- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-01-04
- Bylos Nr.
- 3K-3-12/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Pranas Žeimys, Zigmas Levickis, Janina Stripeikienė
- Atsakovas
- R. V., Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Ieškovas
- K. P., K.
- Kategorijos
- 25.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Stripeikienės ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pagal atsakovės R. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. P. (K. P. ) ieškinį atsakovams R. V. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl leidimo pripažinimo negaliojančiu, įpareigojimo nugriauti ūkinį pastatą, žalos atlyginimo, ir pagal atsakovės R. V. priešieškinį ieškovui K. P. dėl teisės atlikti statybos darbus pagal išduotą leidimą bei įpareigojimo užmūryti langą. Byloje kaip tretieji asmenys dalyvavo Vilniaus miesto plėtros departamentas, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Rasų seniūnija, S. S. (S. S. ), I. M. .
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Byla pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose nagrinėjama nebe pirmą kartą.
Patikslinęs reikalavimus, ieškovas prašė: 1) pripažinti 1989 m. liepos 27 d. I. M. išduoto leidimo Nr. 138/89 statyti ūkinį pastatą perrašymą 1998 m. rugpjūčio 26 d. atsakovės R. V. vardu ir pratęsimą iki 2000 m. spalio 18 d. negaliojančiu; 2) įpareigoti atsakovę R. V. per tris mėnesius nugriauti savavališkai ir nesilaikant statybos normų reikalavimų ir dar ieškovo sklypo dalyje pradėtą statyti ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu N, esantį (duomenys neskelbtini); 3) priteisti ieškovo naudai iš atsakovės R. V. 346 Lt žalos atlyginimo už sugriautą tvorą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad su atsakove R. V. yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkiai. Atsakovė 1998 m. kovo 18 d. namą nusipirko iš trečiojo asmens šioje civilinėje byloje I. M. . Ieškovas 1989 m. balandžio 18 d. davė sutikimą I. M. kieme statyti laikiną ūkinį pastatą malkoms laikyti. Vilniaus miesto Lenino rajono vyriausiasis architektas 1989 m. liepos 27 d. išdavė I. M. leidimą Nr. 138/89 individualiai statybai vykdyti, kuriame buvo nurodyta, kad statytojas privalo pradėti statybą ne vėliau kaip 1990 m. liepos 18 d. ir statinį užbaigti bei priduoti valstybinei priėmimo komisijai iki 1992 m. liepos 18 d. I. M. šio statybos leidimo neįgyvendino, o tik pastatė laikiną pašiūrę malkoms laikyti. Nusipirkusi I. M. namą, R. V. kreipėsi į statybos inspekciją dėl leidimo Nr. 138/89 pratęsimo. 1998 m. rugpjūčio 26 d. leidimas buvo perrašytas R. V. vardu ir pratęstas. Leidime buvo nurodyta, kad statybą užbaigti ir pateikti valstybinei priežiūros komisijai statytojas privalo iki 2000 m. spalio 18 d.
Ieškovo nuomone, leidimas buvo perrašytas atsakovės vardu ir pratęstas neteisėtai. Ieškovas leido I. M. kieme statyti ūkinį pastatą, tačiau šis turėjo būti statomas ne sublokuotas su ieškovo namu, o šalia, tam tikru atstumu nuo ieškovo namo. Be to, ūkinis pastatas turėjo būti statomas laikantis statybos projekto ir nustatytų terminų. Ūkinio pastato projektas buvo rengiamas jau po to, kai ieškovas buvo davęs sutikimą statyti laikiną ūkinį pastatą, todėl jam negalėjo būti žinoma, kad ūkinis pastatas ir ieškovo namo dalis bus sublokuoti. Projektas su ieškovu nebuvo derintas. Be to, atsakovei iš I. M. nusipirkus namo dalį, leidimas statyti ūkinį pastatą jau buvo nustojęs galioti, todėl perrašyti leidimą atsakovės vardu ir jį pratęsti nebuvo galima. Tuo metu jau buvo pasikeitę ir žemės sklypo savininkai – anksčiau buvusi valstybinė, žemė tapo privačia nuosavybe. Svarbu ir tai, kad tuo metu jau buvo pasikeitusi ir ieškovo pastato, plane pažymėto 3I1/p, paskirtis – vykdant namo rekonstrukciją šis ieškovo ūkinis pastatas tapo ieškovo namo dalimi (prie šios ieškovo namo dalies atsakovė ir priblokavo savo statomą ūkinį pastatą).
