- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-20
- Bylos Nr.
- 2-45/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Konstantinas Gurinas, Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- UAB „NOMESA“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės, Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „NOMESA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 18 d. nutarties, kuria sumažintas turto arešto mastas, civilinėje byloje Nr. 2-5372-585/2010 pagal AB „SEB lizingas“ ieškinį dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovas AB „SEB lizingas“ kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB „NOMESA“ 667 955,04 Lt skolos ir 372 009,21 Lt delspinigių (iš viso – 1 039 964,25 Lt), procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, o taip pat taikyti nurodyto dydžio atsakovo turto areštą.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 12 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir jo reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovui UAB „NOMESA“ nuosavybės teisėmis priklausantį 1 040 000 Lt vertės nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą ar bet kuriuos trečiuosius asmenis, uždraudžiant esamiems turto valdytojams areštuojamuoju turtu disponuoti, suteikiant teisę atsakovui areštuojamuoju turtu atsiskaityti su ieškovu UAB „SEB lizingas“ ir kitais galimais atsakovo kreditoriais, esančiais pirmesnės nei ieškovas eilės (privalomieji mokėjimai valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetams, darbo užmokesčio mokėjimai ir kt.), jei prievolių šiems kreditoriams įvykdymo terminas yra suėjęs.
Ieškovas 2010 m. birželio 14 d. kreipėsi į teismą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, kad vykdant nutartį paaiškėjo, kad atsakovas neturi jokių savo vardu registruotų nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, todėl, ieškovo nuomone, jo reikalavimas atsakovui iš esmės nėra užtikrintas. Ieškovas atkreipė teismo dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas grąžino visą finansinio lizingo sutartyse nurodytą turtą, dėl ko sumažėjo ir ieškovo piniginis reikalavimas, kuris prašymo pateikimo metu sudarė 85 754, 71 Lt priskaičiuotų iki sutarčių nutraukimo ir nesumokėtų palūkanų ir kitų mokėjimų bei 241 311, 93 Lt delspinigių, iš viso 327 066, 64 Lt. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovas manė, kad turėtų būti areštuotos atsakovo piniginės lėšos 327 066, 64 Lt sumai.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 18 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – sumažino atsakovo UAB „NOMESA“ turto arešto mastą iki bendros 328 000 Lt sumos ir nutarė pirmiausiai areštuoti atsakovo UAB „NOMESA“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – atsakovo pinigines lėšas, esančias atsakovo bankų ir/ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose bei įmonės kasoje, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau suteikiant teisę atsakovui iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su AB „SEB lizingas“ ir kitais galimais UAB „NOMESA“ kreditoriais, esančiais pirmesnės nei AB „SEB lizingas“ eilės išieškotojais ar kreditoriais (privalomieji mokėjimai valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetams, darbo užmokesčio mokėjimai, kitos išlaidos įprastai įmonės veiklai vykdyti ir kt.), jei prievolių šiems kreditoriams įvykdymo terminas yra suėjęs.
Teismas nustatė, kad pagal byloje esančius duomenis atsakovas neturi nuosavybės teise priklausančio kilnojamojo/nekilnojamojo turto ieškinio reikalavimų užtikrinimui, todėl yra pagrindas taikyti atsakovo piniginių lėšų areštą. Pažymėta, kad ieškovas patikslino savo reikalavimą atsakovui, kurio skola atitinkamai sumažėjo ir sudaro 327 066, 64 Lt, todėl teismas sprendė, kad tikslinga yra pakeisti 2010 m. vasario 12 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, sumažinant atsakovo turto arešto mąstą iki 328 000 Lt sumos, pirmiausiai areštuojant atsakovui priklausantį kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą ir tik jų nesant ar esant nepakankamai, taikyti areštą atsakovo piniginėms lėšoms. Pirmosios instancijos teismo nuomone, tokiu būdu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, bus visiškai užtikrintas ieškovo pareikštas reikalavimas, o atsakovas nepatirs nepagrįstai didelių nuostolių.
CPK 145 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad areštavus lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje. Tokiu būdu, teismas sprendė, kad UAB „NOMESA“ nevykdant prievolių valstybei bei nemokant atlyginimo darbuotojams, įmonė patirs žymių nuostolių ir bus sutrikdyta įmonės veikla, todėl piniginės lėšos areštuojamos nurodant, kad atsakovui paliekama teisė iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su ieškovu bei naudoti lėšas įprastai įmonės veiklai, t. y. degalams, telekomunikacijų paslaugoms, patalpų nuomai, būtinoms žaliavoms įsigyti ir kt. Piniginės lėšos yra ypatingai svarbus kiekvienos įmonės normalios ūkinės-komercinės veiklos pagrindas ir visiškai uždraudus disponuoti priklausančiomis lėšomis būtų iš esmės apsunkinama bei sutrikdoma įmonės veikla.
