Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Rimvidos Zubernienės, sekretoriaujant Ingai Sutulaitei, dalyvaujant ieškovui P. Ž., ieškovo atstovui advokatui Raimondui Kivyliui, atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės atstovei Jolantai Bružaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. Ž. ieškinį atsakovėms Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei, valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui dėl nuosavybės teisės į pastatus pripažinimo, sutarties pripažinimo negaliojančia ir teisinės registracijos panaikinimo bei ieškovo P. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 14 d. sprendimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas patikslintu ieškiniu teismo prašė: 1) pripažinti P. Ž. nuosavybės teisę į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre pažymėtus unikaliais (duomenys neskelbtini) (pastatas sandėlis), Nr. (duomenys neskelbtini) (pastatas sandėlis), Nr. (duomenys neskelbtini) (tvora); 2) panaikinti ginčo pastatų teisinę registraciją atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės vardu (toliau – Pakrančių apsaugos rinktinė); 3) pripažinti negaliojančia Klaipėdos pasienio rinktinės ir P. Ž. 1993-04-28 sudarytą sutartį. Nurodė, kad ginčo pastatuose gyvena nuo 1989 metų, iki tol jie buvo apleisti ir nenaudojami ir ieškovas ilgą laiką manė, kad tai bešeimininkis turtas. Nurodė, kad tvorą pastatė pats, į visų ginčo statinių atstatymą (pastatymą) ir įrengimą investavo 105 545 Lt, todėl, vadovaudamasis CK 4.56 straipsniu, teigia sukūręs naujus daiktus ir yra pripažintinas jų savininku. Nurodo, kad statiniai į atsakovės turto balansą be jokio teisinio ir faktinio pagrindo įtraukti tik 1994 m. rugpjūtį, nesant ginčo pastatų priėmimo–perdavimo akto. Atsakovės nurodyti aktai yra susiję su jos reorganizacija ir nesuteikė teisės įregistruoti statinius atsakovės vardu. Prašo pripažinti negaliojančia 1993-04-28 sutartį, kuri pagal tikruosius šalių ketinimus yra ne panaudos, o nuomos ir buvo sudaryta kitam – elektros tiekimo – sandoriui pridengti. Be to, atsakovė, valstybinio turto valdytoja, negalėjo leisti trečiajam fiziniam asmeniui neatlygintinai naudotis valstybės turtu.

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2008 m. liepos 14 d. sprendimu: ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre pažymėtus unikaliais Nr. (duomenys neskelbtini) (pastatas sandėlis), Nr. (duomenys neskelbtini) (pastatas sandėlis), Nr. (duomenys neskelbtini) (tvora), pripažinimo P. Ž. atmetė; bylos dalį pagal ieškinio reikalavimą panaikinti pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre pažymėtų unikaliais Nr. (duomenys neskelbtini) (pastatas sandėlis), Nr. (duomenys neskelbtini) (pastatas sandėlis), Nr. (duomenys neskelbtini) (tvora) teisinę registraciją atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės vardu nutraukė; ieškinio reikalavimą dėl 1993-04-28 sutarties, sudarytos tarp Klaipėdos pasienio rinktinės ir P. Ž., pripažinimo negaliojančia atmetė pasibaigus ieškinio senaties terminui.

Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) esantį radiotechninį stebėjimo postą pagal Rusijos Federacijos 1992-07-15 sprendimą Nr. 21/6/6235 karinis dalinys Nr. 2114 perdavė Krašto apsaugos ministerijos Valstybės sienos apsaugos tarnybai (toliau – KAM VSAT), kuri 1993-02-09 įsakymu perimtus objektus paskirstė tarp padalinių ir VSAT Klaipėdos rinktinės komisija 1994-08-03 aktu stebėjimo postą užpajamavo. 1994-09-14 Karklės pasienio užkardos perdavimo–priėmimo aktu statiniai buvo perduoti iš KAM į Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) apskaitą, nustatant jų balansinę vertę ir techninę būklę. Vyriausybės 1994-07-18 nutarimu Nr. 628 KAM VSAT reorganizuota į Pasienio policijos departamentą prie VRM, jo atstovas pateikė prašymą įregistruoti šiuos pastatus ir teritoriją. 2000-08-08 pažymėjime apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius ir teises į juos, 2007-08-20 ir 2003-06-04 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis nustatyta, kad sandėlis 1F4p unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlis 2I1p unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiemo statiniai – tvora unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), yra įregistruoti kaip valstybės nuosavybė, Pakrančių apsaugos rinktinės valdoma patikėjimo teise.