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad atsakovė ūkinį pastatą statė nesilaikydama projektinių reikalavimų ir pažeisdama statybos normų reikalavimus – ūkinis pastatas buvo statomas 1,96 m ir 2,4 m atstumu nuo ieškovo gyvenamojo namo, kai statybos normų reglamento RSN 151-92 2.7 punkto 2 dalyje nustatyta, kad atstumas turi būti 3 m. Šią aplinkybę patvirtina tikslusis žemės sklypo matavimo planas. Iš plano matyti, kad atsakovė ūkinį pastatą statė ir ieškovui priklausančios žemės dalyje. Byloje pateikti įrodymai, kad minėtas ūkinis pastatas yra savavališka statyba. Tai Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos raštai Nr. 101-2169, Nr. 101-2790. Šis ūkinis pastatas kelia didelių nepatogumų ieškovui – užstoja virtuvės langą, be to, tiesiai priešais langą, nesilaikant Miestų ir gyvenviečių sodybų respublikinių statybos normų reglamento RSN 151-92 2.12 punkto reikalavimo, yra pastatytas atsakovės lauko tualetas.
Ieškovas taip pat nurodė, kad 2000 m. pavasarį ant monolitinio betono pamato pastatė metalinio tinklo tvorą. 2001 m. pavasarį atsakovė šią tvorą neteisėtai nugriovė, taip padarydama ieškovui 346 Lt žalą. Žalos dydis yra apskaičiuotas UAB ,,Impeksservis“ 2002 m. liepos 30 d. sudarytame ekspertizės akte Nr. 267.
Atsakovė R. V. priešieškiniu prašė ieškovo ieškinį atmesti, o jos priešieškinį tenkinti: 1) pripažinti jai teisę atlikti ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), darbus pagal išduotą leidimą; 2) įpareigoti ieškovą užmūryti jo gyvenamojo namo pirmojo aukšto langą, išeinantį į atsakovei nuosavybės teise priklausantį kiemą.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodė, kad 1989 m. liepos 27 d. I. M. išduotas leidimas statyti ūkinį pastatą buvo perrašytas atsakovės vardu ir pratęstas teisėtai, todėl ūkinis pastatas yra statomas teisėtai. Tretysis asmuo šioje civilinėje byloje S. S. ūkinį pastatą pasistatė ne savo žemės sklype, todėl atsakovė buvo priversta patraukti jos statomą ūkinį pastatą arčiau ieškovo sklypo ribos. Atsakovė teigia, kad ieškovas tvorą tvėrė savavališkai, be projekto, be to, tvora trukdė atsakovės ūkinio pastato statybai atsakovės sklype. Išardžiusi tvorą, atsakovė tinklą sudėjo ieškovo kieme.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė; atsakovės R. V. priešieškinio dalį dėl reikalavimo įpareigoti ieškovą užmūryti langą jo gyvenamojo namo pirmajame aukšte, išeinantį į atsakovei nuosavybės teise priklausantį kiemą, atmetė; bylos dalį pagal atsakovės R. V. priešieškinio dalį dėl reikalavimo pripažinti teisę atlikti ūkinio pastato statybos darbus pagal išduotą leidimą nutraukė; priteisė iš ieškovo ir atsakovės R. V. lygiomis dalimis po 105,65 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.
Teismas nurodė, kad leidimo pratęsimo dieną galiojusio Statybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentavo, kad statiniai gali būti statomi arba griaunami tiktai gavus apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą statyti. Tai, kad atsakovei leidimas statyti ūkinį pastatą buvo išduotas perrašant ir pratęsiant ankstesnei namo savininkei išduotą leidimą, yra ne leidimo turinio, bet leidimo formos klausimas. Sprendžiant leidimo teisėtumo klausimą, reikšmės turi ne leidimo forma, bet turinys. Teismas nenustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, išduodama atsakovei R. V. leidimą statyti ūkinį pastatą, netinkamai vykdė Statybos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus.
Teismas konstatavo, kad ieškovo nurodytos aplinkybės, jog jis nėra davęs sutikimo statyti ūkinį pastatą sublokuojant jį su ieškovo gyvenamuoju namu, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Prie civilinės bylos prijungtoje namų valdos techninės apskaitos byloje yra namų valdos žemės sklypo ribų planas, iš kurio matyti, kad ieškovas ir I. M. , prieš pirkdami iš valstybės žemę, nustatė įsigyjamų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), ribas. Plane yra pavaizduotas ir I. M. planuojamas statyti ūkinis pastatas, pažymėtas indeksu N, sublokuotas su ieškovo namu, plane yra ieškovo parašas. Taigi teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija teisėtai davė atsakovei leidimą statyti ūkinį pastatą.