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „NOMESA“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartį toje dalyje, kurioje yra nuspręsta areštuoti atsakovui UAB „NOMESA“ nuosavybės teisėmis priklausantį 1 040 000 Lt vertės nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą bei UAB „NOMESA“ pinigines lėšas. Be to, atsakovas prašo įpareigoti ieškovą pateikti 250 000 Lt dydžio galimų atsakovo nuostolių įvykdymo užtikrinimą. Nurodo šiuos argumentus:
1. Ieškovas savo reikalavimą sumažino nuo 1 040 000 Lt iki 327 066,64 Lt, todėl turėjo pateikti ir patikslintą ieškinį ar atsisakymą nuo ieškinio atitinkamoje dalyje, tačiau to nepadarė. Be to, pagal CPK 146 straipsnio 1 dalį apie prašymą pakeisti laikinąją apsaugos priemonę turėjo būti pranešta dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims, o pagal CPK 145 straipsnio 4 dalį, turi būti išspręstas turto saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimas.
2. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartimi buvo ypač pabloginta atsakovo UAB „NOMESA“ padėtis, nes areštavus pinigines lėšas atsakovas negali atlikti eilinio mokėjimo UAB „Swedbank lizingui“ už lizinguojamas vieninteles 8 transporto priemones (išmokėta turto vertė siekia 250 000 Lt), dėl ko sutartys gali būti nutrauktos, priskaičiuotos netesybos ir patirta milžiniška žala (prarastos sumokėtos lėšos, netektų transporto priemonių veiklai vykdyti ir kt.). Be to, dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių susidarė beveik 43 000 Lt skola įvairioms trečiosioms įmonėms, dėl nesugebėjimo apmokėti už benziną, kelių mokesčius ir kitas išlaidas patirtos prastovos, negalima atsiskaityti už komunalines paslaugas ir visa tai gali privesti atsakovą prie nemokumo.
3. Atsakovas visuomet siekė taikiai išspręsti ginčą, sumokėjo virš 70 000 Lt palūkanų, o ieškovo nurodyta įsiskolinimo suma yra visiškai neteisinga ir grindžiama tik ieškovo pateiktais buhalteriniais skaičiavimais, o ne realiais finansiniais bei reikšmingas bylai faktines aplinkybes patvirtinančiais dokumentais. Lizingo sutarties dalykas yra visiškai sugrąžintas ieškovui, o iki sutarčių nutraukimo jau buvo sumokėta žymi dalis (apie 40 procentų) lizinguotų transporto priemonių vertės.
4. 2008 ir 2009 metais atsakovas pasižymėjo didelėmis pajamomis (apie 6,6 mln. Lt per metus), o iki Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nutartimi pritaikyto arešto įmonė neturėjo jokių didesnių kreditorių.
5. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, o nagrinėjamu atveju dėl jų pritaikymo atsakovas patirtų neproporcingus nuostolius. Todėl, nepanaikinus Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 18 d. nutarties, kas gali privesti įmonę prie bankroto, atsakovas prašo taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą 250 000 litų sumai.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas AB „SEB lizingas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo metu pasikeitusias aplinkybes, ieškovas dar 2010 m. balandžio 6 d. pateikė bylą nagrinėjančiam teismui atsiliepimą į atsakovo prieštaravimus ir patikslino savo piniginį reikalavimą. Atitinkamai 2010 m. birželio 14 d. prašymu ieškovas prašė teismo taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo piniginių lėšų areštą, o ne pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Ieškovo reikalavimo suma labai didelė, o atsakovas nepateikė įrodymų, kad tai nelaikytina didele suma atsižvelgiant į jo finansines galimybes. Tuo tarpu finansiniai dokumentai už 2008 ir 2009 m. neatspindi realios atsakovo finansinės padėties atskirojo skundo padavimo dieną. Tuo tarpu ieškinio pagrįstumas šiuo metu apskritai nevertinamas. Savo įsipareigojimų kreditoriui UAB „Swedbank lizingas“ atsakovas nevykdė dar iki ginčijamos nutarties priėmimo, o įrodymų, kad 43 000 Lt skola susidarė dėl piniginių lėšų arešto taip pat nepateikta. Atitinkamai reikalavimo dydžio piniginių lėšų areštas, nors ir susijęs su tam tikrais suvaržymais, jokių neproporcingų neigiamų padarinių atsakovui nesukelia.
Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą, o tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atitinkamai nagrinėjamu atveju pareikšto reikalavimo suma yra pakankamai didelė (atsakovas neįrodė, kad atsižvelgiant į jo finansines galimybes šiuo metu (ne 2008 ar 2009 metais) reikalavimo suma nelaikytina didele), o laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir piniginėms lėšoms iš esmės lėmė tai, kad atsakovas jokio areštuotino nekilnojamojo ar kilnojamojo turto neturi, ko ir pats neginčija. Kartu pažymėtina, kad nors atskirajame skunde atsakovas nurodo savo siekį išspręsti ginčą taikiai bei ieškovo reikalavimo patikslinimo (sumažinimo) procesinį teisėtumą, tačiau teismas, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, ieškinio pagrįstumo nenagrinėja ir minėtų aplinkybių nevertina.