Nustatyta, kad 1993-04-28 sutartimi Klaipėdos pasienio rinktinė perdavė individualios žvejybos įmonės savininkui P. Ž. Karklės techninio stebėjimo postą – pastatą ir teritoriją ūkiniam panaudojimui ir išsaugojimui, iki bus pareikalauta jį sugrąžinti, o P. Ž. už tai įsipareigojo suremontuoti pastato langus ir duris bei palaikyti jo ir teritorijos būklę nuo galimo suardymo ar sunaikinimo, bet kada įleisti į posto pastato stebėjimo bokštą pasieniečius tarnybos reikalais. Šia sutartimi numatyta atsiskaitymo už sunaudotą elektros energiją tvarka, kuri šalių detalizuota 1997-12-09 ir 2000-01-01 sutartimis.

Teismas, išnagrinėjęs ieškovo reikalavimą dėl nuosavybės teisės į ginčo statinius pripažinimo, konstatavo, kad ieškovas neįrodė, kad būtų iš esmės pats sukūręs (pastatęs) ginčo statinius. Ieškovo pateikta lokalinė sąmata yra netiksli, joje nurodytų darbų ir medžiagų vertės nepagrįstos pridedamais dokumentais. Lokalinę sąmatą sudaręs Z. P. surašė tai, ko paprašė ieškovas, todėl sąmatoje atsirado už 17 218 Lt pirktų medžiagų ir atliktų darbų, nesusijusių su įvertintųjų statinių įrengimu, o likusi 88 327 Lt sumos dalis, pagal statinio dalinės techninės ekspertizės akto išvadas, 37 932 Lt viršija 1993.07 galiojusias skaičiuojamų kainų, reikalingų šiems sandėliams ir tvorai įrengti, sumas. 2007-05-21 atlikta ginčo statinių dalinė techninė ekspertizė (Nr. 07-05/01) patvirtino ir tai, kad pastatas unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas statyti vieno aukšto, vėliau (iki 1996 m.) įrengtas keturių aukštų priestatas, kuriam naudotos įvairių rūšių plytos, o po 1996 m. du pastato aukštai nuardyti, be to, dalis pastatų konstrukcijų yra pastatytos iš labai senos medžiagos (plytų) iš išardytų pastatų. Teismas konstatavo, jog ieškovas neįdėjo į šiuos statinius itin daug savo lėšų. Ieškovas visą laiką žinojo, kad ginčo pastatai priklauso atsakovei Pakrančių apsaugos rinktinei, nors ir klaidingai suvokia šios institucijos teisių į statinius apimtį. Ieškovas nuo pat pradžios derino savo veiksmus su atsakove ginčo pastatuose, su ja pasirašė ir ginčijamą 1993-04-23 sutartį, pagal kurią prisiimtų įsipareigojimų vykdymą (langų ir durų pakeitimą, geros pastatų būklės palaikymą) nagrinėjamoje byloje nepagrįstai vertino kaip daikto kūrėjo ar savininko veiksmus. 1991-11-28 Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-2051 „Dėl SSRS Karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ 2 str. nustatyta, kad „visi pastatai, statiniai, įrenginiai kartu su priklausiniais, įrengimais ar inventoriumi, kitoks SSRS karinių dalinių (...) įgytas ar sukurtas turtas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė“, todėl ieškovo įstatymo nežinojimas negali sukurti jam pageidaujamų teisinių pasekmių. Be to, ieškovas nėra pateikęs jokių statybos teisėtumą įrodančių dokumentų.