Teismas konstatavo, kad nepagrįsti yra ir ieškovo argumentai, jog atsakovė, statydama ūkinį pastatą, pažeidė reikalavimą išlaikyti 3 m atstumą nuo ieškovo gyvenamojo namo. Respublikinių statybos normų reglamento RSN 151-92 2.7 punkto 2 pastraipoje yra nustatytas reikalavimas išlaikyti 1 m minimalų atstumą atskiriems statiniams nuo kaimyninio sklypo ribos.
Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad atsakovė užėmė ir dalį ieškovo sklypo. Ši aplinkybė jau yra išnagrinėta ir išspręsta Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2003 m. spalio 16 d. sprendimu, kuriuo atsakovė įpareigota atlaisvinti ieškovui nuosavybės teise priklausančią sklypo dalį, plane pažymėtą indeksais A ir B. Tačiau teismas pabrėžė, kad nemano, jog dėl minėto pažeidimo turėtų būti tenkinamas ieškovo reikalavimas griauti ūkinį pastatą.
Teismas nepagrįstais pavadino ir ieškovo argumentus, kad ūkinis pastatas kelia ieškovui nepatogumų, užstoja virtuvės langą, kad priešais langą pastatytas lauko tualetas neatitinka higienos reikalavimų. Ūkinio pastato projektas buvo parengtas dar 1989 m. gegužės 29 d., projekte buvo numatytas tualetas, ieškovas apie tai žinojo ir davė sutikimą ūkinio pastato statybai. Be to, Respublikinių statybos normų reglamento RSN 151-92 2.12 punktas nenustatė būtino 20 m atstumo tarp tualeto ir gyvenamojo namo.
Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog, statydamas tvorą, atliko darbus ir panaudojo medžiagas, nurodytas UAB ,,Impeksservis“ lokalinėje sąmatoje.
Teismas netenkino atsakovės reikalavimo pripažinti jai teisę atlikti ūkinio pastato statybos darbus pagal išduotą leidimą. Leisti ar neleisti atsakovei statyti ūkinį pastatą, gali nuspręsti tik Vilniaus apskrities viršininko administracija, todėl šią bylos dalį teismas nutraukė. Teismas netenkino ir atsakovės reikalavimo įpareigoti ieškovą užmūryti langą pirmajame ieškovo gyvenamojo namo aukšte, išeinančio į atsakovei nuosavybės teise priklausantį kiemą, nes atsakovė neįrodė, kad ieškovas, įrengdamas šį langą, pažeidė atsakovės teises.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2005 m. birželio 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė – panaikino sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo atmestas, ir ieškinį patenkino visiškai: 1) pripažino 1989 m. liepos 27 d. I. M. išduoto leidimo Nr. 138/89 statyti ūkinį pastatą, perrašymą 1998 m. rugpjūčio 26 d. atsakovės R. V. vardu ir pratęsimą statybai užbaigti iki 2000 m. spalio 18 d. negaliojančiu; 2) įpareigojo atsakovę R. V. per tris mėnesius nugriauti savavališkai ir nesilaikant statybos normų reikalavimų pradėtą statyti ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu N, esantį (duomenys neskelbtini); 3) priteisė ieškovo naudai iš atsakovės R. V. 346 Lt žalos atlyginimo už sugriautą tvorą, 1900 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl advokato teisinės pagalbos apmokėjimo ir 98 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl žyminio mokesčio. Teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš ieškovo buvo priteista 105,65 Lt pašto išlaidų valstybės naudai, ir priteisė iš atsakovės R. V. 105,65 Lt pašto išlaidų valstybės naudai; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas civilinius teisinius santykius, nustatė, jog šių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad ieškovas 1989 m. balandžio 18 d. išreiškė savo valią, leisdamas I. M. statyti ūkinį pastatą, tačiau šiame sutikime nėra leidimo sublokuoti ūkinį pastatą statybos metu. I. M. tik 1989 m. gegužės 29 d. parengė statinio projektą, kuris nebuvo suderintas su ieškovu. Tai, kad namų valdos techninės apskaitos byloje yra namų valdos žemės sklypo ribų planas, suderintas ieškovo ir I. M. prieš perkant iš valstybės žemę, išreiškia ieškovo valią dėl žemės sklypo ribų, bet ne dėl būsimų statybų (planas buvo parengtas ne dėl sublokuoto ūkinio pastato statybos). Visuotinai suprantama aplinkybė, kad statinių užfiksavimas ir nubraižymas plane tik patvirtina jų matmenis, tačiau nesukuria jokių teisių į atvaizduojamą statinį, derinant žemės sklypo ribas.