Apeliantas nurodo, kad areštavus įmonės pinigines lėšas, ji patiria neproporcingus nuostolius, negalėdama atsiskaityti už benziną, kelių mokesčius, mokėti lizingo įmokas, susidarė skolos kitiems kreditoriams, o skundžiama nutartimi turto saugojimo, valdymo ir naudojimo klausimas nebuvo išspręstas. Tačiau iš byloje esančių duomenų (b. l. 107) aišku, kad skundžiamą nutartį dėl atsakovo turto arešto vykdo antstolė, kuri, atsižvelgiant į turto (piniginių lėšų) specifiką, visų pirma, turėjo surasti atsakovo turto saugotoją (nagrinėjamu atveju - banką). Tuo tarpu, priešingai nei nurodo apeliantas, skundžiamoje nutartyje aprašyta turto naudojimo tvarka, t. y. suteikta teisė atsakovui areštuojamuoju turtu atsiskaityti su ieškovu UAB „SEB lizingas“ ir kitais galimais atsakovo kreditoriais, esančiais pirmesnės nei ieškovas eilės išieškotojais ar kreditoriais (privalomieji mokėjimai valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetams, darbo užmokesčio mokėjimai, kitos išlaidos įprastai įmonės veiklai vykdyti ir kt.), jei prievolių šiems kreditoriams įvykdymo terminas yra suėjęs. Be to, kaip jau anksčiau minėta, skundžiamoje nutartyje pažymėta, kad lėšų naudojimas įprastai įmonės veiklai apima jų naudojimą degalams, telekomunikacijų paslaugoms, patalpų nuomai, būtinoms žaliavoms įsigyti ir kt. Tokiu būdu atsakovaui nėra jokio pagrindo teigti, kad jis negali atsiskaityti už degalus, kelių mokesčius ir pan., o kilus nesusipratimų dėl skundžiamos nutarties vykdymo, atsakovas ar antstolis gali kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl 2010 m. birželio 18 d. nutarties išaiškinimo (CPK 278, 589 str.). Kita vertus, laikinosiomis apsaugos priemonėmis visuomet taikomi tam tikri suvaržymai, o atsakovo argumentai dėl jų neproporcingumo, iš esmės nenurodant jokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą paneigiančių duomenų, nepanaigia jų taikymo pagrindo (CPK 144 str. 1 d.).
Atsakovas taip pat nurodo, kad jam nepagrįstai nebuvo pranešta apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pakeitimo svarstymą (CPK 146 str.). Tačiau pažymėtina, kad ieškovas prašė taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones – piniginių lėšų areštą 327 066,64 Lt sumai, o Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 12 d. nutartį pakeitė savo iniciatyva, nesant prasmės taikyti nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą sumai, daugiau nei tris kartus viršijančiai reikalavimo dydį (b. l. 20), kas nelaikytina atsakovo teisių suvaržymu (CPK 329 str. 1 d., 338 str.). Tuo labiau, kad, kaip jau minėta, atsakovas ir šiuo metu iš esmės nepateikia jokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą paneigiančių duomenų (CPK 144 str. 1 d., 178 str.).
Tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartį dėl atskirajame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.
Atskiruoju skundu atsakovas prašo taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą 250 000 Lt sumai (CPK 147 str.), tačiau pažymėtina, kad šis klausimas skundžiama nutartimi iš viso nebuvo sprendžiamas, todėl apeliacinės instancijos teisme šiuo metu jis nenagrinėtinas, o minėtą prašymą atsakovas, visų pirma, turi pateikti pirmosios instancijos teismui.
Kita vertus, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos siteko duomenų aišku, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 11 d. sprendimu nagrinėjamoje pirmosios instancijos byloje pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą ir iš UAB „NOMESA“ priteisė iš viso 190 404,71 Lt ir, nors minėtas 2010 m. spalio 11 d. sprendimas neįsiteisėjęs, tačiau pastarąjį (o taip pat ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartį dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą) skundžia tik atsakovas UAB „NOMESA“, todėl atsižvelgiant į CPK 313 straismyje įtvirtintą draudimą priimti blogesnį sprendimą, o taip pat į CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ekonomiškumo principą bei bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis keistina, sumažinant atsakovo UAB „NOMESA“ turto arešto mąstą iki 190 404,71 Lt.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartį, sumažinant ieškovo AB „SEB lizingas“ (į. k. 123051535) reikalavimų užtikrinimui atsakovo UAB „Nomesa“ (į. k. 124359614) turto arešto mąstą iki 190 404,71 Lt sumos.