Reikalavimą dėl 1993-04-28 sutarties, sudarytos tarp Klaipėdos pasienio rinktinės ir P. Ž., pripažinimo negaliojančia ieškovas pareiškė 2004-10-27. Sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m. redakcijos CK su atitinkamais pakeitimais 86 str. numatė trejų metų ieškinio senaties terminą pažeistiems interesams apginti, skaičiuojant jį nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsakovės Pakrančių apsaugos rinktinės reikalavimu teismas taikė šiam ieškovo reikalavimui ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymo normas. Kadangi ieškinio senaties terminas nebuvo nutrūkęs ar sustabdytas, sutarties nuginčijimo terminas ieškiniui pareikšti pasibaigė 1996-04-29, byloje nebuvo nustatyta svarbių šio termino praleidimo priežasčių, todėl teismas ieškinio reikalavimą dėl 1993-04-28 sandorio pripažinimo negaliojančiu atmetė pasibaigus ieškinio senaties terminui.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Pakrančių apsaugos rinktinė prašo skundą atmesti ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad reikalavimams dėl nuginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais pareikšti ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo sandorio sudarymo dienos. Nurodo, kad reikalavimas dėl teisinės registracijos panaikinimo buvo pareikštas dalyvaujant ir šioje byloje esančioms šalims, todėl šalių pasikeitimas vietomis nekeičia anksčiau priimto sprendimo prejudicinės galios, todėl ši bylos dalis nutraukta pagrįstai. Apeliantas ginčydamas teismo sprendimo dalį dėl teisės į pastatų įsigijimą statybos būdu iš esmės nenurodė naujų argumentų ar aplinkybių, kurie nebuvo ištirti ir išnagrinėti pirmosios instancijos teismo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovo nuosavybės teisės pripažinimo į statinius, kurių vertę jis žymiai padidino savo darbu ir lėšomis. Ieškovas savo reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo į statinius grindžia CK 4.56 str. 1 d., kuri numato, jog asmuo, pagaminęs naują daiktą iš savo ar iš svetimos medžiagos, tampa daikto savininku, jeigu darbo vertė ir savos medžiagos vertė yra didesnė už svetimos medžiagos vertę ir jeigu, be to, šis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 1993-04-28 sutartimi Klaipėdos pasienio rinktinė perdavė individualios žvejybos įmonės savininkui P. Ž. Karklės techninio stebėjimo posto pastatą ir teritoriją ūkiniam panaudojimui ir išsaugojimui iki tol, kol bus pareikalauta jį sugrąžinti, o P. Ž. už tai įsipareigojo suremontuoti pastato langus bei duris, palaikyti jo ir teritorijos būklę nuo galimo suardymo ar sunaikinimo ir bet kada įleisti į posto pastato stebėjimo bokštą pasieniečius tarnybos reikalais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 4.56 str. nuostatų, kadangi jos numato galimybę pripažinti nuosavybės teisę tik tam asmeniui, kuris, gamindamas naują daiktą, nežinojo ir neturėjo žinoti svetimos medžiagos savininko, t. y. kai jis veikė sąžiningai. Civilinio kodekso normos numato, kad perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui turi teisę tik to daikto savininkas arba kiti įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys. Šiuo atveju ieškovas, 1993-04-28 panaudos sutartimi perimdamas naudotis Karklės techninio stebėjimo posto pastatą ir teritoriją žinojo, kad perimami statiniai priklauso Klaipėdos pasienio rinktinei. Net ir tuo atveju, jei ieškovas, darydamas ginčo patalpų remontą, nežinojo tikrojo statinių savininko ir laikė juos bešeimininkiais pastatais, jis turėjo galimybę sužinoti tikrąjį jų savininką.