Tai, kad leidimas statyti ūkinį pastatą buvo pratęstas jau pasibaigus jo galiojimo laikui, yra leidimo turinio klausimas, turintis reikšmės jo teisėtumui. Teisėjų kolegija konstatavo, kad leidimas statyti ūkinį pastatą buvo pratęstas neteisėtai, nes įstatymų leidėjas nenustatė galimybės pratęsti jau pasibaigusio leidimo galiojimo laiko.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovė statybos darbus pradėjo, neturėdama įstatymo nustatyta tvarka suderinto statybos projekto, išduoto leidimo statybai, ieškovo sutikimo dėl sublokuoto ūkinio pastato statybos. Statomas ūkinis pastatas pažeidė ieškovo teises prieiti, tvarkyti ir remontuoti jam nuosavybės teise priklausantį namą. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2000 m. rugpjūčio 16 d. reikalavimu buvo įpareigojusi atsakovę likviduoti savavališką statybą iki 2000 m. spalio 1 d. Atsakovė ne kartą buvo raginama pašalinti savavališkos statybos padarinius, bet nepateikė dokumentų dėl ginčo ūkinio pastato statybos įteisinimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad yra teisinis pagrindas įpareigoti atsakovę per tris mėnesius nugriauti savavališkai ir nesilaikant statybos normų reikalavimų pradėtą statyti ūkinį pastatą. Teisėjų kolegija tai pat pažymėjo, kad UAB ,,Impeksservis” 2002 m. liepos 30 d. sudarytas ekspertizės aktas Nr. 267 nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Be to, ir atsakovė neginčijo aplinkybės, kad ieškovo tvora buvo pastatyta, ir kad atsakovė ją nugriovė, šią išardydama. Tarp atsakovės neteisėtų veiksmų, griaunant tvorą dėl savavališkos ūkinio pastato statybos, ir ieškovui atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė R. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2005 m. birželio 30 d. nutartį, ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 8 d. sprendimą. Kasatorė nurodo šiuos argumentus:
1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neteisingai aiškino materialinės teisės normas, turinčias esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Statybos įstatymo (1996 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. I-1240 redakcijos) 18 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad statiniai gali būti statomi arba griaunami tiktai gavus apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą statyti. Šio įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui, įsigyjančiam nebaigtą statyti statinį, pereina visos statytojo, gavusio leidimą šį statinį statyti, prievolės ir teisės tik perregistravus leidimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenurodė materialinės teisės normos, kuri būtų reikalavusi iš naujo gauti leidimą ūkinio pastato statybai, bei normos, draudžiančios leidimą perrašyti. Atsakovė nepažeidė leidimo perrašymo ir pratęsimo metu galiojusio Statybos įstatymo 10 straipsnio ir statybos techninio reglamento STR 1.07.01-1997 ,,Dėl leidimų išdavimo statiniams“ 4.2, 4.2.1 punktų, kurie reikalavo, kad statybos leidimui gauti reikia pateikti nustatytos formos prašymą, suderintą projektą, bendraturčių sutikimą.
2. Rašytiniame sutikime, kurį ieškovas 1989 m. balandžio 18 d. davė I. M. ūkinio pastato statybai, yra aiškus ieškovo sutikimas statyti sublokuotą ūkinį pastatą. Byloje yra I. M. dar 1989 m. gegužės 27 d. padarytas suderinimas sublokuoto ūkinio pastato statybai. 1989 m. liepos 27 d. duotas leidimas Nr. 138/89 statyti ūkinį pastatą atitinka Statybos įstatymo reikalavimus.
3. Statybos įstatymo 18 straipsnyje ir statybos techniniame reglamente STR 1.07.01-1997 nebuvo nustatytos pasekmės, galėjusios kilti laiku nepradėjus ir neužbaigus statybos pagal išduotą leidimą. Pačiame 1989 m. liepos 27 d. leidime taip pat nebuvo nurodyta, kad, neužbaigus statybos ir nepateikus valstybinei priėmimo komisijai iki nustatyto termino, leidimas taps negaliojantis.
