekti nebuvo, nes T. L. gyvenimo būdo nepakeitė, nusikalto praėjus tik devyniems mėnesiams po paleidimo iš įkalinimo įstaigos. Smurtavo prieš merginą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai pirmosios instancijos teismas pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Atmestinas skundo argumentas, kad nuteistojo pavojingumą mažina tai, kad smurtavo prieš asmenį, su kuriuo tuo metu gyveno šeimyninį gyvenimą. Įstatymais ypatinga apsauga suteikiama asmenims, kenčiantiems nuo smurto artimoje aplinkoje, o baudžiamajame kodekse, aiškinant jį sistemiškai, tokie smurtautojai laikomi pavojingesniais, jų veikos laikomos kvalifikuotomis ir nustatomos griežtesnės bausmės. Nuteistąjį charakterizuoja ir tai, jog šis ne kartą baustas administracine tvarka (b.l. 76-77). Įvertinus minėtas aplinkybes, kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad T. L. nusikalstamą veiką padarė ne atsitiktinai, jo elgesys yra logiška antivisuomeninio gyvenimo būdo tąsa. Įvertinus paminėtas aplinkybes, bei vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 str. 1 d. 2 p.), pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė T. L. realią laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis, vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta taisykle, yra artimas sankcijoje nustatytos šios bausmės rūšies vidurkiui. Tokia bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta. Atmestinas ir kitas nuteistojo apeliacinio skundo prašymas – atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes, kaip minėta, byloje esančios bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės neduoda pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo (BK 75 str.).
Tais pačiais motyvais atmetamas ir nukentėjusiosios S. D. apeliacinio skundo prašymas skirti nuteistajam švelnesnę bausmės rūšį, kuri, nepaisant sugyventinio smurto ir rodomos jai akivaizdžios nepagarbos viešoje vietoje, nori su juo kurti šeimą ir gyventi kartu.
Atmestinas T. L. apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiajai S. D., pažeidžiant BPK 293 str. 2 d. nuostatą, teismo posėdyje nebuvo suteikta teisė pasakyti baigiamąją kalbą. Baigiamosios kalbos yra atskira teisiamojo posėdžio dalis, kurioje bylos nagrinėjimo teisme dalyviai suveda įrodymų tyrimo rezultatus ir išdėsto teismui savo samprotavimus apie kaltinimo teisingumą ir pagrįstumą. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad baigiamųjų kalbų metu S. D. išsakė savo poziciją dėl prokurorės kalbos, kuria prokurorė aptarė byloje esančius įrodymus, pasisakė dėl veikos kvalifikacijos bei siūlomos bausmės (b.l. 100). Taigi, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nukentėjusiosios S. D. procesinės teisės teisiamojo posėdžio metu pažeistos nebuvo, to ji nenurodė ir savo apeliaciniame skunde.
Kolegija daro išvadą, kad keisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Nuteistojo T. L. ir nukentėjusiosios S. D. apeliacinius skundus atmesti.