Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą, kurioje S. P., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., Lietuvos Respublikos pilietis, našlys, pensininkas, 7 klasių išsilavinimo, gyv. (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 155 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. P. kaltinamas tuo, kad viešai žodžiu užgauliai pažemino, tai yra, įžeidė žmogų:

2012-04-05 apie 17 val. (duomenys neskelbtini) Šiaulių r. jis, priėjęs prie L. P. ir jo (S. P.) namų valdas skiriančios tvoros, viešai, T. T. akivaizdoje, nukentėjusiajam L. P. pasakė: „kas tu per vyras, kad negali V. vaiko padaryti“, „tą tavo V. „dulkino“ ir kitas vyras iš kaimo, bet ir tas nieko nepadarė“.

Kaltinamasis S. P. dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos neprisipažino ir parodė, kad konfliktas su nukentėjusiuoju įvyko dėl šuns, nes šis lojo prie jų valdas ribojančios tvoros. Jis šunį nuvijo nuo tvoros ir nukentėjusiajam pasakė, kad „ne šuo tave, o tu šunį puoli“. Jokių įžeidimų nebuvo, nukentėjusysis išsigalvojo šią istoriją. Konfliktas tęsėsi apie 2 minutes. Su visais kaimynais sutaria, tačiau su nukentėjusiuoju nesutaria. Su nukentėjusiuoju yra pažįstami apie 40 metų. Tą dieną matė pas kaimyną dirbantį T. T., tačiau jis buvo toliau nuo jų, dirbo nukentėjusiojo sode, nežino, ar konfliktą girdėjo.

Nukentėjusysis L. P. parodė, kad tarp jo ir kaltinamojo yra buvę daug incidentų. Kaltinamasis jam jaučia neapykantą. Incidentas įvyko dėl kaltinamojo šuns, nes jis puolė jį per tvorą, ir vos neįkando, todėl instinktyviai pradėjo gintis nuo šuns rankomis. Kaltinamasis atėjo ir nuvijo šunį, o paskui pasakė: „ko gąsdini mano šunį, kas tu per vyras, kad V. negali vaiko padaryti, nors, bendrai ir kitas, su kuriuo ji anksčiau draugavo, taip pat vaiko jai nepadarė“. Dėl tokių žodžių jis įsižeidė, dėl to padaryta jam didelė žala. Surašė du pareiškimus: vieną dėl šio įvykio, kitą dėl skyrybų. Nuo tada su žmona nebebendrauja.

L. T. T. parodė, kad tą dieną dirbo pas L. P., kurį užpuolė kaimyno šuo. Atėjo kaimynas S. P. ir atitraukė šunį, keikėsi, sakė: „kas tu per vyras, kad V. negali vaiko padaryti, nors ir kitas negalėjo padaryti. Pasiėmė vieną – gyveno, tas negalėjo vaiko padaryti, paskui pasiėmė kitą – ir tas nepadarė“. Konfliktas truko 2-3 minutes. Ar daugiau ką pasakė, nežino. Ar L., ką nors pasakė konflikto metu, taip pat nežino. Jam jokių emocijų tokie žodžiai nesukėlė, į juos nekreipė dėmesio. Žino, kad pastarieji abu kaimynai konfliktuoja.

Liudytojas K. J. parodė, kad S. P. ir L. P. sklypus skiria tinklinė tvora. Teigia, kad kaltinamojo šuo laikomas voljere, ant jo šuo nepuola, jei jo neerzini – nepuola ir ant kitų. Dėl šuns problemų nemato, jis į gatvę neišbėga, negirdėjo, kad būtų kieno nors šuniuką sudraskęs.

Motyvuojamoji dalis

Ištyręs byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad nėra neabejotinų ir neginčytinų įrodymų, jog kaltinamasis pasakė skunde nurodytus teiginius ir tokiu būdu įžeidė nukentėjusįjį. Tokių įrodymų nepakanka konstatuoti, jog S. P. padarė veiką, numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje.

Pagal BK 155 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Tas, kas padarė analogiškus veiksmus neviešai, atsako pagal BK 155 straipsnio 2 dalį.

BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytas viešumo objektyvusis požymis yra siejamas su vieno ar kelių asmenų, be kaltininko ir nukentėjusiojo, buvimu akivaizdoje. Įžeidimu pagal BK 155 straipsnio 1 dalį laikomas neigiamas nepadorus žmogaus vertinimas arba užgaulus veiksmas, žeminantis žmogų jo paties bei kitų žmonių akyse. Ar įvertinimas yra įžeidžiantis, paniekinantis asmens prestižą, sprendžia pats nukentėjusysis. Nors įstatyme tiesiogiai nenurodytos įvertinimo ar veiksmo nepadorumo nederamos formos, praktiškai tik tokia forma išreikšti vertinimai ar veiksmai pripažįstami įžeidimu. Nesudaro įžeidimo neigiamų kito žmogaus bruožų, charakterio, dalykinių, profesinių savybių kritika, jeigu tai padaryta tinkama, neužgaulia ir visuomenėje priimtina forma. Taigi, padoria forma išsakytas, kad ir neigiamas asmens vertinimas, sukėlęs neigiamas emocijas, įžeidimu nelaikomas. Įžeidimo atveju neturi reikšmės, ar šis vertinimas pagrįstas, ar ne, ar atitinka tiesą, ar jos neatitinka. Įžeidimas padaromas tiesiogiai suvokiant žeminantį ir užgaulų savo veikos pobūdį kitam žmogui ir tyčia siekiant šitaip jį pažeminti, užgauti.