4. Šiuo metu atsakovė yra pastačiusi 67 procentus statinio pagal suderintą projektą ir išduotą statybos leidimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atmesti atsakovės kasacinį skundą ir palikti galioti skundžiamą teismo nutartį. Atsiliepime ieškovas nurodo šiuos argumentus:
1. Atsakovei leidimas statyti ūkinį pastatą laikantis Statybos įstatymo nustatytų reikalavimų nebuvo išduotas. Atsakovė nurodo Statybos įstatymo 30 straipsnio nuostatą, tačiau ši norma galėjo būti taikoma tik tuo atveju, jei atsakovė nuosavybės teise būtų įgijusi nebaigtą statyti statinį. Įstatymo 30 straipsnio nuostatos imperatyviai reglamentavo, kad nebaigto statyti statinio pirkimo-pardavimo sutartis gali būti notariškai patvirtinta tik pateikus apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos pažymą, kad statinys statomas be esminių nukrypimų nuo suderinto ir patvirtinto projekto. Atsakovė įstatymų nustatyta tvarką neįgijo nebaigto statyti statinio. Tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, ir pati atsakovė. Tretysis asmuo šioje civilinėje byloje I. M. atsiliepime į ieškinį patvirtino, kad pagal projektą ir leidimą ūkinio pastato statyti nepradėjo. Be to, Statybos įstatyme iš viso yra nenumatyta statybos leidimo pratęsimo ar perrašymo galimybė, o įtvirtintas tik leidimo perregistravimas pasikeitus pradėto statyti statinio savininkui.
2. Kadangi statinys nebuvo pradėtas statyti, tai, norėdama statyti ūkinį pastatą, atsakovė Statybos įstatymo nustatyta tvarka privalėjo gauti statybos leidimą. Atsakovė, statydama ūkinį pastatą, šių reikalavimų nesilaikė.
3. Be to, perrašant statybos leidimą atsakovės vardu ir jį pratęsiant, buvo nesilaikyta ir Statybos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto nuostatų, kad statinys turi būti pastatytas taip, jog būtų galima prieiti prie visų statinio dalių apžiūrai ir remontui atlikti.
4. Šioje civilinėje byloje ginčijamas ne leidimo I. M. statyti ūkinį pastatą išdavimo, o leidimo pratęsimo ir perrašymo atsakovės vardu teisėtumas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo S. S. prašo atmesti atsakovės kasacinį skundą ir palikti galioti skundžiamą teismo nutartį. Atsiliepime tretysis asmuo iš esmės nurodo tuos pačius, kaip ir ieškovas atsiliepime, argumentus.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija teigia, kad kasatorės skundžiama teismo nutartis yra teisėta, pagrįsta ir kad atsakovės kasacinis skundas yra netenkintinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Esminis klausimas šioje byloje yra trečiojo asmens I. M. ir ieškovo susitarimo turinio nustatymas I. M. pradedant vykdyti ūkinio pastato statybą. Byloje nustatyta, kad ieškovas, jo motina ir trečiasis asmuo I. M. pasidalijo naudotis žemės sklypą. Netrukus po to, t.y. 1989 m. balandžio 27 d. (ieškovui ir jo motinai), o 1989 m. balandžio 27 d. (trečiajam asmeniui I. M. ), buvo išduoti leidimai vykdyti individualią statybą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad beveik tuo pačiu metu gretimame sklype, kuris ribojasi su I. M. atitekusia sklypo dalimi, leidimą vykdyti individualią statybą 1989 m. rugsėjo 8 d. 27 d. gavo ir trečiasis asmuo S. S. . Šis veiksmų atlikimas beveik vienu metu rodo šalių susitarimą vykdyti jų tarpusavio suderintas statybas.