1993-04-28 panaudos sutartimi ieškovui buvo suteikta teisė naudotis statiniais, kurie jau buvo pastatyti. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991-07-25 nutarimu Nr. 297 patvirtino „Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukciją“ (toliau – Instrukcija), kurios 1 punktas numatė, kad gyvenamieji namai, negyvenamieji pastatai ir statiniai, garažai, sodo namai su jiems skirtais žemės sklypais, taip pat butai, garažų boksai (toliau – pastatai) turi būti teisiškai registruojami. Pastatų teisinį registravimą (toliau – registravimas) atliko valstybiniai inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurai (toliau vadinama – inventorizavimo biurai), įrašydami pastatų duomenis į registravimo knygas ir išduodami savininkams nustatytos formos registravimo pažymėjimus. Pastatus inventorizavimo biuruose turėjo registruoti ministerijos, departamentai, valstybinės tarnybos, savivaldybės, įmonės, įstaigos, organizacijos, gyvenamųjų namų ir garažų statybos kooperatyvai, bendrovės, bendrijos, visuomeninės organizacijos bei piliečiai ir kiti savininkai (toliau – savininkai) įstatymų nustatyta tvarka. Instrukcijos 8 punktu buvo patvirtintas dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į pastatus, sąrašas, tarp jų ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimai bei kiti aktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, potvarkiai ir kiti sprendimai, sutartys, jų nuorašai ir dublikatai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992-11-27 nutarimu Nr. 906 „Dėl buvusių Rusijos Federacijos (RF) kariuomenės objektų, esančių Lietuvos Respublikos (LR) teritorijoje paskirstymo ministerijoms ir savivaldybėms“, patvirtino buvusių RF kariuomenės objektų, esančių LR teritorijoje, paskirstymą ministerijoms ir savivaldybėms. Tokiu būdu pasienio užkarda, karinė dalis Nr. 2114, esanti (duomenys neskelbtini), atiteko Krašto apsaugos ministerijai. Iki 1994-10-15 Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) priklausė Krašto apsaugos ministerijai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-07-18 nutarimu Nr. 628 KAM VSAT reorganizuota į Pasienio policijos departamentą. 2001-05-01 šis Departamentas vėl reorganizuotas į VSAT. Visas balansinis turtas, taip pat ir ginčo patalpa – Karklės techninio stebėjimo postas (TSP), perėjo VSAT žinion.

Nekilnojamojo turto registre įrašas apie ginčo pastatų įregistravimą ir valstybės nuosavybę į juos, valdomus Pasienio policijos rinktinės patikėjimo teise, atsirado nuo 1997-05-15, tačiau nuosavybės teisės atsiradimo juridinis pagrindas nagrinėjamu atveju buvo teisės aktai – Vyriausybės 1994-07-18 nutarimas Nr. 628 ir krašto apsaugos ministro 1994-08-24 įsakymas Nr. 602/644, ir atsakovas turėjo galimybę su jais susipažinti. Nuo 1993-05-10 įsigaliojusio įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnis numatė, kad privalomai „Valstybės žiniose“ turi būti skelbiami įstatymai, Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys, Respublikos Prezidento dekretai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai ir Konstitucinio Teismo sprendimai bei nutarimai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, Lietuvos banko, ministerijų, departamentų ir Vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės valdymo institucijų aktai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra „Valstybės žiniose“ gali būti neskelbiami. Nepaisant to, ar jie paskelbti „Valstybės žiniose“, šie aktai turi būti išsiunčiami juose minimoms valstybės institucijoms, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, juridiniams bei fiziniams asmenims. Dėl nurodytų priežasčių ieškovas, prieš investuodamas į remontuojamus pastatus dideles pinigų sumas, turėjo galimybę pareikalauti iš 1993-04-28 panaudos sutartį sudariusios Klaipėdos pasienio rinktinės pateikti teisę į nuosavybę ar kitą daiktinę teisę į ginčo statinius patvirtinančius dokumentus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas P. Ž. 1993-04-28 žinojo arba turėjo galimybę sužinoti, kad Karklės techninio stebėjimo posto pastatas ir teritorija priklauso kitam asmeniui.