Kaltinimai S. P. grindžiami nukentėjusiojo L. P. ir liudytojo T. T. parodymais. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas pastarasis liudytojas patvirtino, kad jis neoficialiai dirba pas nukentėjusįjį L. P. ir žino, jog jis su savo kaimynu yra priešiškuose santykiuose, tarpusavyje konfliktuoja. Tokios nustatytos aplinkybės teismui leidžia vertinti juos kritiškai. Abejonių kelia ta aplinkybė, kad jis girdėjo tik frazę, atitinkančią skunde išdėstytą, nors konfliktas truko tik kelias minutes. Be to, jis nurodė, kad tarp kaimynų konflikto dėl šuns nebuvo, nors tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusysis teigia, kad konfliktas prasidėjo būtent dėl šuns. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tokią liudytojo nurodytą aplinkybę, kad kaltinamojo pasakyti žodžiai jam jokių emocijų nesukėlė. Visa tai leidžia pagrįstai abejoti tokio liudytojo parodymų nuoširdumu ir nešališkumu. Nėra jokio pagrindo atmesti ir prielaidos, kad jis taip pat gali būti suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas palankaus sprendimo nukentėjusiajam, nes privatus kaltintojas yra jo darbdavys, o darbo santykiai (kad ir neįteisinti) nelaikytini atsitiktiniais, todėl yra nuo jo galimai finansiškai priklausomas.

Tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusysis neneigė, kad jų santykiai yra priešiški, konfliktiški. Privatus kaltintojas nurodė ne vieną aplinkybę, incidentą, kurių pagrindu, jo nuomone, kaltinamojo ir jo santykiai negerėjo, bet blogėjo. Akivaizdu, kad kaimynų santykiai konfliktiški ir bet koks kontaktas tarp jų tik dar labiau aštrina padėtį. Tai taip pat verčia abejoti privataus kaltintojo parodymu tikrumu, ir priešingai, leidžia daryti prielaidas pastarojo išankstiniu nusistatymu bei galimu suinteresuotumu bylos baigtimi. Tuo labiau, kad apklaustas nukentėjusysis nenurodė daugiau jokių incidentų su šunimi, nors šį šunį kaimynas turi jau ne vienerius metus. Be to, aptariamo įvykio metu šuo buvo nukentėjusiajam už tvoros, t.y. ne jo sklype. Kad kaimynas turi šunį ir laiko jį voljere, o kartais išleidžia iš voljero, jis taip pat žinojo.

Daugiau jokių įrodymų, patvirtinančių skunde išdėstytas aplinkybes byloje, nėra. Kaltinamojo gynybinė pozicija taip pat yra akivaizdžiai priešinga skunde išdėstytam kaltinimui.

Nuosp­ren­dis tu­ri bū­ti tei­sė­tas ir pa­grįs­tas. Nuosp­ren­dis yra tei­sė­tas, kai pri­im­tas ir su­ra­šy­tas lai­kan­tis bau­džia­mo­jo ir bau­džia­mo­jo pro­ce­so įsta­ty­mų bei ki­tų tei­sės nor­mų. Nuosp­ren­dis yra pa­grįs­tas, kai ja­me pa­da­ry­tos iš­va­dos dėl nu­si­kals­ta­mo įvy­kio, nu­si­kals­ta­mos vei­kos su­dė­ties, kal­ti­na­mo­jo kal­tu­mo ar­ba ne­kal­tu­mo ir ki­tų nuosp­ren­dy­je spren­džia­mų klau­si­mų pa­grįs­tos iš­sa­miai ir ne­ša­liš­kai iš­tir­tais ir tei­sin­gai įver­tin­tais įro­dy­mais. Taip pat ap­kal­ti­na­ma­sis nuosp­ren­dis ne­ga­li bū­ti grin­džia­mas prie­lai­do­mis, teis­mo iš­va­dos tu­ri bū­ti pa­grįs­tos įro­dy­mais, ne­gin­či­ja­mai pa­tvir­ti­nan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę pa­da­rius nu­si­kals­ta­mą vei­ką ir ki­tas svar­bias by­los ap­lin­ky­bes. Visos abejonės yra aiš­ki­na­mos kaltinamojo naudai.

Teismo nuomone, negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio nukentėjusiojo ir nuo jo darbo santykių pagrindu (nors ir neoficialiai) finansiškai priklausomo liudytojo parodymais. Atitinkamai darytina išvada, kad nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog S. P. padarė nusikalstamas veiką, numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje, todėl kaltinamasis išteisintinas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Kadangi kaltinamasis išteisintinas, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, todėl civilinis ieškinys atmestinas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Baudžiamojo proceso kodekso 105 straipsnio 6 dalis numato, kad teismas, išteisindamas kaltinamąjį baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Šioje byloje procesas pradėtas pagal L. P. skundą, todėl atitinkamai kaltinamasis turėjo gintis nuo jam pareikštų kaltinimų ir dėl to patyrė išlaidų gynėjo advokato paslaugoms apmokėti (BPK 103 straipsnio 6 punktas), todėl jos priteistinos iš nukentėjusiojo (BPK 105 straipsnio 6 dalis).

Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nėra.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

S. P. dėl kaltinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi neįrodyta, kad kaltinamasis padarė šią nusikalstamą veiką.

L. P. civilinį ieškinį atmesti.

Priteisti iš nukentėjusiojo L. P. 500 Lt išlaidas gynėjo advokato pagalbai apmokėti S. P..

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per nuosprendį priėmusį Šiaulių rajono apylinkės teismą.