Ieškovė parengė ūkinio pastato projektą. Ieškovas 1989 m. balandžio 18 d., prieš išduodant I. M. leidimą statyti ūkinį pastatą, sutiko, kad ši statytų būtent ūkinį pastatą, o ne laikiną malkinę, kaip ieškovas teigė iškėlus bylą. Ieškovo ir jo motinos rašytiniame sutikime nurodyta, kad ūkinis pastatas turėjo būti statomas greta ieškovo ūkinio pastato. Statybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje (1997 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. VIII-326 redakcija) buvo nustatyta, kad statiniai Lietuvos Respublikoje gali būti statomi tiktai gavus apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą statyti, rekonstruoti, remontuoti ar griauti. Šioje normoje, kaip ir Statybos įstatyme, nėra nuostatos apie leidimų galiojimo terminus ir pasekmes, kai pasibaigia išduoto leidimo statyti terminas. Statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 20 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:1997 patvirtinimo“ patvirtinto organizacinio tvarkomojo statybos reglamento „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ STR 1.07.01:1997 1.5 punkte buvo nustatyta, kad leidimas statyti statinį galioja penkerius metus, nugriauti - dvejus metus nuo jo išdavimo dienos. Jeigu statybos darbai nepradedami per dvejus metus, leidimas netenka galios. Statyba yra pradėta, kai atlikti pirmieji statinio statybos (žemės kasimo, pamatų montavimo ar pan.) darbai. Tos pačios tvarkos 1.6 punkte buvo nustatyta, kad, pasibaigus leidimo galiojimo laikui, esant reikalui, jis pratęsiamas iki statybos pabaigos, bet ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui. Įstatyme ir poįstatyminiame akte nebuvo nustatyta, kad statytojas savaime netenka teisės statyti, jeigu jis praleido leidime statyti nurodytą terminą. Priešingai, nurodyto reglamento STR 1.07.01:1997 1.6 punkte buvo nustatytas leidimo statyti termino pratęsimas. Taigi leidime nurodyto termino praleidimas savaime neatimdavo teisės tęsti statybas ir nedarė jų savavališkų vien dėl to, kad statytojas praleido leidime nurodytą terminą. Be to, leidimų statyti terminai buvo pratęsti tiek ieškovui, tiek trečiajam asmeniui S. S. , ir tai rodo, kad reglamento STR 1.07.01:1997 1.6 punkto nuostata buvo taikoma pratęsiant leidimo galiojimą.
Leidimų statyti pratęsimas yra teisės aktų nustatyta teisė, todėl atskiru atveju tos teisės negali panaikinti institucija ar pareigūnas. Teisę pratęsti leidimo terminą turėjo I. M. . Byloje nustatyta, kad ji pradėjo statyti. Neturi reikšmės, koks buvo statomas pastatas, nes jo nukrypimas nuo projekto nustatyta tvarka nekonstatuotas. Atsakovei nupirkus žemės sklypą ir jame buvusius statinius, visos I. M. teisės perėjo atsakovei. Taigi apeliacinės instancijos teismo motyvai, kad leidimo, pasibaigus jo galiojimo terminui, pratęsimas atsakovės vardu yra neteisėtas, nepagrįsti, nes išduodant leidimą statyti esmė yra ne asmuo, kuris vykdys statybą, bet statybos objektas ir kitos sąlygos, būtinos jam statyti. Teigdamas apie leidimo statyti pratęsimo neteisėtumą, apeliacinės instancijos teismas nenurodo, kaip pasikeitė leidimo statyti turinys. Pirmosios instancijos teismas taip pat to nekonstatavo, todėl šis teismas padarė teisingas išvadas, kad leidimo statyti pratęsimas atsakovės vardu yra jo formos, bet ne turinio klausimas.
Byloje nustatyta, kad pagal ieškovo ir I. M. susitarimą ieškovas vykdė statybas. Atsakovė, pirkdama I. M. žemės sklypą ir jame buvusius statinius, žinojo apie leidimą statyti ūkinį pastatą ir, minėta, jai perėjo visos pardavėjo turėtos teisės. Ieškovas įgyvendino savo teisę statyti (ieškovo pastatai 2005 m. gegužės 10 d. aktu pripažinti tinkami naudotis). Atėmus atsakovei teisę statyti ūkinį pastatą, būtų pažeisti šalių interesai, kartu ir iš sutarties kilę atsakovės teisėti lūkesčiai. Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimus vertino atsižvelgdamas į susiklosčiusius santykius.
Kasacinės instancijos teismas yra saistomas kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl dėl kitų teismų išspręstų reikalavimų nepasisako. Pirmosios instancijos teismas teisės normas išaiškino ir pritaikė tinkamai. Ieškovo reikalavimai atmesti remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl šio teismo sprendimas paliktinas galioti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 30 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iosios apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 8 d. sprendimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.