Byloje nustatyta, kad 1993-04-28 panaudos sutartimi, kuri buvo detalizuota 1997-12-09 ir 2000-01-01 sutartimis, atsakovė Pakrančių apsaugos rinktinė įsipareigojo leisti naudotis ginčo pastatais ir elektros energija, tačiau pastatų teisinis statusas nepasikeitė, jis liko valstybei priklausančiu turtu. 1993-04-28 sutartimi už teisę naudotis patalpomis ieškovas P. Ž. įsipareigojo suremontuoti pastato langus ir duris bei palaikyti jo ir teritorijos būklę nuo galimo suardymo ar sunaikinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-10-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1166/2002 pagal ieškovės Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės ieškinį atsakovui P. Ž. dėl sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų konstatuota, jog 2000-01-01 ieškovas sudarė sutartį su Pakrančių apsaugos pasienio policijos rinktine (toliau – PAPPR), pagal kurią ji įsipareigojo leisti naudotis pastatais ir elektros energija, nereikalauti iš P. Ž. mokėti nuomos mokesčio už pastatus, pagal abipusį susitarimą P. Ž. prižiūri pastatus ir teritoriją, atsiskaito už elektros energiją pervesdamas pinigus į PAPPR sąskaitą, kasą (sutarties 1.–1.4 punktai). Individualios žvejybos įmonės savininkas P. Ž. įsipareigoja pripažinti elektros skaitiklio parodymus ir atsiskaityti už elektros energijos sunaudojimą pagal pateiktą mokestinį pareikalavimą; nereikalauti atsiskaityti už investuotas lėšas į pastato remontą (sutarties 2–4 punktai). 2001-01-01 panaudos sutartis su individualios žvejybos įmonės savininku P. Ž. buvo nutraukta ir P. Ž. iškeldintas.

Bylos duomenimis, ieškovas naudojamas patalpas pertvarkė – 2007-05-21 statinio dalinės techninės ekspertizės akto Nr. 07-05/01 išvadose konstatuojama, kad sandėlio pastatas unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas statyti vieno aukšto, vėliau (iki 1996 m.) įrengtas keturių aukštų priestatas, kuriam naudotos įvairių rūšių plytos, o po 1996 m. du pastato aukštai nuardyti, vidinėje sienoje iškirsta anga, dalis kitų angų užmūryta, išmūryta viryklė, įrengtas laikinas medinis stogas. Byloje nustatyta, kad ieškovas pertvarkymus atliko savo lėšomis, išimtinai savo interesais ir savo rizika. Ieškovo atlikti naudojamų patalpų pertvarkymai yra panaudos davėjai turto patikėjimo teise valdomo pastato rekonstrukcija, nes atlikti pakeitimai tiesiogiai susiję su buvusiomis patalpomis bendra funkcine paskirtimi, todėl tai nėra naujo nuosavybės teisės objekto sukūrimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad panaudos teisiniai santykiai nuosavybės teisės į rekonstruotą nuomos objektą ar jo dalį nesukuria. Be to, nuosavybės teisė į statybos proceso metu pastatytą statinį gali būti įgyjama tik tuo atveju, jei statyba buvo vykdoma teisėtai, t. y. laikantis statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, o ieškovas tokių reikalavimų nesilaikė. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovo atliktų daikto pagerinimo išlaidų dydis neturi teisinės reikšmės, nes nepriklausomai nuo to, kiek yra pagerintas svetimam asmeniui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis daiktas, nuosavybės teisė į tokį daiktą neatsiranda. CK 1.138 straipsnyje įtvirtintos bendrosios normos, reglamentuojančios, kokiais galimais būdais civilines teises įstatymuose nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos. Asmenys, siekdami apginti civilines teises, turi teisę savo nuožiūra pasirinkti savo civilinių teisių gynimo būdus ir nuspręsti naudoti vieną iš jų ar kelis iš karto. Kadangi ieškovas savo civilinių teisių gynimo būdu pasirinko reikalavimą dėl nuosavybės teisių į negyvenamąsias patalpas pripažinimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks ieškinio reikalavimas yra nepagrįstas.

Ieškovas ieškiniu prašė panaikinti ginčo pastatų teisinę registraciją atsakovės Pakrančių apsaugos rinktinės vardu. Nustatyta, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2003-09-29 sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-74-02/2003 pagal ieškovės Pakrančių apsaugos rinktinės ieškinį atsakovei R. V. dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų, tretieji asmenys VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas, P. Ž. ir Klaipėdos rajono vaikų teisių apsaugos tarnyba, bei atsakovės R. V. ir trečiojo asmens P. Ž. priešieškinius dėl pastato teisinės registracijos panaikinimo, panaudos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (pridėtos civ. bylos Nr. 2-74-02/2003 t. 2, b. l. 92–94, 127–131). P. Ž. priešieškiniu pareiškė reikalavimą: „panaikinti statinių – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4 aukštų plytų mūro 108.71 kv. m. bendro ploto, 1960 metų statybos; sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1 aukšto plytų mūro 33 kv. m. užstatymo ploto, 1960 metų statybos; kiemo statinio – tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1975 metų statybos, teisinę 1997-05-15, 2000-08-08 registraciją ieškovo – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM PPR vardu“ (pridėtos civ. bylos Nr. 2-74-02/2003 t. 2, b. l. 63–66). Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovo reiškiamas reikalavimas dėl ginčo pastatų registracijos atsakovės Pakrančių apsaugos rinktinės vardu panaikinimo yra analogiškas išnagrinėtam civilinėje byloje Nr. 2-74-02/2003. Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2003-09-29 sprendimu P. Ž. priešieškinį atmetė, apeliacinės instancijos Klaipėdos apygardos teismas 2004-01-21 nutartimi sprendimą iš esmės paliko nepakeistą, patikslindamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (pridėtos civ. bylos Nr. 2-74-02/2003 t. 2, b. l. 127–131). Nustatęs, kad yra įsiteisėjęs sprendimas dėl ginčo pastatų registracijos atsakovės Pakrančių apsaugos rinktinės vardu, t. y. dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, pirmosios instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė pagrįstai (CPK 293 str. 1 d. 3 p.).

Ieškovas pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančia jo su Klaipėdos pasienio rinktine 1993-04-28 sudarytą panaudos sutartį. Bylos duomenimis, ieškovas šį reikalavimą pareiškė 2004-10-27. Pirmosios instancijos teismas atmetė ši reikalavimą atsakovės prašymu pritaikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipiasi į teismą su ieškiniu, kad būtų apginta jo pažeista teisė. Ginčo santykių atsiradimo metu galiojusio CK 84 str. 1 d. buvo nustatytas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas, kurio eiga remiantis CK 86 str. prasidėjo nuo tada, kai ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas sprendimu nustatė, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą į ginčo patalpas sužinojo tada, kai su juo 1993-04-28 buvo sudaryta šių patalpų nuomos sutartis. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo ginčijamo 1993-04-28 sandorio sudarymo momento (objektyvusis (teisės pažeidimo) ir subjektyvusis (sužinojimo) momentai sutapo), nes ieškovas buvo viena iš sandorio šalių ir negalėjo nežinoti apie sandorio esmines sąlygas. Byloje nėra duomenų, kad ieškinio senaties termino dėl ginčijamo sandorio eiga buvo sustabdyta arba nutraukta (1964 m. CK 86, 89 str.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šio senaties termino pabaiga yra 1996-04-29. Nesant duomenų, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, praleistas ieškinio senaties terminas neatnaujinamas. Praleidęs ieškinio senaties terminą ir atsakovei prašant taikyti ieškinio senatį, ieškovas neteko teisės į ieškinio patenkinimą (1964 m. CK 90 str.). Esant pagrindui ieškinį atmesti dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai neanalizavo ieškovo nurodytų ginčijamo 1993-04-28 sandorio negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovo apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti teisėtą bei pagrįstą Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 14 d. sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.